2022-03-09 Nr. AB-5795-3-61-3-04514-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1493-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04514-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Mildai Vainienei,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31951 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2–osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1580 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė tuo, jog jis yra ūkininkas, o (duomenys neskelbtini) ūkininkai kenčia nuo bombardavimo, didelė dalis jų turėjo būti evakuoti dėl ginkluotų išpuolių.

3. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, pagal kurią, dėl susiklosčiusių aplinkybių, ūkininkai gali būti išskiriami kaip socialinė grupė, kadangi būtent šios veiklos asmenys susidūrė su didele žala, teigia, kad `priklauso šiai grupei, todėl egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas gali bijoti gyventi savo kilmės šalyje. Atsakovas neatliko tyrimo, ar pareiškėjo išvykimo priežastys išimtinai tik ekonominės, ar turi persekiojimo dėl „konvencinių“ priežasčių elementų.

4. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime nėra surinkta jokios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) provincijoje, kur beatodairiško smurto lygis aukštesnis), todėl pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas netinkamai.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad jam kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, rimtas sveikatos sutrikdymas (tai jau buvo įvykę praeityje), jam turi būti suteikta papildoma apsauga, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 87 straipsnyje nustatytus kriterijus. Nesuteikdamas papildomos apsaugos, atsakovas taip pat rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės), kurios yra rekomendacinio pobūdžio, be to, Gairėse nurodyta informacija yra iki 2020 m. spalio mėn. (vienerių metų senumo). Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją.

6. Pareiškėjas pabrėžė, kad bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, nepadarė pažeidimų, taip pat nėra gauta duomenų apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, todėl 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis pritaikytas nepagrįstai.

7. Pareiškėjas nesutiko su Departamentu, kad pareiškėjas skunde nepateikė pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui. Pareiškėjas prašė užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jo išklausymą, prašė Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta.

8. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Departamento padaryta išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėjas, pajutęs grėsmę savo gyvybei, nusprendė išvykti iš šalies, o, bėgdamas nuo persekiojimų, atvyko į Lietuvą.

9. Pareiškėjas teigė, kad savo kilmės šalyje jis nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Tuo atveju, jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam galimai gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Departamento sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į savo kilmės valstybę – pareiškėjui nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas, prieš priimdamas Departamento sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir, atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę, todėl pareiškėjo prieglobsčio prašymą būtina grąžinti Departamentui nagrinėti iš naujo.

11. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė noras saugiai gyventi Europos Sąjungoje, pareiškėjas teigė, kad bijo (duomenys neskelbtini) ir mano, kad ji kelia jam grėsmę, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Vertindamas pareiškėjo individualią situaciją, Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės šalyje pareiškėjas buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, jo baimę lemia tai, kad (duomenys neskelbtini) karinės pajėgos bombarduoja jo gyvenamąją vietovę. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindė realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės bei tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikio. Tyrimo metu nebuvo nustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog asmeniui kilmės valstybėje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjo deklaruojamą baimę grįžti Departamentas vertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikė ja visiškai pagrįsta.

13. Departamentas akcentavo, kad, atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, jog jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką nagrinėjamu atveju nenustatyta, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

14. Departamentas nurodė, kad abstrakti pareiškėjo istorija apie jo kaimą bombarduojančius (duomenys neskelbtini) lėktuvus savaime neleidžia nustatyti potencialų persekiotoją ir identifikuoti jo motyvus, tikslus ir galimybes persekioti pareiškėją. Kadangi persekiojimo vykdytojo identifikavimas yra svarbus vertinant prieglobsčio prašytojui prieinamą apsaugą, o persekiojimo motyvas yra būtinasis „pabėgėlio“ apibrėžimo elementas, nurodyti trūkumai yra esminiai bei turi tiesioginę įtaką sprendimui dėl prieglobsčio prašytojo pripažinimo / nepripažinimo pabėgėliu ir pabėgėlio statuso jam suteikimo.

15. Departamentas paaiškino, kad apklausos metu pareiškėjas teigė, jog jam asmeniškai niekas negrasino, kilmės valstybę paliko dėl to, kad negali ūkininkauti dėl jo kaimą bombarduojančių (duomenys neskelbtini) lėktuvų. Šalia jo gyvenamosios vietovės esančių kaimų gyventojai yra išvykę, tačiau pareiškėjas nebandė pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe.

16. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas į Europą atvyko dėl bendros saugumo situacijos kilmės valstybėje, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu Departamentas nenustatė (tą patvirtino ir pats pareiškėjas) nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių neleidžiama įsidarbinti ar kt. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir savo skunde, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo ekonominės būklės ar priežasčių, dėl kurių pareiškėjo finansinė padėtis yra bloga.

17. Departamentas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui dėl pareiškėjo individualių savybių ir, nors pareiškėjo tikslas susirasti darbo yra nesmerktinas, tačiau tai nesudaro pagrindo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Gairėmis, Departamentas nurodė, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

18. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvertino būtent pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste.

19. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Departamentas nurodė, kad tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

20. Departamentas akcentavo, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

22. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 27 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai sulaikė nelegaliai Lietuvos Respublikos sieną kirtusį pareiškėją, kuris savo asmens dokumentų nepateikė. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. Departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini)

23. Teismas nurodė, kad 2021 m. spalio 14 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas pasakojo, kad (duomenys neskelbtini).

24. Teismas nustatė, kad Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Departamento sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (86 str. ir 87 str.), taip pat 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) (99 p.). Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

26. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme pareiškėjo duotus paaiškinimus bei visą Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas pasakojimas nėra nulemtas „konvencinių“ priežasčių, pareiškėjo persekiotojai nėra valstybiniai subjektai. Teismas nustatė, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikroji priežastis nėra apsaugos nuo „konvencinio“ persekiojimo ieškojimas.

27. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis priskirtinas ūkininkų socialiniai grupei, kuri dėl karo veiksmų yra persekiojama. Teismas nurodė, kad nėra identifikuotas galimas persekiotojas, nes pats pareiškėjas neteigia, jog yra susilaukęs konkrečiai jam adresuotų grasinimų, o savo kilmės šalį paliko dėl karinių veiksmų (t. y. bendros nesaugios padėties), taip pat nėra pateikta duomenų, kad nurodyti konflikto dalyviai ((duomenys neskelbtini) ir / ar (duomenys neskelbtini) pajėgos) taikytųsi ar persekiotų būtent teritorijoje gyvenančius ūkininkus. Teismas vertino, kad esminis pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvas buvo bendras nesaugumas jo kilmės šalyje, todėl tariami užpuolikai nėra žinomi, o tuo pačiu neįmanoma identifikuoti jų motyvų, tikslų. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas pagrįstai konstatavo, kad iš pareiškėjo pasakojimo negalima identifikuoti, jog pareiškėją persekiojo asmenys, nuo kurių gali būti suteikiama tarptautinė apsauga.

28. Teismas pripažino, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Departamento sprendime nurodyta, kokia informacija surinkta ir iš kokių šaltinių, ši informacija yra visiškai aktuali nagrinėjamai bylai, o pareiškėjas nepateikė nei argumentų, nei faktų, kad informacija nustatyta neteisingai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

29. Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad yra numatytas skundo nagrinėjimas nekviečiant šalių, be to, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas buvo išklausytas apklausų metu ir teismo posėdyje, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam buvo visiškai užtikrinta.

30. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

31. Teismas, apžvelgęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) nuostatas (5 p., 44 p., 44.3 p., 44.3.1–44.3.6 p.), Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

32. Teismas pažymėjo, kad 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgęs į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padaręs kokių nors teisės pažeidimų, nėra duomenų, kurių pagrindų galima būtų manyti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjui pritaikė Tvarkos 44.3.1 punkte įtvirtinta taisyklę – pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

33. Atsižvelgęs į tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, teismas pakeitė ir Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

34. Teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, tačiau nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį.

III. 35. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

36. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

37. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

38. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informacija iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti, ypač, kai jis yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini) karinėmis pajėgomis.

39. Pareiškėjas pabrėžia, kad (duomenys neskelbtini) yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Pareiškėjo išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje.

40. Pareiškėjas teigia, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

41. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą, naikintini ir išvestiniai Departamento sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

42. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į pareiškėjo skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

43. Atsakovas pažymi, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

44. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2022 m. vasario 21 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiais veiksmais patvirtindami, kad persekiojimas kilmės valstybėje jam negresia. Migracijos departamentas 2022 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. 22S3978, kuriuo nusprendė pripažinti Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 2–4 punktus netekusiais galios; grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31951 , kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Departamento 2–osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1580 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

46. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad tiek Departamento sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Departamentas, priimdamas Departamento sprendimą, neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

49. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

50. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

51. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

52. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

53. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

54. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

55. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

56. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad gyvena regione, kuriame vyksta kovos (ginkluoti susirėmimai) tarp (duomenys neskelbtini) kariuomenės ir (duomenys neskelbtini), todėl gyventi ten nesaugu. Apklausos, vykusios 2021 m. spalio 14 d., metu pareiškėjas nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, papildomai nurodė, kad yra ūkininkas, jam trukdo (duomenys neskelbtini) lėktuvai, dėl to pareiškėjas norėjo pabėgti arba išvykti, teigė, kad nebegali ten dirbti (užsiimti ūkine veikla).

57. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Departamento sprendime akcentuota, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimą, konstatuotina, jog įžvelgiamą grėsmę pareiškėjas iš esmės sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar savo asmeninėmis savybėmis, konkrečios ir individualios faktinės informacijos, pagrindžiančios pareiškėjo įžvelgiamos grėsmės tikimybę, pareiškėjas nepateikė, todėl potencialią grėsmę pareiškėjui Departamentas vertino atsižvelgęs į aktualią kilmės valstybės informaciją. Departamentas konstatavo, kad tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su pareiškėjo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves bei gyventojų persikėlimą iš oro smūgių paveiktų teritorijų, tikėtina, jog pareiškėjas buvo paveiktas šių įvykių bei priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau Departamentas padarė išvadą, kad nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

58. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su negalėjimu vykdyti ekonominės veiklos dėl bombardavimo, o ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

59. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje (be kita ko, Gairėmis), spręstina, kad Gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, duomenų, paneigiančių šią išvadą, pareiškėjas taip pat nepateikė, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

60. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.), priešingai, iš Departamento sprendimo matyti, jog buvo vertinama iš įvairių šaltinių surinkta informacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Departamentas, priimdamas Departamento sprendimą, neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, atmestini.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

62. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

63. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

64. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

65. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

66. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

67. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

68. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

69. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

70. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė