2021-06-09 Nr. AB-12607-3-61-3-03448-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-488-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03448-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN būrio viršininkui pateikė 2019 m. rugpjūčio 28 d. prašymą (toliau – ir Prašymas) būti perkeltam be sargybos, tačiau Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdžio protokolu Nr. 41-117 (toliau – ir Protokolas) buvo nutarta netarpininkauti šiuo klausimu. Protokole nėra nurodyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių atsisakyta tenkinti Prašymą, Protokolas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, iš kurių būtų galima suprasti, dėl kokių aplinkybių nutarta netarpininkauti. Protokolas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Protokolu pareiškėjui uždrausta laisvės atėmimo bausmę atlikti lengvesnėmis sąlygomis. Priimant Protokolą iš esmės buvo įgyvendinti Vilniaus PN pareigūno P. S. (P. S.) grasinimai, kurie buvo apskųsti administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-929-790/2018). Minėtas pareigūnas yra pasakęs, kad jeigu pareiškėjas su Vilniaus PN administracija neras „bendros kalbos“, tai pareiškėjui bus nepagrįstai ir be jokio teisinio pagrindo surašomi tarnybiniai pranešimai bei skiriamos nuobaudos, pareiškėjas nebus skatinamas, jis nebus skiriamas į lengvą grupę, negaus papildomų pasimatymų, pareiškėjui bus užkirstas kelias į lygtinį paleidimą. Nors pareiškėjui buvo nurodyta, kad minėtas pareigūnas nedalyvauja jokiose komisijose ir nesprendžia jokių klausimų, tačiau Protokolo išrašą pasirašė būtent jis. Tai patvirtinta skundo argumentus dėl grasinimų įgyvendinimo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo tyčia uždrausta būti perkeltam be sargybos. Šie neteisėti Vilniaus PN veiksmai tęsiasi nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. ir pažeidžia įstatymais užtikrinamas pareiškėjo teises, riboja teisę bendrauti su šeimos nariais bei vaikais, palaikyti ir stiprinti socialinius ryšius su savo artimaisiais, žemina žmogiškąjį orumą, sukėlė vidines kančias, išgyvenimus, nepatogumus, emocinę bei dvasinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo savivertė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog gavus Prašymą, jis buvo apsvarstytas tą pačią dieną vykusiame Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdyje. Apsvarsčius Prašymą dėl suteikimo pareiškėjui teisės išvykti be sargybos arba be palydos už Vilniaus PN teritorijos ribų, buvo nutarta nesuteikti pareiškėjui tokios teisės, nes pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 154 straipsnyje 1 dalyje nustatytų sąlygų. Teikiant atsiliepimą į skundą buvo kreiptasi į ginčo laikotarpiu už pareiškėjo socialinę reabilitaciją atsakingą pareigūną, kuris paaiškino, kad pareiškėjas buvo atsisakęs nuo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikos taikymo jo atžvilgiu, t. y. svarstant pareiškėjo prašymą nebuvo įvertinta ir nustatyta jo nusikalstama elgesio rizika ir pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-929-790/2018 buvo priimtas teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimas (įsiteisėjo 2019 m. spalio 23 d.), kuriuo pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Šiame sprendime teismas pripažino, kad Vilniaus PN pareigūnas P. S. pareiškėjui negrasino. Teismas nurodė, kad ši prejudicinę galią turinti teismo išvada sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėjo skundo argumentas dėl Vilniaus PN pareigūno P. S. galimai daromos neteisėtos įtakos Drausmės komisijai sp yra pagrįstas išimtinai pareiškėjo subjektyvia nuomone, todėl atmetamas.

7. Teismas nustatė, kad Protokolo ir Protokolo išrašo, kuris buvo įteiktas pareiškėjui, turinys skiriasi: iš Protokolo išrašo matyti, kad Drausmės komisija iš esmės nutarė nespręsti jai pavesto klausimo dėl leidimų išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų; iš Protokolo turinio matyti, kad Drausmės komisija visgi išsprendė Prašymą ir jo netenkino. Drausmės komisija šių savo sprendimų niekaip nepagrindė faktiniais duomenimis ir konkrečia BVK 154 straipsnio 1 dalies nuostata. Vilniaus PN atsiliepime nurodyta aplinkybė, kad tik rengiant atsiliepimą teismui buvo kreiptasi į specialistus, išsiaiškinant pareiškėjo atvejį, tik patvirtina, kad Drausmės komisija, įpareigota vertinti prašymus dėl leidimų išvykti be sargybos arba be palydos už Vilniaus PN teritorijos ribų, veikė aplaidžiai, nesilaikydama bendro įpareigojimo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad šiuo aspektu Vilniaus PN Drausmės komisija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, priimdama skirtingus sprendimus dėl Prašymo ir nepagrįsdama savo pozicijos taip, kaip nustato VAĮ.

8. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp Drausmės komisijos veiksmų bei pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų. Nėra pagrindo pripažinti, kad tarp Drausmės komisijos veiksmų (priimto Protokolo) ir pareiškėjo nurodomos aplinkybės (netenkintas Prašymas) yra teisinis priežastinis ryšys. Drausmės komisijos sprendimai nėra privalomi Vilniaus PN direktoriui. Ne Drausmės komisija sprendžia, ar išduoti leidimą pareiškėjui išvykti be sargybos arba be palydos už Vilniaus PN teritorijos ribų, o Vilniaus PN direktorius. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad, jeigu Drausmės komisija nebūtų išsprendusi Prašymo taip, kaip išsprendė, Prašymas būtų patenkintas Vilniaus PN direktoriaus.

9. Nors neatmetama galimybė, kad teismo konstatuoti netinkami Drausmės komisijos veiksmai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus išgyvenimus, tačiau ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Nenustatęs Drausmės komisijos tyčios elgtis taip, kaip pasielgė, ir įvertinęs konstatuotą Drausmės komisijos pažeidimą bei jo pobūdį pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių kontekste, teismas priėjo prie išvados, kad neįrodytas ir pats neturtinės žalos faktas.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

11. Pareiškėjas nurodo, kad jo skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo atsisakyta priimti vien dėl to, kad jo turtinė padėtis neleido jam sumokėti žyminį mokestį, nors anksčiau jis buvo atleidžiamas nuo žyminio mokesčio. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas besąlygiškai palaikė atsakovo pusę, kadangi esant akivaizdžiam, grubiam pažeidimui jo nepripažino. Pareiškėjas skunde buvo aiškiai nurodęs priežastinio ryšio, neturtinės žalos, bylinėjimosi išlaidų vertinimo aplinkybes. Teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, nesivadovaudamas teisės aktais, teisingumo ir protingumo kriterijais. Visa tai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas iš anksto buvo nusistatęs dėl bylos baigties. Teismas rėmėsi teismų praktika, kuri palankesnė atsakovui. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio, 56 straipsnio 6 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies 86 straipsnio nuostatų. Vilniaus PN pažemino pareiškėjo orumą, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas kenčia nežmoniškus kančias, patyrė dvasinius išgyvenimus, dėl to būtų sąžininga jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas be jokio teisinio pagrindo atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą naikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Vilniaus PN Drausmės komisijos Protokolo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo Prašymą dėl pareiškėjo vykti be sargybos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad Protokolas nemotyvuotas, tačiau nenustatęs priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos, taip pat žalos fakto. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi nutarė, be kita ko, pareiškėjo skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus laikyti nepaduota, nustatęs, kad pareiškėjas nepašalino teismo nustatyto trūkumo – nepateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančių įrodymų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. nutartimi, kuri yra galutinė ir neskundžiama, pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį paliko nepakeistą. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su dalies pareiškėjo skundo nepriėmimu.

18. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

19. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis.

20. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino visus su šiais nusiskundimais susijusius surinktus įrodymus ir padarė išvadas. Pažymėtina, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

21. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

22. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl ko netenkintas pareiškėjo skundas. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo abejoti teismo nešališkumu ar konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio teiginiais.

24. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

25. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl to pirmosios instancijos teismui, nors ir nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus (Protokolas nemotyvuotas, skiriasi Protokolo ir pareiškėjui pateikto Protokolo išrašo turinys), tačiau nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat nenustačius ir paties žalos fakto, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjas neįrodė ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atitiko BVK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, kurias privalo atitikti nuteistasis, kad įgytų teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti egzistavus priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir galimai pareiškėjo dėl jų patirtų neigiamų išgyvenimų.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika, kuri palankesnė atsakovui, ir kad esant teismų precedentų kolizijai turi būti taikomas tas precedentas, kuris palankesnis suimtajam ar nuteistajam, taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė reikalavimų dėl vienodos teismų praktikos formavimo, tačiau apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokia konkrečiai teismų praktika, pareiškėjo manymu, teismas turėjo vadovautis, nenurodyta, nuo kokios teismų praktikos, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nukrypo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo skundo aplinkybių turėtų būti pripažintos neatitinkančios administracinių teismų praktikos.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė