R-438-26-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. R438-26/2012

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovams Rokui Stabingiui, Justinui Žilinskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo, referendumo „Dėl atominės elektrinės statybos“ Lietuvos Respublikos Seimo narių iniciatyvinės grupės koordinatoriaus, Lietuvos Respublikos Seimo nario, Vidmanto Žiemelio skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 2 d. sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – ir VRK) 2012 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. Sp-270 „Dėl UAB „Visagino elektrinė“ skleidžiamos informacijos apie atominės elektrinės statybą“ (toliau – ir Sprendimas) nusprendė:

1. Iš dalies pritarti Politinės reklamos darbo grupės 2012 m. spalio 1 d. pateiktai išvadai Nr. 3-60(1.2) „Dėl skleidžiamos informacijos apie VAE statybą pripažinimo referendumo agitacija“;

2. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę, kad būtų inicijuojamos įstatymų pataisos, išsprendžiančios išvadoje aptartą teisinio reguliavimo prieštaringumą;

3. Rekomenduoti UAB „Visagino atominė elektrinė“ skleidžiant garso ir vaizdo informaciją apie Visagino atominės elektrinės statybą aiškiai ir/arba įskaitomai, nurodyti šį tekstą: „UAB „Visagino atominė elektrinė viešinimo informacija. Apmokėta įmonės lėšomis“.

II. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2012 m. spalio 5 d. gautas pareiškėjo referendumo „Dėl atominės elektrinės statybos“ Lietuvos Respublikos Seimo narių iniciatyvinės grupės koordinatoriaus Lietuvos Respublikos Seimo nario Vidmanto Žiemelio skundas (patikslintas 2012 m. spalio 8 d.), kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija) 2012 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. Sp-270 ir pripažinti, kad UAB „Visagino atominė elektrinė“ skleidžiama informacija apie atominės elektrinės statybą yra politinė reklama.

Patikslintame skunde pareiškėjas nurodo, jog Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymui (toliau – ir PPFĮ), Lietuvos Respublikos referendumo įstatymui bei bendriesiems protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Savo poziciją pareiškėjas iš esmės grindžia VRK Politinės reklamos darbo grupės 2012 m. spalio 1 d. išvadoje Nr. 3-60(1.2) „Dėl skleidžiamos informacijos apie VAE statybą pripažinimo referendumo agitacija" (toliau – ir Išvada) pateikiamais argumentais. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad VRK, priimdama Sprendimą, esą sudarė prielaidas pažeisti konstitucinį lygiateisiškumo principą, nes ji de facto įteisino situaciją, kai skirtingi subjektai referendumo agitaciją vykdo skirtingomis sąlygomis ir daro tai nepagrįstai. Anot jo, tokios situacijos būtų buvę išvengta, jeigu VRK būtų visa apimtimi pritarusi vienam iš Išvadoje pateiktų alternatyvių pasiūlymų arba tinkamai ja vadovavusis.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodo, jog su pareiškėjo keliamais reikalavimais nesutinka.

Atsakovo nuomone, teigti, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nėra pagrindo, o antrasis pareiškėjo reikalavimas apskritai ydingai suformuluotas: pripažinti tam tikrą informaciją politine reklama yra išimtinė VRK kompetencija. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas Išvada remiasi selektyviai, t. y. tik jam palankiais jos teiginiais, ignoruodamas visuminę jos prasmę ir tai, kad ji yra vientisas dokumentas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos referendumo bei Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymas.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo nuostatomis, t. y., savo teisę į teisminę gynybą realizuoja remdamasis Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo nuostatomis, kurios nustato sąlygas ir tvarką, pagal kurias asmuo gali kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą teisminės gynybos (Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 28 straipsnio 2; 4 dalys; 74 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 119 straipsnį skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui gali paduoti Referendumo įstatyme numatyti asmenys šiame įstatyme nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus.

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo XVII skirsnyje nustatyta skundams dėl rinkimų ar referendumo įstatymų pažeidimų nagrinėti teisena yra galima, kai asmuo, paduodantis skundą atitinka subjektiškumo požymius numatytus Referendumo įstatyme, be to, jo skundas turi būti grindžiamas pagrindais numatytais šiame įstatyme bei turi būti paduotas per šiame įstatyme nustatytus teminus - 5 dienas nuo Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo priėmimo.

Pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punktą Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui gali apskųsti „grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai“. Šis sąrašas asmenų, turinčių teisę ginčyti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos, yra baigtinis.

Pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 ir 12 straipsnio nuostatas „Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ir Seimui“, kurią (iniciatyvos teisę) piliečiai įgyvendina nustatyta tvarka ir sąlygomis Vyriausioje rinkimų komisijoje įregistravę piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, surinkdami atitinkamą skaičių piliečių parašų ir kt., o Seimo nariai (jų grupė) šią teisę įgyvendina pateikdami atitinkamą siūlymą Seimui, kurį Seimas svarsto artimiausiame Seimo posėdyje ir priima sprendimą Seimo statute nustatyta tvarka. Byloje nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. liepos 16 d. priėmė nutarimą Nr. XI - 2207 „Dėl referendumo dėl atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje paskelbimo“, kuriuo ir buvo įgyvendinta Seimo narių (jų grupės) iniciatyvos teisė paskelbti referendumą.

Iš Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies matyti, kad įstatymo leidėjas grupės narių sąvoką, kuri vartojama ir šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje, sieja su piliečių referendumo iniciatyvinės grupės sąvoka, nurodydamas, jog piliečių referendumo iniciatyvinės grupės sąvoka atitinka kitose įstatymo vietose nurodomos grupės sąvoką, o būtent Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodo, kad <...> „piliečių referendumo iniciatyvinė grupė (toliau – grupė)“.

Iš teismui pateikto pareiškėjo skundo matyti, kad jis skundą padavė kaip „Referendumo „Dėl atominės elektrinės statybos“ Seimo narių iniciatyvinės grupės koordinatorius“. Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 23 d. įgijo savarankiško politinės kompanijos dėl šio referendumo dalyvio statusą, kuris jam buvo suteiktas pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatas.

Pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalį savarankišku politinės kompanijos dalyviu gali būti registruojami politinė partija, pretendentas, save iškėlęs kandidatas, referendumo iniciatoriai ir referendumo oponentai.

Lyginant Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 18 ir 19 dalyse pateiktas referendumo iniciatorių ir oponentų grupių sąvokas su grupės sąvoka, kuri yra pateikta Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje ir 28 straipsnio 1 dalyje, matyti, kad jos sutampa tik vienu aspektu – dėl piliečių iniciatyvinės grupės, kuri įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruojama Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, o dėl likusių grupių – referendumo oponentų ir Seimo narių grupės, pateikusios siūlymą Seimui paskelbti referendumą, šios sąvokos nesutampa.

Minėta, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo XVII skirsnyje nustatyta skundams dėl rinkimų ar referendumo įstatymų pažeidimų nagrinėti teisena yra galima, kai asmuo, paduodantis skundą atitinka subjektiškumo požymius numatytus Referendumo įstatyme.

Visa tai lemia, kad pareiškėjas, nebūdamas piliečių iniciatyvinės grupės nariu, kuri įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruota Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, byloje nagrinėjamu atveju, kaip Seimo narių iniciatyvinės grupės koordinatorius ar savarankiškas politinės kompanijos dalyvis, neatitinka grupės nario statuso sąvokos, pagal Referendumo įstatymo nuostatas.

Šiuo atveju, pareiškėjas būdamas politinės partijos nariu, savo teisę ginčyti Vyriausiojoje rinkimų komisijos sprendimą galėjo realizuoti, skundą teismui paduodant jo partijai, partijos atstovui ar stebėtojui.

Kaip minėta, skundą teismui padavė ne partija, kuriai priklauso pareiškėjas. Byloje duomenų, kad pareiškėjas šio referendumo procese būtų savo partijos atstovas ar stebėtojas, nėra. Tokių įrodymų teismui nepateikė ir pareiškėjas.

Iš to darytina išvada, kad skundas paduotas teismui, asmens neatitinkančio Referendumo įstatyme nustatyto subjektiškumo požymių, yra nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo XVII skirsnyje nustatytos skundams dėl rinkimų ar referendumo įstatymų pažeidimų teisenos taisykles.

Be to, pažymėtina, kad ginčijamą sprendimą atsakovas priėmė, vykdydamas jam Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 26 straipsniu pavestą funkciją – vykdyti politinių partijų ir politinių kompanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėseną.

Taip pat minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 119 straipsnį skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui asmenys gali paduoti Referendumo įstatyme nurodytais pagrindais.

Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Vyriausiosios rinkimų komisijos veika vykdant šio Įstatymo II skirsnio nuostatas skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiems skundams nagrinėti taikomi šio straipsnio 2 dalyje nustatyti terminai.“

Iš šio teisinio reguliavimo seka, kad byloje nagrinėjamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui gali būti skundžiami tik tie atsakovo sprendimai (veiksmai), kurie yra susiję su atsakovo veika vykdant Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo II skirsnio nuostatas.

Kadangi atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė, vykdydamas Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši jo veika akivaizdžiai yra susijusi su veika, numatyta Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo II skirsnyje.

Kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo argumentais, kad reikalavimai dėl agitacijos referendumo metu yra nustatyti ir Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 16; 17; straipsniuose, tačiau atitinkami reikalavimai tokiai agitacijai yra nustatyti ir Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatomis (šio įstatymo 18-19; 28 straipsniai).

Tiek iš pareiškėjo skundo turinio, tiek iš ginčijamo atsakovo sprendimo matyti, kad tarp šalių iš esmės ginčas kilo dėl UAB „Visagino atominė elektrinė“ skleidžiamos informacijos turinio, t. y., ar ši informacija atitinka plotinės reklamos sąvoką, ar ne.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatyme nuostatų dėl politinės reklamos sąvokos ir reikalavimų jai, iš esmės nėra įtvirtina. Toks reglamentavimas yra nustatytas Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 2; 18-19; 28 straipsniuose, kuris (įstatymas), be to, tokio pobūdžio ginčams spręsti nustato kitokią tvarką nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos referendumo įstatyme bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo XVII skirsnyje (Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo šeštasis skirsnis).

Dėl paminėto, pareiškėjo skundas ir pagal jame nurodytą pagrindą yra nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo XVII skirsnyje nustatytos skundams dėl rinkimų ar referendumo įstatymų pažeidimų teisenos taisykles.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byla pagal pareiškėjo skundą yra nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Bylą pagal pareiškėjo Vidmanto Žiemelio, referendumo „Dėl atominės elektrinės statybos“ Lietuvos Respublikos Seimo narių iniciatyvinės grupės koordinatoriaus, Lietuvos Respublikos Seimo nario, skundą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 2 d. sprendimo panaikinimo, nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas