2022-07-28 Nr. AB-19560-3-61-3-01515-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3322-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01515-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Jolantos Malijauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo F. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas F. B. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 21S47867 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad jis nurodė atsakovui realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad asmeninę grėsmę kilmės šalyje grindžia kilmės valstybėje vykstančio (duomenys neskelbtini), t. y. baime būti nužudytam (duomenys neskelbtini). Teigė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) apie gegužės mėn. išvyko į (duomenys neskelbtini). Tvirtino, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga, nemato galimybės sugrįžti į savo kilmės valstybę, nes bus nužudytas.

5. Pareiškėjo teigimu, jo pasakojimas paremtas objektyviais įrodymais, buvo detalus, išsamus ir nuoseklus. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad jo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją bei nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Pareiškėjas mano, kad, objektyviai įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, jo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o, atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį.

6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas taip pat neteisingai įvertino papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo galimybę. Pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir nurodytus aspektus bei aplinkybes, buvo galimai pažeistas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 99 punktas. Pasak pareiškėjo, jo prašymas nebuvo išnagrinėtas atidžiai ir teisingai, neįvertinti pareiškėjo motyvai, nevertinti argumentai dėl jo išsiuntimo, nesudaryta galimybė pareiškėjui savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertintas maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvą proporcingumas bei būtinybė. Kadangi pareiškėjo prašymas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nurodė tik kelias bendro pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, kurios susijusios su bendra saugumo padėtimi jo kilmės šalyje, tačiau nei viena iš šių aplinkybių savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pareiškėjo pasakojimas pasižymėjo trūkumais ir nenuoseklumais bei prieštaravo kilmės valstybės informacijai. Pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini), jų tikslus, taip pat nenurodė konkrečių prieš jį nukreiptų veiksmų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prieglobsčio prašytojas teigė, jog (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė informacijos, kas (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojo pateikta informacija pirminės apklausos metu taip pat nėra suderinama su jo pasakojimu Migracijos departamentui, nes pirminės apklausos metu prieglobsčio prašytojas nurodė, jog į (duomenys neskelbtini) išvyko (duomenys neskelbtini), o apklausos metu teigė, kad į (duomenys neskelbtini) išvyko (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas pasižymėjo trūkumais, jis buvo įvertintas kritiškai bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu.

10. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, taip pat nenustatytos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nustatyta, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra toks žemas, jog rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei iš esmės yra minimali. Įvertinus prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (su asmenų grupe) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

13. Atsakovas pažymėjo, kad, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Šiuo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, o draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo F. B. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 21S47867 rezoliucinės dalies 3 punktą, uždrausdamas (duomenys neskelbtini) piliečiui F. B. (F. B.), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 21S47867 rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; teismas atmetė kitą skundą dalį.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, iš (duomenys neskelbtini) jis išvyko dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl karo metu buvo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pirminės apklausos metu teigė, kad jis išvyko į (duomenys neskelbtini), o apklausos Migracijos departamente metu tvirtino, kad į (duomenys neskelbtini) jis išvyko (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) apie gegužės mėn. išvyko į (duomenys neskelbtini), iš jos – į Lietuvą.

16. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikomi kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos priežastys nors ir yra susijusios su baime būti persekiojamam dėl savo religinių įsitikinimų ((duomenys neskelbtini)), tačiau iš pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas tik bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nedetalizuodamas individualaus persekiojimo grėsmės. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau neatskleidė, kas taip padarė, kokiais motyvais, tik bendrai teigė, jog tai įvyko (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat teigė, kad nuo (duomenys neskelbtini) (pirminės apklausos metu) ar nuo (duomenys neskelbtini) (antrosios apklausos Migracijos departamente metu) jau buvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini), o dar vėliau (duomenys neskelbtini) – į (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, net jei pareiškėjui pagrįstai kyla baimė būti nužudytam (duomenys neskelbtini), tačiau laiko požiūriu patirtos neigiamos aplinkybės yra per daug nutolusios nuo esamos faktinės situacijos jo kilmės šalyje.

17. Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog beatodairiško smurto lygis pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali. Naujausiais duomenimis nustatyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, visą tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo grįžimas į kilmės šalį nevertintinas kaip rizikingas.

18. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad byloje nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė yra neapibrėžta, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, yra vien tik hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

19. Teismas taip pat sprendė, kad tyrimo metu nenustatyta reali grėsmė prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, o nurodomo galimo persekiojimo priežastys išskirtinai grindžiamos pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis. Bet to, byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjui laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai kirsdamas valstybės sieną ir prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

21. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvą šiuo atveju yra neproporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokius nors teisės pažeidimus. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, siekiant pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai), būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvą 2 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 23. Pareiškėjas F. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini)yra nesaugu, nes vyksta karinis konfliktas. Naujausiais duomenimis nustatyta, kad šalyje smurto lygis religiniu pagrindu yra sumažėjęs, tačiau nėra išnykęs. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad jam grėsmė kilo dėl (duomenys neskelbtini), o toks elgesys iššaukia ne tik vyriausybės atstovų, bet ir politinių oponentų neigiamą reakciją, siekį susidoroti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie užpuolimus patvirtina, kad jis savo kilmės šalyje negali laisvai reikšti politinės ir pilietinės pozicijos. Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, turėjo atsakyti, ar pareiškėjas gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl (duomenys neskelbtini), ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis tiek tiesiogiai iš vyriausybės, tiek iš sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų.

26. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Nėra jokio pagrindo juo netikėti ir jo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kilmės šalyje gresia pavojus, pareiškėjas kilmės šalyje yra persekiojamas dėl bendros padėties šalyje.

27. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog jo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas iš esmės paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad aplinkybę, jog, atsakovo manymu, pareiškėjo pasakojimas nebuvo itin išsamus ar nuoseklus, nulėmė tai, jog apklausa vyko dalyvaujant vertėjams ir pareiškėjas buvo raginamas bei skatinamas kalbėti trumpais sakiniais, dėl to pareiškėjas buvo suklaidintas ir negalėjo išsamiai perteikti visos reikalingos informacijos. Šiuo atveju atsakovas, pats nurodęs apklausos metu duoti paaiškinimus būtent tokiu būdu, teigė, kad tai yra esminis pareiškėjo pasakojimo trūkumas, todėl toks atsakovo elgesys laikytinas nesąžiningu procesiniu elgesiu.

29. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė jo sveikatai / gyvybei. Šiuo atveju yra tikimybė, jog, išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Pareiškėjui nepagrįstai nesuteikti prieglobstis ir papildoma apsauga. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad sutinka su teismo išvada, jog, įvertinus bylos faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimą, taip pat atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, pagrįstai nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Nagrinėjamu atveju prieglobsčio prašytojas nurodė kelias bendro pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, kurios susijusios su bendra saugumo padėtimi kilmės šalyje, tačiau nei viena iš šių aplinkybių savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pareiškėjo pasakojimas pasižymėjo trūkumais ir nenuoseklumu bei prieštaravo kilmės valstybės informacijai. Prieglobsčio prašytojo pateikta informacija pirminės apklausos metu nebuvo suderinama su jo pasakojimu Migracijos departamentui, todėl toks pasakojimas buvo įvertintas kritiškai bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Atsakovas mano, kad pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju negalima spręsti, kad pareiškėjui jo kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statuso.

33. Atsakovo teigimu, tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas, vadovaudamasis naujausiais duomenimis, konstatavo, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali. Įvertinus prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, nenustatytos individualios aplinkybės, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį. Atsakovas mano, kad pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

34. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Pasak atsakovo, tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškėjas motyvavo tuo, kad jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 21S47867 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas. Atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas tenkino skundą iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą terminą sutrumpino iki 2 metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, nes (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad be persekiojimo dėl bendros padėties kilmės šalyje jam grėsmė kilo ir dėl pilietinės aktyvios pozicijos pasisakant prieš (duomenys neskelbtini), o toks elgesys iššaukia ne tik vyriausybės atstovų, bet ir politinių oponentų neigiamą reakciją, siekį susidoroti. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas neištaisė šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų. Pabrėžia, kad apklausų metu jis buvo raginamas ir skatinamas kalbėti trumpais sakiniais, todėl negalėjo išsamiai pateikti visos reikalingos informacijos.

42. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

44. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

46. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

48. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

49. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

50. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

51. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme būti persekiojamam dėl bendros padėties kilmės šalyje. Teigė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pirminės apklausos metu teigė, kad jis išvyko į (duomenys neskelbtini), o apklausos Migracijos departamente metu tvirtino, kad jis išvyko į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno nelegaliai, o, išgirdęs apie geresnes gyvenimo sąlygas Lietuvoje, pareiškėjas nusprendė (duomenys neskelbtini) apie gegužės mėn. vykti į (duomenys neskelbtini), o iš jos – į Lietuvą.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats asmuo privalo įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias pagrįstą persekiojimo baimę dėl vienos ar kelių tarpusavyje susijusių priežasčių, o institucija, nagrinėjanti prieglobsčio prašytojo prašymą, turi pareigą išanalizuoti atvejį taip, kad išsamiai būtų nustatytos baimės priežastys. Šios nuostatos yra grindžiamos Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pagal kurį prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi, visų pirma, pareiškėjas turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį.

53. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo (duomenys neskelbtini) politinę situaciją, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Iš Migracijos departamento vykdytos apklausos transkripcijos matyti, kad atsakovas išsamiai nagrinėjo pareiškėjo nurodytų argumentų pagrįstumą. Pareiškėjui po kelis kartus buvo pakartojami klausimai, taip sudarant jam galimybę tinkamai pagrįsti jo nurodytą prašymo suteikti prieglobstį pagrindą. Pareiškėjui taip pat buvo sudaryta galimybė pokalbyje dalyvauti ne tik su vertėju, bet ir su draugu, kuris padėjo jam susikalbėti su Migracijos departamento darbuotoju, todėl nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog pokalbio metu jis buvo skubinamas ir raginamas pateikti trumpus atsakymus. Be to, pareiškėjas, teigdamas, jog pokalbio metu negalėjo išsamiai perteikti visos reikalingos informacijos, nenurodė, kokios būtent informacijos jis nepateikė, jog teismas galėtų ją įvertinti skundo nagrinėjimo metu.

54. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo negrindė aplinkybėmis apie aktyvią pilietinę poziciją pasisakant prieš (duomenys neskelbtini), apie negalėjimą laisvai reikšti savo politinės ir pilietinės pozicijos, todėl teisėjų kolegija nevertina šių pareiškėjo teiginių, nurodytų apeliaciniame skunde.

55. Iš teismui pateiktų pareiškėjo apklausos protokolų matyti, kad pareiškėjo pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini) vykstantį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) iš esmės yra nuosekli ir neprieštaraujanti kilmės valstybės informacijai. Tačiau pareiškėjas, siekdamas pagrįsti jam individualiai kylančią grėsmę, tik bendrais bruožais apibūdino persekiojimo tikimybę, iš esmės nedetalizuodamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjas abstrakčiai pasakojo apie (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė informacijos, (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nenuosekliai pasakojo apie išvykimo iš kilmės šalies į (duomenys neskelbtini) aplinkybes, pirminės apklausos metu teigdamas, jog į (duomenys neskelbtini) išvyko (duomenys neskelbtini), o apklausos Migracijos departamente metu tvirtino, kad į (duomenys neskelbtini) išvyko (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sutinka su teismo vertinimu, kad net jeigu pareiškėjui pagrįstai kyla baimė būti nužudytam, tai laiko požiūriu patirtos neigiamos aplinkybės yra per daug nutolusios nuo esamos faktinės situacijos jo kilmės šalyje. Svarbu paminėti ir tai, kad, kaip ginčijamame Sprendime nurodė atsakovas, pagal 2021 m. USCIRF išleistą religinės situacijos (duomenys neskelbtini) atnaujinimą, kuriame nagrinėjama naujausia (duomenys neskelbtini) padaryta pažanga ir esami iššūkiai, dėl taikos kūrimo ir konfliktų prevencijos pastangų 2020 m. (duomenys neskelbtini) sumažėjo sektantiškas smurtas ir smurtas religiniu pagrindu. Pirmą kartą nuo 2015 m. USCIRF savo 2021 m. metinėje ataskaitoje nerekomendavo JAV valstybės departamentui (duomenys neskelbtini) priskirti prie „Ypatingą susirūpinimą keliančių šalių“ (CPC) arba įtraukti jos į „specialųjį stebėjimo sąrašą“ (SWL). Taigi po pareiškėjo nurodytų (duomenys neskelbtini) patirtų smurtinių įvykių politinė ir saugumo situacija kilmės šalyje yra pasikeitusi, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas dėl religinių motyvų galėtų būti persekiojamas kilmės valstybėje.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pagrindų pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėjo nurodytos bendro pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės priežastys ((duomenys neskelbtini)), susijusios su bendra saugumo padėtimi jo kilmės šalyje, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Be to, bendra saugumo padėtis per se (savaime) nesąlygoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, prieglobsčio prašymą grindė hipotetiniais teiginiais. Pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, pareiškėjas nepateikė kitų įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą. Pareiškėjas taip pat nenurodė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

57. Argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjas grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų iš esmės yra minimali. Įvertinus prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, nenustatytos individualios aplinkybės, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

58. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį jo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad atsakovas nesilaikė Įstatymo ir Tvarkos aprašo reikalavimų, tačiau nenurodoma, kokias individualias pareiškėjo prieglobsčio prašymą turinčias pagrįsti aplinkybes atsakovas turėtų patvirtinti ar paneigti. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį kilmės šalyje. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį.

Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

60. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

61. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo F. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Jolanta Malijauskienė