627bf59b-1d11-436d-bbbf-af8d25d30d2e · Kauno apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-2040-480/2012Teisminio proceso Nr. 2-05-3-12968-2011-0Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5.8;121.14;121.18;121.21; (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. lapkričio 13 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkės), Albinos Rimdeikaitės (pranešėjos), Egidijaus TamaÅ¡ausko,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės vieÅ¡osios įstaigos „Kauno klinikinė ligoninė“ atstovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundÄ dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-608-752/2012 pagal ieÅ¡kovės vieÅ¡osios įstaigos „Kauno klinikinė ligoninė“ ieÅ¡kinį atsakovui K.

M. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė ieÅ¡kiniu (1 t., b. l. 3-11) prašė priteisti iÅ¡ atsakovo jo neteisėtais veiksmais, einant VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) pareigas, 2010 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. P-17 neteisėtai atleidžiant iÅ¡ darbo D. G., VÅ¡Ä® Kauno klinikinei ligoninei padarytÄ Å¾alÄ â€“ 26275,20 Lt, t. y. trijų vidutinių mėnesinių K. M. darbo užmokesčio dydžių.Nurodė, kad VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė yra reorganizuota, po reorganizacijos jos teisių ir pareigų perėmėja yra VÅ¡Ä® Kauno klinikinė ligoninė.

Kauno miesto savivaldybė, veikianti kaip VÅ¡Ä® Kauno klinikinės ligoninės savininkė, reiÅ¡kia ieÅ¡kinį dėl K. M., ėjusio VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktorius pareigas, padarytos žalos VÅ¡Ä® 2-ajai klinikinei ligoninei atlyginimo, nes jis, 2010 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. P-17 neteisėtai atleisdamas iÅ¡ darbo direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotojÄ organizaciniams reikalams ir viešųjų ryÅ¡ių personalo vadybininkę D. G., atliko neteisėtus veiksmus.

D. G. iki atleidimo VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje dirbo pagal dvi darbo sutartis: direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotoja organizaciniams reikalams ir viešųjų ryÅ¡ių personalo vadybininke, o VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus 2010 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. P-17 atleista iÅ¡ abiejų užimamų pareigų už nerÅ«pestingÄ darbo pareigų atlikimÄ (DK 237 str. 1 d. 3 p., 136 str. 3 d. 1 p.). Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-13 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2856-638/2010 bei Kauno apygardos teismo 2010-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1564-555/2010, kuria minėtas sprendimas paliktas nepakeistas, patvirtina, kad VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktorius (vyr. gydytojas) K.

M. neteisėtais veiksmais, t.y. 2010 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. P-17, atleido iÅ¡ darbo D. G.. Dėl Å¡io neteisėto atleidimo iÅ¡ Å¡ios įstaigos lėšų sumokant teismų priteistas sumas VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei buvo padaryta 39015,84 Lt materialinė žala, kuriÄ Ä¯staigai privalo atlyginti kaltas asmuo. Å iuo atveju yra visos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 246 straipsnyje nurodytos materialinės atsakomybės atsiradimo sÄ lygos, bÅ«tinos atsakovo K. M. materialinei atsakomybei atsirasti, t. y.

VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei padaryta žala; žala padaryta neteisėta direktoriaus veika (neteisėtu įsakymu nutraukta darbo sutartis); yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo - žala atsirado dėl aukščiau nurodytos neteisėtos K. M. veikos; yra pažeidėjo kaltė - žala padaryta dėl K. M. kaltės - tyčios; pažeidėjas - K. M. ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu (1 t., b.l. 167-182) ieÅ¡kinį atmetė. Priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovui K. M. 2615 Lt advokato pagalbos iÅ¡laidų ir 20,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidų valstybei. Sprendime teismas konstatavo, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-13 sprendimas nėra laikytinas prejudiciniu sprendimu, nes neatitinka sÄ lygų, kurių tenkinimas yra bÅ«tinas, siekiant pripažinti teismo sprendimÄ prejudiciniu (CPK 182 str. 2 p.), todėl ieÅ¡kovė privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovo kaltę.

Byloje nustatyta, kad pripažinus D. G. atleidimÄ iÅ¡ darbo jai buvo iÅ¡mokėta priteista iÅ¡eitinė paÅ¡alpa ir vidutinis užmokestis už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ . Teismas laikė, jog byloje nėra nustatyta, kad atsakovas, skirdamas drausmines nuobaudas ir atleisdamas D. G. iÅ¡ darbo, nors drausminės nuobaudos ir jos atleidimas Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-13 sprendimu pripažintas neteisėtu, kuris Kauno apygardos teismo 2010-11-16 nutartimi paliktas galioti, pažeidė savo kaip įmonės vadovo pareigas ir veikė prieÅ¡ingai ligoninės interesams.

Atsakovas, pasinaudodamas VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės įstatų 23.2 punkte, VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) pareiginės instrukcijos 6.2 punkte ir 6.8 punkte suteikta teise sudaryti darbo sutartis ir jas nutraukti, spręsti kitus darbo santykių klausimus, skatinti darbuotojus ir taikyti jiems drausminio poveikio priemones, skyrė direktoriaus pavaduotojai D. G. drausmines nuobaudas ir jÄ atleido iÅ¡ darbo už nerÅ«pestingÄ darbo pareigų atlikimÄ , kai jai prieÅ¡ tai buvo taikytos drausminės nuobaudos.

Teismas sprendė, kad VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktorius K. M., skirdamas drausmines nuobaudas darbuotojai D. G., jam suteiktų įgaliojimų nevirÅ¡ijo. Teismo vertinimu, dėl to, kad darbdavys ir atleidimo iÅ¡ darbo bylÄ nagrinėję teismai skirtingai vertino tas aplinkybes, kurios buvo darbo drausmės pažeidimo pripažinimo pagrindu, negalima daryti iÅ¡vados, kad K. M. drausminių nuobaudų skyrimo metu suvokė, kad jo įsakymais skirtos drausminės nuobaudos bus panaikintos ir atleidimas iÅ¡ darbo bus pripažintas neteisėtu.

Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad skirdamas drausmines nuobaudas ir atleisdamas iš darbo D. G. atsakovas suprato, jog drausmines nuobaudas skiria nepagrįstai, kad jos bus pripažintos neteisėtomis, kad numatė ar privalėjo numatyti, jog dėl jo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimo gali būti padaryta žala jo vadovaujamai įstaigai. Teismo nuomone, byloje negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog atsakovo veiksmuose buvo kaltė. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju ieškinys yra pareikštas nuo įstaigos (tinkamo ieškovo), tačiau atstovaujant ne to asmens, kuriam pagal įstatymus bei vidaus teisės aktus suteikta tokia teisė.

Kadangi Å¡i aplinkybė nustatyta tik iÅ¡nagrinėjus bylÄ teisme, teismas tai laikė savarankiÅ¡ku pagrindu ieÅ¡kinį atmesti. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės, apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 4-10) praÅ¡o Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-12 sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog ieÅ¡kinys yra pareikÅ¡tas nuo įstaigos (tinkamo ieÅ¡kovo), tačiau atstovaujant ne to asmens, kuriam pagal įstatymus ir visaus teisės aktus suteikta tokia teisė, kas yra savarankiÅ¡kas pagrindas ieÅ¡kinį atmesti.

Kauno miesto savivaldybė yra VÅ¡Ä® Kauno klinikinė ligoninės steigėja, Å¡ios įstaigos direktorių į darbÄ priima ir atleidžia Kauno miesto savivaldybės taryba, o įstaigos direktorius atskaitingas ir atsakingas Tarybai ir Tarybos įgaliotai institucijai. IÅ¡ įstaigos direktoriaus kaip darbuotojo reikalauti atlyginti įstaigai padarytÄ materialinę žalÄ , kai įstaigai atstovauja pats įstaigos direktorius, nėra galimybių. Todėl įstaigos direktorių traukiant materialinėn atsakomybėn įstaigos vardu ir turi veikti bÅ«tent ne pats įstaigos direktorius, o įstaigos dalininkai (steigėjas).

Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog teismo sprendimai (Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-13 sprendimas, Kauno apygardos teismo 2010-11-16 nutartis) nėra laikytini prejudiciniais sprendimais. Byloje buvo pakankamai nurodytų aplinkybių ir įrodymų (liudytojos D. G. parodymai, atsakovo paaiÅ¡kinimai), patvirtinančių K. M. kaltę. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtÄ sprendimÄ . Å ioje byloje teismas neturėjo pagrindo nustatinėti aplinkybių, kurios jau yra prieÅ¡ingai nustatytos kitais įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

Byloje, prieÅ¡ingai nei nurodo teismas, buvo nustatyta, kad K. M. turi daugiametę vadovaujamo ir administracinio darbo patirtį, o teisinių žinių turėjimas, tuo labiau įstaigos vadovo santykiuose su darbuotojais, yra bÅ«tina sÄ lyga priimant įstaigos vadovÄ Ä¯ darbÄ . Å iuo atveju yra pakankamas pagrindas atsakovui taikyti materialinę atsakomybę, kadangi administracijos vadovas netinkamai organizavo darbÄ , neiÅ¡laikė darbo įstatymų, drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos ir nesielgė pakankamai rÅ«pestingai, atidžiai ir apdairiai.

Ä®staigos įstatuose nėra nuostatų, kuriomis administracijos direktoriui bÅ«tų nustatyta kitokia atsakomybė už įstaigai padarytÄ Å¾alÄ , nei numato Lietuvos Respublikos civilinis ir darbo kodeksai. K. M., bÅ«damas VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriumi, priimdamas neteisėtÄ Ä¯sakymÄ , kuriuo iÅ¡ darbo atleido D. G., pažeidė ne tik savo pareiginę instrukcijÄ , bet ir VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės įstatus, nes iÅ¡leisdamas įsakymÄ dėl D.

G. atleidimo iÅ¡ darbo nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, juos taikė netinkamai. Atsakovas nesielgė pagal apdairaus, rÅ«pestingo, protingo vadovo elgesio standartÄ , netinkamai vykdė savo pareigas, priėmė neteisėtÄ Ä¯sakymÄ ir dėl to VÅ¡Ä® Kauno klinikinei ligoninei padarė materialinę žalÄ , kuriÄ privalo atlyginti. Teismas skundžiamame sprendime neteisingai konstatavo, kad nėra visų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 246 straipsnyje nurodytų materialinės atsakomybės atsiradimo sÄ lygų, bÅ«tinų atsakovo K.

M. materialinei atsakomybei atsirasti. VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei buvo padaryta žala; žala padaryta neteisėta direktoriaus veika (neteisėtu įsakymu nutraukta darbo sutartis); yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo - žala atsirado dėl aukščiau nurodytos neteisėtos K. M. veikos; yra pažeidėjo kaltė - žala padaryta dėl K. M. kaltės - tyčios; pažeidėjas - K. M. ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais;

žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ (2 t., b. l. 13-18) atsakovas nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad, kai įstaigai atstovauja pats jos direktorius, nėra galimybės reikalauti iÅ¡ jo atlyginti įstaigai padarytÄ Å¾alÄ , todėl įstaigos vardu turi veikti jos dalininkai (steigėjas). Nors ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo metu 2011 m. rugsėjo mėnesį atsakovas tebevadovavo VÅ¡Ä® Kauno klinikinei ligoninei, tai nesuteikia teisės Kauno miesto savivaldybės merui pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį VÅ¡Ä® Kauno klinikinės ligoninės vardu.

Nesant įstatyminių pagrindų Kauno miesto savivaldybės merui ieškinį šiuo atveju pareikšti Kauno klinikinės ligoninės vardu, ieškinys paliktinas nenagrinėtas (CPK 326 str. 1 d. 5 p., 296 str. 1 d. 3 p.). Tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2856-638/2010 buvo konstatuota, jog drausminės nuobaudos ieškovei buvo paskirtos nepagrįstai ir neteisėtai, neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti visus atsakovo materialinės atsakomybės pagrindus.

Teismas, remdamasis darbo ginčo byloje nustatytais faktais, analizuodamas atsakovo neteisėtus veiksmus kaip vienÄ iÅ¡ bÅ«tinų materialinės atsakomybės sÄ lygų, pagrįstai tyrė visas aplinkybes, sÄ lygojusias drausminių nuobaudų paskyrimÄ . Apeliacinio skundo teiginys, kad byloje buvo pakankamai įrodymų, tokių kaip D. G. parodymai bei atsakovo paaiÅ¡kinimai, patvirtinančių atsakovo tyčiÄ atleidžiant D. G. iÅ¡ darbo, yra nekonkretus. Tai, kad teismas skirtingai vertino VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo kryžiaus klinikinės ligoninės pateiktus įrodymus civilinėje byloje Nr. 2-2856-638/2012, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas veikė neteisėtai.

IeÅ¡kovė neįrodė esminio fakto, kad atsakovas veikė, sÄ moningai siekdamas sukelti D. G. neigiamas pasekmes ir tam tikslui naudoti įstaigos resursus. IeÅ¡kinyje nebuvo nurodyta, kokias Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareiginėje instrukcijoje numatytas pareigas atsakovas pažeidė, paskirdamas drausmines nuobaudas D. G., todėl, vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu draudimu skundÄ grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, apeliantė negali remtis apeliaciniame skunde vardijamais atsakovo neva pažeistais pareiginės instrukcijos punktais ir teisės aktais kaip kitos jo kaltės formos įrodymu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog neesminiai pažeidimai skiriant kitas drausmines nuobaudas ir suklydimas dėl darbo teisės normos pritaikymo atleidžiant D. G. iÅ¡ darbo nėra pakankamas pagrindas konstatuoti ieÅ¡kinio pagrįstumÄ Ä¯rodantį atsakovo kaltės laipsnį. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas K. M., bÅ«damas VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės direktoriumi (vyr. gydytoju), 2010-01-07 nutraukė darbo sutartis su ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotoja organizaciniams reikalams ir viešųjų ryÅ¡ių personalo vadybininke D. G. už nerÅ«pestingÄ darbo pareigų atlikimÄ (DK 237 str. 1 d. 3 p., 139 str. 3 d. 1 p.), tačiau Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimu pripažinti neteisėtais VÅ Ä® Kauno Raudonojo kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus įsakymai: 2009-09-01 Nr. P-197, 2009-09-02 Nr. P-198, 2010-01-04 Nr. P-3, 2010-01-06 Nr. P-15, 2010-01-07 Nr. P-16; pripažintas neteisėtu ieÅ¡kovės D.

G. atleidimas iÅ¡ darbo VÅ Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotojos organizaciniams reikalams ir viešųjų ryÅ¡ių ir personalo vadybininkės pareigų direktoriaus įsakymu 2010-01-07 Nr. P-17; į darbÄ ieÅ¡kovė negrÄ Å¾inta; nustatyta, kad darbo teisiniai santykiai tarp ieÅ¡kovės D. G. ir VÅ Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės yra nutraukti Å¡iuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteista ieÅ¡kovei D. G. iÅ¡ atsakovo VÅ Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės 13289,75 Lt darbo užmokesčio už priverstinę pravaikÅ¡tÄ , 19793,91 Lt iÅ¡eitinės iÅ¡mokos, 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palÅ«kanų nuo priteistų sumų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiÅ¡ko atsiskaitymo su ieÅ¡kove ir 1000 Lt advokato pagalbos iÅ¡laidų, likusioje dalyje ieÅ¡kinys atmestas; priteista valstybei iÅ¡ atsakovo VÅ Ä® Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės 1053 Lt žyminio mokesčio ir 22, 76 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų; sprendimÄ dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo teismas nukreipė vykdyti skubiai (t. 1, b. l. 33-39).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimas paliktas nepakeistas (t. 1, b. l. 40-49). VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninė vykdydama teismo sprendimÄ pervedė į D. G. sÄ skaitÄ iÅ¡ viso 37 940,08 Lt (t. 1, b. l. 32). 2010-12-16 Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-754 VÅ¡Ä® Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninė ir VÅ¡Ä® Kauno 2-oji klinikinė ligoninė reorganizuotos sujungimo bÅ«du į VÅ¡Ä® Kauno klinikinę ligoninę (t. 1, b. l. 12-17).Byloje kilo ginčas dėl VÅ¡Ä® vadovo materialinės atsakomybės neteisėtai atleidus iÅ¡ darbo darbuotojÄ .

Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo vieÅ¡osios gydymo įstaigos vadovas, o jam pareikÅ¡tas reikalavimas atlyginti žalÄ , padarytÄ netinkamai skiriant drausmines nuobaudas bei atleidžiant darbuotojÄ iÅ¡ darbo, todėl atsakovo, kaip įstaigos vadovo, veiksmai vertintini pagal darbo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. T.J., bylos Nr. 3K-3-319/2012).Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau –DK) 245 straipsnyje nurodytas materialinės atsakomybės pagrindas konstatuojamas tada, kai nustatoma Å¡io teisės pažeidimo elementų – materialinės atsakomybės sÄ lygų, iÅ¡vardytų DK 246 straipsnyje, – visuma.

Materialinei atsakomybei taikyti turi bÅ«ti nustatytos tokios sÄ lygos:

1) reali žala;

2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu);

3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;

4) pažeidėjo kaltė;

5) pažeidėjÄ ir nukentėjusiÄ Å¡alį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai;

6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M., bylos Nr. 3K-7-2/2004, kt.). Nesant bent vienos iÅ¡ paminėtų sÄ lygų materialinė atsakomybė negalima.Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog teismo sprendimai (Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-13 sprendimas, Kauno apygardos teismo 2010-11-16 nutartis) nėra laikytini prejudiciniais sprendimais.Teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius, kai įsiteisėja. Teisės doktrinoje yra iÅ¡skiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija dėl šių teismo sprendimo savybių tarpusavio santykio pasisakė 2010 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R.N., bylos Nr. 3K-7-173/2010. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iš bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Šiame straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Å i norma įtvirtina bendrÄ principinę nuostatÄ , kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiÅ¡kia jo privalomumÄ dalyvavusiems byloje asmenims. Ä®siteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., registro funkcijas atliekanti įmonė privalo įregistruoti teismo sprendimu nustatytus reikÅ¡mingus faktus; sprendimas pripažinti asmenį neveiksniu yra privalomas visiems asmenims, kuriems reikalinga nustatyti asmens statusÄ ir pan.).

Tačiau teismo sprendimo privalomumo principas nereiÅ¡kia, kad teismo sprendimu gali bÅ«ti nuspręsta dėl nedalyvaujančių byloje asmenų teisių ir pareigų. Å io principo reikÅ¡mė aiÅ¡kintina sistemiÅ¡kai su kitomis CPK nuostatomis.AiÅ¡kinant teismo sprendimo privalomumo ir res judicata principų tarpusavio santykį, paminėtoje 2010 m. balandžio 26 d. nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai nėra tapačios sampratos. Ä®siteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galiÄ , tai reiÅ¡kia, jog Å¡alių ginčas yra galutinai iÅ¡spręstas, o teismo sprendimas Å¡alims turi įstatymo galiÄ .

Res judicata savybė yra taikoma tik Å¡alims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Skiriami materialÅ«s ir procesiniai sprendimo, turinčio res judicata galiÄ , teisiniai padariniai. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiÅ¡kia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, Å¡alys nebegali pakartotinai reikÅ¡ti tapataus ieÅ¡kinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje.

Antra, sprendimas gali bÅ«ti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Remiantis tradicine res judicata principo definicija, įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galiÄ , jeigu yra patenkintos trys sÄ lygos: Å¡alių, ieÅ¡kinio dalyko ir ieÅ¡kinio pagrindo tapatumas.Teismo sprendimo prejudicinė galia reiÅ¡kia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių Å¡alys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.).

Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali bÅ«ti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto iÅ¡raiÅ¡ka įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad Å¡alis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas iÅ¡ res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo bÅ«tina sÄ lyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (pvz., teismo sprendimai dėl asmens pripažinimo mirusiu ar neveiksniu sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims).

Tačiau pagal bendrÄ jÄ taisyklę asmenys, kurie nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimÄ , gali kitose bylose ginčyti teismo nustatytus faktus.Kaip teisingai nurodo atsakovas K. M. savo atsiliepime į apeliacinį skundÄ , jis nebuvo dalyvaujančiu asmeniu D. G. ir Kauno klinikinės ligoninės (iki reorganizacijos - Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės) ginče dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo. Nors darbdavys veikė per jį kaip įstaigos vadovÄ ir drausminės nuobaudos buvo paskirtos atsakovo priimtais įsakymais, nurodoma civilinė byla negalėjo sukelti tiesioginių prejudicinių padarinių K.

M. teisėms ir pareigoms – atsakovo, kaip administracijos vadovo, veiksmų teisėtumas joje vertintas ne apskritai kaip toks, t.y. kaip pažeidžiantis ar neatitinkantis tam tikrų administracijos vadovui keliamų reikalavimų, o tik drausminės nuobaudos taikymo aspektu. IÅ¡nagrinėtoje darbo ginčo byloje nebuvo sprendžiamas galimos žalos atlyginimo vieÅ¡ajai įstaigai klausimas, todėl nebuvo tirtos įstaigos vadovo materialinės atsakomybės sÄ lygos. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimas bei Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis nėra laikytini prejudiciniais sprendimais ir teisėtai iÅ¡ naujo tyrė aplinkybes K.

M. kaltei nustatyti.Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismo sprendimu ir nutartimi, kuriais D. G. atleidimas iÅ¡ darbo buvo pripažintas neteisėtu, nustatyti ir atsakovo K. M. neteisėti veiksmai ir tai yra pakankamas pagrindas atsakovui taikyti materialinę atsakomybę. Teismų sprendimais, priimtais nagrinėjant D. G. atleidimo iÅ¡ darbo teisėtumo klausimÄ , konstatuota, jog pripažinus, kad drausminės nuobaudos ieÅ¡kovei buvo paskirtos neteisėtai, darbo drausmės pažeidimo pakartotinumo pagrindas skiriant drausminę nuobaudÄ â€“ atleidimÄ iÅ¡ darbo – negalėjo bÅ«ti taikomas (t. 1, b. l. 48).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. iÅ¡nagrinėtojo analogiÅ¡koje byloje (civ. b. Nr. 3K-3-319/2012), kurioje iÅ¡ atsakovo T. J. buvo reikalaujama materialinės žalos atlyginimo Å¡iam taikius neadekvačiÄ drausminę nuobaudÄ (atleidimÄ ) padarytam darbuotojo drausmes pažeidimui, sprendė, jog tokiu atveju atsakovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad bÅ«tų prielaidos materialinei atsakomybei atsirasti. Ä®vertinusi bylos esmę bei įrodymų visumÄ , teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nors ir skiriasi atsakovo (įstaigos vadovo) elgesio mastas, tačiau jo skirtų drausminių nuobaudų panaikinimas, jų panaikinimo motyvai, nesukuria teisinio pagrindo vadovo kaltei konstatuoti.

Nors nagrinėjamu atveju atsakovo paskirtos drausminės nuobaudos ir atleisdamas D. G. iš darbo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimu, kuris Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi paliktas galioti, pripažintas neteisėtu, tačiau, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra nustatyta, kad atsakovas, pažeidė savo, kaip įstaigos vadovo, pareigas ir veikė priešingai ligoninės interesams, t. y. teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos bei kaltės. Byloje nustatyta, kad atsakovas skyrė šešias drausmines nuobaudas D.

G.. 2010 m. gegužės 13 d. sprendime konstatuota, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. P-197 už netinkamai sudarytÄ skyriaus vedėjo R. V. darbo grafikÄ nuobauda ieÅ¡kovei buvo paskirta nepagrįstai todėl, kad ligoninėje nebuvo aiÅ¡kiai nustatyta, kas iÅ¡ administracijos darbuotojų turi tvirtinti skyrių vedėjų sudarytus darbo grafikus, todėl neaiÅ¡ki ir nekonkreti vidaus darbo tvarka negali bÅ«ti aiÅ¡kinama darbuotojo, kuris yra silpnesnė teisinių darbo santykių Å¡alis, nenaudai; be to, buvo praleistas terminas minėtai drausminei nuobaudai skirti.

IÅ¡nagrinėjęs faktines bylos aplinkybes teismas sprendė, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. P-198 ieÅ¡kovei paskirta drausminė nuobauda neteisėtai, nes darbuotojų teisės pailsėti ir darbingumui susigrÄ Å¾inti neužtikrinimas, neapibrėžus Å¡ių veiksmų atlikimo lokaliniais įstaigos aktais, nesudaro pagrindo spręsti apie ieÅ¡kovės kaltę ginčijamu atveju. 2010 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. P-3 ieÅ¡kovei paskirta drausminė nuobauda – pastaba, už savavaliÅ¡kÄ iÅ¡vykimÄ iÅ¡ darbo vietos 2009 m. gruodžio 30 d., teismo sprendimu buvo pripažinta neadekvati padarytam darbo drausmės pažeidimui.

Teismas sprendė, kad 2010 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. P-15 D. G. paskirta drausminė nuobauda –papeikimas už darbo pareigų nevykdymÄ â€“ specialistų darbo krÅ«vių neparengimÄ , nepagrįstai, nes D. G. nebuvo nustatyta Å¡i konkrečiai apibrėžta užduotis. 2010 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. P-16 ieÅ¡kovei paskirtÄ drausminę nuobaudÄ â€“papeikimÄ , už darbo pareigų neatlikimÄ , t. y. paslaugų, nesusijusių su medicina, kainų bei jų skaičiavimo metodikos nesuderinimÄ su savivaldybės gydytojo tarnyba, teismas panaikino ieÅ¡kovei neįrodžius, kad D.

G. buvo pavesta ruoÅ¡ti kainų metodikas ir jas derinti su steigėju. 2010 m. sausio 7 d. direktoriaus įsakymu Nr. P-17 ieÅ¡kovei buvo paskirta drausminė nuobaudÄ â€“ atleidimas iÅ¡ darbo pagal DK 237 str. 1 d. 3 p. (136 str. 3 d. 1 p.) už nerÅ«pestingÄ darbo pareigų atlikimÄ . Sprendimo motyvai patvirtina, kad nutraukdamas darbo sutartį su D. G., atsakovas klaidingai taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos nuobaudos –atleidimo iÅ¡ darbo –paskyrimo sÄ lygas. Tačiau nėra pagrindo nesutikti su apeliacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad drausminės nuobaudos – atleidimo iÅ¡ darbo - netinkamas paskyrimas (konkretaus pažeidimo nesuformulavimas, nepareikalavimas pasiaiÅ¡kinti), vertintinas ne kaip tyčiniai atsakovo veiksmai, o kaip teisinių žinių ir praktikos stoka, atleidžiant darbuotojÄ iÅ¡ darbo už sistemingÄ darbo drausmės pažeidimÄ .

Vertindamas drausminių nuobaudų paskyrimÄ atsakovo veiksmų teisėtumo požiÅ«riu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovas nesiekė bet kokia kaina atleisti D. G., o pirmiausia siekė jÄ sudrausminti, kad bÅ«tų laikomasi darbo tvarkos. Tokius atsakovo veiksmus patvirtina tai, kad D. G. buvo atleista iÅ¡ darbo ne už vienÄ darbo drausmės pažeidimÄ , o už jų sistemingumÄ , prieÅ¡ atleidimÄ paskyrus penkias drausmines nuobaudas. Bylos medžiaga nepaneigia teismo iÅ¡vados, jog tai, kad drausminės nuobaudos skirtos viena po kitos, nereiÅ¡kia, kad darbdavys jÄ persekiojo, siekė susidoroti.

IeÅ¡kovei nenuginčijus atsakovo nurodytų aplinkybių, kad D. G. sergant ir atostogaujant, atsakovas turėjo imtis skubių priemonių Darbo inspekcijos, audito reikalavimams, jų tarpe ir susijusiems su personalu, paÅ¡alinti pažeidimus, todėl buvo įdarbinta pavaduotoja valdymui D. M., pagrįstai laikytini D. G. parodymai subjektyviais, kad į jos vietÄ buvo siekiama priimti sau reikalingÄ Å¾mogų. Atsakovas, kaip ligoninės direktorius, priimdamas įsakymus dėl drausminių nuobaudų skyrimo D. G. savo įgaliojimų nevirÅ¡ijo, pasinaudojo įstatymų ir lokalinių aktų suteikta teise, veikė įmonės interesais pakankamai rÅ«pestingai ir apdairiai.

Ta aplinkybė, kad atsakovas, kaip ligoninės direktorius ir bylÄ nagrinėję teismas skirtingai vertino D. G. veiksmus, nelaikytina sÄ lyga, dėl kurios atsakovui galėtų bÅ«ti taikoma materialinė atsakomybė. Esant nurodytoms aplinkybėms atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas skundžiamame sprendime neteisingai konstatavo, kad nėra visų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 246 straipsnyje nurodytų materialinės atsakomybės atsiradimo sÄ lygų. Nesant atsakovo veiksmuose visų materialinės atsakomybės sÄ lygų, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti materialinės atsakomybės ir pagrįstai ieÅ¡kinį atmetė.

Teisėjų kolegija, jų nekartodama, o tiesiog jiems pritardama, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei iÅ¡vada, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas nuo įstaigos (tinkamo ieÅ¡kovo), tačiau atstovaujant ne to asmens, kuriam pagal įstatymus bei vidaus teisės aktus suteikta tokia teisė. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ , esant toli pažengusiam procesui, ieÅ¡kinio palikimas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 3 p. , 326 str. 1 d. 5 p.) prieÅ¡tarautų CPK 7 straipsnyje įtvirtintam proceso koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje G.D.V., J.B. v.

Z.P., A.P., L.P., R.V., D.V., A.E.P., Z.A.S., bylos Nr. 3K-3-443/2012). Pirmosios instancijos teismas sprendimÄ priėmė iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ ir lemiamos reikÅ¡mės ieÅ¡kinio atmetimui turėjo taikytos materialinės teisės normos (DK 246 str.). Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikinti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                Galina Blaževič                                                                                                                           Albina Rimdeikaitė                                                                                                                            Egidijus TamaÅ¡auskas