2020-07-01 Nr. AB-12974-3-61-3-02643-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1050-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02643-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. drausmės grupėje. Pažymėjo, kad drausmės grupei priklausantys nuteistieji turi teisę du kartus po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, tačiau pasivaikščiojimo kiemeliuose yra tvanku ir karšta, nejaučiama gryno oro. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, taip pat tvanku, nėra geros ventiliacijos, juntama drėgmė, veisiasi pelėsis, dėl kurio pareiškėjui vystosi alergija, o reikiami vitaminai nesuteikiami dėl lėšų trūkumo. Be to, galimybė pasinaudoti karštu vandeniu suteikiama tik vieną kartą per savaitę, tai žemina pareiškėjo orumą.

3. Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d., atlikdamas Vilniaus PN direktoriaus paskirtas nuobaudas už pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus, pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę ir laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose. Pažymėjo, kad drausmės grupės nuteistieji laikomi patalpose, analogiškose kamerų tipo patalpoms, jie laikomi visą laiką užrakinti, išskyrus pasivaikščiojimui skirtą laiką, kuomet yra išvedami į specialiai įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius. Atkreipė dėmesį, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, nuteistieji priskirti drausmės grupei iki 2016 m. balandžio 1 d. galėjo visą dieną nevaržomai judėti drausmės grupės įgyvenamųjų patalpų gyvenamajame korpuse, taip pat būti įrengtame poilsio kambaryje, naudotis kambariu maisto produktams laikyti ir pan., o drausmės grupės gyvenamosiose patalpose užrakinami buvo tik nakties metu. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. pasikeitus reglamentavimui, nuteistųjų, priskirtų drausmės grupei, naudojimasis minėtomis patalpomis tapo neįmanomas, nes įstatymų leidėjas numatė, kad drausmės grupės nuteistieji iš patalpų, įrengtų pagal kamerų tipo patalpų reikalavimus, atrakinami ir išleidžiami (išvedami) tik dviem valandoms pasivaikščioti į pasivaikščiojimų kiemelius. Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems bei nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, įrengti visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemeliai. Pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengtas sporto inventorius, nuteistiesiems sudarytos galimybės mankštintis ir sportuoti.

5. Paaiškino, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama teisė pasinaudoti dušu, nuteistieji dušu naudojasi pagal grafiką. Kiekvienoje kamerų tipo patalpoje yra sanitarinis mazgas su kriaukle ir jos pagalba kasdien galima apsiprausti ir taip palaikyti būtinąją asmens higieną.

6. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 1 500 Eur neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalės atsiradimo sumą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN 2017 m. spalio 20 d. direktoriaus įsakymu Nr. 28-704111 perkeltas į kamerų tipo patalpas, drausmės grupę, nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2018 m. balandžio 20 d., dėl to, jog 2017 m. spalio 20 d. padarė bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą.

9. Teismas pažymėjo, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnyje. BVK redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. kovo 31 d., buvo įtvirtinta nuostata, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, užrakinami nakties metu, tuo tarpu nuo 2016 m. balandžio 1 d. galiojančiame BVK, 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, t. y. visą parą, išskyrus pasivaikščiojimo laiką (BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems palikta teisė: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Drausmės grupei priskirti nuteistieji nakties metu užrakinami gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus (75 straipsnio 2 dalis). Lyginant su iki tol galiojusiomis BVK 75 straipsnio nuostatomis, matyti, jog tam tikra apimtimi drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos pasunkėjo, nuo 2016 m. balandžio 1 d. nėra galimybės be apribojimų naudotis drausmės grupės korpusuose įrengtomis patalpomis, nes visą parą nuteistieji yra rakinami, taigi drausmės grupei paskirtam nuteistajam suteikiamos tik dvi valandos laiko kasdien pasivaikščioti kiemelyje.

10. Teismas rėmėsi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 4 punktu, kuriame numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemas – tai specialiai įrengta teritorija nuteistiesiems pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, taip pat 18 punktu, kuriame numatyta, kad ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti, 19 punktu, kuriame numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu, o esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Pagal Taisyklių 20-21 punktus, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad temperatūra pasivaikščiojimo kiemelyje priklauso nuo lauko temperatūros, nes pasivaikščiojimo kiemeliai įrengiami lauke, nemontuojant atskiros vėdinimo sistemos. Reikalavimas pasivaikščiojimo kiemelius uždengti atitinkamai grotomis ir metaliniu tinklu numatytas nurodytuose teisės aktuose, todėl šiuo pagrindu Vilniaus PN namų neteisėtų veiksmų dėl temperatūros pasivaikščiojimo kiemelyje nenustatė. Teismas pastebėjo, kad pagal atsakovo pateiktas nuotraukas matyti, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose taip pat įrengtos priemonės mankštintis, dalis pasivaikščiojimo kiemelio uždengta stogu dėl galimų kritulių, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinka.

11. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl temperatūros kamerose, teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 13.12 punktą, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas paaiškino, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, taip pat per langus gyvenamosios patalpos yra vėdinamos. Teismas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad atskiros vėdinimo sistemos neįrengimas galėjo sukelti pareiškėjui neturtinę žalą. Pažymėjo, kad kamerose įrengtas langas, pagal teisės aktų reikalavimų nuostatas, yra pakankama priemonė užtikrinti patalpų vėdinimą. Todėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo aspektu taip pat nenustatė.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl galimybės vieną kartą per savaitę nusiprausti po karštu vandeniu, nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas). Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Teismas nurodė, kad pagal teisės aktų reikalavimus galimybė nusiprausti po karštu dušu turi būti suteikiama vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neginčija, kad šia teise jis pasinaudoti galėjo. Be to, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose kambariuose įrengti praustuvai, todėl asmens higienai palaikyti nuteistieji gali jais naudotis neribotai.

13. Teismas nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, todėl reikalavimą priteisti neturtinę žalą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas M. S. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu Muršič prieš Kroatiją, kadangi joje buvo keliamas visai kitoks klausimas nei nagrinėjamoje byloje. Pagal teisės aktų nuostatas, vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tačiau į šį plotą neįskaičiuojamas baldais ir kitu inventoriumi užimamas plotas.

16. Nurodo, kad būnant drausmės grupėje, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, į kamerą nepatekdavo natūrali šviesa, ant langų nepagrįstai daug įrengta grotų. Kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas, šviesa labai stipri, todėl skaudėdavo akis ir galvą, kadangi lempos be apsauginių gaubtų, tai pažeidžia teisės aktų reikalavimus, neužtikrina saugumo, kadangi nuo durų per stipraus uždarymo, lempos sudūžta ir šukės nukrenta ant gultų, valgomojo stalo. Dėl to, kad lempos be gaubtų, pareiškėją vertė jaustis nesaugiai, jis jautė baimę, įtampą, stresą, patyrė nepatogumus. Pažymi, kad tokia būsena buvo nuolatinė, o ne vienkartinė, kadangi gaubtų ant lempų nebuvo visose kamerose.

17. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, žiemą buvo šalta, temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameros buvo neremontuotos, veisėsi pelėsis ir grybelis. Taigi atsakovas neužtikrino tinkamos temperatūros, drėgmės ir ventiliacijos kamerose, t. y. saugios gyvenamosios aplinkos.

18. Pažymi, kad įkalinimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių dėl kalinimo sąlygų, jie laikomi įrodytais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus remdamasis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, pareiškėjo nurodytus pažeidimus įvertino pagal teisės aktų reikalavimus, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, materialiosios ir proceso normų reikalavimų nepažeidė. Pareiškėjas pateiktame skunde nenurodo jokių objektyvių argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

21. Pareiškėjas nepagrindžia ir neindividualizuoja jokių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto.

22. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, detaliai įvertino pareiškėjo nurodytus pažeidimus, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, rėmėsi atsakovo nurodytais teiginiais ir įrodymais, nepagrįstai nenustatė pažeidimų, susijusių su netinkamu apšvietimu, ventiliacija, temperatūros ir drėgmės neužtikrinimu, saugios gyvenamosios aplinkos nesudarymo dėl to, kad lempos buvo be gaubtų, rėmėsi tik atsakovo teiginiais ir nesirėmė teismų suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu Muršič prieš Kroatiją dėl ploto vienam asmeniui apskaičiavimo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, kad šiuo atveju nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jame aptarti visi pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, kurie detaliai išanalizuoti, visapusiškai ir objektyviai įvertinti remiantis byloje pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

31. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus, susijusius su kameros apšvietimu, saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimu (lempos buvo be gaubtų), temperatūros kameroje neužtikrinimu, kurių nekėlė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad, remiantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija minėtų pareiškėjo pažeidimų nevertina ir dėl jų nepasisako.

32. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, susijusius su ploto vienam asmeniui apskaičiavimu, tačiau pareiškėjas skunde nekėlė reikalavimo dėl ploto normos vienam asmeniui pažeidimo, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesirėmė pareiškėjo minėtu Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu Muršič prieš Kroatiją, šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

33. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais įrodymais, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, ir iš jų visumos sprendė, jog Vilniaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu teisės aktų reikalavimų, susijusių su pareiškėjo kalinimu, nepažeidė. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmėm pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas rėmėsi išskirtinai tik atsakovo pateiktais įrodymais, kurių, be kita ko, pareiškėjas nepaneigė.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, o nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas šiuo atveju yra betikslis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl jų nepasisakė.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė