2018-08-14 Nr. AB-14354-3-61-3-00996-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2286-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00996-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui V. S. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, administracija) pateikė teismui prašymą priteisti jam iš atsakovo V. S. (toliau – ir atsakovas) 352 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. įvedė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir savivaldybė) teritorijoje. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Rinkliavos nuostatai, Nuostatai), kuriais buvo nustatyta vietinė rinkliava visiems atliekų turėtojams jos teritorijoje. Nuostatų 9 punktu vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Nuostatuose taip pat buvo patvirtintas vietinės rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, rinkliavos mokėtojų teisės ir pareigos. Atsakovui nuosavybes teise priklauso 1/2 pastato-gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., o tai reiškia, kad atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas ir jam tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą į savivaldybės biudžetą nuo 2012 m. gegužės 1 d. pagal administracijos siunčiamus mokėjimo pranešimus. Atsakovo įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Atsakovui kartu su mokėjimo pranešimais buvo siunčiami ir priminimai dėl skolos sumokėjimo, 2017 m. vasario 14 d. registruotu paštu atsakovui buvo išsiųstas ir įteiktas raginimas, tačiau į minėtus raštus atsakovas nereagavo ir susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Atsakovas nesikreipė į savivaldybę dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.

3. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų ir yra sudaręs sutartį su UAB „VSA Vilnius“ dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo. Jis šia sutartimi yra patenkintas ir jos nutraukti neketina.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 352 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovo.

7. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, 16 straipsnio 2 dalimi, Nuostatais (2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 išdėstytais nauja redakcija), kuriuose savivaldybės taryba nustatė vietinę rinkliavą visiems atliekų turėtojams Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą, taip pat buvo patvirtintas vietinės rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, rinkliavos mokėtojų teisės ir pareigos.

8. Teismas nustatė, kad atsakovui savivaldybės teritorijoje priklauso nekilnojamasis turtas, todėl jis, atsižvelgiant į prieš tai nurodytą teisinį reglamentavimą, yra vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojas. Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovui suformuoti mokėjimo pranešimai bei 2017 m. kovo 8 d. raginimas Nr. 2180. Teismas pažymėjo, kad mokėtina vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota remiantis savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo naudojamo turto plotą. Atsakovas nepateikė duomenų, kad jam savivaldybės tarybos sprendimu būtų suteikta lengvata ir jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos arba pareigą mokėti vietinę rinkliavą jis yra įvykdęs. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą.

9. Teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovo argumentus, kad jis yra sudaręs komunalinių paslaugų tvarkymo sutartį su UAB „VSA Vilnius“. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato teisės pasirinkti komunalinių paslaugų tvarkymo subjektą. Vietinės rinkliavos pobūdis ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, vietinė rinkliava reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Taigi atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą, nes tokia pareiga jam nustatyta įstatymu (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.), todėl atsakovo su UAB „VSA Vilnius“ sudaryta sutartis ir byloje pateikti mokėjimo pranešimai, patvirtinantys, kad atsakovas vykdo minėtą sutartį, neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti nustatytą vietinę rinkliavą.

III. 10. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir administracinę bylą nutraukti, taip pat bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

11. Atsakovas nurodo, jog vietinę rinkliavą moka atliekų tvarkytojui UAB „VSA Vilnius“, kuris savo ruožtu nurodytą rinkliavą sumoka savivaldybei (sąvartyno mokestį), todėl pakartotinis atsakovo apmokestinimas pažeidžia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Pareiškėjas siekia, kad atsakovas jam sumokėtų vietinę rinkliavą už paslaugą, kurios jam neteikia.

12. Atsakovas pažymi, kad savivaldybė sprendimu pavedė vykdyti šiukšlių surinkimą, rūšiavimą ir apdorojimą dviem savo valdomoms įmonėms. Toks sprendimas yra monopolistinis ir neskaidrus, ką savo sprendimu pripažino Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos reikalavimas priteisti iš atsakovo V. S. 352 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo visą prašomą sumą už ginčo laikotarpį. Teismas pripažino, kad, remiantis savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo naudojamo turto plotą, mokėtina vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota pagrįstai ir teisėtai.

15. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad jis vietinės rinkliavos mokėti neprivalo, nes iš jo atliekas surenka ir sutvarko UAB „VSA Vilnius“ pagal 2010 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. BAF-100144 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų“.

16. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad tiek pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3‑301 patvirtintais Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3‑38 išdėstytais nauja redakcija, panaikintais 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14), kuriuose savivaldybės taryba nustatė vietinę rinkliavą visiems atliekų turėtojams Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą, taip pat buvo patvirtintas vietinės rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, rinkliavos mokėtojų teisės ir pareigos.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nagrinėjamus santykius, be kita ko, reglamentavo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintos Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės ir Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai (toliau – ir Rinkliavų dydžiai; suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), tačiau iš esmės savivaldybės tarnybos nustatytas teisinis reglamentavimas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu ginčo laikotarpiu nesikeitė ir numatė, kad rinkliavos dydis priklauso nuo nekilnojamojo turto paskirties, imant vietinės rinkliavos dydžio parametrą 100 kv. m.

18. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Rinkliavos nuostatai, pakeisti atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3‑38 ir 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei 3 punktu patvirtinti Rinkliavos dydžiai, pakeisti atsakovo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštaravo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30‑2 straipsnio 1 ir 2 dalims.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendime, įvertinęs Rinkliavos nuostatuose įtvirtintas normas, nustatė, jog konkrečiam mokėtojui (komunalinių atliekų turėtojui) tekusios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydis buvo susietas tik su atitinkamo nekilnojamojo turto paskirtimi ir šio turto bendruoju naudingu plotu, plotą iš esmės laikant pagrindiniu kriterijumi, lėmusiu mokėtinos metinės vietinės rinkliavos dydį. Rinkliavos nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nebuvo nustatyta galimybė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų išvežimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį ar kitus kriterijus.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, konstatavo, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“ bei sąvoka „atliekų turėtojas“ savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį. Nepaisant to, principas „teršėjas moka“ minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuota pagal nurodytą atliekų kiekį, priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.

Teismas sprendė, kad naujos redakcijos Rinkliavos nuostatų 33 punkto įtvirtinimas nepaneigė atsakovo pareigos, esant objektyviai galimybei, nustatyti būdą mokėtiną rinkliavos sumą apskaičiuoti įvertinus realiai pateiktų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį. Teismas įvertino Rinkliavos nuostatų ir Rinkliavos dydžių nuostatų turinį pasikeitusio teisinio reguliavimo kontekste ir konstatavo, kad rinkliavos apskaičiavimas pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, neįtvirtinant kitų kriterijų, leidžiančių labiau užtikrinti, kad gautos pajamos neviršytų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos būtinųjų sąnaudų, negalėjo būti laikomas tinkamu principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu.

Teismo vertinimu, Vilniaus rajono savivaldybės pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas, kai nebuvo įtvirtinta sąlygų ar papildomų kriterijų, leidžiančių vietinę rinkliavą apskaičiuoti kitu nei vien pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą būdu, tinkamai neužtikrino principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo. Atsakovo priimti poįstatyminiai teisės aktai tinkamai nerealizavo įstatyminiu lygmeniu įtvirtintos nuostatos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą pagrįsti būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis.

Tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymą papildžius 30-2 straipsniu atsakovas nekoregavo savo priimtų poįstatyminių teisės aktų, nebuvo pateisinama. Todėl Rinkliavos nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nustatyta tvarka negalėjo užtikrinti pakankamai tikslaus atliekų tvarkymo išlaidų apskaičiavimo.

20. Iš to matyti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė galutinio teisino stabilumo neįgijusius teisinius santykius kvalifikuodamas remdamasis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui. Tuo tarpu dominuojančioje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014, p. 172–184; 2013 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1020/2013; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013, p. 258–272; ir kt.).

21. Tai nagrinėjamu atveju suponuoja teismo pareigą, nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, jog nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318‑325).

22. Šiuo aspektu pastebėtina, kad vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu (principas „teršėjas moka“; žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šios rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (Administracinė jurisprudencija Nr. 27. 2014, p. 172–184) vertino, kad nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimus); vykdydamos priskirtas funkcijas, savivaldybės turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimus).

25. Taigi savivaldybės priimdamos sprendimus dėl atliekų tvarkymo turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų nuostatų.

26. Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia, kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia, kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

27. Atsakovo ginčijamu aspektu pažymėtina, kad pakeitus Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio (2012 m. balandžio 19 d. redakcija) 11 dalį, neliko anksčiau nustatytos galimybės savivaldybei atrinkti analizuojamą paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus ir expressis verbis nebėra nustatytų konkrečių kitų būdų, o yra įtvirtinta blanketinė norma, pagal kurią savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus.

28. Teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė 2010 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. BAF‑100144 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų“, sudarytą su UAB „VSA Vilnius“ (b. l. 56–60), bei UAB „VSA Vilnius“ 2017 m. liepos 4 d. raštą „Dėl paklausimo“ (b. l. 96), kuriuo buvo patvirtinta, jog ši sutartis yra vykdoma. Pareiškėjas (savivaldybės administracija) pateikė savo paties atsakovui siųstus vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimo pranešimus (b. l. 22–27) bei 2017 m. kovo 8 d. raginimą Nr. 2180 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą“ (b. l. 28). Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų, kokie įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiantys atliekų tvarkytojai teikė minėtą paslaugą atsakovui, kokiu būdu ir kokia apimtimi ši paslauga realiai jam buvo teikiama.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į prieš tai nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų išaiškinimus bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, be kita ko, atsižvelgdama į tai, kad atsakovui atliekų transportavimo ir pridavimo į mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius paslaugas (arba jų dalį) teikė UAB „VSA Vilnius“, taip pat į tai, jog rinkliavos ir jos dydžio nustatymas yra siejamas su principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu bei iš dalies atitinkamos konkrečios paslaugos suteikimu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas teisingai išnagrinėti administracinę bylą, nagrinėjamu atveju turėjo ištirti: ar UAB „VSA Vilnius“ nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atliekų tvarkytojas, savivaldybės ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atrinktas teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą; ar atsakovo UAB „VSA Vilnius“ sumokėtas mokestis už paslaugas kokiu nors būdu pateko į rinkliavos apskaitos sistemą; ar pareiškėjas atliekų tvarkytojus, kurie teikė/turėjo teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą atsakovui, atrinko įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; kokiu būdu ir kokia apimtimi komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo paslauga buvo teikiama atsakovui; pagal prieš tai nurodytus teismų išaiškinimus atlikti kitus bylos teisingai išnagrinėjimui reikalingus veiksmus; atitinkamai, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kiek nebuvo teisingai nustatytas vietinės rinkliavos dydis (nes nebuvo įtvirtinta kintama rinkliavos dalis atsižvelgiant į faktiškai susidariusių atliekų kiekį), teismas turėjo įvertinti pareiškėjui iš atsakovo priteistinos rinkliavos dydį/jos dalį.

30. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir neįvertino bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, todėl atsakovo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimas naikinamas, o byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo V. S. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Gintaras Kryževičius Ričardas Piličiauskas Ramutė Ruškytė