2013-07-24 Nr. AB-3744-3-61-3-01855-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1671/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01855-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2) prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 50 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis; tokį elgesį taip pat draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnį, suimtiesiems turi būti užtikrintos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjas šiuo metu atlieka bausmę Vilniaus PN drausminėje grupėje kameros tipo patalpose su sveikais žmonėmis. Pareiškėjas turi negalią – jam amputuota kairė koja aukščiau kelio, jo darbingumas – 40 procentų, be to, ruošiamasi amputuoti ir dešinę koją, taigi, jis negali savarankiškai judėti, jam reikalinga profesionali pagalba. Pareiškėjas nesugeba išsiplauti indų, pasikeisti patalynės, susitvarkyti kamerą, net ne visada sugeba nueiti į tualetą, todėl beveik 9 mėnesius valgo iš purvinų indų, dėvi smirdančius rūbus, net nekvėpuoja grynu oru. Pasak pareiškėjo, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose drausminėje grupėje ir kameros tipo patalpose jis patyrė moralinę ir fizinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8-9) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Vilniaus PN kaip ir kitų laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigų įrengimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), pagal kurios 7 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas laisvės atėmimo vietas, turi būti sukurta žmonių su negalia sveikatai saugi aplinka. Po šios normos įsigaliojimo Vilniaus PN patalpos nebuvo rekonstruojamos ar kapitaliai remontuojamos, jos įrengtos vadovaujantis jų įrengimo metu galiojusia tvarka ir Vilniaus PN įrengimas nepažeidžia teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Vilniaus PN sudarytos sąlygos tinkamai ir saugiai laikyti asmenis su negalia. Šie asmenys Vilniaus PN laikomi pirmojo būrio patalpose, kurios pagal galimybes ir poreikį pritaikytos neįgalių asmenų laikymui – šiose patalpose įrengtas liftas, kuriuo gali naudotis asmenys, kuriems sunku naudotis laiptais, įrengtas specialiai asmenims su negalia pagal jų poreikius pritaikytas tualetas ir dušo patalpa. Minėtos patalpos yra visai šalia medicininio korpuso, kur dirba Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai, visą parą budi slaugytojas.

Taigi Vilniaus PN pagal savo galimybes pagerino nuteistųjų su judėjimo negalia laikymo sąlygas ir toliau stengiasi tai daryti teisės aktuose nustatyta tvarka bei priklausomai nuo valstybės skiriamo finansavimo. Nuteistasis, kuris laikosi nustatytų vidaus tvarkos taisyklių bei kitų laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų, neatlieka bausmės drausmės grupės arba kamerų tipo patalpose, taigi nuteistojo patekimas į šias patalpas priklauso nuo jo paties elgesio. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus nuteistiesiems skiriamos nuobaudos, tarp jų – perkėlimas į drausmės grupę, o nuteistiesiems, kurie režimo reikalavimus pažeidžia bausmę atlikdami drausmės grupėje, skiriamas perkėlimas į kamerų tipo patalpas.

Pareiškėjo elgesys Vilniaus PN charakterizuojamas neigiamai, jam skirtos nuobaudos už narkotinių medžiagų vartojimą bei administracijos nurodymų nevykdymą; būtent dėl šių nuobaudų pareiškėjui dalį bausmės tenka atlikti drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose. Tai yra paties nuteistojo valios išraiška, pareiškėjui žinomi laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimai, taip pat žinoma, kad už jų pažeidimą skiriamos nuobaudos, tačiau pareiškėjas pats renkasi pažeisti reikalavimus, todėl yra perkeliamas iš pirmojo būrio patalpų, kurios yra pritaikytos neįgaliesiems, į drausmės grupės arba kamerų tipo patalpas.

Vilniaus PN neturi galimybės pateikti duomenų apie tai, su kokias asmenimis S. P. buvo laikomas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 2D-03 (patalpos plotas – 10, 25 m2 ir 1,68 m2 tualeto patalpa) nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. rugpjūčio 14 d., baudos izoliatoriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 (plotas – 12,01 m2 ir 1,63 m2 tualeto patalpa) nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d., drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 3D-01 (plotas – 13,75 m2 ir 1,69 m2 tualeto patalpa) nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gegužės 9 d., kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 19 (plotas – 12,66 m2 ir 1,64 m2 tualeto patalpa) nuo 2012 m. gegužės 9 d. (nuobauda buvo skirta iki 2012 m. lapkričio 9 d.), kadangi tokie duomenys Vilniaus pataisos namuose nekaupiami.

Vilniaus PN su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka. Pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta valstybės institucijų ar pareigūnų veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens (institucijos ar pareigūnų) kaltė. Remiantis nurodytais argumentais ir pateikta dokumentine medžiaga, Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokios žalos jam nepadarė, taigi nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 71-75) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose (Vilniaus PN atsiliepimas: – nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. rugpjūčio 14 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 2D-03 (plotas – 10,25 m2 ir 1,68 m2 tualeto patalpa); – nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. baudos izoliatoriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 (plotas – 12,01 m2 ir 1,63 m2 tualeto patalpa); – nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gegužės 9 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 3D-01 (plotas – 13,75 m2 ir 1,69 m2 tualeto patalpa);

– nuo 2012 m. gegužės 9 d. kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 19 (plotas – 12,66 m2 ir 1,64 m2 tualeto patalpa) (nuobauda dėl perkėlimo į kamerų tipo patalpas skirta iki 2012 m. lapkričio 9 d. (2012 m. gegužės 9 d. pažyma)). Vilniaus PN direktorius 2011 m. vasario 14 d. nutarimu dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 28-1-150, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nevykdė administracijos reikalavimų, tuo pažeidė Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Kodeksas) 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pervedė pareiškėją į drausmės grupę 6 mėnesiams.

Vilniaus PN direktorius 2011 m. spalio 5 d. nutarimu dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 28-1-1043, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pažeidė 2011 m. spalio 3 d. Kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punktą (iš toksikologijos laboratorijos gauta išvada, jog pareiškėjo šlapime rasta morfino), skyrė pareiškėjui 15 parų baudos izoliatoriaus. Vilniaus PN direktorius 2011 m. spalio 19 d. nutarimu dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 28-1-1099, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 27 d. pažeidė Kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punktą (nuvedus pareiškėją į Sveikatos priežiūros tarnybą patikrinimui dėl narkotinių medžiagų vartojimo nustatyta, kad jis vartojo narkotines medžiagas, tačiau su tikrinimo rezultatais nesutiko; 2011 m. spalio 13 d. iš toksikologijos laboratorijos gautas atsakymas, kad pareiškėjas vartojo psichiką veikiančias medžiagas), skyrė pareiškėjui 8 mėnesius drausmės grupės. Pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas, kadangi 2012 m. gegužės 7 d. apie 14.00 val. atsisakė vykdyti nurodymą pasitikrinti dėl narkotinių medžiagų vartojimo, tuo pažeidė Kodekso 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus (2012 m. gegužės 9 d. pažyma).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus pataisos namuose yra sudarytos tinkamos sąlygos laikyti neįgaliuosius asmenis, jog neįgalieji Vilniaus pataisos namuose yra laikomi I-ojo būrio patalpose. Tačiau pareiškėjas skundžiasi laikymo sąlygomis drausminėje grupėje ir kameros tipo patalpose, todėl prašo teismo priteisti jam 50 000 Lt neturtinę žalą. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, LVAT 2011 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011, LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/07, LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/08, LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-940/2010, LVAT 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-749/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog jis Vilniaus pataisos namų I-ojo būrio patalpose nenori būti laikomas, nes jis negali susitaikyti su savo negalia. Teismas taip pat nustatė ir tai, kad pareiškėjas yra neigiamai charakterizuojamas, jog yra ne kartą baustas. Vadinasi, pareiškėjas pats renkasi sudėtingesnes gyvenimo sąlygas, kad tik nebūtų Vilniaus pataisos namų I-ojo būrio patalpose; taigi pareiškėjui nebuvo padaryta ir negalėjo būti padaryta dvasinių nepatogumų. Dar daugiau, teismas nenustatė ir Vilniaus PN administracijos veiksmų neteisėtumo fakto.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, į tai, kad pareiškėjui nebuvo padaryta neturtinė žala, jog nėra nustatytas Vilniaus PN administracijos veiksmų neteisėtumo faktas, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 93-94) iš esmės prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą ir atlyginti 50 000 Lt žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad būdamas pataisos įstaigoje, būdamas invalidas, kenčia ne tik fizinius ir moralinius nepatogumus - jį kameroje laikė pusę metų. Pareiškėjo invalidumas siekia 70 procentų, jis netgi ne visuomet gali savarankiškai judėti. Pareiškėjas buvo netekęs visų žmogiškų privilegijų. Tai yra už režimo pažeidimą jis buvo nuo visų izoliuotas, o režimo pažeidimas toks, kad jis atsisakė įvykdyti operatyvininkų nurodymą, tai yra atsisakė leistis iš antro aukšto pas juos, nes jam labai sunku lipti laiptais. Teismas buvo neobjektyvus ir neteisingas, atsižvelgė tik į vieną pusę.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97-98) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai ir reikalavimai nėra pagrįsti. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė neobjektyviai ir neteisingai, neanalizuojant svarbių aplinkybių, kurias jis bando įvardyti savo apeliaciniame skunde, tačiau nepateikia jokių svarbių ir teisėtų įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti. Pažymi, kad Vilniaus pataisos namuose yra sudarytos sąlygos tinkamai ir saugiai laikyti asmenis su negalia. Atkreipia dėmesį, kad asmenys su negalia Vilniaus PN yra laikomi pirmojo būrio patalpose, kurios pagal galimybes ir poreikį pritaikytos neįgalių asmenų laikymui.

Sutinka su teismo sprendimu, jog pareiškėjas pats renkasi sudėtingesnes gyvenimo sąlygas, kad tik nebūtų Vilniaus pataisos namų I-ojo būrio patalpose. Taigi pareiškėjui nebuvo padaryta ir negalėjo būti padaryta dvasinių nepatogumų. Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjas skundžiasi dėl laikymo sąlygų drausmės grupės patalpose bei kamerų tipo patalpose. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis, kuris laikosi nustatytų vidaus tvarkos taisyklių bei kitų laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų, neatlieka bausmės drausmės grupės arba kamerų tipo patalpose, taigi nuteistojo patekimas į šias patalpas priklauso nuo jo paties elgesio ir valios.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio nuostatomis, už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus nuteistiesiems skiriamos nuobaudos, tarp jų - perkėlimas į drausmės grupę, o nuteistiesiems, kurie režimo reikalavimus pažeidžia bausmę atlikdami drausmės grupėje, skiriamas perkėlimas į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjo elgesys Vilniaus PN yra charakterizuojamas neigiamai, yra ne kartą baustas, pareiškėjui skirtos nuobaudos už narkotinių medžiagų vartojimą bei administracijos nurodymų nevykdymą, būtent dėl šių nuobaudų pareiškėjui dalį bausmės tenka atlikti drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose.

Pabrėžia, kad tai yra paties nuteistojo valios išraiška, pareiškėjui yra žinomi laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimai, taip pat žinoma ir tai, jog už jų pažeidimą yra skiriamos nuobaudos, tačiau pareiškėjas pats renkasi pažeisti reikalavimus, ir todėl yra perkeliamas iš gyvenamųjų patalpų į drausmės grupės arba kamerų tipo patalpas. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi nėra jokio pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

LVAT ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Pareiškėjas savo skunde nepaaiškina kaip apskaičiavo tariamos neturtinės žalos dydį, ir kaip ši žala jam buvo padaryta bei kuo pasireiškė, taip pat nepateikia jokių įrodymų dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos. Atsakovas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją ir priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje keliamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Vilniaus pataisos namų veiksmų, t.y. dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose, kaip nepritaikytų atlikti bausmę neįgaliems asmenims.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, taip ir neturtinės žalos atlyginimo atveju, visų pirma, būtina nustatyti valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas (apeliantas) neįvardijo, kokių teisės aktų reikalavimų nepaisė Vilniaus pataisos namai. Jo nuomone, veiksmų neteisėtumas – kalinimas neįgaliesiems asmenims nepritaikytose patalpose, nepriklausomai nuo pataisos namuose, esančių kalinimo sąlygų lygmenų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, jog Vilniaus pataisos namų veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas. Tie veiksmai, kurie įvardijami kaip neteisėti bei iš kurių kildinamas ir neturtinės žalos atsiradimas, pripažintini teisėtais, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nukreiptas į Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus pataisos namų, turėjo būti atmestas.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje pasisakyta apie tai, jog nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos ir nustatomos didesnės mitybos normos. Nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjas yra neįgalus ir Vilniaus PN turėjo imtis priemonių, kad tiek jis, tiek kiti tokio paties likimo asmenys kalinimo metu būtų laikomi sąlygomis, atitinkančiomis neįgaliųjų asmenų laikymo sąlygas, kas iš principo ir buvo padaryta. Tai aiškiai išdėstyta atsakovo atsiliepime į skundą bei teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, todėl nurodytos aplinkybės nebeatkartotinos. Antra vertus, tai nėra tikrinamoje administracinėje byloje itin teisiškai reikšminga, nes neturtinė žala kildinama iš netinkamų gyvenamųjų sąlygų tuose pačiuose pataisos namuose, bet tik kitame apsunkintame kalinimo sąlygų lygmenyje.

Situacija dėl asmens besikreipusio teisminės gynybos kalinimo sąlygų pakito, kai pareiškėjas (apeliantas) už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nevykdymą buvo perkeltas į drausmės grupę, kur jam teko toliau atlikti bausmę jau kitomis sąlygomis ne tiek pritaikytomis judėjimo negalią turintiems asmenims. Tačiau tokie Vilniaus PN veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus nuteistieji gali būti perkelti į drausmės grupę, o nuteistieji, kurie režimo reikalavimus pažeidžia bausmę atlikdami drausmės grupėje, gali būti perkeliami ir į kamerų tipo patalpas.

Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principą, pagal kurį, taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (Bausmių vykdymo įstatymo 6 str.).

Pareiškėjas atliko bausmę Vilniaus PN. Bausmės atlikimo metu jam skirtos nuobaudos už narkotinių medžiagų vartojimą bei administracijos nurodymų nevykdymą. Taigi pačio nuteistojo veiksmai sąlygojo jo gyvenamųjų sąlygų pasikeitimą laisvės atėmimo metu į sunkesnę pusę. Jis žinojo ir suprato, jog už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą skiriamos nuobaudos ir jis gali būti perkeliamas iš pirmojo būrio patalpų, kurios yra pritaikytos būtent neįgaliesiems, į drausmės grupę arba, ir toliau darant pažeidimus, į kamerų tipo patalpas. Atliekant bausmę drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose duomenų apie tai, kad buvo pažeisti bendrieji reikalavimai (minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, nesilaikyta tinkamo apšvietimo sąlygų, negauta medicinos pagalba, nesuteikta teisinė pagalba ir/ar kita), nenustatyta.

Vadinasi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus PN jokiais savo veiksmais pareiškėjo (apelianto) teisių nepažeidė, o tai reiškia nėra vienos iš privalomų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti – neteisėtų valdžios institucijos veiksmų nukreiptų prieš konkretų asmenį ir tai visiškai paneigia iškeltą bei teismui pateiktą reikalavimą – atlyginti už patirtą neturtinę žalą.

Tikslinga būtų pažymėti, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus, tame tarpe ir dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų arba jų nebuvimo. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007; procesinio sprendimo kategorija 9.1). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti paremti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (2008 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1639/2008; procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.). Tai šiuo atveju nepadaryta, todėl, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta aukščiau, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. P. (S. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius