2016-09-28 Nr. AB-18449-3-61-3-05536-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2332-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05536-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. ID8180(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 25 101,73 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nesutinka su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo teigimu, teisinis reglamentavimas, taip pat ir jo galiojimo pratęsimas pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pažeidė konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos, teisėtų lūkesčių, teisingumo principus.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į skundą (b. l. 13–14) prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad VRM sprendimo priėmimo metu veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui nepriemokos. Be to, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką dėl šių nuostatų taikymo yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis į teismą, dėl to byla nutrauktina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu (b. l. 25–28) bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nutraukė, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mokama perskaičiuota (b. l. 7–8). 2014 m. balandžio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos grąžinimo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo (b. l. 9). Į šį prašymą pareiškėjui atsakyta VRM 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 1D-3779(11). Pakartotinai pareiškėjas kreipėsi į VRM 2014 m. spalio 30 d. VRM 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 1D-8180(11) nurodė, kad pareiškėjo 2014 m. spalio 30 d. prašymas nenagrinėjamas, nes klausimas buvo išspręstas 2014 m. gegužės 19 d. raštu bei teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7891-331/2014, o naujų duomenų pareiškėjas nenurodė (b. l. 6).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-7891-331/2014, pareiškėjui priteisė valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuostatas teisėtumo. Pareiškėjas, be kitų skundo reikalavimų, prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

LVAT nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (pvz., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartis adm. byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. AS602-205/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties adm. byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, laikytina, kad pareiškėjo skundas teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Tačiau terminas skundui dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo paduoti nėra praleistas.

1994 m. gruodžio 13 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka VRM <...>. 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p. nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas minėtu laikotarpiu remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas. Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjo skundas atmetamas. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT suformuotoje praktikoje (administracinės bylos Nr. A- 416-520/2015, Nr. A-1567-520/2015, Nr. A-1288-520/2015 ir kt.).

III. Pareiškėjas S. V. apeliaciniu skundu (b. l. 30–31) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio teismo 2003 m. liepos 4 d., 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose priimtų nuostatų, susijusių su pareigūnų ir karių sumažintų pensijų grąžinimu, išaiškinimo.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ABTĮ 4, 10 ir 34 straipsnių nuostatomis. Pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2014 m. gruodžio 18 d., o skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtas tik 2015 m. lapkričio 9 d. Pareiškėjas negavo jokio pranešimo apie bylos nagrinėjimo sustabdymą. Bylos dalį dėl pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teismas turėjo nutraukti dar prieš priimdamas nagrinėti pareiškėjo skundą, o ne laukti beveik metus. Taigi teismas nesivadovavo ABTĮ 65 straipsnio nuostatomis.

Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo 2015 m. spalio 12 d. prašymo ir papildomai nurodytų aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo teigimu, turėtų atsižvelgti į šias pareiškėjo papildomai nurodytas aplinkybes: į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija sietina su nuosavybės teisių apsauga, o nuosavybė yra neliečiama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, nes pensijos sumažinimas 20 proc. nėra didelio masto, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime – kad Konstitucijai neprieštarauja ir valstybinių pensijų mažinimo pratęsimas iki 2013 m. pabaigos. Tačiau 2015 m. sausio 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad teisėjų pensijų negali riboti netgi pertvarkant pensijų sistemą. Šie Konstitucinio Teismo išaiškinimai, pareiškėjo manymu, yra prieštaringi.

Atsakovas VRM, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 35–36) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui S. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2010 - 2013 metais pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Apeliantas S. V. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu, kuriuo teismas bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nutraukė, kitą skundo dalį atmetė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus jo skundo argumentus, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Įstatymas nustato, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir LVAT, kuris aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1 d.) ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartis: 2009 m. liepos 24 d. Nr. A756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir į teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, teismo sprendimas aiškus ir pakankamai motyvuotas, neprieštarauja nuosekliai formuojamai LVAT praktikai, todėl apelianto argumentai dėl sprendimo nemotyvavimo ar jo nepakankamo motyvavimo atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir apelianto teiginį, kad teismas neatsižvelgė į jo 2015 m. spalio 15 d. pateiktą papildytą skundą (pavadintą „prašymu“, b. l. 19–20), kuriame pareiškėjas nurodė, pasak jo, naujai paaiškėjusias aplinkybes – kai kurias Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 14 d. bei 2015 m. sausio 14 d. nutarimuose išdėstytas nuostatas, bei tai, kad VRM 2015 m. vasario 20 d. paruošė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą. Pagal bendrąjį principą iura novit curia (lot. – teismas išmano teisę), teismui su teisės aktų taikymu, o taip pat ir su teismų praktika susijusios aplinkybės žinomos. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismo šių aplinkybių nepaminėjo pareiškėjo atžvilgiu priimtame sprendime, nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta, ar kad teismo sprendimas nebuvo objektyvus.

Pasisakydama dėl ginčo esmės, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad pareiškėjas praleido terminą skųsti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką, tačiau termino skundui dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo paduoti pareiškėjas nepraleido.

Pažymėtina, jog toks kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos termino aiškinimas ir taikymas atitinka nuoseklią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-1145/2014; 2015 m. sausio 28 d. nutartį Nr. AS-125-146/2015). Pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, jog iš Konstitucijos kylančio imperatyvo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos LVAT praktikos. Dėl to atmestinas pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 34 straipsnio, reglamentuojančio praleistų terminų atnaujinimą, nuostatas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių aptariamas terminas galėtų būti atnaujintas.

Kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 51, 67–68), kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą pagrįstai atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, t. y. tuo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pažymėjo, jog ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012-2013 metams Konstitucijai neprieštaravo. Kolegija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja ir papildomai pažymi tik tai, kad anksčiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią LVAT praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Atsižvelgdama į jau minėtą šios kategorijos bylose nuosekliai formuojamą administracinių teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad jai nekyla abejonių dėl nagrinėjamam ginčui aktualios nuostatos – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies – aiškinimo ir taikymo, todėl apelianto teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 4 straipsnį (jis reglamentuoja įstatymų taikymą nagrinėjant administracines bylas, pagal 4 str. 1 d. teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) atmetamas.

Taip pat teisėjų kolegija neįžvelgia jokio prieštaravimo tarp pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktų išaiškinimų, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina. Šiuo aspektu kolegija dar kartą pažymi, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose. Kadangi Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas bylas, kuriose buvo priimti paminėti nutarimai, taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, priešingai nei teigia apeliantas, konstitucinis nuosavybės teisių apsaugos principas nagrinėjamoje situacijoje nėra pažeidžiamas (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje adm. byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą išaiškinimą dėl Konstitucijos 23 str. nuostatų).

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė