2017-04-18 Nr. AB-8401-3-64-3-03713-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1160-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03713-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu 2015 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), priteisti pareiškėjui 250 Eur neturtinės žalos (b. l. 2–4, 72–73).

Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas drausmės izoliatoriuje Nr. DI-3 iš viso 5 paras, t. y. nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. Ši kamera neatitiko keliamų higienos reikalavimų: kameroje buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, kameroje neatsidarė langas, kameros tualetas buvo netinkamai įrengtas, neatitiko keliamų reikalavimų, nebuvo įrengtos tualeto pertvaros, pati kamera buvo nešvari, pilna šiukšlių, neplautos grindys. Po apsilankymo drausmės izoliatoriuje jam pradėjo dažniau skaudėti galvą. Dėl to patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime su pareiškėjo skundu, nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44–48, 89–91).

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas E. S. drausmės izoliatoriuje Nr. 3 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. iš viso 5 dienas. Drausmės izoliatorius Nr. 3 operatyviosios kontrolės metu buvo patikrintas 2015 m. gegužės 7 d. (išvados surašytos 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-201). Nustatyta, kad drausmės izoliatoriuje Nr. 3 nešvaru, ant palangės šiukšlės, dulkės, tualetas nevalytas, kabo voratinkliai, lubų danga lupasi, byra, ankstesnio patikrinimo metu užfiksuotas nepakankamas apšvietimas.

Pareiškėjo kalinimo drausmės izoliatoriuje Nr. 3 metu nebuvo atlikta patikrinimų dėl jo atitikimo higienos normos reikalavimams, tačiau iš Šiaulių TI 2015 m. atliktų remonto darbų patalpų aprašymo matyti, kad drausmės izoliatoriuje Nr. 3 buvo atliktas pilnas remontas. Drausmės izoliatoriaus kameros yra vienvietės, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo drausmės izoliatoriaus kameros ploto yra visiškai nepagrįstos, nes iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. sausio 4 d. pažymos Nr. 60/09-245 matyti, kad pareiškėjui drausmės izoliatoriuje Nr. 3 teko 6,66 kv. m. gyvenamojo ploto.

Vadovaujantis teisės aktais, drausmės izoliatoriuose yra: prie grindų pritvirtinta metalinė lova, stalas bei taburetė, sieninė lentyna, viršutinių drabužių pakaba, sanitarinis mazgas, kuris yra atviras, tiekiamas šaltas vanduo. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog pareigūnams stebint kamerą jie gali matyti kalinamuosius atliekant gamtinius reikalus, yra visiškai nepagrįsti, nes iš drausmės izoliatoriaus Nr. 3 situacinių nuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas yra kameros kampe ir pro stebėjimo akutę jis nėra matomas.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos plano 2014–2015 m. matyti, kad drausmės izoliatoriaus kameros valomos 1 kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Pagrindinis valymas: vieną kartą per mėnesį, esant poreikiui – dažniau. Šiaulių TI rėžiminio korpuso drausmės izoliatorius įrengtas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, reikalavimais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma, HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl netinkamų sąlygų drausmės izoliatoriuje, dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, tvankumo ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinas, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai ir užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Pareiškėjo teiginiai, kad pareigūnams stebint kamerą, jie gali matyti kalinamuosius atliekant gamtinius reikalus, yra visiškai nepagrįsti, nes iš drausmės izoliatoriaus Nr. 3 situacinių nuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas yra kameros kampe, ir pro stebėjimo akutę jis nėra matomas.

Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Drausmės izoliatoriaus kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl sanitarinio mazgo atskyrimo neturi pagrindo. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo drausmės izoliatoriaus kamerose sąlygas buvo pažeista; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 95–101).

Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog suimtajam E. S. Šiaulių TI direktoriaus nutarimu buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į drausmės izoliatorių (5 paros) – atliko nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. (Nr. DI-3, kurio plotas 6,66 kv. m.). Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad drausmės izoliatoriaus kameros yra vienvietės. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui E. S. teko visas drausmės izoliatoriaus kameros plotas – 6,66 kv. m.

Teismo vertinimu, atsakovo argumentas, kad taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, nėra teisingas, kadangi HN 76:2010 yra taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad atskirai tokios paskirties patalpoms HN 76:2010 specialūs reikalavimai nenustatyti, todėl nusprendė, kad negyvenamosios patalpos, kurios atskiriamos pagal higienos normoje vartojamų sąvokų apibrėžimus (5 punktas) turi atitikti negyvenamosioms patalpoms keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. suimtiesiems (nuteistiesiems) turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento, jog sanitarinis mazgas drausmės izoliatoriaus kamerose neatitinka keliamų reikalavimų. Nors teismas sutiko, kad jokie teisės aktai bei normos nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo standartų drausmės izoliatoriaus kamerose, tačiau konstatavo, kad tiek gyvenamosiose, tiek negyvenamosiose patalpose turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka, užtikrinamos garbės ir orumo nežeminančios sąlygos. Pareiškėjo E. S. laikymo drausmės izoliatoriaus kameroje laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. jau galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo drausmės izoliatoriaus kameroje Nr. DI-3, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 5 paras, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo buvimas Šiaulių TI laikino sulaikymo kamerose, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jam sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Tačiau įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas nustatė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas E. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują, kadangi su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka (b. l. 103).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti (b. l. 112–114).

Atsakovas nurodo, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nenurodoma jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas skundžia teismo sprendimą, o konstatuojamas tik nesutikimo su teismo sprendimu faktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui E. S., atlyginimo.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Šiaulių TI laikino sulaikymo patalpose neatitiko teisės aktų, bet reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis Šiaulių TI laikino sulaikymo patalpose, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d., buvo laikytas neužtikrinant jam teisės aktuose numatytų sąlygų, privatumo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais atmesti jo skundo argumentai, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis, kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Pareiškėjas nedetalizuoja, kurių skundo motyvų, pagrindų ir pateiktų faktų teismas neišnagrinėjo ar išnagrinėjo netinkamai.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendime nurodė, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo drausmės izoliatoriaus kameroje Nr. DI-3, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija nurodo, kad bylai aktualiu laikotarpiu t. y. nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nenumato sanitariniam mazgui keliamų reikalavimų. Tačiau pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Taigi tai, kad pareiškėjo laikymo metu Šiaulių TI galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenumatė sanitarinio mazgo įrengimui keliamų reikalavimų, neatleidžia Šiaulių TI nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas bei orumas Konvencijos 3 straipsnio atžvilgiu.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas Šiaulių TI direktoriui, jog jam nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu (b. l. 11). Šiaulių TI atsakydamas į pareiškėjo skundą nurodė, kad drausmės izoliatoriuje Nr. DI-3, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo atitvarų nėra – juos tik planuojama įrengti ateityje (b. l. 12).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad net sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti jei kiti asmenys gali matyti suimtąjį (nuteistąjį) besinaudojant tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Šiuo atveju drausmės izoliatoriuje Nr. DI-3, kuriame buvo laikomas pareiškėjas sanitariniai mazgai visiškai nebuvo atitverti. Nepaisant to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas, iš byloje esančių nuotraukų matyti (b. l. 13), jog pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba nuteistųjų stebėjimą atliekantys pareigūnai. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Šiaulių TI tinkamai neužtikrino pareiškėjo privatumo naudotis tualetu. Galiausiai, pažymėtina ir tai, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pripažįsta, jog pareiškėjo E. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista (b. l. 112–114).

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo šildymo, ventiliacijos, dėl didelės drėgmės, dėl kameroje neatsidarančio lango, kameros švaros yra nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimo pažymima, kad šio pažeidimo trukmė nėra ilga, t. y. pareiškėjas Šiaulių TI drausmės izoliatoriuje Nr. DI-3 išbuvo tik 5 paras. Atsižvelgiama ir į šio pažeidimo mąstą, pobūdį bei intensyvumą – iš byloje Šiaulių TI pateiktų nuotraukų matoma, jog nors sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas atitvarais, pareiškėjas ginčo laikotarpiu patalpoje buvo laikomas vienas, be to skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėjas neteigia, kad prižiūrėtojai ar kiti asmenys faktiškai stebėjo, trikdė jo privatumą. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuojama, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė