2019-05-22 Nr. AB-11742-3-61-3-04782-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-42-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04782-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūkis LT“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-434-662/2019 pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūkis LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūkis LT“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ūkis LT“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. S-251 (7-210/2016); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 69-90; 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-323 dėl patikrinimo akto Nr. (4.65)-FR0680-279 tvirtinimo. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Plonosios kapitalizacijos taisyklės atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Atsakovas VMI atsiliepime į patikslintą skundą prašė patikslintą skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą spręsti, ar Plonosios kapitalizacijos taisyklės atitinka Konstituciją bei išreikalauti iš Lietuvos banko informaciją, patvirtinančią, kad sudarant statistiką prie nefinansinių korporacijų 2009 m. buvo įtrauktos bankų grupės įmonių ekonominės krizės metu perimtos paskolos.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-434-662/2019 pareiškėjo UAB „Ūkis LT“ apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, sprendė, kad nors po pakartotinio patikrinimo šiek tiek ir pakito mokesčio bazė bei su juo susijusios sumos, nėra pagrindo išvadai, jog buvo pažeistas non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas neįpareigoja mokesčių administratoriaus šiuo konkrečiu atveju nustatyti mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo fakto – mokesčių administratorius įpareigojamas nustatyti, ar mokesčių mokėtojas, apskaičiuodamas apmokestinamąjį pelną arba apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio ar ūkinės operacijos pripažino sumą, atitinkančią šio sandorio ar ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais ar ribojamųjų dydžių leidžiamais atskaitymais (išlaidomis) pripažino sąnaudas iš bet kokio sandorio ar ūkinės operacijos sumą, atitinkančią tokio sandorio ar ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo fakto nustatymo ir reikšmės šio ginčo atveju.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad paskutinę atitinkamų mokestinių laikotarpių dieną (2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjo iš UAB „Financeline“ gautų paskolų likučiai viršijo apskaičiuotą skolinto kapitalo už atlygį ir fiksuoto kapitalo santykį 4:1. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tokią pačią paskolą, tokiomis pačiomis paskolos suteikimo sąlygomis gautų iš nepriklausomų (nesusijusių) asmenų ir palūkanos už paskolą atitinka rinkos kainą. Kadangi nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1575 patvirtintų Pajamų arba išmokų apibūdinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės arba Plonosios kapitalizacijos taisyklės) 3, 4 ir 7 punktuose apibrėžtos aplinkybės (kapitalas gautas iš kontroliuojančio skolintojo, skolintas kapitalas iš kontroliuojančio asmens viršija jo ir fiksuoto kapitalo santykį 4:1 bei tokia paskolos sutartis tokiomis pačiomis sąlygomis nebuvo sudaryta tarp nepriklausomų (nesusijusių) asmenų) pareiškėjo už kontroliuojamo skolinto kapitalo naudojimą mokamos palūkanos laikomos nesusijusiomis su pajamų uždirbimu ir apskaičiuojant kontroliuojamo Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, negali būti atskaitomos iš pajamų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog tiek mokesčių administratorius, tiek MGK, tiek ir pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Plonosios kapitalizacijos taisyklių prigimtį bei paskirtį ir todėl neteisingai taikė Taisyklių nuostatas ginčo atveju.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė patikimų ir pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui tokia pati paskola tokiomis pačiomis paskolos suteikimo sąlygomis būtų suteikta tarp nepriklausomų (nesusijusių) asmenų, ir pabrėžė, kad Taisyklių 7 punkte reglamentuota, jog šio skyriaus nuostatos netaikomos, jeigu Lietuvos vienetas įrodo, jog tokia pati paskola tokiomis pačiomis paskolos suteikimo sąlygomis būtų suteikta tarp nepriklausomų (nesusijusių) asmenų, todėl būtent pareiškėjui teisės aktais nustatyta pareiga įrodyti, kad tokia pati paskola tokiomis pačiomis paskolos suteikimo sąlygomis būtų suteikta tarp nepriklausomų (nesusijusių) asmenų.

Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, aiškiai nurodė, kad atlikus UAB „Financeline“ operatyvų patikrinimą dėl kitiems juridiniams asmenims teiktų paskolų, nenustatė tinkamų vidinių ir išorinių palyginamumų, todėl, apskaičiuodamas UAB „Financeline“ suteiktų paskolų palūkanų rinkos vertę, pagrįstai vadovavosi Lietuvos banko statistinėmis normomis, kurių teisingumu (realumu) apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymėjo, jog šioje byloje nekyla abejonių dėl Plonosios kapitalizacijos taisyklių konstitucingumo, todėl nėra juridiškai pagrįstos būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų išnagrinėta teisingai.

III. Pareiškėjas UAB „Ūkis LT“ pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-434-662/2019.

Pareiškėjas teigia, kad byla galėjo būti išspręsta neteisingai, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, yra pagrindas atnaujinti procesą. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. eA-434-662/2019, nukrypo nuo savo paties suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015 bei administracinėje byloje Nr. eA-305-438/2018, kuriose buvo kryptingai formuojama teismų praktika dėl Plonosios kapitalizacijos taisyklės taikymo.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nenurodė motyvų, kodėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo nustatyti mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo fakto bei kodėl šioje byloje esančios aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą nukrypti nuo taisyklės, kuri buvo suformuota teismų praktikoje. Nagrinėdama administracinę bylą, kaip teigia pareiškėjas, teisėjų kolegija visai nepasisakė dėl administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015 suformuotos teisės aiškinimo taisyklės dėl Plonosios kapitalizacijos taisyklių taikymo, nenurodė, ar yra pagrindas (o jeigu nėra, tai kodėl) remtis kita tuo pačiu klausimu suformuota teismų praktika administracinėje byloje Nr. eA-305-438/2018.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015 ir administracinėje byloje Nr. eA-305-438/2018 nagrinėti klausimai, kaip teigia pareiškėjas, buvo ypatingos svarbos mokestinių ginčų praktikoje ir teismo suformuotas precedentas turėjo didelės įtakos visuomenei bei suformavo suinteresuotos visuomenės dalies teisėtą lūkestį pagrįstai tikėtis, jog atitinkami teisiniai santykiai bus reguliuojami būtent taip, kaip buvo oficialiai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Tokia teisiškai neapibrėžta situacija, kokia susidarė išnagrinėjus administracinę bylą Nr. eA-434-662/2019 dėl nevienodos praktikos formavimosi, pažeidžia teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos ir tinkamo ginčo išsprendimo, o kartu kelia kliūtis mokesčių administratoriui vienodai taikyti teisės aktus skirtingų mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

Atsakovas VMI atsiliepime prašo teismo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą dėl nevienodos administracinių teismų praktikos formavimo ir pateikia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimtas bylose Nr. eA-1881-556/205 ir Nr. eA-305-438/2018. Tačiau atsakovas, susipažinęs su pateiktu prašymu, akcentuoja, jog pareiškėjas siekia atnaujinti procesą dėl Plonosios kapitalizacijos taisyklių, nors tuo pačiu mokestinis ginčas vyko ir dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies. Taip pat abejose minėtose bylose ginčo dėl palūkanų dydžio nebuvo. Atsakovo vertinimu, visos trys administracinės bylos nebuvo tapačios ir negali būti sutapatinamos dėl individualaus vertinimo specifikos.

Atsakovas pažymi, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo apskaičiuotos palūkanos pagal 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartį bei sutarties priedus, palūkanos pagal 2013 m. sausio 20 d. paskolos sutartį yra didesnės už Lietuvos banko nustatytas palūkanų normas. Tokiu būdu atsakovas, apskaičiuodamas apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskyrė pagal paskolų sutartis apskaičiuotas palūkanas, kurių norma buvo ne didesnė už tikrąją rinkos kainą, t. y. tikrąją rinkos kainą viršijanti palūkanų dalis leidžiamiems atskaitymams nebuvo priskirta. Pareiškėjo motininei įmonei priskaičiuotų palūkanų sąnaudos buvo priskirtos neleidžiamiems atskaitymams dėl palūkanų normos perskaičiavimo pagal Lietuvos banko vidutinių palūkanų normas (sutarties sudarymo laikotarpiu).

Atsakovas nurodo, kad tuo atveju, jeigu administracinės bylos procesas būtų atnaujintas, nesutinka su pareiškėjo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekilo abejonių dėl Plonosios kapitalizacijos taisyklių konstitucingumo ir, teismo vertinimu, nebuvo juridiškai pagrįstos būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų išnagrinėta teisingai.

Atsakovas teigia, kad paskutiniu MGK sprendimu (2016 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. S-251 (7-210/2016)) nebuvo aiškinama, kad turi būti tiriamas piktnaudžiavimo draudimo aspektas, o MGK įvertino tai, ar mokesčių mokėtojo pateikti dokumentai įrodo, kad tokia pati paskola tokiomis pačiomis paskolos suteikimo sąlygomis būtų suteikta tarp nepriklausomų (nesusijusių) asmenų. MGK išaiškino, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti įrodymų, jog palūkanos už paskolą atitinka rinkos kainą, bei įrodyti ir tam tikras kitas sąlygas, kurios pagrįstų, jog vienetas tokią pačią paskolą gautų ir kitomis tokiomis pačiomis atitinkamomis paskolos suteikimo sąlygomis, o kiekvienu konkrečiu atveju mokesčių mokėtojui pateikus atitinkamų įrodymų, mokesčių administratorius turėtų spręsti, ar įrodymai yra pakankami (pavyzdžiui, ar, be palūkanų už paskolą, atitikties rinkos kainai konkrečiu atveju pakanka įrodyti, jog paskolos gavėjo kreditingumas, paskolos suma, paskolos grąžinimo terminas, paskolos sutarties sudarymo laikotarpis yra iš esmės analogiški / gali būti protingai palyginami (panašūs), ar be visų šių minėtų sąlygų, konkrečiam atvejui pagrįsti būtina reikalauti įrodyti ir, pavyzdžiui, užstato, numatytų netesybų, paskolos grąžinimo ar dar kitų sąlygų tapatumą ar panašumą). Atsakovas pažymi, kad būtų galima daryti išvadą, jog pagal šį MGK sprendimą papildomai jokio piktnaudžiavimo draudimo aspekto tirti nereikia. Be to, kaip nurodo atsakovas, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5387-281/2015 panaikino MGK 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. S-238 (7-239/2015), konstatuodamas, jog MGK sprendimas perduoti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą grindžiant aplinkybe, jog pareiškėjo paskoliniai sandoriai nebuvo tiriami piktnaudžiavimo draudimo aspektu, laikomas nepagrįstu.

Atsakovas teigia, kad piktnaudžiavimo principas buvo išplėtotas administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015, tačiau nei viena ginčo institucija nepasisakė dėl tokio principo atsiradimo aplinkybių. Piktnaudžiavimo principas, kaip paaiškina atsakovas, atsirado dėl to, jog šalys išskirdavo mokesčių mokėtojus, t. y. vietos šalyje įsikūrusius mokesčių mokėtojus vertindavo palankiau, nei kitoje šalyje įsikūrusius mokesčių mokėtojus. Lietuvos įstatymo leidėjas Plonosios kapitalizacijos taisykles pasitvirtino jau po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos (byla C-524/04 Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation prieš Commissioners of Inland Revenue). Atsakovas taip pat akcentuoja, kad Plonosios kapitalizacijos taisyklės ir Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 3 dalis vienodomis sąlygomis taikomos tiek Lietuvos rezidentams, tiek ne rezidentams, todėl pagrindo teigti, kad Plonosios kapitalizacijos taisyklės bei įstatymo nuostatos traktuotinos kaip diskriminacinės ar ribojančios įsisteigimo ir laisvo kapitalo judėjimo laisvę, nėra pagrindo. Be to, Europos Sąjungoje ir kitų pasaulio valstybių praktikoje Plonosios kapitalizacijos taisyklės yra taikomos seniai, nes jomis siekiama, jog motininės įmonės investuotų į savo dukterinių įmonių nuosavą kapitalą, o ne teiktų joms paskolas. Jeigu motininės įmonės teikia tik paskolas, palūkanos, mokamos už paskolas, viršijančios leistiną skolinto ir nuosavo kapitalo santykį, laikomos neleidžiamais atskaitymais, mažinant pasiskolinusios įmonės apmokestinamąjį pelną.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

ABTĮ 161 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad svarstant prašymą dėl proceso atnaujinimo, byla nėra nagrinėjama iš esmės, tačiau tik sprendžiama dėl proceso atnaujinimo pagrindų buvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-100/2014, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-1-146/2017).

Nagrinėjamu atveju procesą administracinėje byloje Nr. eA-434-662/2019 pareiškėjas UAB „Ūkis LT“ prašo atnaujinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal minėtą punktą, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. eA-434-662/2019, nukrypo nuo suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015 bei administracinėje byloje Nr. eA-305-438/2018, kuriose buvo kryptingai formuojama teismų praktika dėl Plonosios kapitalizacijos taisyklių taikymo.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-434-662/2019 ir administracinėje byloje Nr. eA-305-438/2018 bei administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015 faktinės aplinkybės yra labai panašios. Pabrėžtina, kad visose minėtose bylose ginčas tarp atsakovo ir pareiškėjo vyko dėl Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatų bei šias nuostatas detalizuojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1575 patvirtintų Pajamų arba išmokų apibūdinimo iš naujo taisyklių taikymo. Pareiškėjas, teisėjų kolegijos vertinimu, prašyme dėl proceso atnaujinimo, pagrįstai nurodė, jog visų minėtų bylų duomenys patvirtina, jog buvo keliamas tas pats ginčo klausimas, t. y. ar mokesčių administratorius teisingai aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias plonosios kapitalizacijos taisykles, ar ištyrė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl pelno mokesčio mokėjimo nagrinėjamais atvejais, kai buvo nustatyta aplinkybė, kad paskutinę mokestinio laikotarpio dieną gautos paskolos iš kontroliuojančių skolintojų viršijo apskaičiuotą skolinto kapitalo už atlygį ir fiksuoto kapitalo santykį 4:1. Taip pat visose bylose buvo sprendžiama, ar visais atvejais mokesčių administratorius yra įpareigojamas nustatyti mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo faktą.

Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose Nr. eA-305-438/2018 bei Nr. eA-1881-556/2015 suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė dėl mokesčių administratoriaus įpareigojimo nustatyti mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo faktą. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtomis bylomis suformavo vieningą teismų praktiką dėl piktnaudžiavimo fakto nustatymo. Administracinėje byloje Nr. eA-305-438/2018 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad siekiant taikyti Plonosios kapitalizacijos taisykles, atskirai nagrinėti piktnaudžiavimo ir / ar mokesčių vengimo aspekto nėra būtina, bei kad pakanka nustatyti Plonosios kapitalizacijos taisyklių 3 punkte numatyto santykio 4:1 viršijimą.

Išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-434-662/2019 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas neįpareigoja mokesčių administratoriaus šiuo konkrečiu atveju nustatyti mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo fakto – mokesčių administratorius įpareigojamas nustatyti, ar mokesčių mokėtojas, apskaičiuodamas apmokestinamąjį pelną arba apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio ar ūkinės operacijos pripažino sumą, atitinkančią šio sandorio ar ūkinės operacinės tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais ar ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais (išlaidomis) pripažino sąnaudas iš bet kokio sandorio ar ūkinės operacijos sumą, atitinkančią tokio sandorio ar ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo fakto nustatymo ir reikšmės šio ginčo atveju.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą, duotų pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs.

Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-59/2011; 2017 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-49-575/2017).

Teisėjų kolegija, įvertindama administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015 bei administracinėje byloje Nr. eA-305-438/2018 formuojamą teismų praktiką dėl Plonosios kapitalizacijos taisyklių taikymo, daro išvadą, jog išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-434-662/2019 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūkis LT“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-434-662/2019 tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-434-662/2019 pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūkis LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūkis LT“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius