2013-07-16 Nr. AB-3611-3-64-3-00062-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1004/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00062-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 2) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), jo naudai 50 000 Lt neturtinės žalos. Patikslinęs skundą (1 t., b. l. 201), pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinės žalos atlyginimą po 100 Lt už kiekvieną dieną nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. gegužės 10 d., kuomet buvo pažeistos jo teisės dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pareiškėjas nurodė, kad daugelyje kamerų yra netinkama šviesa, kuri kenkia akims, neatitinka higienos normos. 99 kameroje didelė drėgmė, kaip ir 101 kameroje, pelėsis ant sienų, lubų, dažai nusilupinėję. Dėl drėgmės rūbai būdavo drėgni, būdavo vėsu. Tardymo izoliatorius nesudarė tinkamų sąlygų skaityti, susipažinti su byla ir t. t. Atsakovas dėl trumpalaikio laikymo kamerų sąlygų teigė, kad nėra informacijos, kuriose kamerose buvo laikomas, tačiau tai neturėtų reikšti, kad jis nebuvo laikomas jo nurodytose kamerose.

Liudytojas paminėjo tas pačias kameras, tik negalėjo nurodyti skaičių. Po 2011 m. sausio 7 d. atlikto patikrinimo matyti, kad higienos normos reikalavimų neatitinka priėmimo ir paskirstymo kameros Nr. 1, 4, 5. Jeigu režiminės kameros gali būti remontuojamos, pareiškėjo manymu, gali būti remontuojamos ir karantino kameros, ir tai nepažeistų jokių įstatymų. Dėl laikymo sąlygų kamerose Nr. 7, 24, 25, 51, 99 ir 101 atsakovas teigė, kad režiminėje kameroje Nr. 24 Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. sausio 7 d. nustatė, jog yra dirbtinio apšvietimo ir oro judėjimo greičio pažeidimai, bei teigė, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. rugpjūčio 10 d. negalėjo būti pažeidžiami dirbtinė apšvieta bei oro judėjimo greitis, bet teismui nepateikė jokių įrodymų.

Liudytojas, buvęs toje kameroje, nurodė, jog ji neatitinka higienos normų, kaip ir kitos paminėtos režiminės kameros. Be to, atvykęs iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės, negaudavo maisto. Sauso maisto daviniai taip pat nebūdavo išduodami. Kirpykla neatitinka higienos normos reikalavimų. Dušai bei prie jų esantys persirengimo kambariai taip pat neatitinka higienos normos reikalavimų. Jo rašytinis prašymas tęsti mokslus buvo paduotas, bet jam nebuvo sudaryta galimybė gauti bendrąjį lavinimą.

Dėl atsakovo neveikimo negalėjo tęsti mokslo. Kol Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo stomatologo, jis kreipėsi į medikus dėl dantų skausmo. Atėjus dirbti stomatologei, jam buvo išrauti du dantys, kurie sugedo tuo laikotarpiu. Nors turėjo teisę prekintis parduotuvėje, negalėjo gauti visų prekių. Pagal įstatymą jam priklauso ne mažiau kaip 1,5 val. pasivaikščioti gryname ore. Jis neteko kiekvieną kartą po 0,5 val. pasivaikščiojimo. Visuose tardymo izoliatoriuose-kalėjimuose, grįžus iš etapo iš karto būna sanitarinis švarinimas, o Šiaulių tardymo izoliatoriuje to nėra.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 89–99) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad informacijos, kurioje trumpalaikio laikymo kameroje buvo laikomas iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės atvykęs pareiškėjas, nėra, nes šie duomenys nėra fiksuojami. Nesant šių duomenų, nėra galimybės nagrinėti ir konkrečių laikymo sąlygų, t. y. ventiliacijos, apšvietimo atitikties higienos normos reikalavimams. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrino kai kurias iš trumpalaikio laikymo kamerų (Nr. 2, 4, 5), ir buvo nustatyti tam tikri temperatūros, oro judėjimo greičio, santykinės oro drėgmės bei naktinės dirbtinės apšvietos neatitikimai higienos normos reikalavimams.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog buvo laikomas būtent aukščiau tikrintose trumpalaikio laikymo kamerose ir buvo laikomas būtent tuo metu, kai Šiaulių visuomenės sveikatos centras konstatavo tam tikrus mikroklimato parametrų pažeidimus. Pažymėjo, jog pareiškėjas dažniausiai buvo laikomas priėmimo-paskirstymo kameroje Nr. 5, kartą buvo patalpintas priėmimo-paskirstymo kameroje Nr. 1 ir du kartus – Nr. 4, todėl, vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas priėmimo-paskirstymo kamerose, turėtų būti vertinamos sąlygos būtent šiose konkrečiose kamerose.

Santykinio drėgnumo, oro judėjimo greičio, oro temperatūros rodikliams būdingas momentiškumas, o ne pastovumas, t. y. jau kitą dieną jie gali būti kitokie. Šiaulių visuomenės sveikatos centro konstatuotas pažeidimas priėmimo-paskirstymo kameroje Nr. 5 buvo padarytas 2011 m. sausio 7 d. 12.45 min. Negalima konstatuoti fakto, kad pareiškėjo buvimo šioje kameroje laiku (2011 m. sausio 11 d.) taip pat ar ta pačia apimtimi buvo pažeidžiami higienos normos reikalavimai, konstatuoti 2011 m. sausio 7 d. Be to, natūralios dienos apšvietos, oro judėjimo greičio (ventiliacijos), santykinio oro drėgnumo reikalavimai Šiaulių tardymo izoliatoriui netaikomi, nes jie būtų susiję su patalpų rekonstrukcijos darbais (pvz., langų didinimu, mechaninės ventiliacijos sistemos įrengimu).

Nurodė, kad pareiškėjas kamerose Nr. 7, 24, 25, 51, 99, 101 buvo laikomas nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2011 m. sausio 7 d. su pertraukomis. Kadangi pareiškėjas patikrinimo metu 2011 m. sausio 7 d. buvo laikomas kameroje Nr. 99, turėtų būti nagrinėjami šioje kameroje konstatuoti higienos normos pažeidimai. Negalima konstatuoti fakto, kad pareiškėjo buvimo kitose kamerose Nr. 7, 24, 25, 51, 101 laiku taip pat ar ta pačia apimtimi buvo pažeidžiami higienos normos reikalavimai, konstatuoti 2011 m. sausio 7 d. Kameroje Nr. 99 buvo nustatyti natūralios apšvietos, oro judėjimo greičio pažeidimai, taip pat patalpų purvinos sienos, atsilupusi sienų bei lubų danga, vizualiai ant sienų matomas pelėsis.

Pareiškėjas, kaip ir kartu su juo laikomi kiti kaliniai, turi imperatyviai teisės aktų nustatytą pareigą rūpintis švara ir tvarka kameroje, kurioje jie gyvena. Pašalino pažeidimus: kameroje Nr. 99 atliktas dalinis remontas, oro judėjimo greičio pažeidimų nėra, nustatytas vienintelis natūralios apšvietos koeficiento pažeidimas. Norint, kad natūralaus apšvietimo koeficientas atitiktų nustatytus reikalavimus, turėtų būti didinami kameros langai, per kuriuos patenka natūrali dienos šviesa. Tačiau Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą, ir dėl to jų negalima griauti, perstatyti, rekonstruoti, todėl ir kamerų langų didinimas nėra leidžiamas teisės aktų.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės, išskyrus 2010 m. rugpjūčio 6 d., 2010 m. lapkričio 3 d. bei 2011 m. kovo 14 d., į Šiaulių tardymo izoliatorių atvykdavo jau pasibaigus dienotvarkėje nustatytam pietų laikui. Nors išvardytomis dienomis pareiškėjas atvyko dar nepasibaigus pietų laikui, tačiau tik atvykę asmenys nėra iškart maitinami, nes pirmiausia turi būti atliktos teisės aktuose nustatytos procedūros. Visi be išimčių į Šiaulių tardymo izoliatorių atvykę konvojuoti suimtieji ir nuteistieji yra pamaitinami pietumis (nebent tokio maitinimo patys atsisako), atskira šio maitinimo apskaita iki 2011 m. gruodžio 21 d. nebuvo vedama.

Nurodė, jog prausimosi patalpų patikrinimas buvo atliktas 2011 m. gegužės 25 d., o pareiškėjas patikrinimo metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo laikomas. Higienos normos reikalavimų dėl santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio Šiaulių tardymo izoliatorius vykdyti negali, nes nėra galimybių įrengti mechaninę vėdinimo sistemą. Kirpyklos patalpų patikrinimas buvo atliktas 2011 m. gegužės 25 d., o pareiškėjas patikrinimo metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo laikomas. Pašalino nustatytus pažeidimus. Pažymėjo, jog savivaldybės taryba teisės aktų nustatyta tvarka nėra įsteigusi mokyklos, todėl bendrasis lavinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtiesiems nėra organizuojamas.

Pareiškėjo buvimo tardymo izoliatoriuje metu Socialinės paramos suimtiesiems fonde lėšų nebuvo, todėl pašalpa pareiškėjui negalėjo būti skirta. Nors, pareiškėjo teigimu, jis yra gavęs prokuroro leidimą dirbti, tačiau skundžiamu pareiškėjo laikymo tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galimybės dirbti suimtiesiems nebuvo, taigi ir pareiškėjo teisė dirbti negalėjo būti įgyvendinama. Pažymėjo, jog pareiškėjas nedetalizavo, nenurodė, kokiais veiksmais gydytoja E. C. veikė pažeisdama teisės aktų nuostatas, kada ir kokia medicininė pagalba nebuvo suteikta; taip pat nenurodė ir plačiau nepaaiškino, kokiu konkrečiu laiku jam nebuvo suteikta odontologo pagalba.

Nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. birželio 20 d. gydytojo odontologo nebuvo. Nesant gydytojo odontologo, buvo teikiama tik būtinoji pagalba – skirti vaistai skausmui malšinti. Kai Šiaulių tardymo izoliatoriuje dirbo gydytojas odontologas, pareiškėjui odontologo paslaugos buvo teikiamos. Nurodė, kad saldainiai „Lokys“ yra įtraukti į 2011 m. rugsėjo mėn. UAB „Amerija“ (tardymo izoliatoriuje veikiančios parduotuvės) maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainoraštį. Iš dviejų pareiškėjo prašyme nurodytų saldainių rūšių („Pupa“ ir „Lokys“) jam buvo parduoti saldainiai „Pupa“.

Užsakyti saldainiai „Lokys“ nebuvo pristatyti dėl objektyvių priežasčių, nes į parduotuvę neatvežė tiekėjas. Teigė, jog pareiškėjui buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas 1 val. trukmės pasivaikščiojimas. Pasivaikščioti suimtieji (nuteistieji) yra vedami dienotvarkėje nustatytu laiku. Išvedimo pasivaikščioti (grįžimo iš pasivaikščiojimo) laikas Šiaulių tardymo izoliatoriaus vidaus dokumentuose nefiksuojamas. Pabrėžė, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būnant priėmimo-paskirstymo kamerose yra siūlomas šiltas maistas, jiems užsakytas ir likęs nuo pietų.

Neužtekus tokio maisto yra duodamas sausas davinys. Visi be išimčių į Šiaulių tardymo izoliatorių atvykę konvojuoti suimtieji ir nuteistieji yra pamaitinami pietumis (ar atsižvelgiant į jų atvykimo laiką – vakariene), išskyrus tuos, kurie tokio maitinimo atsisako, atskira šio maitinimo išdavimo apskaita nebuvo vedama. Sanitarinis švarinimas atliekamas naujai į tardymo izoliatorių atvykusiems asmenims, t. y. tokiems asmenims, kurie priimami į tardymo izoliatorių pirmą kartą, kadangi pareiškėjas į tardymo izoliatorių buvo nuolat etapuojamas iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės ir atvirkščiai, sanitarinis švarinimas neturėjo būti atliekamas kiekvieną kartą jam atvykus į tardymo izoliatorių.

Pareiškėjui būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinama jo teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, gauti išskalbtą patalynę. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad dėl laikymo sąlygų patyrė depresiją, nepatogumus, šoką, pažeminimą. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių šiuos jam atsiradusius sveikatos sutrikimus pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai ir nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos pagrįstumo, teismas turėtų vertinti, kokiu konkrečiai laikotarpiu, kiek ilgai ir būtent kokios laikymo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, bei atsižvelgti į tai, kad atsakovas reagavo į išaiškėjusius laikymo sąlygų neatitikimus higienos normoms ir ėmėsi visų reikiamų ir galimų priemonių jiems pašalinti.

Siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo charakteristiką, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys patirtą neturtinę žalą, įvertintas priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu (1 t., b. l. 216–236) atmetė pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą kaip nepagrįstus.

Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais. Pažymėjo, jog Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas, spręsdamas dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog atvykus iš Panevėžio apskrities areštinės 2010 m. rugpjūčio 6 d., 2010 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. spalio 8 d., 2010 m. lapkričio 3 d., 2011 m. sausio 11 d., 2011 m. sausio 25 d., 2011 m. vasario 11 d., 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. balandžio 12 d., 2011 m. balandžio 19 d., 2011 m. gegužės 27 d., 2011 m. birželio 17 d., 2011 m. rugpjūčio 16 d., 2011 m. spalio 28 d. buvo patalpinamas į laikino sulaikymo kameras, kuriose rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi kartu, nėra ventiliacijos, netvarka, purvini suolai ir sienos, tualetai neatitinka higienos normų reikalavimų, blogas apšvietimas, nėra praustuvų; tokiomis pat sąlygomis buvo laikomas ir karantino kamerose; netinkamomis sąlygomis buvo laikomas ir kamerose Nr. 7, 24, 51, 99, 101. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje savo iniciatyva patikrins, ar atsakovas nepažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktą Konvencijos 3 straipsnio aiškinimą (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų 2, 12.3 punktais.

Teismas, spręsdamas dėl trumpalaikio sulaikymo kamerų, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog įstatymų leidėjas neįpareigoja tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose 2 val. laikomi asmenys, neturi galimybių, vertindamas turimus rašytinius įrodymus, nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Nesant šių duomenų, nėra galimybės nagrinėti ir konkrečių laikymo sąlygų, tokių kaip ventiliacijos, apšvietimo atitikties higienos normos reikalavimams.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. sausio 7 d. patikrinimo metu konstatavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) pažeidimus. Pabrėžė, kad, atsižvelgiant į tai, jog dėl trumpalaikio buvimo kamerose nėra registruojami duomenys, susiję su konkrečių asmenų laikymu konkrečiu laikotarpiu konkrečioje kameroje, negalima konstatuoti, jog dėl Šiaulių visuomenės sveikatos centro konstatuotų tam tikrų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų pažeidimo pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 6 d., 2010 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. spalio 8 d., 2010 m. spalio 22 d., 2010 m. lapkričio 3 d., 2011 m. sausio 11 d., 2011 m. sausio 25 d., 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. balandžio 1 d., 2011 m. balandžio 12 d., 2011 m. balandžio 19 d., 2011 m. gegužės 27 d., 2011 m. birželio 17 d. buvo laikomas paskirstymo kameroje Nr. 5, 2011 m. vasario 11 d. – paskirstymo kameroje Nr. 1, 2011 m. rugpjūčio 16 d., 2011 m. spalio 28 d. – paskirstymo kameroje Nr.

4. Pažymėjo, jog 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1 aktualūs tie duomenys, kurie yra susiję su pareiškėjo nurodytu laikotarpiu buvusiomis sąlygomis paskirstymo kamerose, o tiksliau atsižvelgtina į tai, jog iki 2011 m. sausio 7 d. (patikrinimo vietoje laikas) pareiškėjas buvo laikomas tik paskirstymo kameroje Nr.

5. Teismas įvertino šiame akte konstatuotus pažeidimus, taip pat atsižvelgė į šio patikrinimo duomenis apibendrinantį Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 25 d. raštą Nr. S-199, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo aktą Nr. EP-144, parengtą po 2011 m. balandžio 27 d. atlikto patikrinimo. Teismas, įvertinęs dokumentuose nurodytus pažeidimus, padarė išvadą, kad negalima konstatuoti, jog pareiškėjui buvus paminėtais laikotarpiais paskirstymo kameroje Nr. 5 buvo padaryta neturtinė žala, pareiškėjas nepagrindė konkrečiais įrodymais, jog būtent nepakankamas apšvietimas, kiti nurodyti higienos normos nuostatų momentinio pobūdžio pažeidimai tam tikru trumpalaikiu laikotarpiu turėjo įtakos jo sveikatos pablogėjimui ir žalos jam atsiradimui.

Teismas, spręsdamas dėl maitinimo (sauso davinio) suteikimo atvykus iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės, nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 6 d., 2010 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. spalio 8 d., 2010 m. lapkričio 3 d., 2011 m. sausio 11 d., 2011 m. sausio 25 d., 2011 m. vasario 11 d., 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. balandžio 12 d., 2011 m. balandžio 19 d., 2011 m. gegužės 27 d., 2011 m. birželio 17 d., 2011 m. rugpjūčio 16 d., 2011 m. spalio 28 d. negaudavo pietų maisto davinio, nes iš laikino sulaikymo kamerų į karantino kameras buvo patalpinamas ne anksčiau nei 16 val., nurodė, jog atvykstantiems nebuvo išduodamas sausas davinys ir nebuvo atskirai gaminami pietūs; taip pat nurodė, jog 2011 m. spalio 28 d. dėl aukščiau paminėtų priežasčių negavo vakarienės. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių 2010 m. rugpjūčio 6 d. atvyko 12.00 val., 2010 m. rugpjūčio 20 d. atvyko 14.40 val., 2010 m. spalio 8 d. atvyko 13.15 val., 2010 m. lapkričio 3 d. atvyko 12.20 val.; iš Panevėžio 2011 m. sausio 11 d. atvyko 13.55 val., 2011 m. sausio 25 d. atvyko 13.00 val., 2011 m. vasario 11 d. atvyko 13.00 val., 2011 m. vasario 22 d. atvyko 13.30 val., 2011 m. kovo 14 d. atvyko 10.45 val., 2011 m. balandžio 12 d. atvyko 13.45 val., 2011 m. balandžio 19 d. atvyko 13.10 val., 2011 m. gegužės 27 d. atvyko 12.45 val., 2011 m. birželio 17 d. atvyko 13.15 val., 2011 m. birželio 16 d. atvyko 12.45 val., 2011 m. spalio 28 d. atvyko 13.30 val.

Atsakovas teigė, kad, būnant priėmimo-paskirstymo kamerose, suimtiesiems (nuteistiesiems) yra siūlomas šiltas maistas, kuris buvo suimtiesiems ir nuteistiesiems užsakytas ir likęs nuo pietų. Tik neužtekus tokio maisto yra duodamas sausas davinys. Visi be išimčių į Šiaulių tardymo izoliatorių atvykę konvojuoti suimtieji ar nuteistieji yra pamaitinami pietumis (nebent tokio maitinimo patys atsisako), atskira šio maitinimo apskaita nebuvo vedama iki 2011 m. gruodžio 21 d. Teismas atkreipė dėmesį į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d.

įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės) 34 punktą. Įvertinęs tai, jog liudytojas G. K. iš Panevėžio į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuojamas 2011 m. vasario 11 d., 2011 m. spalio 28 d., t. y. tik 2 etapavimai sutapo su pareiškėjo nurodytais, teismas liudytojo parodymus vertino kritiškai, todėl jų pagrindu negalėjo konstatuoti neteisėto neveikimo, t. y. jog Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktas buvo pažeistas ir pareiškėjui nurodytomis dienomis nebuvo išduodami pietūs bei vakarienė 2011 m. spalio 28 d.

Teismas, spręsdamas dėl laikymo sąlygų kamerose Nr. 7, 24, 25, 51, 99, 101, vadovavosi Kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymas Nr. V-124), galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktu. Nustatė, kad tam tikrais laikotarpiais (2010 m. spalio 8 d.–2010 m. spalio 15 d., 2010 m. spalio 22 d.–2010 m. spalio 26 d., 2010 m. lapkričio 24 d.–2010 m. lapkričio 26 d., 2010 m. lapkričio 26 d.–2010 m. lapkričio 28 d., 2011 m. sausio 11 d.–2011 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 25 d.–2011 m. vasario 8 d., 2011 m. vasario 11 d.–2011 m. vasario 18 d., 2011 m. vasario 22 d.–2011 m. kovo 8 d., 2011 m. kovo 14 d.–2011 m. kovo 28 d., 2011 m. balandžio 1 d.–2011 m. balandžio 8 d., 2011 m. balandžio 19 d.–2011 m. gegužės 17 d., 2011 m. gegužės 27 d.– 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. birželio 17 d.–2011 m. birželio 18 d., 2011 m. birželio 18 d.–2011 m. rugpjūčio 12 d., 2011 m. rugpjūčio 16 d.–2011 m. rugpjūčio 19 d., 2012 m. gegužės 8 d.–2012 m. gegužės 10 d.), iš viso 172 dienas, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 7, 101, 25, 9, 104, 75, kuriose vienam kalinamajam teko gyvenamojo ploto nuo 2,32 iki 3,66 kv. m.

Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas. Kitais laikotarpiais gyvenamojo ploto viršutinė riba kamerose Nr. 24, 7, 51, 99, 9, 29, 37, 36 viršijo 3,77–5,42 kv. m, ir tai, teismo nuomone, vertintina kaip priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas nacionalinių teisės aktų pažeidimas. Nustatęs, kad pareiškėjas 172 dienas buvo laikomas akivaizdžiai perpildytose kamerose, teismas konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė aukščiau paminėtų taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog kamerose Nr. 7, 24, 25, 51, 99, 101 buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Teismas įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 15 d. raštą Nr. S-199 (1.23). Pažymėjo, jog nustatyti pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu yra tik tie, kurie susiję su kamera Nr. 99 (pareiškėjas buvo laikomas šioje kameroje patikrinimo metu, t. y. 2010 m. gruodžio 21 d.–2011 m. sausio 7 d.). Teismas taip pat įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-1.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56, 58 punktus. Įvertinęs Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų pažeidimus, teismas konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog dėl natūralios apšvietos koeficiento ir oro judėjimo greičio nustatytų normų pažeidimų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai ar kitokio pobūdžio neturtinė žala.

Teismas, spręsdamas dėl higienos normų dušuose ir persirengimo kambariuose, įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 9 d. raštą Nr. S-2239, taip pat Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 1 d. patikrinimo aktą Nr. EP-195 ir 2011 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. EP-563. Nustatė, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo iki 2011 m. gegužės 17 d. ir vėl nuo 2011 m. gegužės 27 d., t. y. pažeidimų konstatavimo metu pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Įvertinęs tai, kad pažeidimai buvo konstatuoti tuo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, bei atsižvelgęs į tas faktines aplinkybes, jog vėlesnio patikrinimo metu pažeidimai nebebuvo nustatyti, teismas padarė išvadą, kad negalima konstatuoti, jog dėl Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 1 d. patikrinimo akte Nr. EP-195 numatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Teismas, spręsdamas dėl naudojimosi kirpyklos paslaugomis, įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 9 d. raštą Nr. S-2239. Nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo iki 2011 m. gegužės 17 d. ir vėl nuo 2011 m. gegužės 27 d., t. y. pažeidimų konstatavimo metu (2011 m. gegužės 25 d.) pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 15 d. patikrinimo metu buvo konstatuota, jog paruošti naudoti instrumentai laikomi švarioje talpykloje. Kiekvienam asmeniui naudojami vienkartiniai užtiesalai, popierinės kaklajuostės. Pastaruoju metu rengiamos patalpos kirpyklai. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teisė naudotis kirpėjo paslaugomis nebuvo varžoma, negalima daryti išvados, jog pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį nesinaudoti kirpyklos paslaugomis sąlygojo neteisėta Šiaulių tardymo izoliatoriaus veika (veiksmai ar neveikimas), todėl negalima konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Teismas, spręsdamas dėl teisės į mokslą, nustatė, kad pareiškėjas turi 11 klasių išsilavinimą, t. y. pagrindinį išsilavinimą. Teismas vadovavosi Švietimo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalimis, Suėmimo vykdymo įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi. Konstatavo, kadangi savivaldybės taryba teisės aktų nustatyta tvarka nėra įsteigusi mokyklos, bendrasis lavinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtiesiems nėra organizuojamas. Atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98. Teismas padarė išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje neorganizuojant bendrojo lavinimo nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į mokslą.

Teismas, spręsdamas dėl įsidarbinimo, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2009 m. balandžio 1 d.) 40 straipsnio 1, 2 dalimis. Atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas numatė dvi būtinąsias sąlygas dėl teisės dirbti suimtiesiems: ji gali būti įgyvendinama ne tik turint suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, bet ir esant galimybei dirbti tardymo izoliatoriuje. Nustatė, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro 2010 m. spalio 20 d. nutarimu buvo leista pareiškėjui, jei yra galimybė, dirbti tardymo izoliatoriuje. Nesant galimybės dirbti suimtiesiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Šiaulių tardymo izoliatorius neprivalėjo suteikti galimybės įsidarbinti pareiškėjui. Dėl to teismas konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai (neveikimas) negali būti laikytini neteisėtais.

Teismas, spręsdamas dėl socialinės pašalpos, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. 430 redakcija) patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 7.1, 7.2. 7.3, 7.4, 7.5 punktais. Nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 17/01-662 pareiškėjas buvo informuotas, jog Aprašas nustato, kad Socialinės paramos suimtiesiems fondo lėšas sudaro pinigai, surasti suimtųjų laikymo tardymo izoliatoriuose metu, ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų, kuriose dirba suimtieji, pelno dalis. Rašte pažymėta, kad pareiškėjui negali būti skirta pašalpa iš Socialinės paramos suimtiesiems fondo, kadangi suimtųjų laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu pas suimtuosius pinigų rasta nebuvo, valstybės įmonės, kurioje dirbtų suimtieji, nėra, ir todėl šiame fonde lėšų šiuo metu nėra. Įvertinęs aukščiau nurodytus Aprašo kriterijus, teismas konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui neskyrė pašalpos iš Socialinės paramos suimtiesiems fondo.

Teismas, spręsdamas dėl medicininės pagalbos suteikimo, nustatė, kad 2011 m. balandžio 27 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl gydytojo A. B. elgesio. Pareiškėjas nurodė, jog direktoriaus pavaduotojas P. Ž. paskyrė atsakymą parengti gydytojui A. B. Į paminėtą pareiškėjo 2011 m. balandžio 27 d. skundą buvo atsakyta Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 17/01-321, kurį parengė K. G. Rašte nurodyta, kad 2011 m. balandžio 26 d. medicininės apžiūros metu indikacijų gydymui nenustatyta, gydymas neskirtas.

Nei teismo posėdžių metu, nei su skundais pareiškėjas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie galbūt neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, galbūt sukėlusius pareiškėjui neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog patyrė nepagarbą iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojos E. C., nebuvo kelis kartus suteikta medicininė pagalba. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. gegužės 7 d. rašte Nr. 17/01-732 nurodyta, jog 2010 m. gruodžio 1 d. gautas pareiškėjo skundas dėl psichiatro konsultacijos ir gydytojos E. C. elgesio.

Jame informuojama, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje Sveikatos priežiūros tarnyboje psichiatro nėra. 2010 m. gruodžio 3 d. pareiškėją pakartotinai konsultavo gydytojas A. B. Taip pat nurodoma, jog medicininės apžiūros metu pasiūlymo vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę psichiatro konsultacijai pareiškėjas atsisakė. Dėl gydytojos E. C. elgesio įvyko pokalbis ir gydytojai paaiškintos paciento ir gydytojo bendravimo taisyklės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. spalio 18 d. rašte Nr. 14/01-623 nurodyta, jog, pagal Ambulatorinių ligonių registracijos žurnalą, 2010 m. spalio 14 d. pareiškėjas buvo užregistruotas pas gydytoją, tačiau apžiūrėtas nebuvo, kadangi sergančiųjų skaičius yra didelis, gydytojas neturi galimybių apžiūrėti visų užsiregistravusių registracijos dieną, todėl konsultacija atidedama iki kitos darbo dienos, o pirmąją pagalbą visą parą suteikia budinčioji slaugytoja.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai (Kardomojo kalinimo įstatymo 5 str. 1 d.), todėl jų sveikata turi būti prižiūrima kokybiškai, tačiau nebūtinai lygiai tokia pat tvarka kaip laisvėje esančių asmenų. Tardymo izoliatoriuje suimtųjų ir nuteistųjų sveikatos priežiūra turi būti organizuojama ir teikiama įstatymų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į esamas sąlygas.

Teismas, spręsdamas dėl odontologo paslaugų suteikimo, įvertino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. balandžio 28 d. raštą Nr. 23-1121. Nustatė, kad nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. birželio 20 d. gydytojo odontologo nebuvo. 2011 m. kovo 25 d. išėjus gydytojai odontologei vyko naujo specialisto paieška. Gydytoja odontologė R. B. Šiaulių tardymo izoliatoriuje dirbti pradėjo nuo 2011 m. birželio 20 d. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad, atėjus dirbti stomatologei, jam buvo išrauti du dantys, kurie sugedo tuo laikotarpiu. Tačiau pareiškėjo išvados objektyviais įrodymais nėra įrodytos, nors pagal bendrą įrodinėjimo naštą pati šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kurias teigia (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Susieti pareiškėjo dviejų dantų išrovimą su atsakovo veiksmais ir sprendimais ginčui aktualiu laikotarpiu nėra jokio faktinio pagrindo.

Teismas, spręsdamas dėl pasivaikščiojimų laiko, nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog 2011 m. spalio 28 d.–2011 m. lapkričio 3 d. buvo sutrumpintas pasivaikščiojimo laikas pusvalandžiu (kiekvieną dieną po pusvalandį trumpiau). Teismas atsižvelgė į atsakovo atsiliepime šiuo klausimu nurodytus argumentus, taip pat Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 17/01-1224. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas ir buvo nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu, tačiau jis buvo apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui – šio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas. 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendyje nurodyta, jog pareiškėjui kardomosios priemonės (suėmimo) taikymas pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Šiuo atveju laikytina, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (2011 m. spalio 28 d.–2011 m. lapkričio 3 d.), dar neįsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiui, Šiaulių tardymo izoliatorius neprivalėjo suteikti pareiškėjui 1,5 val. pasivaikščiojimui.

Teismas, spręsdamas dėl saldainių pirkimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus parduotuvės, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo (nuo 2009 m. balandžio 1 d. galiojanti redakcija) 28 straipsniu. Nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 13 d. pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui prašymą dėl leidimo pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, kuriame nurodė 12 produktų (reikmenų) pavadinimus. Ties 6 numeriu pareiškėjas nurodė vieną vienetą saldainių „Lokys“. UAB „Amerija“ 2011 m. rugsėjo mėn. maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainoraštyje saldainių grafoje nurodomi saldainiai „Lokys“, 120 g. Teismas taip pat vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtinto Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomo maisto produktų asortimento 1 punktu. Šiaulių tardymo izoliatoriuje veikiančios parduotuvės 2011 m. rugsėjo mėn. kainoraštyje pateikiamos 5 rūšys saldainių. Tai, jog pareiškėjo pageidaujamos rūšies saldainių „Lokys“ jis negalėjo įsigyti 2011 m. rugsėjo 13 d., negali būti vertintina kaip atsakovo neteisėta veika (neveikimas). Atsakovo atsiliepime pažymėta, jog užsakyti saldainiai „Lokys“ nebuvo pristatyti dėl objektyvių priežasčių, nes į parduotuvę neatvežė tiekėjas.

Teismas, spręsdamas dėl sanitarinio švarinimo, nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių 2010 m. rugpjūčio 6 d., 2010 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. spalio 22 d., 2010 m. lapkričio 3 d., 2011 m. sausio 11 d., 2011 m. sausio 25 d., 2011 m. vasario 11 d., 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. balandžio 1 d., 2011 m. gegužės 27 d., 2011 m. birželio 17 d., 2011 m. rugpjūčio 16 d., 2011 m. spalio 28 d. nebuvo atliekamas sanitarinis švarinimas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (aktualios akto redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. sausio 24 d. iki 2011 m. vasario 15 d. ir nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2012 m. balandžio 1 d.) 106, 107 punktais. Teismas iš esmės sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjo teisės buvo užtikrinamos remiantis paminėtų taisyklių 107 punkto, o ne 106 punkto nuostatomis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Neabejojo, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p., CK 1.138 str. 6, 8 p.). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertino kaip nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 100 Lt neturtinės žalos priteisimo už kiekvieną dieną nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. dėl pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 2–6) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50 000 Lt bei po 100 Lt už 172 dienas, kaip pripažino teismas, kad buvo pažeistos jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas nesutinka su faktinių aplinkybių ir įrodymų dėl jo teisių pažeidimo bei žalos atlyginimo vertinimu.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 34–35) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad priimant teismo sprendimą buvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais, teismui adresuotais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais. Buvo pagrįstai parinktas konkretus asmens teisių gynimo būdas ir priimtas sprendimas.

Atsakovas, be to, pateikė prašymą dėl išlaidų atlyginimo (2 t., b. l. 37), kuriuo prašo priteisti iš pareiškėjo 13,80 Lt išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą (92 į bylą pateiktos kopijos po 0,15 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatos)).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus (CK 6.271 str. taikymo prasme - Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į (jo neįvardintų) teisės aktų nustatytų higienos normų nesilaikymą kamerose ir kitose patalpose, kuriose jam teko gyventi ir būti, atliekant laisvės atėmimo bausmę pas atsakovą laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. Savo teisių pažeidimą pareiškėjas taip pat sieja su higienos normų dušuose ir persirengimo kambariuose pažeidimu, netinkamu kirpyklos paslaugų atlikimu, teisės į mokslą, medicininį aptarnavimą bei į darbą pas atsakovą pažeidimu, teisės į pasivaikščiojimą gryname ore bei teisės gauti jo pageidaujamus maisto produktus suvaržymu.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo sąlygas trumpalaikio sulaikymo kamerose, jo maitinimo organizavimą tuomet, kai jis atvykdavo pas atsakovą iš kitų įstaigų, ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą.

Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t.

Nagrinėjamoje situacijoje (nekalbant apie pareiškėjo nurodytą teisės į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą nesilaikymą) pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo dalies, sietinos su jo asmeninės teisės turėti teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą, kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, kad bylai aktualiu laikotarpiu - nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. - pareiškėjas 172 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas aukščiau paminėtas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas. Todėl konstatuotina, kad tuo buvo pažeistas paminėtas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimas. Be to, atsižvelgiant į šio pažeidimo trukmę bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo atžvilgiu kartu buvo pažeistos ir paminėtos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad aukščiau nurodyti teisės akto (paminėto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-11-11 įsakymo Nr. V-124) pažeidimai leidžia taikyti ginčo santykiams CK nustatytą neturtinės žalos atlyginimo institutą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Atsižvelgdama į tai bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo teisės gyventi neperpildytoje kameroje pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas tinkamu šios teisės gynimo būdu. Kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 1 500 Lt - yra adekvatus jo atžvilgiu padarytiems teisės pažeidimams.

Kolegija šioje nutartyje nesprendžia klausimo dėl atsakovo prašymo atlyginti jo patirtos išlaidas, nes toks prašymas gali būti paduotas pirmosios instancijos teismui ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos keičiamas, priteisint pareiškėjui 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo R. V. skundą patenkinti iš dalies: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjo R. V. naudai vieną tūkstantį penkis šimtus litų (1 500 Lt) neturtinės žalos atlyginimui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas