2019-02-06 Nr. AB-3536-3-64-3-01904-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1503-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01904-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. spalio 23 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) netinkamomis sąlygomis. Teigė, jog leistina kamerose laikomų asmenų norma buvo viršyta daug kartų, Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, kamerų plotas užstatytas baldais, kitais įrenginiais, todėl plotas buvo itin mažas, Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, jie nebuvo valomi ir laistomi, buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto, Šiaulių TI kamerose neveikė ventiliacija, patalpos buvo vėdinamos tik per langus, buvo drėgna ir tamsu, oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas bei tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valyti, dėl šių aplinkybių pareiškėjui pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Pareiškėjas teigė, kad jis Šiaulių TI nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo išduodamas užvalkalas užklotui, rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatiniai rūbai nebuvo plaunami ir pareiškėjui juos teko skalbti pačiam, o sąlygų džiovinti nebuvo, per mėnesį gaudavo tik tris rulonėlius tualetinio popieriaus, kurio neužtekdavo, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos. Dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kilokalorijų, kol išdalindavo maistą, jis atšaldavo. Laikymo Šiaulių TI metu nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. spalio 23 d. skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,69 iki 23,46 kv. m gyvenamojo ploto. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida, taip užtikrinant asmenų privatumą.

5. Šiaulių TI nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo patikrintos kameros Nr. 19, 103, 13, 62, 106, 24. Kameroje Nr. 19 užfiksuotas nežymus temperatūros pažeidimas bei vizualiai matomas pelėsis, dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas normas; pelėsis kameroje buvo pašalintas. Kameroje Nr. 103 dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas higienos normas, oro temperatūra nebuvo vertinta. Kameroje Nr. 13 užfiksuotas nežymus temperatūros pažeidimas, dirbtinė apšvieta atitiko higienos normas, pelėsio nebuvo. Kameroje Nr. 62 dirbtinės apšvieta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko nustatytas normas, pelėsio nebuvo. Kameroje Nr. 106 dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normas, užfiksuotas nežymus oro temperatūros pažeidimas bei pelėsis, kuris bus šalinamas nustatyta tvarka. Kameroje Nr. 24 santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitiko higienos normas, užfiksuotas nežymus pelėsis, dirbtinė apšvieta neatitiko higienos normų. Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu dėl jų atitikimo higienos normų reikalavimams nebuvo tikrintos, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytini tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas TI izoliatoriui nėra taikomas. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos mygtuku.

7. Šiaulių TI teigė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė, ant pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjo argumentai, jog per trumpa pasivaikščiojimo trukmė, neturi jokio teisinio pagrindo. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas patikrinimų metu konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai valomi, yra šiukšliadėžės. Asbesto pastato konstrukcijoje nėra.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Suimtieji ir nuteistieji vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę direktoriaus patvirtintą grafiką. Pareiškėjo skundo argumentai dėl užimtumo neorganizavimo jam būnant įstaigoje, nepagrįsti, jo laikymo laikotarpiu vyko nemažai renginių, galimybė juose dalyvauti sudaryta kiekvienam asmeniui.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad patalpų deratizacija ir dezinfekcija įstaigoje vykdoma esant poreikiui, tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo jiems nustatytų pareigų, susijusių su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“.

10. Šiaulių TI teigimu, tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovas negalėjo pateikti duomenų, kada pareiškėjas naudojosi tokia teise, nes tokie duomenys nėra registruojami. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad teisė nusiprausti kartą per savaitę duše jam buvo suteikta.

11. Dėl aprūpinimo patalyne ir jos būklės atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, yra dezinfekuojamas, netinkamas – iš karto nurašomas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo laikymo laikotarpiu čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius suplyšęs, nusidėvėjęs ir nedezinfekuojamas, neatitinka tikrovės. Šiaulių TI suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų priežasčių jie nesinaudoja jiems teikiama paslauga.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI asmenys buvo maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas.

13. Šiaulių TI manymu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. spalio 23 d., viso 419 dienų, iš kurių vieną dieną (2017 m. spalio 12 d.) kameroje Nr. 45 pareiškėjas 1 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui.

16. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 19 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto, reglamentuojančio patalpų oro temperatūrą, bei 39 punkto, kuriame nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, kameroje Nr. 13 – pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, kameroje Nr. 106 – pažeidžiant higienos normos 16 ir 39 punktų reikalavimus. Be to, teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl kitų kamerų Nr. 6, 15, 21, 30, 42, 47 ir 62 būklės (drėgna, tamsu, netinkamas oro judėjimo greitis ir patalpos apšvietimas, netinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui).

17. Teismas sprendė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

18. Pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo užimtumo, šilto vandens nebuvimo kamerose, pagalbos mygtuko neįrengimo, pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės, dėl asbesto buvimo, dėl netinkamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi, patalyne, užvalkalu užklotui, rankšluosčiais, čiužinių nedezinfekavimo, apatinių asmeninių rūbų skalbimo ir džiovinimo, veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės nebuvimo, naudojimosi dušu trukmės, taip pat dėl parazitų ir deratizacijos, dezinfekcijos nevykdymo, fiziologinių maisto energetinių normų ir atšalusio maisto teismas nepripažino pagrįstais.

19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (38 dienos), vieną dieną pažeista minimali kameros ploto norma, nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl kamerų Nr. 6, 15, 21, 30, 42, 47 ir 62 būklės (373 dienos), visą laikymo laikotarpį (419 dienų) neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 500 Eur.

III. 20. Pareiškėjas D. J. apeliaciniu skundu nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 22 d. sprendimu jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir prašo priteisti jam 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Apeliantas nurodo, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m laisvo grindų ploto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišskaičiavo baldų užimamo ploto. Teigia, kad Šiaulių TI pareigūnai tyčia perpildydami kameras tyčia siekia palaikyti įstaigoje įtampą, sukelti fizinius nepatogumus. Nurodo, kad kaliniai pasivaikščioti išvedami 1 valandą per parą, į sporto salę – kartą per mėnesį 40 min. Perpildytos kameros, netinkamas apšvietimas, neįrengta ventiliacija, drėgmė, pelėsis, neizoliuotas sanitarinis mazgas – šių pažeidimų visetas sukelia fizinius ir psichologinius nepatogumus ir kelia pavojų sveikatai. Dėl nepakankamos ventiliacijos kameroje tvyro blogas kvapas dėl neizoliuoto sanitarinio mazgo.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jis nei karto nebuvo iškviestas pas kvotėją, kad reikalavimas laikytis dienotvarkės negali būti priverstinis, tai laikytina psichologiniu smurtu. Jei pareigūnai pastebi, kad kažkas iš kameroje laikomų asmenų nemiega, pradeda kelti triukšmą, nepaisydamas to, kad kiti asmenys miega, jei pažadintas kalinys pasiskundžia, jam skiriama tarnybinė nuobauda. Pareiškėjas, kai buvo etapuojamas, buvo talpintas į trumpalaikio laikymo kameras, kuriose buvo laikoma 8–10 asmenų, jose neįrengta ventiliacija, nebuvo langų, netinkamai įrengtas vandens čiaupas, trūkdavo oro, krėsdavo drebulys. Trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose drėgna, netinkama temperatūra, sienos dengtos aštriu ir dulkėtu tinklu, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusio kameros ploto. Krata atliekama šaltoje patalpoje, dėžės, į kurias reikia sudėti drabužius, nešvarios, taip atliekama krata žemina orumą. Paskirstymo kamerose asmenys laikomi 3–4 valandas, 10–12 asmenų, šios patalpos įrengtos rūsyje, nusileisti reikia slidžiais siaurais laiptais, lengva paslysti, nes rankos užimtos asmeniniais daiktais ir patalyne.

23. Apeliantas pažymi, kad jei nepakanka įrodymų byloje, sprendimas turi būti priimamas tos šalies nenaudai, kuriai tenka įrodinėjimo našta. Pareiškėjas prašo teismo, jei nepakanka byloje pateiktos informacijos, ją išreikalauti iš atitinkamų viešojo administravimo subjektų. Pareiškėjas nurodo, kad patyrė neturtinę žalą, psichologinį ir emocinį stresą, buvo naudota prievarta siekiant padidinti psichologines kančias, jis patyrė dirbtinai sukeltų fizinių nepatogumų.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų apeliacinio skundo turiniui ir formai, jame nenurodyti nei ginčijami klausimai, nei įstatymai, nei bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikti jokie įrodymai, o tik kartojami pirmosios instancijos teismui nurodyti abstraktūs teiginiai dėl neturtinės žalos priteisimo. Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nenurodė aplinkybių dėl sąlygų laikino sulaikymo patalpose bei kratų atlikimo patalpose. Atsakovo atstovas mano, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra mažintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, nuo 2016 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. spalio 23 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą – nustatęs, kad Šiaulių TI pareiškėjui 1 dieną nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, visą laikymo laikotarpį (419 dienų) neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas 38 dienas buvo laikytas kamerose pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, ir kad nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl kamerų Nr. 6, 15, 21, 30, 42, 47 ir 62, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 373 dienas, būklės (drėgna, tamsu, netinkamas oro judėjimo greitis ir patalpos apšvietimas, netinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui), kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs, priteisė pareiškėjui 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik pakartoja jo skunde išdėstytas aplinkybes, taip pat nurodo papildomus, t. y. pirmosios instancijos teismui teiktame skunde neįvardytus nusiskundimus dėl reikalavimų laikytis dienotvarkės, netinkamų trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerų, kratos atlikimo, dėl to, kad kad jis nei karto nebuvo iškviestas pas kvotėją.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

30. LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016).

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. dėl reikalavimų laikytis dienotvarkės, netinkamų trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerų, kratos atlikimo, neiškvietimo pas kvotėją) apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės deklaratyviai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, taip pat pakartoja savo nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

34. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo teismo, jei nepakanka byloje pateiktos informacijos, ją išreikalauti iš atitinkamų viešojo administravimo subjektų.

35. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

36. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas taip pat turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai vertino visus surinktus įrodymus, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių, ir jais remdamasis padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako.

38. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad skaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą turi būti atimamas plotas, kurį užėmė baldai ir kitas inventorius, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje taikytiname Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs nacionaliniais teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto normos pažeidimą 1 dieną, šiuo atveju atsižvelgė į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į baldų ir kito inventoriaus užimtą plotą, yra nepagrįsti ir atmestini. Atsižvelgdamas į atsakovo byloje pateiktus duomenis apie kamerų kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, jose laikomų asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista 1 dieną.

39. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai, pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Civilinio Kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

40. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 22 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė