62a3cc3c-841e-4859-a2cd-b428fe2373d4 · Panevėžio apygardos teismas

                                                                               Baudžiamoji

byla Nr. 1A-331-511/2010

                                                                               Teisminio

proceso Nr. 1-50-1-00346-2008-0

                                                                               Procesinio sprendimo

kategorija: 2.4.6.3.4.

 (S)

                                                                                                                       Â

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2010 m. rugpjūčio 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Onutei Astrauskienei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,

nukentėjusiajai A. A. ir jos atstovui gynėjui Alfonsui Mašalui,

gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

nuteistajam A. K.,

teismo

posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo

2010-03-03 nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. ir jam paskirta 20 MGL (2600 litų) dydžio bauda, įpareigojant jÄ sumokėti per Å¡eÅ¡is (6) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiajai A.

A. priteista: 3541 Lt turtinės žalos atlyginimui iš UAB DK „PZU

Lietuva“ ir 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui iš A. K.. Taip pat iš A. K. priteista 340 Lt Panevėžio valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai už A. A. suteiktÄ advokato pagalbÄ teisme bei

88 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

N U S T A T Ė:

A. K. nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. gegužės 22 d. apie 1644 val. Panevėžio m., (duomenys neskelbtini) g. ties namu Nr. (duomenys

neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mazda 323“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo

pažeidė kelių eismo taisyklių 53, 75, 76 p. reikalavimus: nesilaikė visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nesustojo prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos praleisti į pėsčiųjų perėjÄ Ä¯Ä—jusios pėsčiosios, nors pirmoje eismo juostoje prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ sustojo du automobiliai „Ford Escort“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas L. S., ir „Cirtoen Xantia“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas S. P., kad praleistų į jo važiavimo krypties eismo juostÄ Ä¯Ä—jusius pėsčiuosius ir nepraleido bei partrenkė pėsčiųjų perėjoje ėjusiÄ pėsčiÄ jÄ A. A., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta A. A. sveikata, jai nustatyta Å«mi trauminė galvos smegenų liga vidurinio sunkumo forma, galvos smegenų sumuÅ¡imas kaktinėse srityse ir nežymus kraujo iÅ¡siliejimas virÅ¡ bei po kietuoju galvos smegenų dangalu deÅ¡inės smilkininėje srityje, deÅ¡inio smilkinkaulio žvyno lūžis, deÅ¡inio raktikaulio panirimas, muÅ¡tinė žaizda pakauÅ¡yje, minkÅ¡tųjų audinių sumuÅ¡imai pilvo dangoje, deÅ¡iniame klube, deÅ¡iniame kelio sÄ naryje, kairėje blauzdoje.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-03 nuosprendį ir priimti jį iÅ¡teisinantį nuosprendį arba sumažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį. Apelianto manymu, byla iÅ¡nagrinėta nepakankamai objektyviai, nesiremiant faktinėmis bylos aplinkybėmis bei objektyvia bylos medžiaga. Nurodo, kad jo vairuoto automobilio greitis (40 km/val.) ir pėsčiosios nueitas apie 1-2 žingsnių kelias visiÅ¡kai patvirtina jo parodymus, kad nukentėjusioji pažeisdama KET 87, 90 p.p. reikalavimus įžengė į pėsčiųjų perėjÄ , neįsitikinusi savo saugumu, neįvertinusi atstumo iki artėjančio automobilio ir faktiÅ¡kai ji sudarė avarinę situacijÄ . Apelianto teigimu, jis automobilį vairavo nevirÅ¡ydamas greičio, atidžiai ir kai 3-4 m. atstumu prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ pamatė pėsčiÄ jÄ , nedelsiant ėmėsi priemonių avarijai iÅ¡vengti – stabdė automobilį ir suko vairÄ Ä¯ deÅ¡inę. Tokiu bÅ«du jis elgėsi pagal KET reikalavimus. Nuteistojo manymu, nukentėjusioji neteisingai nurodė įvykio aplinkybes, kad buvo atidi, matė artėjantį vairuojamÄ automobilį, įvertino

atstumÄ iki jo. Tiek jis (apeliantas), tiek su juo važiavusi liudytoja V. K. parodė, kad nukentėjusioji į gatvės važiuojamÄ jÄ dalį

išėjo staiga ir nežiÅ«rėdama. Be to, apelianto teigimu, nukentėjusioji dar kalbėjo mobiliojo ryÅ¡io telefonu. Todėl bÅ«dama solidaus amžiaus ir kalbėdama telefonu nukentėjusioji negalėjo bÅ«ti atidi aplinkai ir tinkamai pasirÅ«pinti saugumu einant į gatvę. Apeliantas pažymi, kad eismo įvykių tyrime lemiamÄ reikÅ¡mę turi specialių techninių žinių reikalaujantys autotechniniai tyrimai, tačiau Å¡ioje byloje jokia užduotis dėl galimybės iÅ¡vengti eismo įvykio nustatymo nebuvo duota. Buvo pasiremta tik nepatikrintais, nekonkrečiais, miglotais ir subjektyviais nukentėjusiosios parodymais. Nuteistasis nurodo, kad eismo įvykis įvyko piko metu judrioje miesto gatvėje, jo važiavimo kryptimi prie deÅ¡inio Å¡aligatvio stovėjo daug automobilių, kas jį klaidino ir trukdė savalaikiai per akimirkÄ suvokti, jog prieÅ¡ perėjÄ sustoję L.

S. ir S. P. automobiliai toje gatvės atkarpoje sustoja bÅ«tent praleisti pėsčiuosius, o ne parkuotis, nes iÅ¡ deÅ¡inės pusės jo automobilio judėjimo kryptimi nebuvo nei vieno per pėsčiųjų perėjÄ einančio pėsčiojo. Taip pat apeliantas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, prieÅ¡ingų krypčių eismo srautus skiria žalioji juosta, kurioje nuo pėsčiųjų perėjos link artėjančio jo vairuojamo automobilio 13,20 m atstumu auga veÅ¡lus žydintis aukÅ¡tesnis nei 1 m krÅ«mas, kuris iÅ¡ vairuotojo vietos aiÅ¡kiai trukdė matyti prie gatvės važiuojamosios dalies artėjančiÄ neaukÅ¡to Å«gio pėsčiÄ jÄ . Pastebėti jÄ trukdė ir tai, kad savo rÅ«bais ji susiliejo su aplinka bei tuoj prieÅ¡ važiuojamÄ jÄ dalį esantis gatvės apÅ¡vietimo stulpas. Apelianto manymu, Å¡ios aplinkybės įtakos turėjo ne tik jam, bet ir nukentėjusiajai – krÅ«mas galėjo jai užstoti jo vairuojamÄ automobilį. Nuteistasis pažymi, kad Å¡i aplinkybė nebuvo tirta, kaip nebuvo tirtas ir nukentėjusiosios regėjimas, klausa, jos judėjimo greitis bei kitos aplinkybės (pokalbis telefonu einant), ir ar Å¡ios aplinkybės nesutrukdė jai įvertinti susiklosčiusiÄ situacijÄ ir neapdairiai staigiai iÅ¡eiti, kad ir į pėsčiųjų perėjÄ prieÅ¡ arti važiuojantį automobilį. Apelianto nuomone, teismas

turėjo kritiškai vertinti liudytojų L. S. ir S. P. parodymus dėl sustojimo praleisti pėsčiuosius, nes dar

niekas nebuvo dar įėjęs į pėsčiųjų perėjÄ . Nuteistojo tvirtinimu, A. A. veiksmai buvo pagrindinė sÄ lyga eismo įvykiui kilti.

Todėl nesant neabejotinai įrodytai jo kaltei dėl eismo įvykio, jis iÅ¡teisintinas. Be to, apeliantas pažymi, kad po įvykio iÅ¡ žmogiÅ¡kosios pusės jautė kaltę, kad bÅ«tent į jo vairuojamÄ automobilį atsitrenkė pėsčioji ir buvo traumuota, todėl jautė moralinę pareigÄ lankyti jÄ , siÅ«lė jai pagalbÄ tiek pinigais, tiek kitais bÅ«dais, tačiau nukentėjusiosios artimųjų buvo prigrasintas nesiartinti prie nukentėjusiosios ir bet kokios jo pagalbos buvo atsisakyta. Å i aplinkybė paneigia teismo motyvÄ , kuriuo buvo motyvuojamas neturtinės žalos įvertinimas, kad jis jokios pagalbos nukentėjusiajai nesuteikė iki Å¡iol. Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į visas aplinkybes, į pačios nukentėjusiosios neatsargumÄ , padėjusį atsirasti padariniams, net pripažinus pagrįstu jo nuteisimÄ , iÅ¡ jo priteistas neturtinės žalos dydis yra aiÅ¡kiai per didelis, neatitinkantis teismų praktikos, todėl jis mažintinas. Nuteistasis nurodo, kad gauna pakankamai mažas pajamas, kurios pastaruoju metu dar sumažėjo, be to, turi iÅ¡laikytinių, prižiÅ«ri neįgaliÄ motinÄ .

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, o nukentėjusioji, jos atstovas bei prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IÅ¡nagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamÄ jÄ bylÄ bei skundžiamÄ teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias iÅ¡vadas, teisingai kvalifikavo apelianto A. K. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ ir tinkamai paskyrė jam bausmę, tačiau neteisingai iÅ¡sprendė civilinio ieÅ¡kinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimÄ , todėl Å¡ioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 4 p.).

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas, prieÅ¡ingai apelianto tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. BylÄ nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumÄ , leistinumÄ , įrodymų pakankamumÄ , jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumÄ . Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nutartyje iÅ¡dėstytu įrodymų vertinimu visiÅ¡kai sutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimÄ yra subjektyvÅ«s ir nepaneigia teismo iÅ¡vadų Å¡iuo klausimu. Apelianto manymu, pati pėsčioji nesilaikė KET 87 ir 90 punktuose numatytų reikalavimų ir tai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iuo nuteistojo subjektyviu sau palankiu situacijos vertinimu ir visiÅ¡kai pritaria prieÅ¡ingai pirmosios instancijos teismo padarytai iÅ¡vadai dėl A.

K. veikos ir kilusių padarinių priežastinio ryšio.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šias aplinkybes: A. K. vairuodamas automobilį važiavo antra eismo juosta ir, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo

dalyvių saugumui, nesustojo ir pėsčiųjų perėjoje partrenkė pėsčiÄ jÄ A. A. – nesunkiai sutrikdė jos sveikatÄ , taip pažeisdamas KET

53, 75 ir 76 punktuose numatytus reikalavimus. Liudytojai L.

S. ir S. P. parodė, kad jų vairuojami automobiliai sustojo prieÅ¡ nereguliuojamÄ pėsčiųjų perėjÄ pirmoje eismo juostose praleisti

pėsčiųjų. Pastarųjų liudytojų bei liudytojų K. V. ir R. S. parodymais nustatyta, kad pirma juosta važiavusiems

automobiliams sustojus per pėsčiųjų perėjÄ pradėjo eiti nukentėjusioji. Tuo tarpu antra eismo juosta važiavęs automobilis prieÅ¡ perėjÄ nesustojo ir partrenkė į pėsčiųjų perėjÄ Ä¯Ä—jusiÄ nukentėjusiÄ jÄ . Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad susidariusioje eismo situacijoje A. K., antrÄ ja eismo juosta artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, matė pirmojoje eismo juostose sustojusius automobilius, todėl privalėjo vadovautis KET 75 punkto reikalavimais, t. y. sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kuriÄ jo važiavimo krypties eismo juostÄ perėjoje įėjusį pėsčiÄ jį.

Apeliantas skunde teigia apie intensyvaus eismo įvykio metu buvimÄ , įvardija apÅ¡vietimÄ , taip pat atokiau nuo įvykio vietos augantį krÅ«mÄ bei nukentėjusiosios kalbėjimÄ mobiliojo ryÅ¡io telefonu kaip prie eismo įvykio prisidėjusius veiksnius. Tačiau Å¡ios aplinkybės nekeičia iÅ¡vados dėl apelianto kaltės. Vairuotojas prieÅ¡ nereguliuojamÄ pėsčiųjų perėjÄ , ypač važiuodamas antra eismo juosta, privalo bÅ«ti labai atidus – sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kuriÄ jo važiavimo krypties eismo juostÄ perėjoje įėjusį pėsčiÄ jį, be to, turi stebėti ta pačia kryptimi pirma eismo juosta važiuojančio automobilio vairuotojo veiksmus, nes jei Å¡is sustojo turi sustoti ir jis (KET 75 ir 76 punktų reikalavimai).

Taigi, apie pėsčiųjų buvimÄ ar nebuvimÄ pėsčiųjų perėjoje vairuotojas sprendžia atidžiai stebėdamas keliÄ , taip pat iÅ¡ kitų transporto priemonių vairuotojų veiksmų. Net ir sutinkant su apelianto teiginiu, kad nukentėjusioji pažeisdama KET 87 ir 90 punktų reikalavimus įžengė į pėsčiųjų perėjÄ , neįsitikinusi savo saugumu, neįvertinusi atstumo iki artėjančio automobilio – Å¡ie pažeidimai nebuvo kilusių padarinių priežastis. Akivaizdu, kad, jeigu A.

K. bÅ«tų praleidęs sustojęs ir praleidęs pėsčiÄ jÄ , kaip ir kiti du automobiliai, jo automobilis nebÅ«tų partrenkęs pėsčiosios ir nebÅ«tų sutrikdyta jos sveikata. Todėl vairuotojo A. K. sprendimas – pėsčiojo nepraleidimas, kai pirma eismo juosta važiavęs automobilis sustojo, o jis nebuvo įsitikinęs, jog perėjoje nėra pėsčiųjų – susidariusioje eismo

situacijoje buvo aiškiai netinkamas. Tokioje situacijoje A. K. turėjo numatyti, kad jo kelyje gali atsirasti kliūtis, ir privalėjo

vadovautis KET 75 punkte numatytais reikalavimais – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kuriÄ jo važiavimo krypties eismo juostÄ perėjoje

įėjusį pėsčiÄ jį. Ä®vertinus nurodytÄ Ä¯vykio situacijÄ vairuotojas A. K. privalėjo stabdyti automobilį ir tik įsitikinęs, kad pėsčiųjų perėjoje

nėra pėsčiojo, pervažiuoti perėjÄ . Be

to, V. K. turėjo automobilio vairuotojo ne vienerių metų staÅ¾Ä , jis turėjo ir galėjo numatyti, kad kelyje atsiras

kliÅ«tis ir kad nesilaikant KET reikalavimų gali kilti eismo įvykis, gali bÅ«ti sužeisti žmonės. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingÄ

iÅ¡vadÄ , jog tarp A. K. padarytų KET 53, 75 ir 76 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis

priežastinis ryÅ¡ys ir jo veikÄ teisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Todėl iÅ¡teisinti A. K. iÅ¡ minėtos nusikalstamos veikos nėra jokio pagrindo.

Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistu neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, kad jis yra aiškiai per didelis, neatitinkantis teismų praktikos.

Su Å¡iuo apelianto teiginiu sutinktina.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai

A. A. neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimÄ , vadovavosi reikiamomis įstatymo normomis, tinkamai atsižvelgė į visas tam reikÅ¡mingas aplinkybes ir jas nusprendyje iÅ¡vardino, todėl kolegija jų nekartoja, tačiau įvertindamas neturtinę žalÄ pinigais, kolegijos nuomone, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, kai neatsargiu nusikaltimu padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, koks pagal byloje atliktos teismo medicinos ekspertizės iÅ¡vadas nukentėjusiajai ir yra padarytas. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikÅ¡mingus kriterijus ir bei specifines bylos aplinkybes – nukentėjusioji neigiamas pasekmes jaučia iki Å¡iol, taip pat į teismų praktikÄ panaÅ¡iose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-386/2009, 2K-64/2009, 2K-22/2010, 2K–153/2010), teisėjų kolegija laiko, kad nukentėjusiajai A. A. priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytinas 15 000 Lt.

Kaip nepagrįsti atmestini apelianto teiginiai apie jo bandymÄ po įvykio suteikti nukentėjusiajai pagalbÄ bei nukentėjusiosios atsisakymÄ nuo jos. Å ie teiginiai vertintini kaip deklaratyvÅ«s, nes jie nepagrįsti jokiais tai patvirtinančiais duomenimis, be to, tai įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui Å¡iuo atveju neturi.

Remiantis iÅ¡dėstytais argumentais, skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-03 nuosprendis neturtinės žalos dydžio nustatymo dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.), iÅ¡ apelianto A. K. priteistinas neturtinės žalos dydis mažinamas iki 15 000 Lt, taip iÅ¡ dalies tenkinant apeliacinį skundÄ .

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d.

3 p.,

N U T A R I A :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-03 nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti išsprendimo pakeisti:

PriteistÄ iÅ¡ A. K. neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai A. A. sumažinti iki 15 000 (penkiolikos tÅ«kstančių) litų.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai                                                                                                  Eligijus

Gladutis

                                                                                                              Arnoldas

Å ukaitis

                                                                                                             Â

                                                                                                              Pranas

Å imkus