2021-06-09 Nr. AB-12418-3-61-3-02543-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-379-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02543-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 53.4; 59.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. J. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) neišmokėtą 260,96 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

2. Pareiškėja paaiškino, kad ginčo laikotarpiu dirbo Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2 policijos komisariato 1 veiklos skyriaus (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris Vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 neteko galios, o naujoji redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama sumažinta kompensacija.

3. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, jog Aprašo 15 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, todėl kompensacijos dydis už važiavimo išlaidas, susidaręs naudojantis automobiliu su dyzeliniu varikliu, buvo mažinamas 35 procentais nepagrįstai. Pareiškėja teigė, jog ginčo laikotarpiu atsakovui deklaravo vairuojanti automobilį su dyzeliniu varikliu, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos, todėl jai turi būti priteistas kompensacijos nepriemokos skirtumas.

4. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-216) buvo patvirtintas ir įsigaliojo Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris nustatė, kad nuo 2019 m. kovo 4 d. nebus mažinamos važiavimo išlaidos, apskaičiuotos naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius ir elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas. Įsakymo Nr. 1V-216 2.4 punkte nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki Įsakymo Nr. 1V-216 įsigaliojimo, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis iki Įsakymo Nr. 1V-216 įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y. vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1 V-3.

6. Atsakovas nurodė, jog neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos už pareiškėjos skunde nurodytą laikotarpį. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitoje administracinėje byloje I-325-789/2019 priėmus sprendimą ir pripažinus pareigūnų reikalavimus pagrįstais, kompensacijų nepriemokų grąžinimas būtų sprendžiamas ne ginčo tvarka.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjos M. J. prašymą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo Vilniaus AVPK pareiškėjai 209 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., kitą pareiškėjos prašymo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pagal Aprašo nuostatas pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, yra kompensuojamos važiavimo išlaidos. Pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo kompensuojamos išlaidos, jas mažinant 35 procentais, vadovaujantis Aprašo 15 punkto nuostatomis. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, jog Aprašo 15 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

9. Teismas iš byloje esančios pažymos nustatė, kad pareiškėjai neišmokėta kompensacijos suma nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. imtinai sudaro 209 Eur. Teismas aptarė Įsakymo Nr. 1V-216 2.4 punktą, kuriame nustatyta kelionės išlaidų kompensavimo tvarka ir nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjai kelionės išlaidos turi būti kompensuojamos pagal naują kompensavimo tvarką.

10. Įvertinęs bylos duomenis, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, teismas nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjai kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d.

III. 11. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą ir pareiškėjos M. J. prašymą atmesti.

12. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad pareiškėja turėjo teisę kreiptis į teismą dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dalies priteisimo per vieną mėnesį nuo Aprašo 11 punkte nurodyto įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimo dėl važiavimo išlaidų atlyginimo įteikimo dienos. Jeigu toks sprendimas pareiškėjai nebuvo įteiktas – per vieną mėnesį nuo apskaičiuotos važiavimo išlaidų kompensacijos išmokėjimo dienos. Atsakovas nurodo, kad sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjai buvo išmokėta 2016 m. balandžio 10 d. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Aprašo 8 punktu buvo priimti sprendimai dėl važiavimo išlaidų kompensavimo pareiškėjai. Atsakovas kompensaciją nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjai apskaičiavo ir išmokėjo vadovaudamasis Aprašu, 35 procentais sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjai buvo mokama pagrįstai, priimti administraciniai sprendimai nebuvo ginčijami.

13. Atsakovas nurodo, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, jog Aprašo 15 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, tačiau pagal ABTĮ 118 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį, jis nebegali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamu atveju tai būtų 2019 m. gegužės 16 d., tačiau Aprašas nebegalioja nuo 2019 m. kovo 4 d.

14. Pareiškėja M. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

15. Dėl atsakovo argumentų, susijusių su individualių sprendimų nuginčijimu, pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 7 straipsnio 3 dalimi, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalimi, 219 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-68/2005 ir teigia, jog vieno mėnesio termino individualiam sprendimui ginčyti taikymas užkirstų kelią ekonominių teisių (teisei į darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas) gynybai, kurią pareiškėja gali realizuoti prie 3 metus nuo sužinojimo apie tokių teisių pažeidimą.

16. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas į bylą nepateikė nei vieno iš apeliaciniame skunde nurodytų Vilniaus AVPK viršininko įsakymų, nors ne tik turėjo tokią galimybę, bet ir pareigą teikti visą su ginču susijusią medžiagą. Pareiškėja daro išvadą, kad atsakovas šių įsakymų nelaikė su ginču susijusia medžiaga.

17. Pareiškėja teigia, jog apie pažeistą teisę sužinojo ne 2016 m. balandžio 10 d., bet 2016 m. gegužės 10 d., kai gavo darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelį po to, kai 2016 m. gegužės 10 d. buvo išmokėtas darbo užmokestis už balandžio mėnesį. Kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar į teismą buvo kreiptasi iki administracinio akto pripažinimo neteisėtu, ar jau po to, todėl šioje byloje turi būti taikomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymas yra viena iš administracinį procesą inicijuojančio asmens procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. administracinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis pareiškėjo iniciatyva. Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo, pareiškimo) yra įtvirtinta ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Šioje normoje taip pat įtvirtinta, kad teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 2 dalį teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (prokurorų, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus.

19. Aptartos ABTĮ normos skirtos administracinei bylai nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tačiau pagal ABTĮ 137 straipsnį šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Taigi apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą, gali nutraukti bylą pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą. Jei toks procesinis veiksmas atliekamas administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2993/2011; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-657/2014).

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė pareiškimą dėl prašymo atsisakymo, prašo bylą nutraukti. Pareiškime nurodyta, kad pareiškėjai žinomos skundo atsisakymo pasekmės, nurodytos ABTĮ 104 straipsnio 3 dalyje.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjos pateiktas pareiškimas dėl prašymo atsisakymo atitinka ABTĮ reikalavimus, pareiškėjai yra žinomos administracinės bylos nutraukimo pasekmės, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos atsisakymas nuo prašymo ir administracinės bylos nutraukimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. nėra kliūčių, dėl kurių pareiškėjos atsisakymas nuo prašymo negalėtų būtų priimtas, pareiškėjos atsisakymą nuo prašymo priima, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą pagal pareiškėjos prašymą nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos M. J. prašymo atsisakymą priimti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal pareiškėjos M. J. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė