2017-02-01 Nr. AB-2494-3-61-3-05506-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-376-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05506-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinė bylą pagal pareiškėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir LAVL), 400 Lt (115,85 Eur) neturtinės žalos (b. l. 1–3).

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 11 d. bei nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2012 m. spalio 29 d. buvo laikomas LAVL teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad pirmuoju laikotarpiu ploto norma vienam asmeniui LAVL kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų, be to, tualete vietoj unitazo buvo tik skylė grindyse. Dėl antrojo laikotarpio nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2012 m. spalio 29 d. pareiškėjas paaiškino, kad laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas su tuberkulioze sergančiais asmenimis, nors pareiškėjas nurodė, jog nerūko, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu ploto norma vienam asmeniui LAVL kameroje taip pat neatitiko nustatytų reikalavimų, vietoj unitazo vėl buvo tik skylė grindyse, iš kurios kilo smarvė. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemelis labai mažas, į jį vedami ir sergantys tuberkulioze asmenys, kurie, be kita ko, naudojasi ir tuo pačiu dušu kaip pareiškėjas. Anot pareiškėjo, minėti pažeidimai sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sužalojo jo sveikatą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–15, 55–56).

Atsiliepime nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Pabrėžė, jog LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, LAVL privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems bei laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Taip pat pažymėjo, kad LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka nustatytus reikalavimus. Be to, teisės aktai nenustato, kad unitazas ar tualetas turi būti uždengtas.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokio pobūdžio informacija yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pabrėžė, kad TKĮ draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose yra visuotinai žinomas, informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta, todėl, LAVL nuomone, ji tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. TKĮ nenumato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymo vietų, kadangi TKĮ draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

Pabrėžė, kad visi atvira tuberkulioze sergantys asmenys yra izoliuoti, privalomai dėvi apsaugines kaukes ir kt. Ligoninėje sudaromos ir įgyvendinamos visos įmanomos apsaugos priemonės, apsaugančios nesergančius pacientus bei LAVL darbuotojus. Paaiškino, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

LAVL nuomone, pareiškėjo patirti išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Be to, pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma. Be to, LAVL prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė A. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 30 Eur neturtinės žalos (b. l. 116–120).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl pareiškėjo teiginiai, jog ieškinio senatis žalos atlyginimo bylose netaikoma, vertintini kritiškai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 17 d. (b. l. 10), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 11 d. Byloje taip pat nustatyta, kad LAVL, atstovaujanti atsakovę Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 11 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 11 d. paduoti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2012 m. spalio 29 d.

Nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2012 m. spalio 29 d., t. y. 5 paras LAVL buvo laikomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29, kurios plotas – 15,45 kv. m., lovų skaičius – 8. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nurodė, jog įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui, tačiau LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju, bet pripažino, jog ploto norma galėjo būti pažeista. Taigi pareiškėjo teiginiams apie netinkamas laikymo sąlygas likus nepaneigtiems byloje esančių įrodymų, teismas atsižvelgdamas į palatos, kurioje gulėjo pareiškėjas, plotą ir joje esantį lovų skaičių, padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo gydomas palatoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų. Konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą gydantis LAVL buvo pažeista iš viso 5 paras.

Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, teismo pripažinta pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Teismas nustatė, kad ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, ką patvirtina ir LAVL palatos Nr. 29 nuotraukos, iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ne mažesne nei 1,5 m sienele, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, turi būti įrengtas LAVL palatose, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

Vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas. Byloje jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į LAVL administraciją dėl rūkančių asmenų kameroje nebuvo. Be to, byloje nebuvo pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Apie draudimą rūkyti LAVL patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti tose pačiose kameros palatose laikyti asmenys (iškabos ir pan.). Taigi šiuo aspektu neteisėtų LAVL veiksmų teismas nenustatė.

Dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su tuberkulioze sergančiais asmenimis, pažymėjo, kad laisvės atėmimo įstaigos administracijai įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka tik tuo atveju, jei pareiškėjas nurodo reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl laikymo su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis taip, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą, pvz. nenurodė asmenų, su kuriais buvo laikomas, vardų ir pavardžių ir kt. Be to, pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl šio minimo pažeidimo atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl teismas pažeidimo nenustatė.

III. Pareiškėjas A. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą (b. l. 127–128).

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė 3 metų senaties terminą, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo netaikyti senaties termino. Taip pat akcentuoja, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį buvo laikomas pareiškėjas, nurodydamas, jog tas laikotarpis buvo ilgesnis. Pabrėžė, kad sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m. sienele, pareiškėjas buvo priverstas atlikinėti gamtinius reikalus kitų asmenų akivaizdoje. Nurodo, jog buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl nevertino EŽTT praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teigia, kad byloje Nr. I-2561-121/2008 už kalinimą analogiškomis sąlygomis pareiškėjui teismas priteisė 400 lt (115,85 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Prašo nesivadovauti Lietuvos teise.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. Č. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Prieš pasisakant dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, kad prašomą priteisti neturtinę žalą A. Č. kildina iš to, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies t. y. priteisė A. Č. iš Lietuvos valstybės 30 Eur neturtinės žalos.

Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog nesutinka su teismo taikytu ieškinio senaties terminu reikalavimams susijusiais su laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 11 d. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo šiuo nagrinėtu klausimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikymą LAVL netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 iki 2011 m. liepos 11 d. bei laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2012 m. spalio 29 d. Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas tik 2014 m. gruodžio 17 d. (b. l. 10). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad LAVL pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pažymėtina, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad pareiškėjas nurodė, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, o Konvencija, savo ruožtu, yra taikoma tiesiogiai.

Vertindama pareiškėjo nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgus į išdėstytas nuostatas, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, kadangi Konvencijos 3 straipsnis jo nenumato, yra atmestini ir savaime nesudaro pagrindo atnaujinti senaties terminą. Remiantis subsidiarumo principu, pirmosios instancijos teismas gali ir turi vadovautis nacionaline vidaus teise. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nors neturtinę žalą dalyje reikalavimų prašo priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 11 d., tačiau iki 2014 m. gruodžio mėnesio nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 11 d. teismui buvo pateiktas pasibaigus ieškinio senaties terminui pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 11 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde neturtinę žalą kildina tuo aspektu, jog buvo pažeistas jo privatumas, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas. Taip pat nurodė, kad buvo patalpintas toje pačioje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to turėjo nuolatos kvėpuoti tabako dūmais.

Dėl sanitarinio mazgo kameroje būklės pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš LAVL pateiktų, byloje esančių nuotraukų galima matyti, jog sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ne mažesne nei 1,5 m. sienele, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82) 16.5 punkte yra nurodyta, kad kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm. ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Akcentuotina, kad LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė tik tai, kad sanitarinio mazgo patalpa kamerose (palatose), kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitverta nuo likusios kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro pertvara, atitiko minėto teisės akto reikalavimus, tačiau kokio būtent aukščio yra pertvara, nenurodė. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių nuotraukų objektyviai taip pat negalima nustatyti pertvaros aukščio. Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu LAVL kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo pareiškėjo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimo.

Dėl nerūkančio asmens laikymo laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tai pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų teikęs skundus Ligoninės administracijai. Be to, dėl rūkymo palatose LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo, kad visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Todėl šiuo aspektu negalima konstatuoti Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, nesutinkantis su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šį klausimą, neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį buvo laikomas pareiškėjas LAVL pažeidžiant teisės aktų numatytas sąlygas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2012 m. spalio 29 d., t. y. 5 paras, buvo laikomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktas (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėta palata Nr. 29, kurioje gulėjo pareiškėjas, yra 15,45 kv. m. ploto, o šioje palatoje yra įrengtos 8 lovos. Atsižvelgus į palatos ploto, bei priskirtų asmenų vietų skaičių šiai patalpai, konstatuotina, kad pareiškėjas buvo gydomas palatoje neužtikrinant minimalios vienam asmeniui tenkančio ploto ribos. Dėl to darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimą, tinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteistinos lėšų sumos dydžio, visų pirma, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimo pažymi, kad šio pažeidimo trukmė nėra itin ilga t. y. pareiškėjas LAVL Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29 išbuvo tik 5 paras. Atsižvelgiama ir į šio pažeidimo mąstą, pobūdį bei intensyvumą – iš byloje LAVL pateiktų nuotraukų, matoma, jog nors sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje kabinoje, tačiau sanitarinio mazgo vieta yra atitverta nuo likusio kameros ploto pakankamo aukščio pertvara. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Vertinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto ribos pažeidimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į neteisėtų veiksmų neilgą trukmę ir intensyvumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo apie tai, kad dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 30 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašoma 400 lt (115,85 Eur) suma nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė