2016-08-05 Nr. AB-15549-3-64-3-01154-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1096-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01154-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 15 d. (pašto spaudas ant voko) teismui išsiuntė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas) priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b.l.2-6).

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 49 netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Kamerose, kurių plotas apie 18 kv.m. (dalį šio ploto užima baldai, sanitarinis mazgas) būdavo laikomi 5-6 asmenys. Vienam asmeniui tekdavo mažiau kameros ploto nei numatyta pagal Lietuvos higienos normą HN 76:1999 (ne mažiau kaip 5 kv. m). Kamerose drėgna, šalta, trūksta oro, neužtikrinamas tinkamas apšvietimas, rūkantys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Tokiomis sąlygomis sveikas asmuo yra priverstas visą laiką sėdėti ar gulėti. Dažnai kyla konfliktinės situacijos. Atvykus į įstaigą arba išvykstant asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad laikydami jį tokiomis sąlygomis, kai Šiaulių TI pareigūnai elgėsi neteisėtai (CK 6.271 straipsnis), dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją, t.y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) už kurią turi atlyginti valstybė. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertino 3000 Eur.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 11-18) Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) nuo 2010 m. balandžio 1 d. neteko galios. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. HN 76:1999 netekus galios, minimalų plotą vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kamerose nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Pagal šio įsakymo 1.3 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisės aktai nenustato baldų ir įrenginių įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2014 m. spalio 13 d. ir laikytas šioje įstaigoje iki 2015 m. balandžio 10 d. kameroje Nr. 49, kurioje būdavo 3–6 asmenys. Pareiškėjui tekdavo nuo 6,7 iki 3,37 kv. m kameros ploto. Pateikti tikslius sąrašus kiek asmenų buvo laikoma kameroje su pareiškėju nėra galimybės, nes vardiniai sąrašai pagal kameras nesudaromi. Asmenų skaičius kamerose niekada nėra pastovus (dalis asmenų etapuojama į teismus, areštines, kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu dalis asmenų taip pat nebūna kameroje. Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra nustatyta koks plotas turi tekti asmeniui ir mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą. Atsižvelgiant į visa tai negali būti konstatuotas Šiaulių TI neveikimas tais patalpų įrengimo klausimais, kurie susiję su pastato rekonstrukcijos darbais (papildomų ventiliacijos sistemų įrengimas ir kt.). Šiaulių TI režiminio korpuso kameros įrengtos pagal Higienos normos HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pagal Higienos normą HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI Kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris). Asmenys, kurie nuolat vėdina kameras ir jas tinkamai tvarko, problemų dėl drėgmės neturi. Švarą ir tvarką kamerose privalo palaikyti patys nuteistieji. Tam išduodamos valymo priemonės ir inventorius. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas pagrindinis patalpų valymas. Dezinfekcija ir dezinsekcija atliekami pagal nustatytus grafikus. Kameros remontuojamos pagal planą ir išteklius. Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie atskirti, ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele, kaip numatyta pagal teisės aktus. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų abstraktūs. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta kameros higienos sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams patikrinimų.

Šiaulių TI atvykstančių ir išvykstančių asmenų kratos atliekamos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406 paneigia pareiškėjo teiginius dėl šių patalpų antisanitarinių sąlygų.

Rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių. Priėmimo metu pareigūnai aiškinasi naujai atvykusių asmenų žalingus įpročius. Pareiškėjas nėra pateikęs įstaigai jokių prašymų ir nusiskundimų. Pareiškėjas nenurodė, kad pats nerūko ir kad buvo pažeistos jo teisės, o tik abstrakčiai pareiškė esą įstaigoje rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais.

Atsižvelgdamas į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytas civilinės atsakomybės bei teismų praktiką atsakovo atstovas teigė, kad Šiaulių TI pareiškėjo atžvilgiu veikė pagal teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, nesudarė jam blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su laikymo Šiaulių TI sąlygomis, tariamai padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas nustatė, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 straipsnį).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš Šiaulių TI 2015 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. 69/06-13900 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 13 d.iki 2015 balandžio 10 d. Pareiškėjas visą ginčui aktualų laikotarpį (iš viso 179 dienas) kalėjo kameroje Nr.49 (20,23 kv. m). Per visą nurodytą 179 dienų laikotarpį jam teko nuo 3,37 kv. m iki 6,74 kv. m kameros ploto, iš jų 158 dienas teko nuo 4,05 kv. m iki 6,74 kv. m kameros ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso 21 dieną buvo laikomas sąlygomis pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus ploto vienam asmeniui, nes minėtą dienų skaičių vienam asmeniui teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija, o pareiškėjas šia aplinkybe grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 13 d.iki 2015 balandžio 10 d. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų, ar laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, o atsakovas pateikė į bylą duomenis, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių, Higienos normos HN 76:2010, taip pat Lietuvos higienos normos „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d,. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis pirmiau minėtais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atitverti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, padengti lengvai valoma danga. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, švarą ir tvarką kameroje turi palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių VSC neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams. Kitų duomenų apie sąlygas kamerose nepateikta. Šiaulių VSC centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte nurodyta, kad rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių, išvykstančių apžiūros patalpos tvarkingos.

Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos teismas nustatė, kad pirminės gydytojų apžiūros metu jis skundėsi nemiga ir bloga savijauta po narkotikų vartojimo, (b. l. 49), tokius pačius skundus pakartojo, ir būdamas Šiaulių TI. Vėliau skundėsi sloga, galvos skausmu, kad susirgimai susiję su blogomis sąlygomis kameroje, nenurodė. Pildydamas „Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI anketą“, pareiškėjas A. K. nurodė, jog sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, todėl aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriuo nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškino, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pagal kurią asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr.A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos teismas pažymėjo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktiką nuosekliai formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas A. K. teismui pateikė standartinį, nedetalizuotą skundą, kuriame nurodytos aplinkybės iš dalies paneigiamos byloje surinktais dokumentais: dėl laikymo pareiškėjo kaip nerūkančio kartu su rūkančiais asmenimis, nors jis pats buvo išreiškęs savo valią būti laikomas kartu su rūkančiais; dėl kratų atvykimo ir išvykimo etapu metu, nors pareiškėjas tik vieną kartą atvyko į Šiaulių TI, išvykęs nebuvo. Prašomos priteisti sumos pareiškėjas nepagrindė. Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su nemiga, bloga savijauta, tačiau iš medicininių dokumentų matyti, kad, bent jau kalinimo pradžioje, tai buvo jo ankstesnio narkotikų vartojimo pasekmė, vėliau jis dėl blogos savijautos, nemigos nesiskundė. Nors pareiškėjas A. K. Šiaulių TI buvo gana ilgą laiką (179 dienas), tačiau tik 21 dieną jam tekęs kameros plotas buvo mažesnis (3,37 kv. m), tačiau nustatyta norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas tik 0,23 kv. m. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką, 21 dieną, pareiškėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo išsivystė jo nurodytos sunkios pasekmės, nepateikta, pareiškime apsiribota tik jų išvardijimu, teismo posėdžio metu sunkių pasekmių nenurodė.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad: byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas, ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas; nėra nustatyta kad pareiškėjas būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų; Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai).

Įvertinęs tai, kad nurodytą laiką pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pabrėždamas, kad pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpis trumpas (21 diena), pažeidimo mastas ploto, turinčio tekti vienam asmeniui prasme, nebuvo didelis, teismas nusprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas apsiriboti pareiškėjo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b.l.80) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą ir priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantas nesutinka, kad teismas pripažino, jog jo teisės buvo pažeistos tik 21 kalinimo dieną iš 179. Teigia, kad Šiaulių TĮ laikymo sąlygos neatitinka tesiės aktų nustatytų higienos normų reikalavimų; dėl prastos ventiliacijos trūksta oro, drėgna, šalta. Apeliantas dėl to dažnai sirgdavo nemiga, sirgo ir dėl prasto maisto. Atvykstant ar išvykstant iš Šiaulių TI, asmens ir daiktų apžiūra vykdoma antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), taip žeminama asmens garbė ir orumas. Be to, pareiškėjas nurodo, kad per mėnesį buvo išduodamas tik vienas ritinėlis tualetinio popieriaus ir viena dantų pastos tūbelė, į dušą vedamas tik kartą per mėnesį 10 minučių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Atsakovo nuomone pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei teisingai pritaikius teisės normas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelės pažeistų teisių gynimo būdas. Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumų, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią kildino iš to, kad nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 49 netinkamomis, kankinimui prilygstančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Nustatęs, kad dalį ginčui aktualaus laikotarpio, t.y. 21 dieną iš 179 buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr.49 pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3 punkto reikalavimą, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, konstatavo šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimą, kaip pagal bylos aplinkybes pakankamą satisfakciją už patirtą neturtinę žalą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai nustatė pažeidimo laikotarpį, nepagrįstai nepriteisė žalos atlyginimo pinigais. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo skunde teismui nurodyta Higienos norma HN 76:1999 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 pripažinta netekusia galios ir nagrinėjamam ginčui neaktuali. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 76:2010 (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios) minimalios ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, reikalavimas, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas pateikė teismui standartinį, nedetalizuotą skundą (į spausdintame tekste praleistas vietas rašikliu įrašyta atitinkami žodžiai ir skaičiai). Pareiškėjas savo skunde teismui (b.l.2-6) nurodė jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį (nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. balandžio 10 d.) ir kamerą (Nr.49), prašomą priteisti sumą žalai atlyginti. Visi kiti skundo teiginiai nesiejami su pareiškėjo laikymo kamera Nr.49, o apibendrintai (daugiskaita) pasisakoma apie kalinimo sąlygas neįvardytose Šiaulių TI kamerose, apie antisanitarines sąlygas priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje, teigiama, kad rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais.

Atsakovo atstovas, atsakydamas į teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi nustatytą įpareigojimą pateikti atsiliepimą į pareiškėjos skundą ir įrodymus apie jos laikymo sąlygas (b.l.8-9), pateikė teismui detalius duomenis apie pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpį, kuris sutapo su pareiškėjo skunde įvardytu laikotarpiu (nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. balandžio 10 d.), duomenis apie kamerą Nr.49 ir joje laikytų asmenų skaičių kiekviena parą (7.30 val. ir 19.30 val. duomenimis), taip pat pateikė duomenis teisės aktų reikalavimų kontekste kokias sąlygas turi atitikti tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros ir kaip tai užtikrinama.

Teismas ištyręs įrodymus pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. Šiaulių TI kameroje Nr.49 (plotas 20,23 kv.m.) buvo laikomas iš viso 197 dienas, iš jų 21 dieną neužtikrinant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m). Šiaulių TI 2015 m. balandžio 23 d. pažymoje Nr.60/09-13900 pateikti duomenys apie kameroje Nr.49 laikytų asmenų skaičių kiekvieną parą atskirai. Kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų ir tik tais atvejais, kai kameroje būdavo 6 asmenys, gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui buvo 3.37 kv. m. t.y. buvo nežymiai mažesnė nei turėjo būti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Visais kitais atvejais (158 dienas iš 197) pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui kameroje Nr.49 buvo užtikrintas (4,05 kv. m. kai kameroje būdavo 5 asmenys; 5,05 kv. m. kai kameroje būdavo 4 asmenys; 6,74 kv. m kai kameroje būdavo 3 asmenys). Apelianto teiginiai esą teismas nepagrįstai nustatė, kad pažeidimo trukmė 21 diena, deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais konkrečiais argumentais, susietais su skundžiamo teismo sprendimo nustatytomis aplinkybėmis ir motyvais, todėl teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl kitų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų vertinimo pagal skunde išdėstytus nusiskundimus, kiek juos šiuo konkrečiu atveju dėl pareiškėjo skundo teiginių abstraktumo buvo galima susieti su pareiškėjo laikymu kameroje Nr.49. EŽTT jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (EŽTT. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos sprendimo motyvais ir jiems pritardama, kad byloje nėra duomenų, jog laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. pareiškėjo laikymo Šiaulių TI kameroje Nr.49 ar įstaigoje (dėl sąlygų kratų priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpose) buvo pažeistos kokiais nors kitais aspektais, išskyrus pirmiau minėtą minimalaus ploto neužtikrinimą 21 dieną, šiais klausimais iš naujo nepasisako.

Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytų aspektų (dėl aprūpinimo asmens higienos priemonėmis, prausimosi duše) kaip neturtinės žalos atsiradimo faktinio pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad šias aplinkybes pareiškėjas teismo posėdyje paminėjo, tačiau teismui pasiūlius papildyti skundą, pareiškė, kad šiais klausimais pretenzijų atsakovo atstovui neturi, todėl teismas šių aspektų CK 6.271 ir 6.250 straipsnio taikymo kontekste nenagrinėjo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su aprūpinimo asmens higienos priemonėmis ir prasimosi duše, nepasisako.

Pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatytas faktas, kad pareiškėjui per jo laikymo Šiaulių TI nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. laikotarpį (iš viso 179 dieną) 21 dieną nebuvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui) yra pakankamas pagrindas konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio taikymo sąlygų prasme, nes Šiaulių TI neveikė taip, kaip to reikalavo minėtas teisės aktas. Šiame kontekste primintina, kad CK 6.271 straipsnio taikymui valdžios institucijos kaltės nustatymas dėl atitinkamų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nėra reikalingas.

Sutiktina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimas byloje nustatytą laikotarpį (21 dieną) sukėlė pareiškėjui papildomus nepatogumus, suvaržymus, neigiamus išgyvenimus, kurie CK 6.2150 straipsnio prasme gali būti vertinami kaip neturtinė žala, kurių galėjo nebūti, jei atsakovo atstovas nurodytą laiko tarpą būtų įvykdęs Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą ( EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą;, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A444–619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-1240/2014,2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į bylos aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Tokį vertinimą lemia trumpa pažeidimo trukmė, mažas intensyvumas (nukrypimas nuo minimalios gyvenamojo ploto vienam asmeniui normos nežymus) ir kitos pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Priteisti žalos atlyginimą pinigais šiuo atveju nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė