2017-03-07 Nr. AB-5606-3-61-3-01395-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-487-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01395-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, po 40 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš kalinimo nuo 2006 m. spalio 3 d. iki 2013 m. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas, plotas yra per mažas, trūksta šviesos, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Be to, neorganizuojamas joks užimtumas, o vienos valandos pasivaikščiojimas kieme prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Kamerose esantis tualetas neatskirtas nuo bendros kameros erdvės, kamerose nėra ventiliacijos, patalpose didelė drėgmė, jos yra avarinės būklės. Duše praustis galima tik vieną kartą per savaitę, dušo patalpos nevėdinamos ir nedezinfekuojamos. Teigė, kad nurodytos sąlygos pažeidžia žmogaus teises ir laisves, dėl jų patyrė didelius dvasinius skausmus, nepatogumus, buvo žalojama jo sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 14–26) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2014 m. vasario 25 d. Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Vidinių grotų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą, sanitarinio mazgo įrengimas, jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele, taip pat atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nuostatas. Langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Teisė praustis duše vieną kartą per savaitę atitinka higienos normos reikalavimus. Asmenys skirstomi į kameras atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę, asmens prašymus. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore.

Asmenys, norintys dalyvauti įvairioje veikloje, gali kreiptis į būrio viršininką. Pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti su būrio viršininku kasdien, žiūrėti televizijos programas ir filmus, gauti literatūrą, spaudą, buvo kasdien vedamas pasivaikščioti. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, žalos atsiradimo pagrindų neįrodė, todėl žala nepriteistina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu (I t., b. l. 175–181) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atskirais laikotarpiais nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2014 m. vasario 25 d. neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis.

Teismas nurodė, kad atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundu ir pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų senaties terminą. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl ieškinio senaties taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Pažymėjo, jog, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais, kurie prasidėjo nuo 2006 m. spalio 23 d. ir truko iki 2014 m. vasario 25 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 25 d. Atsižvelgęs į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas tam tikromis sąlygomis, tačiau, skundą teismui pateikė tik 2015 m. vasario 25 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą, nagrinėjamu atveju teismas taikė ieškinio senatį reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2006 m. spalio 30 d. iki 2012 m. vasario 24 d., tačiau nustatė, jog reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2014 m. vasario 25 d. 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Teismas nurodė, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėjo, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai – vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Nagrinėjamu atveju delsimą kreiptis į teismą su skundu pareiškėjas motyvavo tuo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai skundo padavimo teismui atveju grasino jam pabloginsiantys laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas, be to, pareiškėjas nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika analogiškose bylose. Kitų aplinkybių, kurios sukliudė laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis į teismą, ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2012 m. vasario 24 d. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu. Pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumas šioje byloje bus nagrinėjamas dėl laikotarpio nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2014 m. vasario 25 d.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, jog, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, teismas nurodė, jog taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99)).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsniu, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktu. Teismas nustatė, kad bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, jog pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2014 m. vasario 25 d. buvo laikomas kamerose, kurios ne visada atitiko ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus. Atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-116/2011, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog sanitarinis mazgas buvo ne visiškai atitvertas nuo bendros kameros erdvės, ribotos galimybės praustis duše, bloga ventiliacija, apšvietimas, neorganizuojamas užimtumas, per trumpi pasivaikščiojimai gryname ore, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais.

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu. Teismas padarė išvadą, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei užtikrinti karšto vandens tiekimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas jokių argumentų dėl galimo jo teisių pažeidimo, atsiradusio dėl neatitverto sanitarinio mazgo, ir dėl to kilusių pasekmių nenurodė.

Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentą, kad jo teisės nepagrįstai apribotos dėl to, jog praustis duše galėjo vieną kartą per savaitę, laikė objektyviai nepagrįstu.

Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktu. Nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teismas taip pat vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktu. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) bei grotų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas.

Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 26 punktais. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais dalis kamerų, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas (Nr. 117, 163, 195, 257), buvo tikrintos ir nustatyti apšvietos, remonto trūkumai, tačiau per pakartotinius patikrinimus pažeidimai būdavo pašalinti. Kitos kameros – Nr. 00, 116, 126, 141, 153, 166, 192, 284, 292, 297, 303 – nebuvo tikrintos. Kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Nurodytos aplinkybės sudarė teismui pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 46 punkto reikalavimų (per žema patalpos oro temperatūra, per aukšta santykinė oro drėgmė, per žemas natūralaus apšvietimo lygis) laikymosi, todėl civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

Teismas pažymėjo, kad, pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 86 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o drausmės grupei priskirtieji – vieną valandą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo trukmės teismas laikė objektyviai nepagrįstais.

Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais. Pažymėjo, jog pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad nerūkantys asmenys kamerose laikomi kartu su rūkančiais asmenimis; neteigė, jog jis yra nerūkantis asmuo. Teismo posėdyje dėl šios aplinkybės paaiškino, kad jis dažnai buvo perkeliamas į skirtingas kameras, tai, kai jose rūkydavo kiti, rūkydavo ir jis. Paprašius, tik po kurio laiko buvo perkeltas į kamerą su nerūkančiais.

Teismas pažymėjo, jog nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas su nusiskundimais būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją; pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad dėl laikymo sąlygų patyrė dvasinius skausmus, pablogėjo jo sveikata, tačiau byloje nepateikta jokių objektyvių, tai patvirtinančių, duomenų.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis buvo laikomas tam tikrą laiką, įvertinęs sukeltas pasekmes, pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2791/2012), pripažino, kad 1 000 Eur dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 5 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 184–188), kurį patikslino (I t., b. l. 191–195), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių – dėl kalėjimo administracijos spaudimo kalint pateikti skundą objektyviai nebuvo įmanoma, nes kalėjimo sąlygos galėjo būti dar labiau bloginamos. Kita vertus, kalinimo sąlygos ir atsakovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatą, todėl neturtinės žalos atlyginimui dėl žiauraus ir netinkamo kalinimo apskritai negali būti taikomas senaties terminas.

2. Teismas priteisė neturtinę žalą, neatitinkančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Vien nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2014 m. vasario 25 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis daugiau nei dvejus metus, o vien per mažo ploto kamerose per tą laikotarpį – laikytas net 337 dienas pagal atsakovo pateiktus duomenis. Nesutinka su atsakovo duomenimis, kad kamerose buvo tik du asmenys, nes beveik visada kamerose buvo daugiau asmenų, tačiau kalint to įrodyti ar užfiksuoti jis neturi absoliučiai jokios galimybės. Ne tik dažniausiai buvo laikomas per mažo ploto kamerose, kuriose nebuvo įmanoma bent minimaliai oriai kalėti, nekalbant apie judėjimą, valgymą ir bendravimą, higieninių reikalų tvarkymą, bet ir itin ilgą laiką buvo laikomas rūkančiųjų kamerose, nors pats yra nerūkantis. Teismas nepagrįstai nustatė tik minimalaus dydžio neturtinę žalą, kuri turi būti padidinta.

3. Ilgą laiką buvo kalinamas sveikatai kenksmingomis sąlygomis – nors pats nerūkė, buvo kalinamas rūkančiųjų kamerose, buvo priverstas kvėpuoti rūkalais beveik nevėdinamose kamerose. Tai neabejotinai sukėlė žalą sveikatai, tai yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios papildomai įrodinėti nereikia, kadangi moksliškai įrodyta, jog pasyvus rūkymas itin kenkia sveikatai. Tik 2013 m. spalio 16 d. buvo perkeltas į nerūkančiųjų kamerą Nr. 303, ir tik po daugelio prašymų.

4. Sanitarinis mazgas kamerose netinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, tai akivaizdžiai žemina asmenų orumą, dėl to patyrė išgyvenimų, stresą ir pažeminimą, ypač kai kameros perpildytos. Iki 8 kv. m kamerose laikoma po maždaug 4 asmenis ir net sanitarinis mazgas yra neatskirtas, stresas ir dideli nepatogumai yra neišvengiami. Teismas pats sau prieštarauja, nurodydamas, kad pažeidimai buvo, tačiau konstatuodamas, jog civilinė atsakomybė už pažeidimus nekyla.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–4) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui tam tikrą dieną. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys bei sprendimai. Asmenys į kameras skirstomi laikantis teisės aktų reikalavimų. Stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymi, kad, nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, taigi ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teigia, jog tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti po 40 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, neturtinės žalos, jo teigimu, patirtos kalint šioje įstaigoje laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 3 d. iki 2013 m. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 3 d. iki 2013 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 25 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl jo nurodytos tariamai patirtos žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 3 d. iki 2012 m. vasario 25 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju delsimą kreiptis į teismą su skundu pareiškėjas motyvavo tuo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai skundo padavimo teismui atveju grasino jam pabloginsiantys laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas, be to, pareiškėjas nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika analogiškose bylose. Kitų aplinkybių, kurios sukliudė laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė. Pažymėtina, kad pareiškėjo teigimas apie jo nurodytas kliūtis laiku kreiptis į teismą nepatvirtintas jokiais įrodymais. Tokių įrodymų pareiškėjas ir nenurodė. Todėl kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas senaties termino atnaujinimo taisykles, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis į teismą, ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2012 m. vasario 24 d.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad nagrinėjamoje situacijoje aptariamas senaties terminas turi būti taikomas laikotarpiui iki 2012 m. vasario 25 d., pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme šioje byloje aktualus jo kalinimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 25 d. ik 2014 m. vasario 25 d. (t. y. paskutinės pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dienos).

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo iš esmės, kolegija pažymi, kad reikalavimą priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovaujamos valstybės jo nurodytą sumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuoroda į tai, kad buvo kalinamas neleistinomis sąlygomis ir sistemingai pažeidžiant nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartą. Šio pareiškėjo teiginio kontekste kolegija pažymi, kad, pagal nagrinėjamai bylai aktualų Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbus joje esančių įrodymų įvertinimo klausimas šios specialiosios teisės normos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad pareiškėjo teigimas apie jo kalinimo sąlygų netinkamumą teisės taikymo prasme iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių teiginių pagrįstumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu, turėjo remtis ir įvertinti byloje esančius įrodymus, tarp jų ir atsakovo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus. Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo požiūriu, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytoms išvadoms, nenustatė pagrindo šiuos įrodymus įvertinti kitaip, negu tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo. Tačiau kartu kolegija pažymi, kad, vertindamas reikalavimo dėl minimalaus ploto laikymosi aspektu pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2014 m. vasario 25 d., teismas, remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais (I t., b. l. 14-19), teisingai nurodė, kad jis buvo laikomas kamerose, kurios ne visada atitiko ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus. Pažemėtina ir tai, kad (pagal bylos duomenis) pareiškėjas trečią kartą atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą 2012 m. rugsėjo 12 d., t. y. į teismo aptartą laikotarpį nepatenka laikotarpis nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d., kai pareiškėjas nebuvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (I t., b. l. 14-19).

Apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai dėl įrodymų įvertinimo yra iš esmės deklaratyvūs. Naujų, pirmosios instancijos teismo neaptartų, įrodymų pareiškėjas nepateikė. Todėl kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, o teismo padarytos įrodymų įvertinimo išvados yra iš esmės pagrįstos. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė kiekvienos iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriais pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo kalinamas jo bendrais teiginiais nurodytomis antisanitarinėmis sąlygomis, valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme negali būti pripažintas pagrįstu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Nustatydama pareiškėjui priteistinos sumos dydį, kolegija atsižvelgia į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.). Įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 1 000 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo prasme yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Apibendrindama nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimo teismo nustatyta dalimi.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė