2018-06-13 Nr. AB-11590-3-61-3-02473-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-927-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02473-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 10–11), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08)491-161 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas, nes Didžiosios Britanijos oro uosto muitinės pareigūnai Mokesčių ir muitų tarnybai galbūt pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Paaiškino, kad važiavo į Didžiąją Britaniją įsidarbinti ir gyventi apie pusę metų, rūkalus, už kurių įvežimą iš jo siekiama išieškoti akcizo mokestį, vežėsi savo reikmėms. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos oro uosto muitinės pareigūnai, sulaikydami pareiškėją ir konfiskuodami rūkalus, pažeidė jo teises, neišsiaiškino situacijos, neiškvietė profesionalaus vertėjo, neįvertino, kad rūkalai įsigyti teisėtai, yra su banderolėmis ir įsigijimo čekiu. Pareiškėjas teigė, kad pareigūnai reikalavo, jog jis pasirašytų po neaiškiais dokumentais, o nepasirašius, grasino uždaryti į areštinę, todėl pareiškėjas buvo įbaugintas ir pasirašė dokumente nežinodamas, kokį dokumentą pasirašo. Be to, pareigūnai į pareiškėjo pustuštį lagaminą dar sudėjo nemažą kiekį rūkalų, kurie pareiškėjui nepriklausė. Pareiškėjas tvirtino, kad tik gavęs dokumentus iš VMI sužinojo, jog Didžiosios Britanijos oro uosto muitinės tarnybos pareigūnai, pasinaudodami jo bejėgiškumu bei jį įbauginę, neteisėtai jį apkaltino dideliu kiekiu kažkieno kito rūkalų įvežimu. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu jis yra apskundęs neteisėtus Didžiosios Britanijos pareigūnų veiksmus Londono First-trier Tribunal teismui.

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–20) prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. balandžio 4 d. gavo Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos prašymą vykdyti reikalavimą Nr. GB_LT_EEC041237_20160777G1_201604-04_c_RR (toliau – ir Prašymas) bei Suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES Nr. GB_EEC04127_20160404_UIPE_1.xml (toliau – ir Suvienodintas dokumentas), kuriais Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnyba prašė imtis išieškojimo priemonių, išieškant iš A. K. 16 919,63 Eur (13 364,00 GBP) akcizų skolą.

Būtent šie dokumentai yra pagrindas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, todėl VMI privalėjo pradėti išieškojimo veiksmus. Atitinkamai VMI 2016 m. balandžio 13 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-11014 (toliau – ir Raštas) pranešė pareiškėjui apie gautą Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos Prašymą bei Suvienodintą dokumentą, tuo pačiu paaiškindama pareiškėjui, kad tuo atveju, jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos neįvykdys mokestinės prievolės, ji bus išieškota iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka.

Šiuo Raštu taip pat pranešta, kad Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Jungtinės Karalystės įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai Jungtinės Karalystės įstaigai. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 164 straipsnio 1 dalį dokumentai mokesčių mokėtojui gali būti įteikiami tiesiogiai įteikiant, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais, viešai paskelbiant.

Atsižvelgiant į tai, atsakovas Raštą pareiškėjui siuntė registruotu laišku adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, registruotos siuntos Nr. RN211419859LT, tačiau siuntos įteikti nepavyko, todėl atsakovas VMI interneto svetainėje (www.vmi.lt) paskelbė pranešimą, kuriuo pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti atsiimti Raštą. Pareiškėjas per nustatytą terminą Rašto atsiimti neatvyko, todėl atsakovas laikė jį įteiktu minėto pranešimo paskelbimo VMI interneto svetainėje dieną. Pareiškėjui Rašte nurodytu terminu nesumokėjus Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytos akcizų skolos, VMI viršininkas priėmė šioje administracinėje byloje skundžiamą Sprendimą.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos mokesčių administratorius, gavęs prašymą vykdyti reikalavimą bei suvienodintą dokumentą, privalo pradėti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad ginčus dėl prašančios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos.

Tuo tarpu pareiškėjas nei VMI, nei teismui nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi į Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybą dėl prašančios valstybės prašymo vykdyti reikalavimą ir / arba imtis prevencinių priemonių bei suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą, pagrįstumo, ar kad yra apskundęs Jungtinės Karalystės oro uosto muitinės tarnybos pareigūnų veiksmus. Duomenų apie Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytų sumų pagrįstumo ginčijimą Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui nėra pateikusi ir Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnyba.

Atsakovas kartu akcentavo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pažymėjęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismas iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (rėmėsi ESTT 2010 m. sausio 14 d. sprendimu byloje M. K., Nr. C-233/08, 44 p.). Nurodė, kad analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (rėmėsi LVAT išnagrinėta administracine byla Nr. A14-398/2007).

Atsakovo teigimu, tik išimtiniais atvejais valstybės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, institucijos turi teisę tikrinti, ar tokio dokumento vykdymas gali pažeisti, pavyzdžiui, valstybės narės viešąją tvarką, ir tam tikrais atvejais visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti paramą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas manė, kad VMI, gavusi Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 16 919,67 Eur akcizų mokesčio skolą, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą.

Šiame kontekste atsakovas pabrėžė, kad papildomų faktinių aplinkybių (pvz., ar prašančioji valstybė pagrįstai prašo išieškoti mokesčių skolas; ar prašančioji valstybė tinkamai informavo mokesčių mokėtoją apie procedūras priskaičiuojant mokėtinus mokesčius, priimtus procesinius sprendimus; ar buvo imtasi priemonių, jog priskaičiuoti mokesčiai būtų išieškoti nesikreipiant į Lietuvos Respublikos instituciją ir pan.), nei nurodyta suvienodintame dokumente, leidžiančiame vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES, nustatinėjimas ir tai patvirtinančių dokumentų reikalavimas viršytų VMI kompetencijos ribas.

Nors pareiškėjas teigė, kad jis buvo neteisėtai apkaltintas dideliu kiekiu kažkieno kito rūkalų įvežimu, atsakovas nurodė, jog šis pareiškėjo teiginys nepaneigia VMI Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme numatytų pareigų vykdant Jungtinės Karalystės prašymą išieškoti iš pareiškėjo 16 919,63 Eur (13 364,00 GBP) akcizų mokesčio skolą. Taip pat pažymėjo, kad Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos institucija, gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais, savo sprendimu sustabdo išieškojimą arba jį nutraukia.

Taigi, VMI Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytų sumų išieškojimą privalo vykdyti, o sustabdyti arba nutraukti išieškojimą gali tik gavusi Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu (b. l. 103–108) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Visų pirma, teismas nurodė, kad teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovė advokatė K. Č. nedalyvavo. Į 2016 m. lapkričio 14 d. paskirtą teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, jo neatvykimo priežastys nėra žinomos. Advokatės prašymu nurodytas teismo posėdis dėl advokatės užimtumo buvo atidėtas jos prašyme nurodytu neužimtu laiku, t. y. 2016 m. lapkričio 25 d., tačiau į šį teismo posėdį pareiškėjo atstovė neatvyko, o pateikė prašymą atidėti teismo posėdį dėl pareiškėjo negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje. Kadangi pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu, o advokatės K. Č. negalėjimo dalyvauti jos prašymu atidėtame teismo posėdyje priežastys nežinomos, teismas minėto prašymo netenkino.

7. Teismas pažymėjo, kad iš pateikto Suvienodinto dokumento matyti, jog jame nurodytas prašomas išieškoti mokestis – akcizai, pateikti duomenys apie pareiškėją, nurodyta mokesčio data (2015 m. rugpjūčio 26 d.), taip pat data, nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas (2015 m. rugsėjo 25 d.), mokesčio suma prašančios išieškoti bei valstybės, į kurią kreipiamasi, valiuta, pateikti įstaigos, atsakingos už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą, duomenys, tuo pačiu nurodoma, kur galima gauti daugiau informacijos dėl reikalavimo arba galimybės užginčyti mokestinę prievolę. Be to, nurodyta, kad apie pradinį dokumentą dėl šio reikalavimo vykdymo buvo pranešta pagal prašančioje valstybėje narėje (Jungtinė Karalystė) galiojančius teisės aktus. Analogiška informacija pateikta ir Prašyme, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad prašančios institucijos valstybėje buvo taikomos atitinkamos reikalavimo vykdymo procedūros, tačiau visa reikalavimo suma nebus išieškota, nes akivaizdu, kad prašančioje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Papildomai nurodoma, kad reikalavimas neužginčytas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, įvertinęs ginčui aktualias teisės aktų nuostatas (MAĮ 28, 29, 33 str.; Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 4, 10, 11, 15 str.), teismas sprendė, kad Suvienodintas dokumentas ir Prašymas atitinka Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo reikalavimus, todėl atsakovas, gavęs šiuos dokumentus, turėjo pareigą vykdyti išieškojimą pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio nuostatas.

8. Pareiškėjo argumentus, kad jis apskundė neteisėtus Didžiosios Britanijos oro uosto muitinės tarnybos pareigūnų veiksmus First-tier Tribunal teismui, teismas laikė neįrodytais, nes tai patvirtinantys dokumentai į bylą nepateikti, nors pareiškėjas šį faktą nurodė savo 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. birželio 28 d., 2016 m. rugsėjo 8 d. procesiniuose dokumentuose.

9. Be to, teismas akcentavo, kad pagal MAĮ 164 straipsnio 1 dalį dokumentai mokesčių mokėtojui gali būti įteikiami tiesiogiai įteikiant, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais, viešai paskelbiant. Atitinkamai atsakovas Raštą pareiškėjui siuntė registruotu laišku adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, registruotos siuntos Nr. RN211419859LT, tačiau siuntos įteikti nepavyko, todėl atsakovas VMI interneto svetainėje (www.vmi.lt) paskelbė pranešimą, kuriuo pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti atsiimti Raštą. Pareiškėjas per nustatytą terminą neatvyko atsiimti šio Rašto, todėl atsakovas pagrįstai, kaip nustatyta MAĮ 164 straipsnio 1 dalyje, jį laikė įteiktu minėto pranešimo paskelbimo VMI interneto svetainėje dieną.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamame atsakovo Sprendime aiškiai nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas, t. y. šis Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu bei Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos pateiktais Prašymu bei Suvienodintu dokumentu. Taip pat nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas VMI kompetencijos ribose, neprieštarauja VMI tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. 11. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112–114), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08)491-161 arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad teismas bylą išnagrinėjo jam ir jo atstovei nedalyvaujant, nors buvo pateiktas advokatės prašymas atidėti teismo posėdį dėl pareiškėjo negalėjimo dalyvauti jame dėl ligos, o kartu su prašymu buvo pateikta nedarbingumo pažyma bei pažyma dėl neatvykimo į teismą (forma Nr. 094-1/a). Šiuo aspektu pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teisę dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant jo bylą ir nepagrįstai atsisakė patenkinti minėtą advokatės prašymą. Atkreipia dėmesį į tai, kad tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės, be kita ko, duoti paaiškinimus. Tuo tarpu atstovo paaiškinimai neprilygsta proceso šalies paaiškinimams. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, jog jis kreipėsi į Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybą dėl prašančios valstybės prašymo vykdyti reikalavimą pagrįstumo, nors tokie dokumentai buvo pateikti su skundu. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas nesivadovavo pareiškėjo pateiktais dokumentais ir dėl nenurodytų motyvų pripažino, kad nėra pateikta įrodymų. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad teismui kilus abejonių dėl skundo pateikimo ar nepateikimo, buvo galima kreiptis į kitos valstybės institucijas dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas kartu nurodo, kad išieškojimas galėtų būti vykdomas tik tada, kai bus išnagrinėtas teisinis ginčas dėl Jungtinės Karalystės priimto sprendimo, todėl teismas nepagrįstai netenkino prašymo sustabdyti ar atidėti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas pagrindinis ginčas dėl mokestinės prievolės.

13. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 135–136) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą nepakeistą.

14. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes bei padarė teisingas išvadas. Atsakovas teigia, kad teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo atstovės prašymo atidėti teismo posėdį ir išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjui ir jo atstovei nedalyvaujant. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas į First-tier Tribunal teismą kreipėsi 2016 m. spalio 31 d. Taigi, nei kartu su 2016 m. birželio 8 d. pareiškėjo skundu, nei šalinant skundo trūkumus 2016 m. birželio 26 d. šie dokumentai negalėjo būti pateikti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi į Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybą dėl prašančios valstybės prašymo vykdyti reikalavimą, yra nepagrįsti. Tuo tarpu VMI neturi duomenų, kad Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnyba būtų gavusi apelianto skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Šios nutarties 12 punkte išskiriami du pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai, pareiškėjo nuomone, suponuojantys pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą: pažeista teisė būti išklausytam teismo posėdžio metu ir teismas neįvertino visų faktinių aplinkybių.

16. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tada, kai proceso dalyviams apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

17. Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad tinkamo proceso principas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars, liet. tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Teismo šaukimai ir pranešimai – tai vieni iš svarbiausių teismo procesinių dokumentų, kuriais informuojama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą bei kurių pagalba užtikrinama asmens teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr. K. prieš Prancūziją, Nr. 39594/98, p. 72). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 p.). Be to, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie procesą ir suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 28 p.).

18. Kita vertus, šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinės bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.). Be to, ABTĮ 52 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad proceso šalys savo procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Atitinkamai, jei suinteresuotam asmeniui šaukimas įteiktas tinkamai, laikytina, jog neatvykimo į teismo posėdį pasekmės jam žinomos. Tačiau pastebėtina, jog ABTĮ 79 straipsnio 1 dalis taip pat įtvirtina, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1485/2014). Tačiau, kai tokio poreikio teismo manymu nėra, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.). Iš šių teisės normų matyti, jog teismas turi teisę, bet ne pareigą, pripažinti pareiškėjo dalyvavimą byloje būtinu, o atsisakymas tai padaryti neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-210/2010).

19. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ įtvirtintas proceso operatyvumo principas nustato pareigą teismui imtis šiame įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias vilkinti procesą, siekti, kad byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį, jei tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą (ABTĮ 11 str. 1 d.). Proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai (ABTĮ 11 str. 2 d.).

40. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina ir ginčo tarp šalių dėl to nėra, kad pareiškėjas ir jo advokatė apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo informuoti tinkamai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmasis teismo posėdis byloje buvo paskirtas 2016 m. lapkričio 14 d., tačiau buvo atidėtas dėl advokatės užimtumo kitoje byloje (b. l. 84, 89-90). Kitas teismo posėdis paskirtas 2016 m. lapkričio 25 d. (b. l. 95), kurį siekta taip pat atidėti dėl pareiškėjo ligos, bet prašymas netenkintas ir administracinė byla išnagrinėta iš esmės (b. l. 97-101).

41. Sutiktina, kad pareiškėjo ar jo atstovo liga savaime nėra svarbi priežastis atidėti bylos nagrinėjimą teismo posėdyje, nesant kitų ABTĮ 79 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, tačiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje vis dėlto buvo reikalingas, siekiant visapusiško ir objektyvaus bylos išnagrinėjimo.

42. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. rugsėjo 8 d. buvo registruotas A. K. prašymas (b. l. 79-80) dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir pareiškėjo siekio dalyvauti teismo posėdyje. Tame pačiame prašyme nurodyta, kad yra kreiptasi į Prašymą ir Suvienodintą dokumentą pateikusios šalies teismą.

43. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturi jo kaip nors pripažinti, o gali tik spręsti, ar nėra įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant jis negali būti vykdomas (kai reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje), ar turi informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, ar nėra įstatyme nustatytų aplinkybių sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 str., 12 str.).

44. Pirmosios instancijos teismui, gavus A. K. 2016 m. rugsėjo 8 d. prašymą, turint omenyje šios nutarties 43 punkte išdėstytas nuostatas, turėjo kilti abejonė dėl nacionalinio mokesčių administratoriaus teisės bei pareigos priimti Sprendimą, kuri (teisinė abejonė) galėjo būti pašalinta išklausius mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) teisme, taip užtikrinant teisę ir būti išklausytam, bei išsireikalavus papildomus faktinius duomenis, kurie galėjo suponuoti ir kitokį procesinį sprendimą tikrinamoje administracinėje byloje.

45. Dėl išdėstytų aplinkybių yra pagrindas teiginiui, kad šioje administracinėje byloje buvo pažeisti teisės būti išklausytam bei proceso šalių lygiateisiškumo principai, nesilaikyta Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos teismo pareigos pasiūlyti pareiškėjui pateikti jo nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, o visa tai galėjo suponuoti neteisingą bylos išsprendimą, dėl ko, tenkinant apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius