P-556-9-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P556-09/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00051-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-245/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės “Stiebas“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Stiebas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gruodžio 7 d. aktą Nr. KPD-RM-1571 (toliau – ir Aktas) ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą išregistruoti Tarandės senąsias kapines (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš kultūros vertybių registro.

Pareiškėjas paaiškino, kad Aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Tarandės senųjų kapinių vieta buvo nustatyta neatlikus išsamių tyrimų, nepritaikius atitinkamų tyrimo metodų. Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. Į-154 „Dėl Vilniaus r. sav., Tarandės k., žemės sklype unikalus numeris (duomenys neskelbtini) aptiktų vertingųjų savybių atskleidimo inicijavimo“ buvo pradėtas minėtame žemės sklype aptiktų vertingųjų savybių atskleidimas.

Atskleidimo proceso metu buvo priimta Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. Į-240 „Dėl neveikiančių kapinių Tarandėje, Vilniaus r. sav., spėjamam sunaikinimui nustatyti komisijos sudarymo“ sudarytos komisijos išvada (toliau – ir Išvada), surinkta Kultūros paveldo archeologo A. S. informacija apie Tarandės senąsias kapines. Šie dokumentai bei nuotraukos sudarė ginčijamo Akto priėmimo pagrindą. Išvada grindžiama vieninteliu įrodymu – pagyvenusių seniūnijos gyventojų pasakojimais, pagal kuriuos iki 1930 m.

šioje vietoje gyventojai neganė gyvulių, buvo matyti kapų kauburėliai ir šią vietą laikė kapinėmis, tačiau laidojama nebuvo (Išvados konstatuojamosios dalies 2 punktas). Kultūros paveldo centro archeologo A. S. pasirašytame rašte „Informacija apie Tarandės senąsias kapines“ nurodyta, kad 2010 m. lapkričio 10 d. Kultūros paveldo centro archeologai J. B. ir A. S. aplankė Tarandės senąsias kapines. Archeologų siūlymas buvo grindžiamas 1928 m. Karinio geografijos instituto sudaryto žemėlapio bei tarpukario laikotarpiu Darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos sudaryto žemėlapio duomenimis bei vietoje rastų kaulų įvertinimu be specialaus tyrimo kaip žmogaus kaulų.

Pareiškėjo manymu, įrodymų, patvirtinančių, kad nuotraukose matomi kaulai iš tiesų yra rasti pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, bei kad tai yra žmogaus kaulai, nėra. Fotonuotraukos su užrašu „Žmogaus kaulas Tarandės senųjų kapinių vietoje“ nėra leistinas įrodymas, todėl nepatvirtina, kad nuotraukose fiksuoti kaulai yra žmogaus. Tyrimai senųjų kapinių atskleidimui atlikti nebuvo, archeologai A. S. ir J. B., pateikę siūlymą senąsias kapines registruoti Kultūros vertybių registre, nėra atestuoti nekilnojamųjų kultūros vertybių specialistai.

Todėl laikytina, kad pasiūlymas senąsias kapines registruoti Kultūros vertybių registre buvo pagrįstas minėtų asmenų subjektyviu suvokimu. Išvadoje nurodyti teiginiai nėra pagrįsti faktiniais duomenis. Nenurodoma, kokiomis istorinėmis bei faktinėmis aplinkybėmis vadovaujantis buvo priimtas Aktas. Atsakovas, priimdamas Aktą, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtintu Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašu (toliau – ir Aprašas).

Vertinimas, remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra ir kt. pagal Aprašo 3, 6 ir 7.4 punktus nebuvo realizuotas. Vadovaujantis Aprašo 18 punktu, objekto teritorijos ribos, atsižvelgiant į nustatytas jos ir objekto vertingąsias savybes, apibrėžiamos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Tais atvejais, kai objekto teritorijos ribos apibrėžiamos ne sklypų ar jų dalių ribomis, objekto teritorijos ribos turi būti pagrįstos tyrimais.

Nagrinėjamu atveju senosios kapinės atsakovo duomenimis nesutampa su pareiškėjo žemės sklypo ribomis ir užima dalį sklypo. Vadinasi, ribos privalėjo būti pagrįstos tyrimais. Vadovaujantis Aprašo vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertybių sąrašu, prie vertybių yra priskiriami kapai su įranga ir konstrukcija ar kitokios laidojimo apeigų vietos (2.4 punktas). Šiuo atveju nėra objektyvių duomenų, kad ginčo teritorija šiuos kriterijus atitinka. Neturėdamas jokių faktinių duomenų bei neatlikęs privalomų atlikti tyrimų, atsakovas nepagrįstai Aktu nustatė ginčo vietovės memorialinę vertingąją savybę.

Šiai savybei nustatyti būtinas amžiaus cenzo įvertinimas, kuris privalo būti daugiau kaip 50 metų. Tokių objektyvių duomenų, patvirtinančių Aprašo 7.4 punktu nustatytą amžiaus cenzą, nėra. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 40 dalis vertingąją savybę apibrėžia kaip kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožą, vertingą etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 10 punktas numato, kad nekilnojamasis kultūros paveldas pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį gali būti memorialinis, t. y. objektai, skirti reikšmingiems kultūros ir valstybės istorijos įvykiams ar asmenybėms atminti.

Nei Išvada, nei minėtas siūlymas, nei pats Aktas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, kad ginčo teritorija atitinka minėtus kriterijus. Priešingai, Išvadoje nurodoma, kad 1933 m. sudarytame žemėlapyje Tarandės kaimo kapinių vieta jau nebežymima, o sovietiniais laikais, kaip mena pagyvenę seniūnijos gyventojai, šioje vietoje buvo dirbamos žemės plotai. Senųjų kapinių (jeigu tokios buvo pareiškėjui priklausančiame žemės sklype) vertingosios savybės, saugomos teisės aktais, negalėjo išlikti. Atsakovas nepagrįstai nutarė, kad ginčo teritorijai reikalinga teisinė apsauga.

Kapinės nėra kultūros paveldo objektai, o tokiu objektu jos tampa tik tada, kai atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 2 straipsnio 14 punkte nurodytą kultūros paveldo objekto sąvoką. Aktas nėra pagrįstas duomenimis apie tai, kad Tarandės senosios kapinės yra kultūros paveldo objektas. UAB „Stiebas“ pažymėjo, kad atsakovui nesudarius sąlygų dalyvauti procese, pateikti Tarybai savo paaiškinimų, Aktu buvo apribotos jos nuosavybės teisės laisvai valdyti, naudoti bei disponuoti žemės sklypu.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos užtikrina objekto savininko dalyvavimą procese, vertinant jam priklausančio objekto pripažinimą nekilnojamąja vertybe. Vadovaujantis Aktu, Tarandės senosios kapinės buvo įregistruotos Kultūros vertybių registre 2010 m. gruodžio 8 d. Pagal Nuostatų 9 punktą, vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga yra Kultūros ministerija. Registro tvarkymo įstaiga yra Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Pagal Nuostatų 13.1 punktą, registro tvarkymo įstaiga registruoja Kultūros vertybes.

Tenkinus pareiškėjo reikalavimą panaikinti Aktą, kurio pagrindu Tarandės senosios kapinės (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus r. sav., Tarandės k. (Avižienių sen.) buvo registruotos Kultūros vertybių registre, šis objektas išregistruotinas iš Kultūros vertybių registro. Atsižvelgiant į tai, Kultūros paveldo departamentas kaip registro tvarkymo įstaiga įpareigotinas išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš Kultūros vertybių registro.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Stiebas“ skundą patenkino iš dalies: panaikino Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gruodžio 7 d. aktą Nr. KPD-RM-1571 ir įpareigojo klausimą dėl Tarandės senųjų kapinių pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe konkrečiose ribose (konkrečioje vietoje) nagrinėti iš naujo; reikalavimą įpareigoti Kultūros paveldo departamentą išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš Kultūros vertybių registro atmetė.

Teismas nurodė, kad kapinių buvimo faktas nekelia abejonių. Teisminio nagrinėjimo metu apklausti asmenys patvirtino, kad galimoje „nustatytoje“ kapinių vietoje buvo atliekami kasybos, grunto vežimo, pylimo darbai, kad kaulai buvo surinkti iš įvairių vietų, sudėti į krūvą ir užkasti, t. y. kategoriškų duomenų, nurodančių konkrečią kapinių vietą, nebuvo. Atsakovas savo poziciją grindė sudarytos komisijos išvadomis, tačiau išvadose nurodoma, jog ginčo kapinaitės buvo iki 1930 metų, kad apžiūrėtoje teritorijoje buvo vykdomi statybos darbai, kad dalis kapinių gali būti sunaikinta, jog neveikiančių kapinaičių teritorija nebuvo kartografuota, neregistruota ir neįrašyta į Vilniaus rajono kapinių sąrašus, kad duomenų apie kapines nerasta ir 1989 metais Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto sudarytoje kapinių apskaitos ir kartografavimo byloje.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad komisijos išvados prieštarauja viena kitai: vienu atveju teigiama, kad kapinaitės buvo iki 1930 metų, o kitame išvados punkte nurodoma, kad tos kapinės XX a. 5 dešimtmetyje buvo paverstos dirbamais laukais, t. y. vienu atveju teigiama, kad po 30 metų kapinių jau nebuvo, o kitu atveju teigiama, kad jos buvo ir iki 50 metų. Siūlant Tarandės senąsias kapines įrašyti į kultūros paveldo registrą buvo remiamasi „faktais“, kad dar gali būti išlikusių nesunaikintų žmonių kapų, t. y. pripažino, kad rėmėsi ne faktais, o prielaidomis, kad neturėjo duomenų apie tai, ar yra išlikusių žmonių palaikų ir kur yra laidojimo vietos.

Atsakovas grindė savo poziciją Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, jog tuo atveju, kai kultūros paveldo objekto ribos neatitinka daiktinės teisės objektų ribų, institucija, atsakinga už šio objekto apsaugą ar inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies įteisinimą. Nustatant objekto ribas turi būti atliekami įvairūs tyrimai: apmatavimai, fotogrametrija, topografiniai geodeziniai darbai, vertybės sunykimo laipsnio nustatymo aktas, apimties skaičiavimas, fiksuojami sunaikintos ar sunykusios kultūrinės vertybės požymiai ir t. t.

Visi šie tyrimai nebuvo atliekami; buvo pasitenkinta tik fotografavimo būdu ir vizualiai užfiksuotais požymiais: nufotografuoti surinkti ir suversti į krūvą ir pavieniai kaulai, kaulų dalys, nufotografuota teritorija – teritorijos paviršius. Visa tai patvirtina, jog nežinia kur esančiuose laukuose buvo atliekami žemės kasimo, grunto lyginimo darbai, kad atliekant tuos darbus įvairiose vietose buvo rasti kaulai, kaulų dalys. Rasti kaulai (jų dalys) leido daryti prielaidas dėl galimai kažkur buvusių kapinių vietos, tačiau faktinių duomenų, patvirtinančių konkrečią vietą, konkrečios aplinkybės dėl to, ar išliko kapinaitės, nebuvo nustatyta.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas padarė išvadą, jog faktinių duomenų pripažinti, kad yra išlikusios kapinaitės ir kurioje konkrečioje vietoje Taryba neturėjo, o savo išvadas grindė tik bendro pobūdžio prielaidomis. Todėl Aktas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Akto pagrindu Tarandės senosios kapinės buvo įregistruotos Kultūros vertybių registre. Pats kapinaičių buvimo faktas teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigtas. Todėl teismas, tenkindamas reikalavimą dėl akto, kuriuo buvo neva patvirtintas kapinių išlikimo faktas ir konkreti kapinių buvimo vieta, įpareigojo Tarybą nagrinėti klausimą iš naujo, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo įpareigoti išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš kultūros vertybių sąrašo.

III. Pareiškėjas UAB „Stiebas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba įpareigota klausimą dėl Tarandės senųjų kapinių pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe nagrinėti iš naujo ir atmestas UAB „Stiebas“ reikalavimas įpareigoti Kultūros paveldo departamentą išregistruoti Tarandės senąsias kapines (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš kultūros vertybių registro, pakeisti ir tenkinti skundą visa apimtimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. nutartimi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stiebas“ apeliacinį skundą patenkino - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeitė, panaikindamas sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas nagrinėti klausimą dėl pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe Tarandės senąsias kapines, bei atmestas reikalavimas dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos įpareigojimo išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš Kultūros vertybių registro. Teismas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stiebas“ skundą patenkino ir įpareigojo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos išregistruoti Tarandės senąsias kapines (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Kultūros vertybių registro. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad administracinis ginčas kilo dėl akto, kuriuo nustatyta, jog Tarandės senosios kapinės yra nekilnojamoji kultūros vertybė, registruojama Kultūros vertybių registre, bei dėl šios nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimo Kultūros vertybių registre. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14, 21, 40 dalimis. Teismas konstatavo, kad tik šiuos įstatymo numatytus kriterijus atitinkantis objektas gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, o šių kriterijų atitikimas turi būti konstatuotas Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus atitinkančiame akte.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir tirtus įrodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui ta apimtimi, jog ginčijamas aktas neatitinka jam įstatymų keliamų reikalavimų ir nėra pagrįstas pakankamais objektyviais duomenimis, leidžiančiais daryti išvadą dėl konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės egzistavimo konkrečioje vietoje. Kultūros paveldo objekto ribos pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis, o tais atvejais kai ribos nesutampa, institucija, atsakinga už objekto apsaugą ir inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypo dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą.

Įstatymas akcentuoja, jog kultūros paveldo objekto teritorijos ribos turi būti pagrįstos tyrimais. Istorinių ir fizinių tyrimų būtinybę apibrėžiant objekto teritorijos ir vietovės ribas numato ir Aprašo 18 punktas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikalingi tyrimai nebuvo atlikti, o kapinių išlikimo faktas ir konkreti vieta grindžiami prielaidomis. Atsakovas šios išvados neginčijo. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio pagrindu tikrinant viso teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas atsakovo aktas turi būti panaikintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Administracinio ginčo ribos nustatomos pagal pareiškėjo pateiktame prašyme (skunde) suformuluotus reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnis). Reikalavimas įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo pareiškėjo nebuvo pareikštas. Galimi administracinio teismo sprendimai išnagrinėjus ginčą numatyti ABTĮ 88 straipsnyje. Administracinio akto ginčijimo atveju teismas sprendžia dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo ir esant pagrindui jį naikina (ABTĮ 88 str. 2 p.). Nagrinėjamu atveju nei ABTĮ, nei specialūs įstatymai nenumato teismo teisės įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą, dėl kurio priimtas aktas naikinamas, iš naujo, jei toks reikalavimas nebuvo pareikštas įstatymo nustatyta tvarka.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos įpareigojimo klausimą nagrinėti iš naujo naikinamas. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš Kultūros vertybių registro yra išvestinis ir tiesiogiai priklausomas nuo reikalavimo dėl akto panaikinimo. Byloje nustatyta, kad Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamoji kultūros vertybė Tarandės senosios kapinės įregistruotos (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gruodžio 7 d. akto Nr. KPD-RM-1571 pagrindu.

Pripažinus šį aktą neteisėtu ir nepagrįstu ir jį panaikinus išnyksta pagrindas objekto registravimui Kultūros vertybių registre, todėl turi būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo šią registraciją panaikinti. Atsižvelgiant į išdėstytą pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas tenkinant pareiškėjo skundą visoje apimtyje.

IV. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas 2012 m. liepos 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-245/2012, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Atsakovas nurodo, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, Tarandės senųjų kapinių, registravimo pagrindas – Kultūros Departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gruodžio 7 d. aktas Nr. KPD-RM-1571. Akto pridedamų dokumentų priede Nr. 4 pateikta Kultūros paveldo centro surinkta 2010 m. lapkričio 23 d. informacija apie Tarandės senąsias kapines. Joje pateiktas 1928 m. sudaryto žemėlapio su pažymėta Tarandės senųjų kapinių vieta fragmentas bei Darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos (RKKA) žemėlapio fragmentas su pažymėta Tarandės kapinių vieta. 2012 metų balandžio pabaigoje Kultūros paveldo centras Kultūros departamentui pateikė istorinę informaciją susijusią su Tarandės senosiomis kapinėmis, rastą Lietuvos valstybės istorijos archyve: ištraukų iš Kalvarijų Romos katalikų parapijos Šv.

Kryžiaus atradimo bažnyčios Mirties aktų metrikų knygos ir Bukiškių dvaro geometrinio plano kopijas, taip pat 1933 metų Riešės M 1:25000 planą iš tinklalapio (dokumentų kopijos ir jų oficialūs vertimai į lietuvių kalbą pridedami). Kultūros paveldo departamentas 2012 m. gegužės 4 d. raštu Nr. (17.3)2-1395 „Dėl dokumentų pateikimo vertimui“ (kopija pridedama) minėtus dokumentus pateikė išversti į lietuvių kalbą UAB „Vertimo namams“. 2012 metų birželio pradžioje Kultūros paveldo centras Kultūros paveldo departamentui pateikė 1925 metų Sudervės M 1:25000 planą ir 1931 metų Varšuvos karinio geografinio instituto 1:10000 ir 1:25000 mastelio žemėlapių topografinių ženklų pavyzdžių ir paaiškinimų ištrauką (dokumentų kopijos ir jų oficialūs vertimai į lietuvių kalbą pridedami).

Kultūros paveldo departamentas 2012 m. birželio 5 d. raštu Nr. (17.3)2-1730 „Dėl dokumentų pateikimo vertimui“ (kopija pridedama) minėtus dokumentus pateikė išversti į lietuvių kalbą UAB „Vertimo namams“. Atsakovo nuomone, procesas administracinėje byloje Nr. A502-245/2012 yra atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) pagrindu bei remiantis žemiau pateikiamais proceso atnaujinimo motyvais.

Pateikiama istorinė informacija liudija, jog XIX a. Tarandės gyventojai laidojo mirusiuosius netoli nuo gyvenvietės tam skirtose kapinaitėse. Tai patvirtina ištraukų iš Kalvarijų Romos katalikų parapijos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios Mirties aktų metrikų knygos eil. Nr. 64, 10, 71, 73 ir 36, kuriuose nurodomi miręs Tarandės gyventojai, kurie buvo palaidoti Bukiškių kapinėse. Akcentuotina, jog 1933 metų Riešės M 1:25000 plane ši vieta skliausteliuose dar įvardinta „Bukiszki“, t. y. Bukiškiai. Ši ir Tarandės gyvenvietės, jų toponimai, plane yra viena šalia kitos.

Bukiškių dvaro geometrinis planas taip pat lokalizuoja senąsias kapinaites ir ši lokalizacija atitinka 1925 metų Sudervės M 1:25000 plane parodytas ir kryželiu pažymėtas tas pačias kapinaites. Bukiškių dvaro geometriniame plane, ties keliu, 29 numeriu yra nurodytas žemės sklypas, pažymėtas kryželiais. 1925 metų Sudervės M 1:25000 plane kapinės, esančios toje pačioje vietoje, taip pat yra pažymėtos kryželiu. Pažymėtina, jog 1931 metų Varšuvos karinio geografinio instituto 1:10000 ir 1:25000 mastelio žemėlapių topografinių ženklų pavyzdžių ir paaiškinimų eil.

Nr. 98 nurodyta, jog kryželiais yra žymimos krikščioniškos kapinės. Atsakovo nuomone, minėti dokumentai, kartu su prie Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos Akto pridėtais dokumentais, pagrindžia Tarandės senųjų kapinių buvimo vietą konkrečioje vietoje ir konkrečiose ribose. Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259, 10 punktu, teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams.

Prie Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gruodžio 7 d. akto Nr. KPD-RM-1571 pridėti dokumentai patvirtina, kad vertinimo taryba atliko fiksavimo tyrimus, numatytus Aprašo 7.1 punkte bei istorinės-meninės raidos tyrimus pagal Aprašo 7.2 punktą vertindama, ar Tarandės senosioms kapinėms reikia suteikti teisinę apsaugą. Atkreiptinas dėmesys, jog jau pirmosios instancijos teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1773-365/2011 pažymėjo, jog kapinių buvimo faktas teismo vertinamas kaip nekeliantis abejonių ir kad pats kapinaičių buvimo faktas teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigtas.

Kultūros paveldo departamentas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju svarbus ne tik žemės sklypo savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, kad kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006 konstatavo, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 42 str. 2 d.), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalis.

Taigi, paaiškėjus esant papildomų duomenų, įrodančių Tarandės senųjų kapinių buvimo vietą, atsakovo nuomone, procesas administracinėje byloje Nr. A502-245/2012 yra atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, taip pat tokiu būdu siekiant apginti viešąjį interesą, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę - Tarandės senąsias kapines.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., administracines bylas Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010).

Esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-131/2009, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-195/2012).

Nustatyta, kad administracinėje byloje, kurioje atsakovas Kultūros paveldo departamentas siekia atnaujinti procesą, ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gruodžio 7 d. akto Nr. KPD-RM-1571, kuriuo nustatyta, jog Tarandės senosios kapinės yra nekilnojamoji kultūros vertybė, registruojama Kultūros vertybių registre, bei dėl šios nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimo Kultūros vertybių registre. Sprendžiant šį ginčą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad paminėtas Aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir tirtus įrodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui ta apimtimi, jog ginčijamas aktas neatitinka jam įstatymų keliamų reikalavimų ir nėra pagrįstas pakankamais objektyviais duomenimis, leidžiančiais daryti išvadą dėl konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės egzistavimo konkrečioje vietoje. Taigi, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimus iš esmės nulėmė tai, kad buvo nustatyti esminiai procedūriniai pažeidimai, kurių konstatavimas buvo pagrindas panaikinti administracinį aktą. Kitaip tariant, atsakovo pateikti nauji įrodymai, tariamai pagrindžiantys Tarandės senųjų kapinių buvimo vietą konkrečioje vietoje ir konkrečiose ribose, nesudarytų pagrindo konstatuoti, kad naujų įrodymų įvertinimas turėtų įtakos teismo sprendimo teisėtumui iš esmės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos (žr., pvz. administracines bylas Nr. P438-104/2010, Nr. P502-187/2010). Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl atsakovo kaltės (žr., pvz., administracines bylas Nr. P143-160/2009, Nr. P662-80/2010).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Kultūros paveldo departamentui apie jo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus dokumentus ir juose užfiksuotas aplinkybes anksčiau nebuvo ir negalėjo būti žinoma, ar kad atsakovui buvo sudaryta kliūčių savo iniciatyva rinkti naujus papildomus įrodymus ir pateikti šiuos įrodymus anksčiau.

Be to, kaip paminėta, pateikti nauji įrodymai, teismams konstatavus atsakovo padarytą procedūrinį pažeidimą, nepakeistų bylos baigties.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstyta argumentacija nepatvirtina minėto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo. Todėl atnaujinti procesą šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-245/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės “Stiebas“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius