2021-07-15 Nr. AB-14457-3-61-3-03090-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1670-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03090-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. P. ir trečiojo suinteresuoto asmens V. P. (V. P.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius ir V. P.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 1T-18-(7.5.) „Dėl F. S. įpėdinės T. P. skundo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą, adresu (duomenys neskelbtini), greta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei suteikti pareiškėjai 0,27 ha dydžio dalį šio žemės ploto neatlygintinai, o likusį žemės plotą leisti pirkti iš valstybės; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. 2019 m. gegužės 23 d. su skundu „Dėl asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini), įteisinimo“ kreipėsi į NŽT, prašydama: 1) panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 48SD-4768-(14.48.104; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. 2.3-13569-(41) „Dėl Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašo ir piliečių, kurie iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir 2008 m. spalio 23 d. Įsakymas) dalį, kurioje nurodyta, kad F. S. nenaudoja 1,96 ha asmeninio ūkio žemės ploto, nes mirė; 3) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą, adresu (duomenys neskelbtini), šalia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (ties šio žemės sklypo šiaurės rytine dalimi), pateiktame plane pažymėta žalia spalva, bei suteikti jį neatlygintinai panaudojant 0,27 ha žemės plotą pagal išvadą Nr. 2819, o likusį plotą leisti pirkti iš valstybės.

2.2. Ginčijamu Sprendimu NŽT atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas neteisingai nustatė, kad pareiškėja nebuvo F. S. šeimos narė. Atsakovas Sprendime nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ 2 punktu atsisakė tvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą bei naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą T. P., nurodant, kad žemę gali įgyti tik šeimos nariai, o T. P. nebuvo F. S. šeimos narė ir yra kitos šeimos narė bei naudoja kitą asmeninio ūkio žemę savo vardu. Ginčijamu Sprendimu NŽT įpareigojo NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėją teisės aktų nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. priimto įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100 4 punkto, kuriuo nuspręsta parduoti pareiškėjai 1,7743 ha asmeninio ūkio žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2013 m. spalio 3 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo, argumentuojant tuo, kad pareiškėja nebuvo F. S. šeimos narė.

2.3. Pareiškėjos senelė F. S. mirė (duomenys neskelbtini), o tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 15 straipsnio 6 dalies redakcija nustatė, kad jeigu pilietis mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai. Atsakovas nekvestionuoja to, kad pareiškėjos senelė (duomenys neskelbtini) naudojo jai suteiktą asmeninio ūkio žemę, į kurios dalį ir pretenduoja pareiškėja, kadangi F. S. mirties metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo 329 straipsnio redakcija (galiojusi nuo 1998 m. gruodžio 31 d. iki 1994 m. balandžio 23 d.) nurodė, kad nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2019 m. kovo 26 d. raštas Nr. 12-33-(5.8) „Dėl bendro ūkio“, patvirtina, kad pagal 1995–1999 m. laikotarpio ūkinių knygų duomenis su F. S. pareiškėja kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, todėl priešingai nei teigiama Sprendime, pareiškėja neginčytinai laikytina F. S. šeimos nare. Be to, faktą, kad F. S. ir pareiškėja vedė bendrą ūkį ir buvo šeima (artimiausi asmenys), patvirtina ir pačios F. S. 1998 m. lapkričio 6 d. sudarytas testamentas.

2.4. Nuo pat 2006 m. 1,96 ha žemės plotą naudoja ir jį deklaruoja būtent velionės F. S. šeimos narė, t. y. pareiškėja, o visi oficialūs duomenys ir faktai buvo išsamiai aprašyti ir nurodyti atsakovui, tačiau jie nebuvo vertinami nei priimant 2008 m. spalio 23 d. Įsakymą, nei skundžiamą Sprendimą. NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. rašte Nr. 48SD-4768-(14.78.104.) „Dėl asmeninio ūkio žemės“ nurodyta, kad šiuo metu yra likęs 0,54 ha asmeninio ūkio žemės plotas, kuris galėjo būti F. S. parduotas arba kitu būdu įteisintas ir būtent dėl šio žemės ploto suformavimo ir jo vėlesnio įsigijimo pareiškėja ir pateikė reikalavimą atsakovui, tačiau atsakovas tokius veiksmus atlikti atsisakė dėl to, kad pareiškėja negali būti laikoma F. S. šeimos nare. NŽT 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 48S-249-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajai F. S.“ 4 punkte nurodė, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį (0,27 ha žemės) bus atkurtos vėliau, o būtent šią žemės dalį pareiškėja ir reikalauja gauti neatlygintinai, o likusią dalį iš apie 0,50 ha žemės ploto prašo leisti pirkti iš valstybės.

2.5. Ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 9 dalies ir 8 straipsnio reikalavimų, nes jame nebuvo pasisakyta nei dėl NŽT 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 48SD-4768-(14.48.104.), nei dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. Įsakymo.

2.6. Dar iki įsigyjant žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas), 2010 m. pareiškėja dalyvavo šio Žemės sklypo kadastriniuose matavimuose, kaip šio žemės sklypo savininkė / naudotoja, o uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Arlitanus“ 2010 m. lapkričio 25 d. parengtame šio Žemės sklypo plane, patvirtindama atliktus kadastrinius matavimus, jame pasirašė kaip savininkė / naudotoja. Visus matavimus patikrino ir suderino NŽT Vilniaus rajono specialistai ir tokiais valstybės institucijų veiksmais buvo užtikrinti pareiškėjos teisėti lūkesčiai tikėtis, kad šis Žemės sklypas vėliau jai bus parduotas. NŽT Vilniaus rajono skyrius patvirtino, kad Žemės sklypas niekam neperleistas, neįkeistas, neareštuotas, nėra teisminio ginčo objektu ir kt. Įsigijusi šį Žemės sklypą pareiškėja atliko ženklias investicijas: iškasė jame du tvenkinius, pastatė ūkinį pastatą, kitus statinius ir kt. Nuo 2016 m. spalio 7 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo šis Žemės sklypas yra perleistas trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P., kuris yra prisiėmęs itin svarbius asmeninius įsipareigojimus – už jam perleistus žemės sklypus ir pastatą jis įsipareigojo iki gyvos galvos išlaikyti savo tėvus – pareiškėją ir jos sutuoktinį (savo tėvą) Z. P., todėl prašant panaikinti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį – bus prašoma panaikinti ir šią išlaikymo iki gyvos galvos sutartį.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu F. S. buvo skirtas 2,50 ha asmeninio ūkio žemės plotas, adresu (duomenys neskelbtini). F. S. mirė (duomenys neskelbtini) ir iki savo mirties nepateikė prašymo pirkti iš valstybės jai skirtą asmeninio ūkio žemę ir už jos privatizuojamą asmeninio ūkio žemę įmokų sumokėjusi nebuvo.

3.2. Remiantis Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 29 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ pareiškėjai buvo patvirtintas 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) suteikimas ir naudojamos asmeninio ūkio žemės plotas. Minėto įsakymo 2 punkte nurodyta, kad yra atsisakoma tvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą ir naudojimą asmenims, kurie yra kitų šeimų nariai ir naudoja kitą asmeninio ūkio žemę savo vardu, o šio įsakymo 2 priede nurodyta, kad atsisakoma T. P. įteisinti asmeninio ūkio žemės suteikimą už F. S., kadangi pareiškėja savo vardu naudoja kitą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kur ir yra jos gyvenamoji vieta. Minėto įsakymo pareiškėja neskundė ir jis yra galiojantis.

3.3. 2004 m. spalio 29 d. asmeninio ūkio žemės sklypo patikrinimo-apžiūrėjimo akte pažymėta, kad T. P. (duomenys neskelbtini) naudoja 2 ha asmeninio ūkio žemės, žemė yra suarta, auga žiemkenčiai, braškės, ir atsižvelgiant į, tai, kad yra pretendentų susigrąžinti žemę natūra – kaimas rėžinis ir pretendentams neužteko žemės, siūloma T. P. projektuoti asmeninio ūkio žemės sklypą naujoje vietoje – laisvos žemės fonde. Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2671 „Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, T. P. suprojektuotas 0,78 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas, kurio patikslintas plotas – 0,7784 ha, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Šis žemes sklypas pareiškėjai parduotas 2012 m. gruodžio 7 d. sudaryta valstybinės žemes sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)). Asmeninio ūkio žemė skiriama šeimai ir ne daugiau nei 3 ha vienai šeimai, o nagrinėjamu atveju F. S. (jos šeimai) skirta 2,50 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini), o pareiškėjai T. P. (jos šeimai) – 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini).

3.4. Šiuo metu galiojančioje Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. F. S. mirties metu ((duomenys neskelbtini)) galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 15 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu pilietis mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai. Tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 329 straipsnis nustatė asmenų, kurie laikytini šeimos nariais, ratą. Kadangi F. S. iki mirties (duomenys neskelbtini) nebuvo įsigijusi privačion nuosavybėn jai skirtos asmeninio ūkio žemės, kurią jos įpėdiniai galėtų paveldėti, pareiškėja nelaikytina F. S. šeimos nare 1964 m. Civilinio kodekso prasme ir, remiantis tuo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 15 straipsnio 6 dalimi, neįgijo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai ar pirkti iš valstybės F. S. naudotą asmeninio ūkio žemę. Jeigu F. S. ir T. P. būtų laikomos viena šeima, asmeninio ūkio žemės suteikimas būtų įformintas tik vienu sprendimu ir ne daugiau nei 3 ha žemės, tačiau šiuo atveju tiek F. S., tiek T. P. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta atskirai, t. y. kaip atskiroms šeimoms, skirtinguose kaimuose ir bendras žemės plotas viršija įstatymo nustatytą maksimalų dydį – 3 ha, bendrai F. S. ir T. P. skirta 4,5 ha žemės, todėl akivaizdu, kad F. S. ir T. P. nebuvo viena šeima.

3.5. Kritiškai vertintina Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2019 m. kovo 26 d. pažyma Nr. 12-33-(5,8), kadangi ji išduota tik remiantis formaliais, galimai netiksliais ar pasenusiais duomenimis (t. y. ūkinėmis knygomis), o ne įvertinus realius faktinius duomenis, be to, nėra duomenų, kad bendro ūkio vedimas būtų buvęs realiai patikrintas vietoje. Be to, F. S. įtraukta į Piliečių, kurie nenaudoja arba iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. Įsakymu, kuriame nurodyta, kad F. S. nenaudoja 1,96 ha iš jai suteiktos asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini), nes mirė (t. y. yra miręs paskutinis šeimos narys), todėl likusi 0,54 ha F. S. suteiktos asmeninio ūkio žemės dalis neįtraukta į minėtą sąrašą, nes šiame plote suprojektuotas atkuriant nuosavybės teises grąžinamas natūra žemės sklypas, kurį įpėdinė T. P. turi teisę paveldėti. Kadangi minėtas Įsakymas įstatymo nustatytais terminais apskųstas nebuvo ir yra galiojantis, abejoti jo duomenų teisingumu nėra pagrindo.

3.6. F. S. suteiktos asmeninio ūkio žemės sklypai buvo suprojektuoti Vilniaus r. Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Buivydiškių kadastro vietovėje, Vilniaus rajone“: 0,54 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,77 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Abu žemės sklypai šiuo metu yra privatizuoti. Dalis 0,54 ha ploto žemės sklypo, kurio projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), įskaityta į F. S. NŽT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 48S-599 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajai F. S.“ grąžintą natūra 0,3625 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o kita dalis – į pareiškėjai T. P. NŽT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 48S-596 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei T. P.“ grąžintą natūra 0,3625 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). 1,77 ha ploto žemės sklypas, kurio patikslintas plotas –1,7743 ha, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), parduotas pareiškėjai 2013 m. spalio 3 d. sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl iš F. S. suteiktos 2,5 ha ploto asmeninio ūkio žemės šiuo metu yra privatizuota 2,3143 ha, likęs neprivatizuotas plotas – 0,1857 ha, t. y. žymiai mažesnis, nei pareiškėjos prašomas suformuoti asmeninio ūkio žemės sklypo plotas, o žemės sklypai projektuojami tik naudojamame asmeninio ūkio žemės plote, todėl likęs nenaudojamas asmeninio ūkio žemės plotas (apie 0,1857 ha) žemėtvarkos projekte nebuvo projektuojamas.

3.7. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 6 dalies nuostatą ir į tai, kad F. S. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į didesnį žemės plotą, nei jai suteiktos asmeninio ūkio žemės plotas, visas F. S. asmeninio ūkio žemės plotas galėjo būti perduodamas atkuriant nuosavybės teises (panaudota asmens turima teisė į nuosavybės teisių atkūrimą), o ne parduodamas, kadangi šiuo metu F. S. yra atkurtos nuosavybės teisės į didesnio ploto žemės sklypus, nei suteiktos asmeninio ūkio žemės plotas. Todėl remiantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostata F. S. suteiktos asmeninio ūkio žemės plotas įskaitytinas į atkuriant nuosavybės teises grąžintų natūra ar suteiktų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų plotą. T. P. suteikta asmeninio ūkio žemė kartu sudaro 3,0927 ha asmeninio ūkio žemės ir viršija teisės aktais nustatytą maksimalų asmeninio ūkio žemės plotą – 3 ha, todėl ginčijamame NŽT Sprendime nustatytas įpareigojimas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui spręsti klausimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100 ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo savaime pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepime su pareiškėjos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

4.1. Pareiškėja su šeima ir F. S. ilgą laiką gyveno kartu kaip šeima, vedė bendrą ūkį (augino gyvulius, daržoves), o artimus pareiškėjos ir F. S. tarpusavio santykius patvirtina tai, kad būtent pareiškėjai F. S. testamentu paliko visą savo turtą. Skundžiamame Sprendime minima valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp valstybinės žemės patikėtinio (atsakovo) ir pareiškėjos, patvirtinta notaro ir įregistruota VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, o šiame žemės sklype vėliau pastatytų statinių teisėtumo dokumentai buvo įvertinti ir išanalizuoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei šių statinių duomenys įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja nei vieno šio proceso metu neturėjo jokios teisės ir galimybės paveikti valstybės institucijų atliekamus oficialius įstatymuose numatytus veiksmus.

4.2. Trečiojo suinteresuoto asmens ir jo tėvų 2016 m. spalio 7 d. sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis taip pat buvo sudaryta notarine tvarka ir įregistruota VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Sudarydamas šią sutartį trečiasis suinteresuotas asmuo prisiėmė didelius asmeninius įsipareigojimus, todėl netenkinus pareiškėjos skundo ir palikus galioti skundžiamą Sprendimą, iš esmės bus panaikinta ir ši išlaikymo iki gyvos galvos sutartis.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog F. S. iki savo mirties, t. y. (duomenys neskelbtini), nepateikė prašymo pirkti iš valstybės jai skirtą asmeninio ūkio žemę ir už privatizuojamą asmeninio ūkio žemę įmokų sumokėjusi nebuvo. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 3K-492/2009, teismas akcentavo, kad jeigu asmeninio ūkio žemės naudotojas mirė iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. ir iki mirties neišreiškė valios pirkti teisės aktų nustatyta tvarka suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės (nepateikė prašymo pirkti asmeninio ūkio žemės ir nesumokėjo įmokų), teisę pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turi tik kartu su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenę ir bendrą ūkį vedę jo šeimos nariai. Asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniai, kurie nebuvo šeimos nariai, neatitinkantys 1964 m. Civilinio kodekso 329 straipsnyje ir Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų, negali nei privatizuoti asmeninio ūkio žemės, nei nuomoti jos iš valstybės, nes tokia žemė, mirus jos naudotojui, netenka asmeninio ūkio žemės statuso.

7. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41 pareiškėjai buvo patvirtintas 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) (kuris yra pareiškėjos gyvenamoji vieta) suteikimas ir naudojamos asmeninio ūkio žemės plotas, o šio įsakymo 2 punktu buvo atsisakyta tvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą bei naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą piliečiams pagal šio įsakymo priedą Nr. 2 (jame nurodyta pareiškėja), kadangi asmeninio ūkio naudotojui mirus iki Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies pakeitimo įsigaliojimo (2001 m. rugpjūčio 17 d.) šio asmens žemę gali įgyti tik šeimos nariai, o nurodyti priede piliečiai (t. y. pareiškėja) yra kitų šeimų nariai ir naudoja kitą asmeninio ūkio žemę savo vardu. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad šis įsakymas būtų panaikintas ar pripažintas negaliojančiu.

8. Teismas vertino, kad pareiškėja neatitinka 1964 m. Civilinio kodekso 329 straipsnyje ir Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl mirus F. S. pareiškėjai neperėjo teisė naudoti, taip pat įsigyti nuosavybėn mirusiai F. S. kitoje vietovėje – (duomenys neskelbtini), suteiktą 2,50 ha asmeninio ūkio žemę.

9. Dėl pareiškėjos argumento, jog ji nesutinka su Sprendime nustatytu įpareigojimu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui spręsti klausimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100 ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo, kadangi tai sukelia teisines pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P., teismas nurodė, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nagrinėjamu atveju skundžiamu Sprendimu įpareigojimai buvo duoti ne pareiškėjai, o NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui, taigi pareiškėjai nebuvo nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Pareiškėja, nesutikdama NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo sprendimu, kuris bus priimtas vykdant skundžiamą NŽT Sprendimą, turės teisę jį ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

10. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, sprendė, kad jis atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: Sprendime aiškiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, nagrinėtai situacijai taikytini teisės aktai, taip pat išdėstyti aiškūs ir išsamūs motyvai bei argumentai, kuriais vadovaudamasis atsakovas padarė atitinkamas išvadas ir priėmė Sprendimą. NŽT, jai suteiktos kompetencijos ribose įvertinusi NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. balandžio 6 d. raštą, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai suprojektuoti ir įteisinti papildomą asmeninio ūkio žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), ir priimdama Sprendimą, skundo nagrinėjimo procedūrų nepažeidė.

11. Teismo nuomone, NŽT direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. 1T-18-(7.5.) „Dėl F. S. įpėdinės T. P. skundo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą Sprendimą, byloje nenustatyta, todėl pareiškėjos skundas atmestinas. Teismas, pripažinęs, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, neturėjo pagrindo tenkinti ir pareiškėjos išvestinių reikalavimų dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 12. Pareiškėja T. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

12.1. Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja nelaikytina F. S. šeimos nare. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2019 m. kovo 26 d. rašto Nr. 12-33-(5.8) „Dėl bendro ūkio“ ir nepagrįstai jo nevertino kaip įrodymo, įrodančio, kad F. S. ir T. P. vedė bendrą ūkį ir gyveno kaip šeima. „Bendras ūkis“ šiuo atveju reiškia tai, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu ir močiute F. S. augino karves, arklius, kiaules, vištas, sodino bulves, braškes, kviečius, miežius, renovavo bendrą namą, kuriame šeima gyveno kartu su savo vaikais. Faktą, kad F. S. ir pareiškėja vedė bendrą ūkį ir buvo šeima (patys artimiausi asmenys), patvirtina ir pačios F. S. 1998 m. lapkričio 6 d. sudarytas testamentas, pagal kurį F. S. priklausančią žemę, į kurią nuosavybės teisės jos vardu bus atkurtos po mirties, taip pat jai priklausančią sąskaitą banke, paliko būtent savo anūkei T. P.. Tik grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bus galima šias aplinkybes nustatyti tinkamai (jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad yra būtina byloje surinkti daugiau naujų įrodymų).

12.2. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad atsakovo Sprendimo dalis, kurioje nurodytas įpareigojimas skyriaus vedėjui spręsti klausimą dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo, nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 48SD-11481-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo bei siūlymo panaikinti valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį“ pareiškėja ir jos sūnus V. P. buvo informuoti apie du jų galimus pasirinkimo variantus: arba jie sutinka su valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimu, arba atsakovas kreipsis į teismą ir teismine tvarka bus reikalaujama panaikinti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodytos aplinkybės neleidžia teigti, kad ši atsakovo Sprendimo dalis nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių.

12.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad yra nepanaikintas ir galiojantis Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 2.3-10616-41, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad būtų nuginčytas ar negaliojantis NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. raštas Nr. 48SD-4768-(14.78.104.) „Dėl asmeninio ūkio žemės“, kuriame nurodyta, kad šiuo metu vis dar yra likęs 0,54 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, kuris galėjo būti F. S. parduotas arba kitu būdu įteisintas. Būtent dėl šio ploto suformavimo ir jo vėlesnio įsigijimo pareiškėja ir pateikė reikalavimą atsakovui. Byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų ir apie tai, kad būtų nuginčytas ir negaliojantis NŽT 2017 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. 48SD- 249-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajai F. S.“, kurio 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį (0,27 ha žemės) bus atkurtos vėliau. Pagal pareiškėjos skundo teismui reikalavimą, būtent 0,27 ha žemės pareiškėja ir reikalauja gauti neatlygintinai, o likusią dalį, iš apie 0,50 ha ploto, prašo leisti iš(si)pirkti iš valstybės. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių minėti žemės plotai negali atitekti pareiškėjai, kaip F. S. šeimos narei, vedusiai su ja bendrą ūkį, kai dėl šių žemės plotų pats atsakovas priiminėja sprendimus, patvirtinančius, kad tokios žemės yra ir pagal F. S. testamentą turi atitekti pareiškėjai.

12.4. Kitą dieną po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo NŽT Vilniaus rajono skyrius pateikė pareiškėjai 2020 m. gegužės 28 d. raštą Nr. 48SD-7023-(14.48.104.) dėl kvietimo į susirinkimą, kurio metu „bus sprendžiamas klausimas dėl F. S. projektuojamo žemės sklypo“. Atsižvelgęs į šioje byloje pareikštus skundo reikalavimus, galimai atsakovas jau ketina pradėti tas procedūras, kurių skundu pareiškėja siekė.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. V. P. taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde sutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais pačiais teiginiais, kaip ir pareiškėja savo apeliacinį skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde papildomai nurodo:

14.1. Nusprendus panaikinti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, turės būti naikinama ir išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Todėl atsakovo Sprendimas sukelia teisines pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir trečiajam suinteresuotam asmeniui. Pirmosios instancijos teismui nepanaikinus ginčijamo Sprendimo (nepanaikinus bent jau jo dalies dėl įpareigojimo teritorinį skyrių panaikinti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį), buvo paneigti asmenų teisėtų lūkesčių, sąžiningumo, protingumo, teisingumo principai.

14.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad T. P. ir F. S. nevedė bendro ūkio, dėl ko V. P. motina T. P. neturi teisės reikalauti suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą, adresu (duomenys neskelbtini), šalia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei suteikti 0,27 ha dydžio dalį šio žemės ploto neatlygintinai, o likusį žemės plotą leisti pirkti iš valstybės. Tiek faktinis, tiek teisinis bendro ūkio vedimo pagrindimas buvo nurodytas pareiškėjos skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose, buvo pateiktas oficialus Zujūnų seniūnijos raštas, kuriame pagal aktualaus laikotarpio ūkinių knygų duomenis patvirtina, kad pareiškėja T. P. ir F. S. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Dėl šio įrodymo įrodomosios galios pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

15. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodoma:

15.1. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė, kad T. P. nelaikytina F. S. šeimos nare. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jeigu asmeninio ūkio žemės naudotojas mirė iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. ir iki mirties neišreiškė valios pirkti teisės aktų nustatyta tvarka suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės (nepateikė prašymo pirkti asmeninio ūkio žemės ir nesumokėjo įmokų), teisę pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turi tik kartu su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenę ir bendrą ūkį vedę jo šeimos nariai. Asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniai, kurie nebuvo šeimos nariai, neatitinkantys 1964 m. Civilinio kodekso 329 straipsnyje ir Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų, negali nei privatizuoti asmeninio ūkio žemės, nei nuomoti jos iš valstybės, nes tokia žemė, mirus jos naudotojui, netenka asmeninio ūkio žemės statuso. Atsižvelgiant į Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“, kuris nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėja neatitinka 1964 m. Civilinio kodekso 329 straipsnyje ir Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl mirus F. S. pareiškėjai neperėjo teisė naudoti, taip pat įsigyti nuosavybėn, mirusiai F. S. suteiktą 2,50 ha asmeninio ūkio žemę.

15.2. Pareiškėja pateiktame apeliaciniame skunde remiasi NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 48SD-4768-(14.48.104.), kuriame nurodyta, kad likęs 0,54 ha asmeninio ūkio žemės plotas, kuris galėjo būti F. S. parduotas arba kitu būdu įteisintas. Minėtas teiginys yra išimtas iš konteksto, o pačiame rašte padaryta aiški išvada, kad F. S. asmeninio ūkio žemė yra įteisinta ir NŽT Vilniaus rajono skyrius neturi teisinio pagrindo parduoti (ar kitaip įteisinti) asmeninio ūkio žemės, kuri buvo skirta F. S..

15.3. Teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamu Sprendimu įpareigojimai buvo duoti ne pareiškėjai, o NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui, taigi pareiškėjai nebuvo nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių.

16. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus su naujais įrodymais, kuriuose nurodė, kad su atsakovo atsiliepimu į skundą nebuvo pateikti pirminiai duomenys (žemės naudojimo apžiūros protokolai / išvados ir pan.), kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad asmeninio ūkio žemės plotas yra nenaudojamas. Šie duomenys yra reikšmingi, kadangi atsakovo 2008 m. spalio 23 d. įsakyme Nr. 2.3-13569-(41) nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija (apie nenaudojamą plotą). Pareiškėja dar nuo 2006 metų šį žemės plotą deklaruoja, už jį iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gauna tiesiogines išmokas. Neturint minėtų duomenų (žemės naudojimo apžiūros protokolai / išvados ir pan.) byla buvo išnagrinėta netinkamai ir nebuvo vertintas pareiškėjos argumentas, kad, priešingai nei teigiama minėtame įsakyme, 1,96 ha asmeninio ūkio žemės plotas buvo / yra naudojamas ir prižiūrimas. Atsakovas pats kritikuoja Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2019 m. kovo 26 d. raštą Nr. 12-33-(5.8) kaip neatitinkantį tikrovės, tačiau pirmosios instancijos teismas minimo oficialaus įrodymo byloje iš viso nevertino ir dėl jo nepasisakė.

16.1. Pareiškėja teigia, kad jai pavyko iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos gauti papildomus archyvinius dokumentus, patvirtinančius artimą šeiminį ryšį tarp F. S. ir T. P., t. y. Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės viršaičio Č. A. spaudu ir parašu patvirtintą F. S., T. P. ir A. G. susitarimą „Kurti privatų ūkį ir valdyti mišką, žemę, vandenis bendrosios jungtinės nuosavybės teise“ – būtent T. P. vardu tas ūkis ir buvo registruotas, tačiau jį bendrai naudojo ir valdė T. P. ir F. S., ką papildomai patvirtino ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos raštas, kurio nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nevertino; apylinkės viršaitis Č. A. patvirtino ir Susitarimą tarp sūnaus P. S., žmonos F. S. ir anūkės T. P. dėl įsipareigojimo sugrąžintą žemę valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, privatų ūkį įregistruojant T. P. vardu – šiame susitarime nurodyti ir konkretūs grąžintinos žemės plotai, kurie buvo įtvirtinti Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės Agrarinės reformos tarnybos 1995 m. balandžio 10 d. sąraše Nr. 390. Šis dokumentas patvirtina, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas tiek F. S., tiek ir T. P. atskirais vardais jokiu būdu nereiškė, kad taip asmeninio ūkio žemė buvo suteikiama kaip atskiroms šeimoms; nurodytų duomenų pagrindu Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities Valdytojo administracija priėmė du 1996 m. sausio 22 d. sprendimus Nr. 41-2087 ir Nr. 41-2089, kuriais T. P. ir F. S. buvo suteikti asmeninio ūkio žemės plotai; Vilniaus rajono notarų biuro notarė L. Š. 1997 m. vasario 17 d. patvirtino dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-637, pagal kurią F. S. padovanojo nekilnojamąjį turtą savo vaikaitei T. P.. Dėl šio giminystės ryšio notarui taip pat nekilo abejonių; vėliau Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimu, kuris buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-292/05, minėti sprendimai, kuriais suteikta asmeninio ūkio žemė F. S. ir T. P., buvo panaikinti.

16.2. Pareiškėjos nuomone, atsakovas klaidingai minėtuose 1996 m. sausio 22 d. sprendimuose (kurie vėliau teismų buvo panaikinti) suteiktą asmeninio ūkio žemę vis tiek laiko kaip priklausančią T. P. ir F. S. ir iš to daro klaidingą išvadą, kad T. P. yra per daug suteikta asmeninio ūkio žemės. Kadangi asmeninio ūkio žemę suteikiantys 1996 m. sausio 22 d. sprendimai buvo panaikinti, asmeninio ūkio žemės pagal šiuos sprendimus nei T. P., nei F. S. niekada negavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 1T-18-(7.5.) „Dėl F. S. įpėdinės T. P. skundo“ pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti NŽT atlikti veiksmus: suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą, adresu (duomenys neskelbtini), šalia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), suteikti pareiškėjai 0,27 ha dydžio dalį šio žemės ploto neatlygintinai, likusį žemės plotą leisti pirkti iš valstybės, pagrįstumo.

18. Pareiškėja savo reikalavimus iš esmės grindė aplinkybe, kad ji buvo F. S. šeimos narė, iki jos mirties vedė bendrą ūkį, yra jos įpėdinė pagal testamentą, todėl turi teisę ir į F. S. naudotos asmeninio ūkio žemės privatizavimą.

19. Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėja nebuvo F. S. šeimos narė, o pagal F. S. mirties metu galiojusius teisės aktus teisę pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turėjo tik kartu su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenę ir bendrą ūkį vedę jo šeimos nariai.

20. Apeliaciniu skundus padavė pareiškėja ir tretysis suinteresuotas asmuo, nurodydami iš esmės panašius argumentus ir kvestionuodami pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamo įrodymų vertinimo bei teisės normų taikymo aspektais.

21. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir trečiojo sutinteresuoto asmens apeliacinių skundų ribų.

22. Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Pareiškėja po apeliacinio skundo pateikimo pateikė rašytinius paaiškinimus bei papildomus dokumentus. Šie paaiškinimai ir dokumentai prijungtini prie bylos medžiagos, nes gali padėti visapusiškiau išnagrinėti bylą.

24. Tiek pareiškėja, tiek tretysis suinteresuotas asmuo savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu įrodymų vertinimu visų pirma grindžia tuo, kad T. P. nepagrįstai nebuvo pripažinta F. S. šeimos nare, vedusia bendrą ūkį. Savo poziciją apeliantai argumentuoja tuo, kad Zujūnų seniūno raštas, kiti dokumentai patvirtina bendro ūkio vedimą.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

26. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, bei įvertinusi administracinėje byloje surinktus įrodymus, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir neprivalėjo teikti pirmenybės vien apeliantės minimam Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2019 m. kovo 26 d. raštui Nr. 12-33-(5.8).

Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde bei paaiškinimuose minimi dokumentai, jos manymu, papildomai patvirtinantys bendro ūkio su mirusiaja F. S. vedimą, yra F. S. testamentas, F. S., T. P. ir A. G. susitarimas „Kurti privatų ūkį ir valdyti mišką, žemę, vandenis bendrosios jungtinės nuosavybės teise“ bei Susitarimas tarp sūnaus P. S., žmonos F. S. ir anūkės T. P. dėl įsipareigojimo sugrąžintą žemę valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos dokumentus, atkreipia dėmesį, kad jie nepatvirtina bendro vienos šeimos narių ūkio vedimo, o skirti nustatyti santykius tarp pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę ir būdavo tuometinių agrarinės reformos tarnybų reikalaujami, kad būtų galima atkurti nuosavybės teises natūra vienu žemės sklypu visiems pretendentams.

F. S. testamentas taip pat tik patvirtina testatorės valią palikti savo turtą pareiškėjai, bet šiame dokumente T. P. nėra apibrėžta kaip testatorės šeimos narys. Taigi byloje yra tik minėtas Zujūnų seniūnijos 2019 m. kovo 26 d. raštas, kad pagal seniūnijos ūkines knygas T. P. ir F. S. sudarė vieną šeimą. Tačiau šis įrodymas prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, kad asmeninio ūkio žemės suteikimo aspektu T. P. ir F. S. buvo laikomos atskirose šeimose gyvenančiais asmenimis - Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d.

XXIV sesijos sprendimui, Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymui Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“, pareiškėjos ir T. S. rašytiems prašymams, kuriuose buvo nurodomos skirtingos šių asmenų gyvenamosios vietos. Konstatuotina, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina fakto, kad pareiškėja ir F. S. iki pastarosios mirties buvo vienos šeimos nariais ir vedė bendrą ūkį, taigi ir apeliacinių skundų argumentai šiuo klausimu pripažįstami nepagrįstais.

27. Įvertinus teisės aktų, reglamentavusių asmeninio ūkio žemės suteikimą ir naudojimą, raidą bei aktualią teismų praktiką, pažymėtina, jog įstatymų leidėjas Žemės reformos įstatyme pateikė asmeninio ūkio žemės sąvoką ir nurodė, kad tai turi būti teisėtai, pagal galiojusius arba galiojančius teisės aktus suteikta žemė asmeniniam naudojimui. Be to, tokios paskirties žemė ne tik turi būti suteikta iki Žemės reformos įstatymo 1997 m. liepos 23 d. redakcijos įsigaliojimo momento, bet ir naudojama. Tik esant visoms šioms trims susijusios sąlygoms, mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, šeimos nariai įgyja teisę gauti asmeninio ūkio žemę neatlygintinai, pirkti ar nuomoti ją iš valstybės.

28. Pirmosios instancijos teismas teisingai paminėjo, kad Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.) 15 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą, turėjo teisę tik mirusiojo šeimos nariai. Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 329 straipsnį šeimos nariu laikomi inter alia kartu gyvenantys nuomoninko vaikaičiai, jei jie turėjo bendrą ūkį. Konstatavus, jog T. P. nevedė bendro ūkio su F. S., pripažintina, kad pareiškėjai neperėjo ir teisė gauti asmeninio ūkio žemę neatlygintinai, pirkti ar nuomoti ją iš valstybės.

29. Situacijos vertinimo nekeičia ir apeliantės nurodytas faktas, jog ji nuo 2006 metų naudojo F,S. skirtą asmeninio ūkio žemę bei ją deklaruodavo išmokoms gauti. Duomenų, kad nuo F. S. mirties iki 2006 metų pareiškėja teisėtai naudojosi šia žeme, nėra, o Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ 2 punktu T. P. buvo atsisakyta suteikti minėtą asmeninio ūkio žemę. Šis įsakymas nėra nustatyta tvarka nuginčytas ar panaikintas. Be kita ko, pastebėtina, kad pareiškėjos bei F. S. situaciją su žemės sklypų teisėtu naudojimu ir įgyjimu nuosavybėn darė sudėtingą tas faktas, kad lygiagrečiai vyko nuosavybės teisių atkūrimo procedūros ir asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimas naudoti, projektavimas ir privatizavimas. Tiek pareiškėja, tiek F. S. buvo ir pretendentės atkurti nuosavybės teises, tiek ir atskiros asmeninio ūkio žemės naudotojos, dalį asmeninio ūkio žemės gaudamos neatlygintinai atkuriant nuosavybės teises.

30. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros visa apimtimi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo baigtos, todėl tuo ir paaiškinami atsakovo veiksmai, kad T. P. yra kviečiama į pretendentų susirinkimą, kur bus projektuojami žemės sklypai F. S. vardu

31. Pripažintina pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamo atsakovo sprendimo dalis dėl įpareigojimo Vilniaus rajono skyriaus vedėjui spręsti klausimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100 ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimošiuo metu nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui. Ši atsakovo sprendimo dalis palieka alternatyvias galimybes arba šalims susitarti, arba spręsti ginčą teismo keliu, arba rasti kitą ginčo sprendimo būdą.

Pripažinus teisinga atsakovo poziciją, kad T. P. 1,7743 ha žemės sklypas buvo parduotas neteisėtai, atkreiptinas dėmesys, kad valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia gero valdymo principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas; žr., pvz., 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06)). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), 73 p.).

Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis (pakeistus tai, kas keistina) 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje Pincov ir Pinc prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 36548/97), 58 p.). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, sprendimą byloje Pincov ir Pinc, 58 p.; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05), 40 p.; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 35298/04), 67 p.).

Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik reikšti pareigą valdžios institucijoms veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., sprendimą byloje Moskal, 69 p.), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. sprendimą byloje Pincov ir Pinc, 53 p.; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Tocu ir kiti prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 36900/03), 38 p.). Taigi NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas, prieš priimdamas sprendimą, turėtų įvertinti tiek pareiškėjos elgesį, sąžiningumą bei teisėtus lūkesčius, tiek ir valstybės tarnautojų neatsakingumą.

Tokį sprendimą suinteresuoti asmenys turės teisę ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

33. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. P. ir trečiojo suinteresuoto asmens V. P. (V. P.) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius