2013-08-21 Nr. AB-4409-3-61-3-00928-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-458/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00928-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. U. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. kovo 25 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas; Vilniaus AVMI; Inspekcija) 2013 m. kovo 12 d. mokesčių administratoriaus nurodymą asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti Nr. (4.65)-378-KD-1 (toliau – ir Nurodymas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

Teismas pareiškėjo skundą priimti nagrinėti atsisakė, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Apžvelgė ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 22 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas nurodytas nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs (rėmėsi bylomis Nr. AS146-201/2009; AS438-135/2009; AS502-466/2009), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsniu bei pažymėjo, jog jis turi būti aiškinamas sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio nuostatas. Apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 turinį, inter alia tai, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Konstatavo, jog pareiškėjui Nurodymu duodamas kompetentingo subjekto – Vilniaus AVMI patvarkymas pateikti konkrečius atitinkamus duomenis bei dokumentus, susijusius su įsigyto turto ir (ar) pajamų gavimo šaltiniais, kurie gali suponuoti tiek teigiamo sprendimo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Išdėstė, jog ginčijamas Nurodymas yra dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui. Sprendė, jog Nurodymas savo turiniu iš esmės realių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Išaiškino, kad šio sprendimo teisėtumas galėtų būti vertinamas mokesčių administratoriui priėmus galutinį sprendimą, kai jam ir atsirastų realūs teisiniai padariniai. Pridūrė, jog tokia nuostata atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (rėmėsi 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-403/2011, 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011).

Apibendrino, jog Nurodymas nėra administracinis aktas, įtakojantis pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus ir negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo objektu.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 18 – 22), kuriuo prašo ginčijamą nutartį panaikinti ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą priimti ir išnagrinėti jo 2013 m. kovo 25 d. skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 12 d. mokesčių administratoriaus nurodymo asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti Nr. (4.65)-378-KD1.

Atskirajame skunde išdėsto, jog Vilniaus AVMI 2013 m. sausio 21 d. operatyvaus patikrinimo pavedimu Nr. 21-450-184 pradėjo pareiškėjo operatyvų patikrinimą. Kadangi minėtame pavedime nebuvo nurodytas nei operatyvaus patikrinimo laikotarpis, nei jo tikslas, pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją 2013 m. vasario 7 d. raštu, prašydamas detalizuoti operatyvaus patikrinimo laikotarpį, tikslą bei kokių konkrečių dokumentų reikalauja Inspekcija. Į šį pareiškėjo raštą Inspekcija atsakė 2013 m. kovo 12 d. raštu Nr. (11.33-30-2)-KD-187, kartu pateikdama 2013 m. kovo 12 d. mokesčių administratoriaus nurodymą asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti Nr. (4.65)-378-KD-l <...>. Atkreipė dėmesį, jog tiek nurodytame rašte, tiek mokesčių administratoriaus nurodyme teigiama, jog atliekamas pareiškėjo operatyvus patikrinimas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 6 d., už tokį laikotarpį Inspekcija nurodo pateikti ir atitinkamus dokumentus.

Paaiškina, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčijamas Nutarimas nesukelia jam realių teisinių pasekmių. Remiasi MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi bei pažymi, jog mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti sausio 1 d. Teigia, jog nurodytuoju terminu yra ribojamas galimų atlikti mokestinių patikrinimų laikotarpis. Pagal MAĮ 120 straipsnio 1 dalį mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Šiuo atveju pavedimas atlikti operatyvų patikrinimą išrašytas 2013 m. sausio 21 d. Todėl konkrečiu atveju galimas mokestinio patikrinimo laikotarpis apima 2013 m. (einamieji metai) ir 2012 m., 2011 m., 2010 m., 2009 m., 2008 m. (penkeri praėję kalendoriniai metai). Mano, jog nurodydamas, kad operatyvus patikrinimas yra atliekamas už 2006 – 2007 metus bei reikalaudamas pateikti dokumentus už atitinkamą laikotarpį, mokesčių administratorius pažeidžia MAĮ 68 straipsnio nuostatas ir savavališkai išplečia mokestinių patikrinimų galimo laikotarpio ribas.

Remiasi MAĮ 2 straipsnio 22 dalimi ir 26 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei Operatyvių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. VA-128 (aktuali redakcija nuo 2013 m. vasario 10 d. ir aktuali redakcija nuo 2011 m. gruodžio 25 d.) 3 punktu ir tikina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nurodytas mokesčių administratoriaus elgesys nesukelia realių teisinių pasekmių pareiškėjui. Mano, jog pradėdama mokestinį operatyvų patikrinimą už ilgesnį nei įstatymų nustatytas laikotarpis, savo neteisėtų veiksmų pagrindu Inspekcija tikrina mokesčių apskaičiavimą deklaravimą ir sumokėjimą, o pažeidimų nustatymo atveju galimai priskaičiuoja papildomas mokesčių ir su jais susijusias sumas net už tą laikotarpį, kuris pagal įstatymo reikalavimus nebegali būti tikrinimas, t. y. 2006 – 2007 metus. Tikina, jog tokiu būdu pažeidžiamos ne tik MAĮ nuostatos, bet ir LVAT praktika, kurioje išaiškinta, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (remiasi 2005 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-485/2005, 2012 m. liepos 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-2226/2012).

Taigi, mokesčių administratoriui pradedant patikrinimą už ilgesnį laikotarpį, nei leidžia MAĮ, pareiškėjas patiria realias pasekmes, o tenkinus jo teismui pateiktą skundą būtų užkirstas kelias būti neteisėtai tikrinamam už laikotarpį, kuriam yra sukakusi senatis.

Taip pat nurodo manąs, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011), nes minėtoje byloje buvo nagrinėjamas atvejis, kai mokesčių mokėtojas apskundė mokesčių administratoriaus pavedimą tikrinti. Šiuo atveju pareiškėjas neskundė mokesčių administratoriaus pavedimo, o pateikė skundą dėl konkrečių mokesčių administratoriaus pareigūnų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyti priimti pareiškėjo skundą nagrinėti.

Iš ginčijamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą priimti atsisakė, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. dėl to, jog jo siektas ginčyti mokesčių administratoriaus Nurodymas pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (b. l. 10), nesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo objektu.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Pareiškėjas atskiruoju skundu su tokiu sprendimu nesutinka, be kita ko, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamas Nutarimas jam jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes juo jis, be kita ko, yra įpareigojamas pateikti duomenis ir paaiškinimus apie tuos mokestinius laikotarpius, kuriems pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį yra suėjusi senatis.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė minėtąją ABTĮ nuostatą, nepadarant procesinės teisės pažeidimų.

Teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija; toliau – ir MAĮ) 144 straipsnis savo ruožtu nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo siektas ginčyti Nutarimas jam materialiųjų teisinių pasekmių nesukelia, todėl jis savo pobūdžiu laikytinas tarpiniu (procedūriniu) dokumentu. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios pozicijos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS602-657/2012, kurioje taip pat buvo siekiama teismine tvarka ginčyti mokesčių administratoriaus Nurodymą, priimtą vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio nuostatomis.

Pabrėžtina, jog tokia išvada darytina todėl, kad pareiškėjo siekiamas ginčyti mokesčių administratoriaus Nutarimas, kuriuo jis įpareigotas pateikti paaiškinimus šio nurodymo pridėtuose prieduose apie laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 6 d. įsigytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei perleistas lėšas (investuotas, paskolintas, dovanotas ir grąžintas) paskolas ir juos pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, bei gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo išlaidas, taip pat pateikti juridinę galią turinčius dokumentus dėl investuotų lėšų namo statybai <....>, niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kaip visiškai teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokio pobūdžio dokumentas gali suponuoti tiek teigiamo sprendimo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Tai, kad yra išduotas Nurodymas pareiškėjui pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius bei kitas lėšas dar nelemia, jog bus pradėtas mokestinis patikrinimas ar juo labiau apskaičiuoti papildomi mokesčiai. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip nei apygardos administracinis teismas vertinti šio konkretaus mokesčių administratoriaus (bendrine prasme), kuris iš esmės realių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, apskundimo galimybės. Šio sprendimo teisėtumas galėtų būti vertinamas mokesčių administratoriui priėmus jo galutinį sprendimą (bendrine prasme), kada ir atsiranda realūs teisiniai padariniai.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo rėmimąsi LVAT 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, motyvuodamas tuo, jog šioje byloje buvo nagrinėjamas atvejis, kai mokesčių mokėtojas apskundė mokesčių administratoriaus pavedimą tikrinti, o konkrečiu atveju jis neskundė mokesčių administratoriaus pavedimo, tačiau pateikė skundą dėl konkrečių mokesčių administratoriaus pareigūnų veiksmų. Nors apeliacinės instancijos teismas ir pripažįsta, jog šioje administracinėje byloje ir cituotoje byloje faktinės aplinkybės nėra visiškai identiškos, tačiau tai nepaneigia teisingų pirmosios instancijos teismo išvadų apie galimybę teismui apskųsti ginčo Nurodymą.

Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais laiko pareiškėjo teiginius, jog Nurodymo jam sukeliamos teisinės pasekmės pasireiškia tuo, jog juo jis bus neteisėtai tikrinamas už laikotarpį, kuriam yra suėjusi senatis pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, jog jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Būtent – iš Nurodymo (b. l. 10) bei Vilniaus AVMI 2013 m. kovo 7 d. rašto (b. l. 6) matyti, jog operatyvus patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu yra atliekamas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., taigi pritaikius bendrąją mokesčių apskaičiavimo senatį, jis, operatyvinį patikrinimą pradėjus 2013 m. (b. l. 14) nepagrįstai būtų tikrinamas už 2006 ir 2007 metus. Pasak pareiškėjo, teismas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį privalo taikyti ex officio, todėl priėmus jo skundą nagrinėti būtų užkirstas kelias neteisėtiems mokesčių administratoriaus veiksmams.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjas teisingai nurodo, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (žr. pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005). Tačiau paminėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nusprendęs, jog aptariamas senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Kitais žodžiais tariant, ankstesniais nei MAĮ 68 straipsnio 1 dalies leidžiamais, laikotarpiais užfiksuotos atsiradusios faktinės aplinkybės gali būti panaudojamos kaip papildoma įrodomoji medžiaga (žr. pvz., LVAT 2011 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-201/2011).

Kaip bebūtų, šie papildomai apeliacinės instancijos teismo išsakyti motyvai (obiter dicta) nelaikytini lemiamai apsprendžiančiais šios bylos baigtį, nes MAĮ 68 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios mokesčių apskaičiavimo senatį, yra materialinės teisės klausimas. Tuo tarpu skundo priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, tai yra sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Taigi, tik administracinio proceso pabaigoje priimant teismo sprendimą dėl bylos esmės būtų galima spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas taikyti MAĮ 68 straipsnio 1 dalies įtvirtinamą mokesčių apskaičiavimo senatį. Kaip jau minėta, materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės skundo priėmimo stadijoje nėra analizuojamos, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su MAĮ 68 straipsnio 1 dalies taikymu, nelaikytini turinčiais reikšmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo įtarimas, jog yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti senatį apskritai nėra susijęs su galimybe priimti skundą nagrinėti, nes tokiu būdu pareiškėjas nepagrįstai inicijuoja administracinį procesą, siekiu, jog ji ex ante būtų pritaikyta į ateitį nukreiptiems veiksmams, kurių susiklostymo galimybė šioje stadijoje nėra užtikrinta (iki galo aiški). Pabrėžtina, jog šiuo metu pareiškėjui apskritai jokie papildomi mokesčiai nėra paskaičiuoti ir mokestinis ginčas nėra kilęs, todėl jis prašyti iš anksto (preventyviai) taikyti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senatį, jis neturi pagrindo.

Konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pritaikė proceso teisės normas ir pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą kaip nenagrinėtiną administracinių teismų, priimti atsisakė. Teismas taip pat, įgyvendindamas ABTĮ 37 straipsnio 3 dalį, išaiškino pareiškėjui, jog mokesčių administratoriaus Nurodymas galės būti vertinamas šiam priėmus galutinį sprendimą. Todėl naikinti ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrindo nėra ir ji paliktina nepakeista, pareiškėjo atskirąjį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. U. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė