2017-10-24 Nr. BB-5964-1-05-1-02005-2012-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-254-511/2017

Teisminio proceso Nr. 1-05-1-02005-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.23.8.1;

2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,

gynėjams Vaidui Rakauskui ir Artūrui Jacevičiui,

nuteistiesiems V. K. ir V. V.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Aleksandro Kazakovo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžiu A. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 266 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 213 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams.

V. K. nuteistas pagal BK 266 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams.

V. V. pagal BK 266 straipsnio 3 dalį išteisintas, pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos prokuratūros ir nuteistojo V. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalis, kuria A. I. nuteistas pagal BK 213 straipsnio 1 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: A. I. pagal BK 213 straipsnio 1 dalį išteisintas, pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, A. I. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams ir A. I. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 266 straipsnio 3 dalyje, palikta paskirta laisvės atėmimo bausmė septyneriems metams, ją atliekant pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis, kuria ištaisyta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio aprašomoji dalis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, gynėjų ir nuteistųjų paaiškinimus,

n u s t a t ė :

1. A. I. ir V. K. nuteisti pagal BK 266 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai gabeno labai didelį kiekį pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursorių), t. y. 2012 m. sausio 25 d., ne vėliau kaip 15.55 val., A. I. automobiliu „Mazda 626“ iš nenustatytos vietos neteisėtai gabeno labai didelį kiekį – tris talpas su 52,692 kg (koncentracija nuo 88,7 iki 89,3 proc.) – pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursorių) į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Telšiuose, Šiaulių pl. 18, kur tą pačią dieną, apie 15.57 val., jas perdėjo į automobilį „VW Vento“, vairuojamą E. K. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta šiam pasislėpus), ir E. K. šias talpas neteisėtai gabeno į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, kol 2012 m. sausio 25 d., apie 16.30 val., Šiaulių r., Kuršėnuose, Ventos g., buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų.

Tęsdami nusikalstamą veiką A. I. ir V. K., veikdami bendrininkų grupe, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2012 m. sausio 25 d., 20.25 val., H. K. I. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose, neteisėtai laikė dvi talpas su 34,789 kg (koncentracija nuo 88,5 iki 88,6 proc.) pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus), kurias 2012 m. sausio 25 d., apie 19.30 val., A. I. nurodė telefonu V. K. išvežti. Tą pačią dieną apie 20.25 val. G. I., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, iš šio gyvenamojo namo išnešus nurodytas talpas, o V. K. jas sudėjus į automobilį „Mazda 6“, V. K. buvo sulaikytas VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų, ir A. I. bei V. K. neteisėtai laikomas pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) paimtas.

2. V. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. sausio 25 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš A. I., veikusio pagal susitarimą su V. K., Telšiuose, turėdamas tikslą realizuoti kitiems asmenims, įgijo tris talpas su 52,692 kg (koncentracija nuo 88,7 iki 89,3 proc.) pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursorių), t. y. įgijo labai didelį kiekį pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), ir po to A. I., tą pačią dieną paėmęs iš tyrimo metu nenustatytos vietos šias talpas, automobiliu „Mazda 626“ pagal susitarimą su V. V. neteisėtai jas gabeno į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Telšiuose, Šiaulių pl. 18, kur tą pačią dieną, apie 15.57 val., perdėjo į automobilį „VW Vento“, vairuojamą E. K., ir E. K. neteisėtai jas gabeno į V. V. nurodytą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, kol 2012 m. sausio 25 d., apie 16.30 val., Šiaulių r., Kuršėnuose, Ventos g., buvo sulaikytas VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų.

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras A. Kazakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Abiejų instancijų teismai įrodymus dėl V. V. neteisėto disponavimo pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) vertino atskirai vienus nuo kitų, nepagrįstai suteikdami prioritetą kaltininkų parodymams ir nekreipdami dėmesio ar sumenkindami tuos įrodymus, kurie šiems parodymams prieštarauja. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas vietoj to, kad tinkamai įvertintų visus byloje surinktus įrodymus, kaip to reikalaujama baudžiamojo proceso įstatyme, iš esmės analizavo tai, ko byloje nustatyti nepavyko, t. y. realiai surinktų V. V. kaltę patvirtinančių įrodymų teismas neanalizavo, tik formaliai įvardijo atskirus įrodymus, neatskleisdamas jų turinio ir nesujungdamas jų į vientisą loginę grandinę.

3.2. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atskirų asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už disponavimą narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) įmanomas tik nustačius visą schemą, kas, kur ir kaip juos gamina, laiko ir platina. Nuteistiesiems A. I., V. K. ir išteisintajam V. V. buvo inkriminuota konkreti veika – prekursoriaus gabenimas, laikymas ir pardavimas (kas buvo pardavėjas, o kas pirkėjas, matyti iš byloje nustatytų aplinkybių). Pirmtako įgijimas A. I. ir V. K. nebuvo inkriminuotas todėl, kad apie tai nebuvo gauta faktinių duomenų, tačiau tai nėra kliūtis jiems inkriminuoti šios medžiagos laikymo, gabenimo ir pardavimo. Tai, kad nepavyko užfiksuoti kiekvieno reikšmingo įtariamųjų susitikimo ir pokalbio, nelaikytina tyrimo trūkumu, kaip visais būdais stengiasi akcentuoti pirmosios instancijos teismas, ir nėra kliūtis pripažinti prekursoriaus pirkimo pardavimo faktą, nes jį įrodo byloje surinktų faktinių duomenų visuma. Pirkimo pardavimo sandorio negali paneigti nei duomenų apie atsiskaitymą neužfiksavimas, nei didelės pinigų sumos neturėjimas sulaikymo metu.

3.3. Pasak prokuroro, iš bylos aplinkybių matyti, kad V. V., sėdėdamas automobilyje su A. I., ką tik perdavusiu tris talpas su prekursoriumi E. K., laukė iš „krovinį“ lydinčio asmens telefoninio pranešimo apie talpų su prekursoriumi sėkmingą nugabenimą į sutartą vietą. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai ir formaliai analizavo A. I. ir V. V. bei A. I. ir V. K. bendravimą telefonu, sumenkindamas jame užfiksuotas reikšmingas detales, įrodančias atskirus nusikaltimo darymo elementus. Taip pat prokurorui nesuprantama, kodėl teismas rėmėsi V. V. ir E. K. parodymais, kad jie nepažįsta vienas kito, kai slapto sekimo metu buvo užfiksuotas jų susitikimas nusikaltimo padarymo dienos ryte. Kasatoriaus nuomone, kad ir nepavyko sekimą atlikusiems pareigūnams dėl objektyvių priežasčių (stengiantis likti nepastebėtiems) užfiksuoti naujų SIM kortelių padalijimo fakto, pats susitikimo užfiksavimas, kaip netiesioginis įrodymas, turi didelę įrodomąją reikšmę.

3.4. Pirmosios instancijos teismas nurodė 2012 m. gegužės 2 d. pažymą „Dėl baudžiamosios bylos duomenų analizės“, kurioje detaliai išanalizuoti nuteistųjų A. I., V. K. ir išteisintojo V. V. telekomunikacijos įvykiai kaltinime nurodytu laikotarpiu, tačiau jos tinkamai neįvertino. Iš pažymos analizės matyti, kad dažniausiai bendravimas vyko pagal tokią schemą: A. I. ir V. K. aptaria reikalus telefonu, A. I. informuoja V. K., kad planuoja susitikti su neįvardytu asmeniu, po to trumposiomis SMS žinutėmis tariasi su V. V. apie susitikimą, susitinka, iš karto po to praneša V.

K. apie susitikimo rezultatus. Nuo 2012 m. sausio 15 iki 25 d. A. I., V. V. ir V. K. intensyviai tarpusavyje bendravo mobiliaisiais telefonais ir laikėsi griežtos konspiracijos. A. I. ir V. V. telefonu nekalbėdavo, bendraudavo tik trumposiomis SMS žinutėmis, jokių rimtų klausimų neaptarinėjo, kai reikėdavo kažką aptarti, tardavosi dėl susitikimo ir susitikdavo. Su V. K. A. I. bendravo tiek trumposiomis SMS žinutėmis, tiek kalbėdavo telefonu. Pokalbių turinys patvirtina, kad A. I. ir V. K. aptarinėdavo reikalus, kuriuos vengė konkretizuoti, pokalbių metu naudojo lakoniškas ir paviršutiniškas frazes, akivaizdžiai vengdami įvardyti asmenis ir daiktus, apie kuriuos kalba, keisdami juos įvardžiais (jis, tas, anas, kalbėjau su „tuo“ „anuo“, juo“, apie „tai“ ir t. t.), naudodami bendrinius žodžius („tas draugas“, „žmogelis“, „dalykai“, „reikalai“ ir kt.).

Taigi V. V., A. I. ir V. K. tarpusavyje bendravo užšifruota kalba, siekdami slėpti draudžiamą veiklą, kuria užsiėmė. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad A. I., V. K. ir V. V. neneigia šių telekomunikacinių įvykių, tik aiškina, kad kalba ėjo apie juoduosius ikrus, o dviejų talpų iš A. ir G. I. tėvų namo paėmimo atveju – apie pigesnį nelegaliai nusipirktą kurą. Tačiau bylos duomenys tai paneigia. Iš telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo trumposiomis SMS žinutėmis akivaizdu, kad V. K. buvo paėmęs iš neįvardytų asmenų ir per A.

I. perdavęs V. V. neįvardytą daiktą, kurį V. V. perdavė kitiems neįvardytiems asmenims patikrinti, ar šis tinkamas. V. K. ir A. I. skubina V. V., laukia iš jo atsakymo ir pinigų už perduotą daiktą, piktinasi, kad jau „netelpa į jokius terminus“. V. V. aiškina, kad laukia atsakymo iš asmenų, kuriems perdavė daiktą. 2012 m. sausio 16 d. 22.05 val. telefoninio pokalbio tarp A. I. ir V. K. metu (kuris pagal skambinimo laiką įvyko iš karto po A. I. susitikimo su V. V.) A. I. pranešė V. K., kad viskas išaiškėja, bet „yra niuansų“, nes neįvardytas daiktas nėra toks, kaip buvo sakyta, o yra mažesnis.

V. K. nesupranta, apie ką eina kalba. A. I., kalbėdamas užšifruotai, bando paaiškinti V. K., kad kalba apie procentinę koncentraciją, duoda V. K. užuominas, bet šis vis tiek nesupranta. Tada A. I. atvirai pasako, kad kalba apie procentus, paaiškina, kad daikto procentinė koncentracija yra ne tokia, kaip sakė V. K., o tarp 60 ir 70 proc., todėl reikia nuleisti kainą, tada „jokių stabdžių“. 2012 m. sausio 20 d. ryte V. V. ir A. I. tarėsi dėl susitikimo, tos pačios dienos vakare A. I. ir V. K. susitaria veikti pagal planą, po 1 min.

V. I. pranešė V. V., kad „viskas normalei“, V. V. atsakė, kad „kituo nedeliuo“, t. y. kažkas turi įvykti kitą savaitę. 2012 m. sausio 22 d. V. K. praneša A. I., kad bus „dviguba“. 2012 m. sausio 23 d. A. I. ir V. V. tariasi dėl susitikimo, A. I. apie tai pranešė V. K., vėliau V. V. ir A. I. susitiko „Neringoje“. 2012 m. sausio 25 d., po to, kai buvo sulaikytas E. K., Telšiuose paėmęs iš A. I. tris talpas su narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekursoriumi ir gabenęs jas į Šiaulius, A. I. pranešė V. K., kad jis „parlėkė, bet žmogelis kažkur pasiklydo“.

V. K. teiravosi, ar kas negerai, A. I. atsakė, jog „kažkas neaišku, nežinau nei ką pasakyti“. Po pusvalandžio rašė V. K.: „Gal tu nuvaryk paimk iš ten“. V. K. abejojo, ar jam duos, A. I. patarė paimti su savimi „nu pats zina kon tuoki“, „kartu nuvarykit“. Kaip nustatyta byloje, po šio susirašinėjimo V. K., paėmęs A. I. brolį G. I., atvažiavo prie A. ir G. I. tėvų namo, iš kur G. I. paėmė dvi talpas su narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekursoriumi. V. K. pakrovė talpas į automobilio bagažinę, tačiau po to kartu su G.

I. buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų. Taigi V. V., A. I. ir V. K. bendravimas telefonu nuo 2012 m. sausio 15 iki 25 d., kasatoriaus įsitikinimu, patvirtina, kad šie asmenys ruošė sandorį ir tam tikslui A. I. buvo perdavęs V. V. neįvardytą daiktą kokybei nustatyti. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje juodųjų ikrų versijos iš viso netyrė, nors iš teismo sprendimo pripažinti A. I. ir V. K. kaltais galima suprasti, kad ši versija atmesta, tačiau tokios versijos laikėsi ir V. V., todėl jos įvertinimas buvo svarbus sprendžiant jo kaltės klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir detaliai apklausė V. V., A. I. ir V. K.. Ši apklausa parodė, kad versija dėl juodųjų ikrų yra nenuosekli ir prieštaringa, nes apklaustieji nesugebėjo paaiškinti teismui, kaip juodieji ikrai gali būti 60–70 proc. grynumo, todėl teismas, atsakydamas į nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, pripažino, kad jo versija yra melaginga. Tačiau, pasisakydamas dėl prokuroro apeliacinio skundo, kuriuo buvo ginčijamas V. V. išteisinimas, tik paminėjo, kad versija apie bandymą parduoti juoduosius ikrus yra paneigta, bet šio paneigto reikšmingo fakto nuosprendžio dalyje dėl V.

V. teismas nekonstatavo ir nevertino kartu su kitais įrodymais, nepasisakė dėl jo reikšmės sprendžiant V. V. kaltės klausimą. Taip apeliacinės instancijos teismas tam pačiam įrodymui taikė dvigubus vertinimo standartus, nes vienu atveju laikė jį bylai reikšmingu V. K. kaltės įrodymu, o kitu atveju, vertindamas V. V. kaltės įrodymus, reikšmingu šio fakto nelaikė. Paneigęs versiją dėl prekybos ikrais, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į klausimą, dėl ko tarėsi A. I. ir V. V., jei tai buvo ne ikrai, ignoravo akivaizdų chronologinį ryšį tarp A.

I. ir V. V. užšifruoto SMS susirašinėjimo ir konspiracinių susitikimų bei A. I. ir V. K. telefoninių pokalbių ir SMS susirašinėjimo ir nekreipė dėmesio į tolimesnę įvykių eigą, kuri parodo, dėl ko tarėsi A. I. ir V. V.. Kasatoriaus nuomone, aplinkybę, ką aptarinėjo A. I. ir V. V., akivaizdžiai iliustruoja jųdviejų ir kitų asmenų elgesys, užfiksuotas nusikaltimo padarymo dieną slapto sekimo protokole. Užfiksuota, kad 2012 m. sausio 25 d., apie 12.40 val., Šiauliuose, A. Mickevičiaus g. 9, prie Centro pradinės mokyklos, buvo susitikę V.

V., E. K., R. Š. ir E. Š.. E. K. ir buvo tas asmuo, kuris vėliau tą pačią dieną buvo paėmęs iš A. I. Telšiuose ir gabenęs į Šiaulius tris talpas su narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekursoriumi, o R. Š. – asmuo, kurio automobilis lydėjo E. K. automobilį. Šios aplinkybės patvirtina, kad būtent šio susitikimo metu buvo duoti nurodymai ir išdalytos SIM kortelės, kurios buvo panaudotos darant nusikaltimą. Nors šis faktas neužfiksuotas, apie tai galima spręsti iš tolimesnės įvykio eigos, kai, sulaikius prekursorių gabenusį E. K., iš jo buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 1616-2“ su SIM kortele, kurio abonentinis Nr. 8-654-09484.

Išanalizavus telekomunikacinių įvykių išklotines, nustatyta, kad E. K. šiuo abonentiniu numeriu naudojosi tik nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2012 m. sausio 25 d. nuo 14.36 iki 17.05 val. Bendravo su vieninteliu abonentu Nr. 8-636-13136. Pagal prisijungimą prie bazinių stočių buvimo vietą matyti, kad abu bendrauti pradėjo nuo 14.36 val., būdami Šiauliuose. Po to, periodiškai bendraudami, atvyko į Telšius, telefoninių kontaktų metu buvo prie tų pačių bazinių stočių, apie 16.00 val. abu buvo Telšiuose, ties Šiaulių plentu.

Po 16.00 val. abu vyko Šiaulių link ir periodiškai bendravo. Apie 16.30 val. E. K. buvo sulaikytas Kuršėnuose, o abonentas Nr. 8-636-13136, būdamas Šiauliuose, rašė jam SMS žinutes: „sustok prie manęs“, „ar dar toli“, „kur tu“. Slapto sekimo metu buvo nustatyta, kad E. K. automobilį „VW Vento“ į Telšius lydėjo R. Š. automobilis „Audi A8“. Byloje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybių sulaikyti R. Š. ir paimti jo mobiliojo ryšio telefono, todėl nepavyko neginčytinai įrodyti, kad būtent jis, lydėdamas E. K.

į Telšius, naudojosi abonentu Nr. 8-636-13136, ir byla R. Š. buvo nutraukta. Tačiau bet kuriuo atveju nustatyta, kad E. K., važiuodamas į Telšius ir atgal, bendravo telefonu su vieninteliu abonentu, kuris jį lydėjo ir, grįžęs į Šiaulius, prašė E. K. sustoti šalia jo, o kai E. K. nesustojo, klausinėjo, ar jis toli ir kur jis yra. Kaip matyti iš bylos, abonento Nr. 8-636-13136, kuriuo galėjo naudotis E. K. lydėjęs R. Š., taip pat veikė tik nusikaltimo padarymo dieną nuo 13.24 iki 17.16 val. ir palaikė ryšį tik su dviem abonentais – Nr. 8-654-09484, kuriuo naudojosi E. K., ir Nr. 8-636-12816, kuris taip pat veikė tik nusikaltimo padarymo dieną ir palaikė ryšį tik su vienu abonentu Nr. 8-636-13136 (R.

Š. arba kitu asmeniu, lydėjusiu E. K. R. Š. automobilyje). Pagal abonento Nr. 8-636-12816 prisijungimą pagal bazinių stočių buvimo vietas bei laiką nustatyta, kad šis abonentas veikė būtent tuo metu ir tuo laiku, kur tuo metu buvo slaptai sekamas V. V.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu sulaikius V. V. ir apžiūrėjus jo vairuojamą automobilį BMW, jame rastas sulaužytas į dvi dalis „Bitės LABAS“ SIM kortelės rėmelis, ant kuriuo matyti telefono numerio fragmentas – „6361“, bei „Bitės LABAS“ pakuotės kartoninis viršelis, ant kuriuo ranka mėlynos spalvos rašikliu užrašytas telefono Nr. 63613136.

Be to, V. V. buvo sulaikytas kartu su A. I., kuris prieš tai ir įdėjo talpas su prekursoriumi į E. K. automobilio bagažinę.

3.5. Prokuroro teigimu, reikšminga tai, kad visos trys SIM kortelės veikė tik nusikaltimo padarymo dieną ir, praėjus neilgam laiko tarpui po E. K. sulaikymo, kitos dvi kortelės nustojo veikti. Šio fakto nėra jokio pagrindo laikyti atsitiktinumu, jis patvirtina, kad kortelės buvo nupirktos ir panaudotos konkrečiam nusikaltimui padaryti. Tuo tarpu E. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad abonentinio Nr. 8-654-09484 SIM kortelę nusipirko pats be jokių kitų kortelių, o su kuo kalbėjosi telefonu vykdamas į Telšius ir atgal, nepamena.

3.6. Pasak kasatoriaus, būtina atkreipti dėmesį į dar vieną reikšmingą faktą, kad A. I., 2012 m. sausio 25 d. atvažiavęs į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Telšiuose, Šiaulių pl. 18, apie 15.57 val. perdėjo į E. K. automobilį „VW Vento“ tris talpas su pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi). E. K. šias talpas automobiliu neteisėtai gabeno, kol buvo sulaikytas. Tos pačios dienos 18:52:08 val. A. I. trumpąja SMS žinute pranešė V. K.: „As tai parlėkiau bet žmogelis kaskur pasiklido“. Iš bylos duomenų aiškiai matyti, kad A. I. turi omenyje E. K., kuriam į automobilį jis prieš tai įdėjo tris talpas su prekursoriumi ir kuris buvo sulaikytas atgabenęs šį krovinį iki Kuršėnų. 19:32:04 val. A. I. siuntė V. K. trumpąją SMS žinutę: „Gal tu nuvaryk paimk iš ten“. V. K. kartu su A. I. broliu G. I. atvažiavo prie A. ir G. I. tėvų namo, iš kurio G. I. paėmė dvi talpas su narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekursoriumi, po to juos sulaikė teisėsaugos pareigūnai. Akivaizdu, kad A. I., duodamas nurodymą V. K., žinojo, kad kažkas įvyko ne pagal planą ir E. K. perduotos trys talpos su prekursoriumi nepasiekė sutartos vietos. Iš byloje esančių duomenų analizės matyti, kad informaciją apie tai, kad E. K. nepasiekė kelionės tikslo, A. I. gavo iš V. V., palaikiusio telefoninį ryšį su E. K. automobilį lydėjusiu asmeniu, nes E. K. palaikė telefoninį ryšį su asmeniu, važiavusiu R. Š. automobiliu, kuris naudojosi telefonu Nr. 8-636-13136 ir palaikė ryšį tik su dviem abonentais – Nr. 8-654-09484, kuriuo naudojosi E. K., ir Nr. 8-636-12816, kuris veikė toje vietoje ir laiku, kur slapto sekimo metu užfiksuotas V. V. automobilis, o sulaikius šį automobilį jame buvo V. V. ir A. I..

3.7. Prokuroras teigia, kad byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų apie V. V. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, o jo automobilyje rastas sulaužytas SIM kortelės rėmelis ir „Bitės LABAS“ pakuotės kartoninis viršelis su užrašais sieja V. V. su abonentu Nr. 8-636-13136, kuris nusikaltimo padarymo metu palaikė nuolatinį telefoninį ryšį su E. K. ir jį lydėjo. Surinkti įrodymai akivaizdžiai rodo A. I. ir V. V. susitarimo dėl prekursoriaus pardavimo faktą, taip pat kad A. I. bendrininkas buvo V. K., gavęs prekursorių iš nenustatytų asmenų, o V. V. bendrininkai buvo E. K., nusikaltimo padarymo dienos ryte susitikęs su V. V., o vėliau paėmęs iš A. I. ir gabenęs tris talpas su prekursoriumi, ir nenustatytas asmuo, R. Š. automobiliu lydėjęs E. K. ir tuo pat metu palaikęs ryšį telefonu su V. V. (tikėtina, R. Š.).

3.8. Prokuroro nuomone, kasaciniame skunde išdėstytų faktinių duomenų visuma, sudaranti vieni kitus atitinkančių ir papildančių netiesioginių įrodymų grandinę, visiškai įrodo V. V. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, o jo ir A. I., V. K., E. K. ir pastarąjį lydėjusio asmens veiksmai savaime įrodo susitarimą dėl prekursoriaus įgijimo, kuris buvo pradėtas vykdyti, tačiau nebaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininkų valios – E. K. sulaikymo. Tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas tik mechaniškai išdėstė ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, jų neišanalizavo ir neįvertino įrodymų visumos, atskirų įrodymų vertinimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, nepagrįstai teikdamas prioritetą V. V. parodymams. Apeliacinės instancijos teismas, kad ir išanalizavo įrodymus išsamiau, atliko ir dalies įrodymų tyrimą, dėl V. K. kaltumo pateikė logiškus, išsamius ir pagrįstus motyvus, tačiau dėl V. V. taikė kitokius įrodymų vertinimo kriterijus ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK pažeidimo, nes nesujungė visų faktų, tarp jų ir V. V. gynybinės versijos paneigimo fakto, į vieningą loginę grandinę, juos vertino atskirai vienus nuo kitų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad V. V. kaltė byloje neįrodyta. Teismas privalėjo išanalizuoti šiame skunde išdėstytus argumentus ir paaiškinti, kodėl juos atmeta ar kodėl, jo nuomone, jų nepakanka V. V. kaltei pagrįsti. Taigi apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą,

4. Prokuroro kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Šiuo aspektu kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismo baigiamąjį aktą gali panaikinti tik nustatęs, kad vertinant įrodymus, nustatant bylos faktines aplinkybes pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.

5.1. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai: kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus priemonių nustatyti visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-160-507/2016 ir kt.).

6. Prokuroro kasaciniame skunde BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai siejami su tuo, kad, anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktų faktinių duomenų neišanalizavo ir neįvertino įrodymų visumos, atskirų įrodymų vertinimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, nepagrįstai teikdamas prioritetą V. V. parodymams; apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK pažeidimo, nes nesujungė visų faktų, tarp jų ir V. V. gynybinės versijos paneigimo fakto, į vieningą loginę grandinę, juos vertino atskirai vienus nuo kitų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad V. V. kaltė byloje neįrodyta. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo duomenis, kurie, jo nuomone, patvirtina tarpinius faktus, kurie turėtų pagrįsti byloje įrodinėtinas aplinkybes. Tokiais esminiais faktais prokuroras kasaciniame skunde nurodo prekursoriaus pirkimo pardavimo sandorio faktą; tai, kad V. V. ir A. I. bendraudami trumposiomis SMS žinutėmis, o A. I. ir V. K. telefonu nuo 2012 m. sausio 15 iki 25 d. ruošė sandorį ir tam tikslui A. I. buvo perdavęs V. V. neįvardytą daiktą kokybei nustatyti, kurį V. V. perdavė kitiems neįvardytiems asmenims patikrinti, ar šis tinkamas; V. V. ir A. I. susitikimus; A. I. ir V. K. bendravimo turinį, vengimą konkretizuoti aptariamus dalykus, vengiant įvardyti asmenis ir daiktus; aplinkybę, kad nusikaltimo padarymo dieną V. V., E. K., R. Š. ir E. Š. susitikimo dieną Šiauliuose buvo padalintos naujos SMS kortelės, naudotos bendrininkams susižinoti darant nagrinėjamą nusikalstamą veiką; aplinkybę, kad V. V., nusikalstamos veikos darymo metu naudodamasis tokia kortele, telefonu bendravo su asmeniu, lydėjusiu E. K., gabenantį prekursorių. Be to, prokuroras teigia, kad nebuvo įvertinta išgalvota versija apie prekybą ikrais ir nenustatytos tikrosios minėtų asmenų bendravimo ir susitikimų aplinkybės. Iš esmės analogiškais argumentais buvo grindžiamas ir prokuroro apeliacinis skundas.

6.1. Iš skundo seka, kad prokuroras V. V. kaltę siekia pagrįsti netiesioginiais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Netiesioginiais įrodymais įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Visais atvejais būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo.

6.2 BK 266 straipsnyje numatyta atsakomybė už kelias alternatyvias veikas: neteisėtą pirmos kategorijos prekursorių gaminimą, įgijimą, laikymą gabenimą, siuntimą arba pardavimą ar kitaip realizavimą. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių šiame straipsnyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Kaltininkui inkriminuojant šių medžiagų įgijimą, turi būti įrodinėjama esminės įgijimo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens jas įgijo.

6.3. Iš bylos matyti, kad V. V. buvo kaltinamas trijų plastikinių talpų su pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriaus) įgijimu iš A. I. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, dėl V. V. sprendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų jį pripažinti kaltu dėl jam inkriminuotos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nebuvo nustatytos pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) pirkimo – pardavimo aplinkybės: nenustatyti visi sandorio dalyviai, kada ir kur, ir ar buvo susitarta dėl uždraustų medžiagų pardavimo, kainos, atsiskaitymo tvarkos ir pan. Taip pat tai, kad nors byloje buvo fiksuotas A. I. ir V. V. bendravimas SMS pranešimais, kurių nei vienas neneigė, tačiau nebuvo nustatyti pastarojo ryšiai su V. K. ir E. K.. Be šių aplinkybių, teismas nurodė ir tai, kad nors 2012 m. sausio 25 d. operatyvinio sekimo metu buvo nustatyta, kad A. I. ir V. K. Telšiuose buvo susitikę ir tarp jų vyko pokalbis daugiabučio namo kieme, tačiau nefiksuota ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog V. V. būtų ką nors šio susitikimo metu A. I. perdavęs.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir dėl jų motyvuotai pasisakė, konstatuodamas, kad V. V. labai didelio kiekio pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) įgijimas šioje byloje iš esmės grindžiamas tik prielaidomis, kadangi pakankamų objektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti šį faktą, pastarojo atžvilgiu surinkta nebuvo. V. V. prekursoriaus įgijimas iš esmės preziumuojamas remiantis šios medžiagos laikymo ir gabenimo faktu, tačiau baudžiamojoje byloje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių V. V. inkriminuojamą prekursoriaus įgijimo faktą, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių V. V. susitarimą dėl prekursorių įgijimo, kiekio, kainos, kada, kur ir kokiais veiksmais išteisintasis įgijo uždraustas medžiagas.

6.5. Apeliacinės instancijos teismas analizavo, vertino ir pasisakė iš esmės dėl visų tarpinių faktų, kurie prokuroro nuomone, turėtų pagrįsti tai, kad V. V. neteisėtai įgijo prekursorių. Teismas padarė išvadą, kad 2012 m. sausio 25 d. nuo 14.05 val. iki 14.20 val. užfiksuotas A. I. ir V. V. susitikimas Telšiuose daugiabučio namo kieme neįrodo, kad šio vienintelio užfiksuoto A. I. ir V. V. susitikimo metu, pastarieji būtų aptarę prekursorių pardavimo sąlygas, perdavę vienas kitam kokius nors daiktus, pinigus. Tai nebuvo fiksuota ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokole, to nenurodė ir operatyvinio tyrimo veiksmus atlikę bei pirmosios instancijos teisme apklausti pareigūnai.

Sulaikius šiuos asmenis, pas juos nebuvo rasta pinigų suma, kuri pagrįstų sandorio įvykdymą ir prekursorių įgijimą, tokių duomenų nesurasta ir atlikus kratas šių asmenų gyvenamojoje vietoje. Teismas konstatavo, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad būtent V. V. davė nurodymus A. I. perduoti talpas su prekursoriais E. K., o pastarasis jo nurodymu šias talpas turėjo nuvežti į ikiteisminio tyrimo nenustatytą vietą, nenustatytam asmeniui. Nustatytas faktas, kad, sulaikius E. K., pas pastarąjį buvo rastas telefonas, kuriuo buvo naudotasi tik nusikaltimo dieną, neilgą laiko tarpą, palaikant ryšį tik su keliais telefono numeriais;

A. I. kartu su V. V. sulaikymo metu, šio asmens automobilio apžiūros metu rastas sulaužytas į dvi dalis SIM kortelės rėmelis, ant kurio matėsi telefono numerio fragmentas – 6361 bei „Bitės Labas“ pakuotės kartoninis viršelis, ant kurio ranka mėlynos spalvos rašikliu buvo užrašytas telefono numeris 63613136. Tačiau jokių duomenų, patvirtinančių V. V. bendravimą su E. K., tiek telekomunikacijų tinklais perduodant informaciją į minėtą numerį (63613136), ar naudojimąsi telefono numeriu, kurio fragmentas rastas V. V. automobilio apžiūros metu, šioje baudžiamojoje byloje surinkta nebuvo.

Aplinkybė, kad V. V. nusikaltimo dieną galėjo naudotis vienu iš baudžiamojoje byloje nustatytų telefono abonentų (konkrečiai 86312816) ryšiui su R. Š. palaikyti, grindžiama tik tuo, kad šis abonentas veikė ribose tuo laiku ir vietoje, kur apytikriai buvo V. V.. V. V. tuo metu buvo sekamas, tačiau jokių kitų duomenų V. V. atžvilgiu nesurinkta. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tik daroma prielaida, jog telefonu, kurio numeris 8 63613136, nusikaltimo dieną galėjo naudotis R. Š.. Nesulaikius E. K. lydėjusio automobilio, nebuvo nustatytas lydintis asmuo bei nebuvo paimtas telefonas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad byla R. Š. atžvilgiu buvo nutraukta, nesurinkus neginčytinų įrodymų, kad minėtu telefonu naudojosi būtent jis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog V. V. buvimo Šiauliuose metu pirmiau minėtiems asmenims buvo išdalintos SIM kortelės tarpusavio ryšiui palaikyti, kuriomis buvo naudojamasi nusikaltimo dieną, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Teismas pasisakė, kad V. V. kaltės nepagrindžia ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokole fiksuotas telekomunikacijų tinklais informacijos turinys, kuriuo buvo nustatytas V.

V. bendravimas su A. I.. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl to, kad byloje akivaizdžiai nepasitvirtino juodųjų ikrų pardavimo versija, tačiau šių asmenų tarpusavio bendravimas nėra pakankamas V. V. kaltei pagrįsti, nes duomenų dėl prekursorių įgijimo nesurinkta. Taigi, atsižvelgus į kasacinio skundo argumentus ir apibendrinus apeliacinio teismo padarytas išvadas matyti, kad dalis kasaciniame skunde nurodytų duomenų patvirtina V. V. ryšį su asmenimis, disponavusiais prekursoriumi, tačiau neįrodo jo ryšio su pačiu nusikaltimo dalyku ir kad būtent jis padarė veiką, kuria buvo kaltinamas, t. y.

įgijo kaltinime nurodytą prekursorių.

7. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad visi bylos duomenys įvertinti ir aptarti, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių yra pakankamai išsamios ir logiškos. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus.

8. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai akcentavo, kad, inkriminuojant požymį, būtina nustatyti esmines tokios medžiagos įgijimo aplinkybes: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kur įgijo narkotines medžiagas. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje teismai teisingai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Pareiga įrodinėti baudžiamojoje byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams, kurie privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra prieštaringi, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, ir yra išnaudotos visos galimybės pašalinti abejones dėl kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas.

9. Įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visumą ir nustatęs, kad nėra pakankamai neabejotinų V. V. kaltės įrodymų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jis išteisintas pagrįstai, nenustačius, jog dalyvavo darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką

10. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Aleksandro Kazakovo kasacinį skundą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė

Eligijus Gladutis