2016-06-13 Nr. AB-12427-3-61-3-05043-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1013-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05043-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2; 11–12), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, ir Ligoninė), priteisti jam 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo gyvenimo sąlygos LAVL visą buvimo joje laikotarpį buvo nežmoniškos, tuo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjo teigimu, jis LAVL buvo 2013 m. rudenį, tikslios datos nepamena. Kameroje (Vidaus ligų skyriuje) buvo 6 asmenys, kamera buvo 6 m ilgio ir 3 m pločio, langai buvo neplauti, su vidinėmis ir išorinėmis grotomis, dėl grotų atsidarė tik 5 cm. Kameroje degė viena 40 W lemputė, dėl tokio apšvietimo skaudėjo akis, pareiškėjas negalėjo nei skaityti, nei rašyti.

Kameroje buvo 50 cm x 50 cm dydžio kriauklė, jos paviršius 85 proc. buvo surūdijęs, nebuvo karšto vandens, tik šaltas. Dušu galima buvo naudotis tik kartą per savaitę ir tik valandą. Kameroje buvo tualetas, neatitvertas nuo bendros kameros erdvės, buvo tik užuolaida, kurią pasidarė kameroje laikomi asmenys; klozeto nebuvo, buvo tik skylė grindyse, o vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai, be to, tualete nebuvo ventiliacijos, tualeto kanalizacijoje nebuvo net alkūnės, kuri sulaikytų vandenį ir neleistų sklisti blogam kvapui, taigi, kameroje buvo smarvė.

Tualetinis popierius nebuvo išduodamas. Kameroje 45 proc. sienų, 55 proc. grindų ir 40 proc. lubų paviršiaus buvo avarinės ir antisanitarinės būklės. Langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, todėl dėl ventiliacijos stokos kameroje buvo drėgna (vidutinis drėgnumas – apie 80 proc.), dėl to išskalbti rūbai ne džiūdavo, o imdavo pūti. Kameroje buvo pilna tarakonų, spintelėse, virš vamzdžių ir lempose buvo ir kitokių parazitų, dėl to pareiškėjas negalėdavo užmigti. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus, kompiuterius, muzikos grotuvus.

Kameroje rūkyti draudžiama, bet visi rūkė, tai kenkė pareiškėjo sveikatai ir pareiškėjo niekas neklausė, ar jis gali būti su rūkančiaisiais. Be to, pasivaikščioti vesdavo tik vienai valandai, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajai bendrajai ataskaitai (CPT/Inf (92)3), Konvencijos 3 straipsniui, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pareiškėjo teigimu, jam teikta nekvalifikuota ir nekokybiška medicininė pagalba, darant tyrimus, aparatai neveikė tvarkingai, taigi, diagnozė buvo nustatyta paviršutiniškai, atmestinai; nors davė vaistus gerus, tačiau į kortelę neįrašė.

Gydytojai su pareiškėju elgėsi šiurkščiai, kalbėjosi irgi šiurkščiai, nuteistųjų nelaiko žmonėmis, toks jų elgesys netoleruotinas. Pareiškėjas neturėjo teisės, kad jį apžiūrėtų gydytojas, aptarnaujantis laisvuosius asmenis. Buvo skirtas tinkamas maitinimas, bet įrašų apie maitinimą kortelėje taip pat nėra. Pareiškėjo teigimu, LAVL pareigūnai skaitė jo ir jo advokato laiškus, taigi, ir šiais veiksmais buvo pažeistos Konvencijos nuostatos (jos 8 straipsnis). Pareiškėjas vyko į LAVL, kad būtų ištirtos jo ligos, o vietoje pagalbos sulaukė paniekos.

Skrandžio tyrimo atlikimo metu gydytoja išsityčiojo, po tokio tyrimo žaizdos skrandyje paūmėjo, pareiškėjui pastoviai skauda skrandį, dėl to turi pastoviai vartoti vaistus. Dėl parazitų ir kitų LAVL antisanitarinių sąlygų atsirado odos ligos, niežėjimas, o dėl rūkančiųjų kameroje pareiškėjas turėjo nuodytis dūmais. Pareiškėjas pastoviai turėjo uostyti tualeto kvapą, dėl to vemdavo. Taigi nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, pareiškėjo sveikatai padaryta didelė ir nepataisoma žala, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnį jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Atsakovas LAVL atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 18–21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas LAVL gydytas vienintelį kartą nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Vidaus ligų skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (plotas – 15,45 m2, 8 lovos). Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju jo gydymosi laikotarpiu buvo palatoje, pateikti negali (pareiškėjas nurodo 6 asmenis). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 111.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m2.

PĮ taisyklių 35 punkte nurodytas kamerų inventorius ir būtiniausi baldai. LAVL palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. Pagal PĮ taisyklių 35.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėto punkto reikalavimus. Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nenustatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas; unitazo uždengimas neįtvirtintas ir HN 76:2010. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per trumpiausius terminus. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL panaudojamos visiškai ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos.

LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus – ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus (toliau – ir HN 47-1:2010) ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis PĮ taisyklių 258 punktu, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę; šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Pagal PĮ taisyklių 258 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę, pagal HN 76:2010 67 punktą, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiam atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Švaros etalonas“. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pagal HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pagal 14 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ši informacija yra iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti.

Pagal minėtų teisės aktų nuostatas, tokio draudimo įgyvendinimu turi pasirūpinti LAVL (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A756-1160/2012). Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose, ir tai, jog informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL, LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose.

Atsižvelgiant į LAVL tikslinę paskirtį bei teisės aktų hierarchiją, Tabako kontrolės įstatymas yra aukštesnės teisinės galios teisės aktas, todėl privaloma vykdyti būtent įstatymą, kurį LAVL imperatyviai vykdo. Tabako kontrolės įstatyme neįtvirtinta galimybė skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, kadangi Tabako kontrolės įstatymo draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 174 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus.

Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, pacientų skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jų sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, jo 24 straipsnyje reglamentuotas pacientui padarytos žalos atlyginimas. Remiantis teisiniu reglamentavimu, pareiškėjas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir (arba) nesuteikimo privalo pirma kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Komisija), o nesutikdamas su Komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalis).

Remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-110/2013, bylos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo LAVL teismingos bendrosios kompetencijos teismams, todėl pareiškėjo patikslinto skundo dalis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (šuo atveju – LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą; taip pat niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Remiantis LVAT praktika (2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012), asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jeigu jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu (b. l. 48–57) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 60 eurų neturtinės žalos atlyginimo už 8 netinkamo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje paras (2013 m. lapkričio 12 d. – 2013 m. lapkričio 19 d.). Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. Vilniaus VSC 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690 ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase. Pareiškėjas jo nurodytu ginčo laikotarpiu (2013 m. ruduo) LAVL gydytas nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Vidaus ligų skyriaus 29 palatoje dėl opaligės paūmėjimo, erozinio gastrito (pagrindinės ligos) ir hipotoninio sindromo (lydinčioji liga) (gydymo stacionare istorijos Nr. 3225/562 kopija). LAVL Vidaus ligų skyriaus 29 kamerų tipo palatos plotas – 15,45 kv. m, joje buvo 8 lovos.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinės žalos atlyginimą – 30 000 Lt. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas LAVL buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktą (2010 m. balandžio 26 d. redakcija), vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu, t. y. iš viso 8 paras, buvo LAVL Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29 (plotas – 15,45 kv. m). Pareiga pateikti įrodymus, kiek žmonių tuo metu buvo minėtose palatose, šio tipo bylose tenka LAVL administracijai, todėl jai šios pareigos neįvykdžius konstatuotina, kad šioje įstaigoje buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) reikalavimai.

LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, taip pat LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi: pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, jog nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma, todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo LAVL palatose sąlygomis, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl LAVL kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, taip pat ir psichinei, nepateikti.

Pareiškėjas, be kita ko, pateikė argumentus dėl ribotų galimybių naudotis dušu, nesamo privatumo naudojantis tualetu, nehigieninių kalinimo sąlygų LAVL. Teismas akcentavo, jog Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. LAVL išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d.. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 29 d. leidime-higienos pase Nr. (12-16)12.12-390 išdavė šį leidimą vykdyti leidime-higienos pase nurodytą ūkinę komercinę veiklą.

Dar daugiau, pacientų maudymasis organizuojamas pagal Taisyklių 258 punktą, be to, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę; šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punktą, t. y. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą tą per savaitę. Remiantis LAVL 2012 m. rugpjūčio 22 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-982, priimti darbai, be kita ko, kameroje Nr. 29 atlikti: senų dažų nugrandymas nuo lubų ir sienų, lubų ir sienų glaistymas, gruntavimas, dažymas vandens emulsiniais dažais, sienų dažymas emaliniais dažais, grindų dangos remontas, langų, durų, lovų ir radiatorių dažymas, sanitarinio mazgo remontas.

LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) pakeltos iki 1,5 m ir atitinka Taisyklių 35.5 punkto reikalavimus. Eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, kad klozetas būtų uždengiamas, tas nenustatyta ir HN 76:2010. Teismas, įvertinęs LAVL pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl ribotų galimybių naudotis dušu, nesamo privatumo, naudojantis tualetu, visiškai niekuo nepagrįsti. Be to, LAVL sudarė šias sutartis: 2011 m. gruodžio 28 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 500 su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, pagal kurią UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atliekant kenkėjų naikinimą, deratizaciją, dezinsekciją (1.1, 2.1 punktai); atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, jų lokalizacijos vietas, patekimo kelius, numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.2 punktas);

LAVL nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir juos naikinti (4.1.3 punktas); LAVL pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas kenkėjų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (4.1.6 punktas); 2012 m. gegužės 30 d. skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-41 su UAB „Švaros etalonas“ (terminas – 1 metams; jeigu nė viena iš šalių prieš 1 mėn. iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia pageidavimo nepratęsti sutarties, ji pratęsiama dar 1 m. (6.1 punktas)), pagal kurią UAB „Švaros etalonas“, be kita ko, įsipareigojo: savo rizika ir priemonėmis atlikti skalbimo paslaugas pagal sutartyje nustatytas sąlygas (1.1 punktas); savo transportu pasiimti skalbinius ir pristatyti išskalbtus pagal suderintą grafiką 2 kartus per savaitę (3.2.1 punktas);

švarius skalbinius pristatyti surūšiuotus pagal asortimentą ir sudėtus į viengubus tekstilinius maišus (3.2.2 punktas); skalbti ir lyginti skalbinius pagal LR standartą 46-90 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. V-22 patvirtintą higienos normą HN 130:2012 „Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ (3.2.5 punktas). Šios aplinkybės vertintinos kaip užtikrinančios kalinamųjų higienos sąlygas LAVL.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (pareiškėjas LAVL 8 paras buvo laikomas netinkamai), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ((minimali mėnesinė alga 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt, bei nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, į atsakovo pastangas užtikrinti pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis LAVL įvertinamas 60 eurų, kuris priteistinas iš atsakovo, atstovaujamos LAVL. Teismo vertinimu, didesnės negu 60 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nusiskundimai netinkamu medicininių paslaugų suteikimu negali būti vertinami administraciniame teisme, nes tai yra bendrosios kompetencijos teismų prerogatyva (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013).

Be to, pareiškėjo nusiskundimai dėl jo korespondencijos tikrinimo grindžiami abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl vertintini kritiškai.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nedetalizuoja, nepagrindžia. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies tokios išlaidos turi būti apskaičiuotos ir pagrįstos, todėl teismas išaiškino pareiškėjui, kad jis prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kuriame būtų apskaičiuotos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, turi pateikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis), o šiame sprendime išlaidų atlyginimo klausimas nespręstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 62) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas priteisė mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT. Tokia diskriminacija nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.

2. Pareiškėjas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą. Pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.

Atsakovas LAVL atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 67–68) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė/nepateikė naujų argumentų ar motyvų nesutikimo su teismo sprendimu. Teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Teismo sprendimas argumentuotas EŽTT praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Tikrinamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo R. B. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardyto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad LAVL veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindė tuo, jog LAVL buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto. Savo teisių pažeidimą pareiškėjas taip pat siejo su higienos ir sanitarinių normų pažeidimu, nusiskundimais dėl jo korespondencijos tikrinimo ir kt.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti už 8 netinkamo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje paras (2013 m. lapkričio 12 d. – 2013 m. lapkričio 19 d.). Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, nurodydamas, kad teismas priteisė jam nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmeniui tekusį plotą, pagrįstai atsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą LAVL esantiems subjektams, t. y. vadovavosi ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktu, numatančiu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Šiuo atveju teismas pagrįstai nurodė, jog iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad gydant pareiškėją Ligoninėje: nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29 (plotas – 15,45 kv. m, 8 lovos), t. y. iš viso 8 paras, buvo pažeisti PĮ taisyklėse nustatyti reikalavimai. Kaip pagrįstai pažymėjo teismas, LAVL nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai asmenų su pareiškėju ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami). Įvertinęs tai, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui gydantis LAVL 8 paras jam nebuvo skirta pakankamai ploto. Be to, pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja atsakovo pateiktų duomenų, kuriais remiantis vertinama, ar buvo laikomasi Taisyklių nustatytų reikalavimų, pagrįstumo, laikotarpio, kai pareiškėjas buvo gydomas LAVL, teismo nustatytų neteisėtų veiksmų buvimo ir (ar) jų trukmės. Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo LAVL neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo kitų nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas, teisės aktų nustatytų higienos ir sanitarinių normų nesilaikymą kameroje, kurioje pareiškėjui teko būti, ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme, tačiau nenurodo jokių argumentų dėl pačių pažeidimų aplinkybių, kurias detaliai įvertino teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo išvadoms, jog pareiškėjo teisės LAVL buvo pažeistos tik neužtikrinus jam tinkamo minimalaus gyvenamojo ploto, o konstatuoti kitus pažeidimus, padarytus LAVL pareiškėjo atžvilgiu, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nusiskundimai netinkamu medicininių paslaugų suteikimu negali būti vertinami administraciniame teisme, nes tai yra bendrosios kompetencijos teismų prerogatyva.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų LAVL pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pažymėtina ir tai, kad, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pažeidimo trukmė neilga (iš viso 8 paros). Pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, tačiau byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, be to, byloje nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai.

Vertinant pareiškėjo nurodytą jam padarytos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą.

Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur) bei teigia, kad jam priteista suma ne tik nepagrįstai maža, bet ir diskriminacinė, t. y. pažeidžianti Konvencijos 14 straipsnį, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimas ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuoja, kad teismo priteista suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl ją pakeisti (padidinti) nėra pagrindo.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius