2016-02-22 Nr. AB-4216-3-64-3-03060-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-881-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03060-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 4 334,3 Eur (15 000 Lt) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų, susijusių su pirmosios pagalbos (ne)suteikimu pareiškėjui. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog turėjo kankintis dvi dienas, pažymėjo, kad būtų užtekę, jei 2014 m. rugsėjo 28 d. Šiaulių TI pareigūnai būtų iškvietę greitąją pagalbą, būtų sudėję gipsą, suleidę nuskausminamuosius vaistus, atstatę pirštą į vietą. Savo skunde pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių TI kameroje Nr. 18, susilaužė dešinės pėdos V pėdikaulį (lūžis su kaulo poslinkiu). Po susižalojimo 2014 m. rugsėjo 28 d. pareigūnas (pirmojo korpuso vyr. budintysis) jam atnešė 2 analgino tabletes bei nurodė išgerti ir greičiau gultis. 2014 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Šiaulių TI gydytoją, kuris jį pakvietė į kabinetą apžiūrėti patirtos traumos. Atlikus rentgeno nuotrauką, iš karto pareiškėją grąžino į kamerą. Pareiškėjas vėl beldėsi į duris, kad būtų suteikta pagalba. Pareiškėjas nurodė, kad priėjus tos dienos pamainos budinčiam pareigūnui, jam buvo pasakyta, kad turi laukti, nes gydytojas paskyrė vaistų. Pažymėjo, kad vėl turėjo kentėti nepakenčiamą kojos piršto skausmą visą dieną iki apytiksliai 19 val., kai atėjo medicinos sesuo ir padavė 2 neaiškios kilmės tabletes, t. y. išpakuotas ir suvyniotas į paprastą sąsiuvinio lapelį. 2014 m. rugsėjo 30 d. gydytojas dar kartą apžiūrėjo ir nuvedė į procedūrinį kabinetą, uždėjo langetę, suteikė ramentus; pareiškėjas nurodė, kad taip pat gydytojas pasakė, jog jis turėtų būti etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nes yra lūžis. Taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 28 d., po patikrinimo, lipo nuo antro aukšto gulto ant stalo, o nuo jo šoko ant žemės (kadangi ten nėra kopėčių) ir susilaužė kojos pirštą. Pažymėjo, kad iki šiol jaučia pasekmes, nes skausmai nesumažėjo. Važiuojant tranzitu, Kauno kalėjime jis kreipėsi į gydytojus, buvo padaryta papildoma rentgeno nuotrauka, išaiškinta, kad niekas nelūžo, bet skausmą turėtų jausti, nes netiksliai suaugę kaulai ir spaudžia nervus ar audinius. Langetė buvo sudėta rugsėjo 30 d., pabuvo dvi dienas ir sulūžo, nes tualetai senoviški, reikia tūptis, todėl ir sulūžo. Prašė, kad duotų elastinio binto, suteikė leidimą mamai, kad ji atneštų; mama atnešė elastinį bintą bei vitaminus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 63–65) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 28 d. būdamas Šiaulių TI susilaužė dešinės kojos pėdos pirštą ir kreipėsi dėl to į pareigūną, tačiau, kaip matyti iš pateiktos medžiagos (Ambulatorinių ligonių apskaitos žurnalo), pareiškėjas kreipėsi dėl galvos ir gerklės skausmo. Pareiškėjas į gydytoją dėl dešinės pėdos skausmo kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 29 d. (asmens sveikatos istorijos 23 psl.). Dėl minėto susižeidimo buvo atlikta pėdos rentgenograma ir nustatytas dešinės pėdos pėdikaulio lūžis su poslinkiu.

Gydytojas numatė tolimesnį gydymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau pareiškėjas atsisakė vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (asmens sveikatos istorijos 24 psl.). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 102 punkte nustatyta, kad pirmąją medicinos pagalbą suimtajam ūmios gyvybei pavojingos ligos arba nelaimingo atsitikimo atveju privalo nedelsdami suteikti tardymo izoliatoriaus darbuotojai. Pagal Būtinosios medicinos pagalbos ir medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d.

įsakymu Nr. V-208, (toliau – ir Tvarka) 1 punktą, būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubi medicinos pagalba. Tvarkos 7 punktas numato, kad pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.

Tinkamai įgyvendinant galiojantį reguliavimą, pareiškėjui Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnyboje buvo suteikta pirmoji pagalba. Tolimesniam gydymui suimtieji ir nuteistieji yra etapuojami tik į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Medicinos pagalbos mastą, vadovaujantis profesine kompetencija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtinta Būtinosios medicinos pagalbos ir medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarka ir kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais, nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas.

Pareiškėjas neturi teisės spręsti, į kurią ligoninę nori būti vežamas gydymui, tai nustato gydytojas vadovaujantis teisės aktais. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba, atmestini kaip nepagrįsti. Medicininė pagalba jam buvo suteikta. Vien tai, jog pareiškėjas mano, kad medicininė pagalba netinkamai suteikta, nesudaro pagrindo abejoti Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos personalo kompetencija ar tinkamų savo pareigų neatlikimu bei konstatuoti neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė Šiaulių tardymo izoliatorius, kokie atsakovo veiksmai ar neveikimas prieštarauja teisės aktams. Abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad, jo manymu, nebuvo suteikta būtina medicininė pagalba, neįrodo atsakovo veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, tuo labiau, kurią būtų galima susieti su Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais. Pareiškėjas teismui pateiktą skundą grindžia abstrakčiais argumentais, neįvardindamas jokių konkrečių Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo požymių, subjektyviai samprotauja apie tai, kokių konkrečių veiksmų turėjo imtis įstaigos medicinos personalas, kurio atliekamos funkcijos reikalauja specifinių žinių.

Šiaulių tardymo izoliatorius tinkamai įgyvendino galiojančias teisės normas ir pareiškėjui pačiam save žalojant suteikė reikalingą medicininę pagalbą. Nesant Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, negali atsirasti prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

Teismo posėdžio metu specialistas ortopedas traumatologas R. M. nurodė, kad, jei pacientui nustatomas lūžis, jis turi būti imobilizuotas, nebūtina gipso langetė. Kartais reikia operuoti, kartais užtenka „paduko“. Ir analginas, ir aspirinas taip pat mažina skausmą, kartais to gali ir užtekti, todėl vertinti sunku. Jei tik antrą parą jis buvo apžiūrėtas ar įvertintas, nėra labai gerai. Pėdikaulio lūžis su poslinkiu duoda didesnį skausmą. Ant kulno gali eiti, tik svarbu, kad gretimi padikaulio sąnariai nejudėtų. Papildomai gali būti „uždėtas šaltis“. Nurodė, kad praktikoje paciento klausiama, kokį jaučia skausmą. Reikia pažymėti dešimties balų skalėje. Pagal tai gydytojas pažymi. Nemano, kad padikaulio lūžio atveju skausmas galėtų būti kraštutinai sunkus, galėtų būti vidutinis. Bet tai priklauso nuo poslinkio ir nuo žmogaus jautrumo. Paprastai per mėnesį sugyja. Būna atvejų, kai nesugyja su poslinkiais, tada yra operuojama. Pirmosios pagalbos teikimas buvo labai prastas. Jei būtų pakviesta greitoji pagalba, nuvežtas į ligoninę ir padaryta nuotrauka, būtų aišku. Nuotrauka buvo įvertinta ją padarius dar už paros. Tai nėra labai gerai. Jei yra nusiskundimas, atsižvelgiant į aplinkybes, mano, kad reikėjo kviesti greitąją pagalbą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 193–200) pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 300 eurų neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas akcentavo, kad nagrinėjamos administracinės bylos ribos sietinos tik su Šiaulių TI (pareigūnų, darbuotojų) veiksmais, susijusiais su medicininės pagalbos administravimu, medicininės pagalbos teikimo organizavimu, tačiau nevertintini tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių TI, nevertintinas paties gydymo tinkamumas (netinkamumus). Vadovavosi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1–3 dalimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje turėtų pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turėtų teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.).

Vadovavosi CK 6.271, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Teismas taip atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą). Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2014 m. spalio 10 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr.30/04-150 nurodoma, kad tyrimo metu suimtasis R. K. buvo apklaustas liudytoju; nurodė, kad informavo pareigūnus, kad susižalojo koją. Liudytoju apklaustas suimtasis M. L. nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 28 d. buvo kameroje Nr. 18, kartu buvo ir R. K.. Apie tai, kad R. K. susižalojo koją, buvo informuoti pareigūnai. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. balandžio 8 d. rašte Nr.14/01-7341 nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neturi duomenų, jog būtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnas ar darbuotojas davęs vaistų R.

K.. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 284 gydytojo G. S. padaryto įrašo 2014 m. rugsėjo 29 d. matyti, kad pareiškėjas nurodo, kad skauda dešinę pėdą. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 29 d. atlikus rentgeno nuotrauką iš karto pareiškėjas buvo grąžintas į kamerą. Šiaulių tardymo izoliatorius nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad po rentgeno nuotraukos padarymo 2014 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjui būtų buvusi suteikta medicininė pagalba. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 284 matyti, kad krūtinės ląstos profilaktinių fluorografinių ir rentgenologinių tyrimų rezultatų išvadose aprašant 2014 m. rugsėjo 29 d. rentgenogramą Nr. 2018-2019 nustatyta, kad matomas dešinės pėdos V-o padikaulio lūžis su lūžgalių poslinkiu.

Atkreiptas dėmesys, kad rentgenogramos įvertinimas buvo padarytas 2014 m. rugsėjo 29 d., o pareiškėjas papildomai apžiūrai buvo pakviestas tik sekančią dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 30 d. Pažymėta, kad specialistas ortopedas traumatologas teismo posėdžio metu atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad rentgenograma buvo įvertinta dar už paros po jos padarymo, nurodė, kad tai, kad niekas nepamatė nuotraukos, kai ji buvo padaryta, ir pažymėjo, kad „tai nėra labai gerai“. 2014 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjo asmens istorijoje gydytojas A.

B. padarė įrašą, kad „atlikus pėdos rentgeną nustatytas dešinės pėdos V pėdikaulio lūžis su poslinkiu. Vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę atsisako, uždėta gipso langetė, išduota pažyma, kad negali vykti į teismą“. Taip pat Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje Nr.49/10-267, užpildytoje 9 val. 10 min., nurodomas kūno sužalojimo pobūdis „dešinės pėdos V pėdikaulio lūžis su poslinkiu“.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. sausio 14 d. įsakymu Nr.1/01-12 patvirtinto Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos pareigūnų veiksmų esant suimtųjų (nuteistųjų) sveikatos sutrikimams tvarkos aprašo 3 punkte numatyta, kad pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota mirtis; 5 punkte numatyta, kad Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnyba pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlėmis aprūpina Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos korpuso skyriaus vyresniuosius.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 28 dieną ir 2015 m. rugsėjo 29 dienos dalį (naktį iš rugsėjo 28 d. į 29 d.) nei pirmoji pagalba (Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjui Sveikatos priežiūros tarnyboje buvo suteikta pirmoji pagalba), nei apskritai būtinoji medicininė pagalba po pareiškėjo susižalojimo kameroje ir būtent dėl jo dešinės pėdos susižalojimo nebuvo suteikta.

Taip pat rugsėjo 29 dieną, po apsilankymo pas gydytoją iki 2014 m. rugsėjo 30 d. sekančio apsilankymo pas gydytoją (t. y. apie parą laiko) jokie tikslingi veiksmai, skirti padėti pareiškėjo sveikatai, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, nebuvo atliekami, nors ir rentgenogramos aprašymas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjui nustatytas dešinės pėdos V pėdikaulio lūžis, buvo atliktas jau 2014 m. rugsėjo 29 d.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo) 45 straipsnio 1 dalis numato, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad kai suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą.

Tvarkos 1 punkte numatyta, kad būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubi medicinos pagalba. Tvarkos 3 punkte išaiškinama, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubioji medicinos pagalba yra kvalifikuota asmens sveikatos priežiūros paslauga, kurią teikia gydytojas arba gydytojas kartu su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais. Skubioji medicinos pagalba – tai tokia medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant (1 kategorija), arba neatidėliotinai (2, 3, 4 kategorijos), kai dėl ūmių klinikinių būklių, nurodytų šios tvarkos Skubios medicinos pagalbos masto lentelės 4 skiltyje, gresia pavojus paciento ir/ar aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams. 7 punkte numatyta, kad pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis. Minėtame akte pateikiami vertinimo kriterijai „Skubiosios medicinos pagalbos mastas“ ir prie 3 kategorijos 9 punkto priskirtinas vidutinio stiprumo skausmas, vertinamas 7–8 balais pagal dešimties balų skalę, kai reikia skubaus nuskausminimo. Kaip jau buvo minėta, specialistas teismo posėdžio metu nurodė, kad ne kiekvienas asmuo skausmui vienodai jautrus bei pažymėjo, jog nemano, kad padikaulio atveju skausmas galėtų būti kraštutinai sunkus, galėtų būti vidutinis.

Įvertinus turimus rašytinius įrodymus ir specialisto paaiškinimus teismo posėdyje, daryta išvada, kad negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius neatliko apskritai jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų buvę siekiama suteikti pareiškėjui medicinos pagalbą. Vis dėlto atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo imtasi visų teisės aktuose numatytų ir reikalingų priemonių, susijusių su pirmosios (būtinosios) medicinos pagalbos suteikimu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nurodytais laikotarpiais nesiėmė veiksmų, kad palengvintų pareiškėjo situaciją, galimai patiriamas kančias.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2013 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-974/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-99/2014) ir EŽTT (Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, Visloguzov prieš Ukrainą, 32362/02, Poghosyan prieš Gruziją, 9870/07, Khudobin prieš Rusiją, Nr. 59696/00, Hurlato prieš Šveicariją, Kalashnikov prieš Rusiją, Nr. 47095/99) praktiką; taip pat Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2003 (toliau – Standartai) IV skyriaus „Sveikatos priežiūra pataisos įstaigose“, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 39, 40.3–40.5 punktų, Europos Tarybos Ministrų Komitetas rekomendacijos Nr. R(98) 71 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos apsaugos aspektų kalėjimuose“ (toliau – Rekomendacija) 3 punkto nuostatas.

Daryta išvada, kad šiuo atveju Šiaulių TI nebuvo atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose teisės aktuose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT jurisprudencijoje ne kartą akcentuotas nuostatas, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų tokių kančių ar sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Todėl byloje nustačius, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą kaip ir laisvėje esantiems asmenims, reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pasirinktu elgesio modeliu nebuvo adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė, daryta išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, taigi patyrė neturtinę žalą.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. vertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, susijusiais su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, atsižvelgdamas į vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (sveikata), teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 4 334,3 eurų (15 000 Lt) neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 eurų neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliaciniu skundu (b. l. 202–205) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymi, kad rentgenograma pareiškėjui buvo padaryta 2014 m. rugsėjo 29 d., būtent tada, kai jis kreipėsi į gydytoją. Greitoji medicinos pagalba nebuvo kviečiama, nes atsakovo nuomone, nebuvo jokio pavojaus gyvybei. Teismas rėmėsi specialisto paaiškinimais, kurie yra tik prielaidos ir jais remiantis negalima konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus. Pažymi, kad pareiškėjas gavo nuo skausmo medikamentus, jam buvo numatytas gydymas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau pareiškėjas pats raštiškai atsisakė vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo teigimu, buvo padaryta Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu).

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą kaip ir laisvėje esantiems asmenims, reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pasirinktu elgesio modeliu nebuvo adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė, dėl ko nusprendė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. sausio 14 d. įsakymu Nr.1/01-12 patvirtinto Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos pareigūnų veiksmų esant suimtųjų (nuteistųjų) sveikatos sutrikimams tvarkos aprašo (b. l. 61–62) 3 punkte numatyta, kad pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota mirtis. Šio aprašo 6 punkte numatyta, kad apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos priežiūros posto prižiūrėtojas, pastebėjęs, kad suimtajam (nuteistajam) reikalinga pirmoji medicinos pagalba ir skubioji medicinos pagalba, apie tai nedelsiant informuoja korpuso vyresnįjį, o 8 punkte – kad iki medikų atvykimo korpuso vyresnysis kartu su posto prižiūrėtoju sudaro sąlygas pagalbos suteikimui (perkelia ligonį į atskirą patalpą arba išveda iš kameros kitus suimtuosius ir nuteistuosius), bei esant poreikiui patys suteikia ligoniui pirmąją medicinos pagalbą.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1/01-156 patvirtinto Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo (b. l. 96–97) 9 punkte nurodyta, kad pirmąją pagalbą suimtiesiems ir nuteistiesiems ūmios pavojingos gyvybei būklės arba nelaimingo atsitikimo atveju nedelsdami privalo suteikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai pagal savo kompetenciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad prašoma atlyginti neturtinė žala jam kilo dėl Šiaulių TI darbuotojų neveikimo, kadangi patyrus pėdos traumą, jam nebuvo suteikta pirmoji pagalba, t. y. darbuotojai, lūžus jo pėdai, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos. Pareiškėjas teigė, kad patyręs minėtą traumą, jis apie tai pranešė Šiaulių TI prižiūrėtojams. Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2014 m. spalio 10 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 30/05-150 fiksuota, kad liudytojais apklausti kiti Šiaulių TI suimtieji, buvę kameroje su pareiškėju, nurodė, kad R. K. 2014 m. rugsėjo 28 d. pranešė Šiaulių TI pareigūnams apie sužeistą koją (b. l. 8–9). Atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Šiaulių TI darbuotojai, jam pranešus apie patirtą traumą, nesuteikė deramos pagalbos: byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI darbuotojai, sužinoję apie traumą, būtų veikę Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos pareigūnų veiksmų esant suimtųjų (nuteistųjų) sveikatos sutrikimams tvarkos aprašo nustatyta tvarka, t. y. užtikrinę skubios medicininės pagalbos suteikimą ir t. t. Atsakovo atstovas to ir neteigia savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose teismui. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, kad, pranešus apie traumą, Šiaulių TI pareigūnai jam davė medikamentų (2 analgino tabletes), Šiaulių TI neturi duomenų, jog Šiaulių TI pareigūnas ar darbuotojas būtų davęs vaistų R. K. (b. l. 94).

Atsakovas apeliaciniame skunde nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad Šiaulių TI administracija nesiėmė visų reikalingų priemonių, susijusių su pirmosios medicinos pagalbos tinkamu suteikimu pareiškėjui: atsakovas nurodo argumentus tik dėl medikų veiksmų po to, kai pareiškėjas nuėjo pas gydytoją, tačiau nėra jokių argumentų dėl pačių Šiaulių TI darbuotojų veiksmų (pirmosios pagalbos suteikimo, skubios medicininės pagalbos suteikimo). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada nėra paneigta.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytais kriterijais, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl Šiaulių TI veiksmų pobūdžio, pareiškėjo paaiškinimus dėl atsiradusių neigiamų pasekmių, pagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 300 Eur suma, pagal bylos duomenis ir atsakovo apeliacinio skundo argumentus keisti priteistos neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybių, susijusių su medicinos darbuotojų veiksmais 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 30 d., pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos ribos sietinos tik su Šiaulių tardymo izoliatoriaus (pareigūnų, darbuotojų) veiksmais, susijusiais su medicininės pagalbos administravimu, medicininės pagalbos teikimo organizavimu, tačiau nevertintini tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nevertintinas paties gydymo tinkamumas (netinkamumas), kadangi ginčas dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertinęs faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė