2021-08-18 Nr. AB-16210-3-61-3-00219-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3479-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00219-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 12PR-5 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad prašyme suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje jis išdėstė aplinkybes, susijusias su grėsme kilmės šalyje.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis bus nužudytas, nes jo sūnus pabėgo ir vedė merginą, kuri buvo skirta kitam vyrui, todėl pagal tradicijas merginos ir jaunikio šeimos, norėdamos atstatyti suterštą garbę, privalo įvykdyti „garbės nužudymą“. Pareiškėjas akcentavo, kad jaučia pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, kraujo keršto kilmės valstybėje, todėl atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, kuriems esant suteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

4. Pareiškėjas teigė, kad tuo atveju, jei vis dėlto būtų pripažinta, jog jis neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, jam turėtų būti suteikiama papildoma apsauga. Pareiškėjas pabrėžė, kad jam (duomenys neskelbtini), labai tikėtina, gresia kraujo kerštas už tai, kad jis nesutiko perduoti nužudyti savo sūnaus. Migracijos departamento surinkta informacija patvirtina, kad tokia praktika (duomenys neskelbtini) taikoma, be to, atsakovas patvirtino, kad pareiškėjo, jo sūnaus ir jo sutuoktinės pasakojimai atitinka, o tai reiškia, kad atsakovas pripažino pasakojimus patikimais, faktus nustatytais.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad jam kilmės valstybėje gresia persekiojimo ir nužudymo grėsmė, todėl jam turi būti suteikiamas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad jis, įvertinęs surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, konstatavo, jog pareiškėjo sūnaus merginos (žmonos) gyvybei kilmės šalyje kyla pavojus, taip pat tikėtina, kad ir jo sūnus gali tapti persekiojimo auka, tačiau turima informacija apie „garbės nusikaltimus“ nepagrindė prielaidos, jog analogiška grėsmė galėtų kilti asmeniškai pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo individuali situacija nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl jo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta.

8. Atsakovas paaiškino, kad taip pat jis nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl Migracijos departamentas tas pačias aplinkybes vertino papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė nei tikėtinos, nei galimos grėsmės pareiškėjui kilmės valstybėje patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus.

9. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nepagrįstai iš konteksto ištraukia Sprendime padarytas išvadas, kurios duomenų visumoje nekelia jokių prieštaravimų, kaip nurodo pareiškėjas. Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, konstatavo, kad kai siekiama atkeršyti už šeimos garbės pažeminimą / suteršimą, pagrindinė auka yra moteris, kuri, jos šeimos įsitikinimu, įvykdė šį garbės prasižengimą. Kartais žudomas ir vyras, kuris kartu su moterimi įvykdė garbės nusižengimą ir, moters šeimos nuomone, taip pat turi atsakyti, tačiau tai reti atvejai, be to, tokiais atvejais dažniausiai įsikiša kiti šeimos giminės atstovai, siekdami išvengti kraujo keršto ir galimų tolimesnių neigiamų pasekmių.

10. Atsakovas pabrėžė, kad tyrimo metu nerasta informacijos, pagrindžiančios prielaidą, jog vyro, kuris susijęs su moters garbės prasižengimu, šeimos nariai (tėvai, broliai, seserys ar kiti giminaičiai) taip pat galėtų tapti moters šeimos narių persekiojimo objektu. „Garbės nužudymo“ atvejais siekiama išvengti kraujo keršto konflikto, todėl vyrai žudomi labai retai, o jei nužudomi, tai arba būna gautas šeimos sutikimas, arba stengiamasi susitarti ir kompensuoti „nuostolius“ (vyro nužudymą) pinigais ar kitokiais būdais, kad konfliktas neplistų. Migracijos departamentas pažymėjo, kad, remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, labai tikėtina, kad pareiškėjo sūnaus merginos (žmonai) gyvybei kilmės šalyje kyla pavojus, taip pat tikėtina, kad ir jo sūnus gali tapti persekiojimo auka, tačiau turima informacija apie „garbės nusikaltimus“ nepagrindė prielaidos, jog analogiška grėsmė galėtų kilti asmeniškai prieglobsčio prašytojui.

11. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini)) tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad, nors prieglobsčio prašytojas pagrįstai baiminasi dėl sūnaus, tačiau, „garbės nusikaltimų“ specifikos kontekste, jo paties situacija ir vaidmuo nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas gali tapti persekiojimo objektu, visų pirma dėl to, jog žala jam neatstatytų kitos šeimos suterštos garbės bei, priešingai, lemtų kitą, rimtesnį konfliktą tarp šeimų, kuris potencialiai galėtų peraugti į kraujo kerštą, kurio, labai tikėtina, būtų siekiama išvengti. Atsižvelgiant į tai, Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad 2020 m. liepos 10 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Tverečiaus pasienio užkardos pareigūnai sulaikė 4 asmenis, nelegaliai kirtusius Lietuvos Respublikos sieną. Tarp sulaikytųjų buvo pareiškėjas, jo pilnametis sūnus ir sūnaus sutuoktinė. Sulaikymo dieną pareiškėjas žodžiu paprašė suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, papildomai pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2018 m. rugpjūčio 25 d. ir galiojantį iki 2026 m. rugpjūčio 24 d.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pirminėje apklausoje, įvykusioje 2020 m. rugpjūčio 17 d., bei 2020 m. lapkričio 3 d. vykusios apklausos metu paaiškino, jog (duomenys neskelbtini).

15. Teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo, jį įgyvendinančiųjų teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Įstatymo nuostatomis (86 str. 1 d., 87 str. 1 d.), 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlio statuso (toliau – ir Konvencija) nuostatomis (1 str. A d. 2 p., 33 str. 1 d.), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) nuostatomis (18 str.), 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatomis (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis; 2 str. 1 d. d, f p., 4 str. 5 d., 8 str. 2 d., 9 str., 1–3 d., 10 str. 1 d. e p., 2 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintos visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116.1 punktu.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra suderinamos su surinkta kilmės valstybės informacija, pareiškėjo, jo sūnaus ir sutuoktinės paaiškinimai sutampa. Teismas, įvertinęs informacijos visumą, sprendė, jog turima informacija nepagrindžia asmeniškai pareiškėjui kilusios rizikos tikimybės, nes, siekiant atkeršyti už šeimos garbės pažeminimą / suteršimą, yra nužudoma moteris, kuri įvykdė šį garbės pažeidimą. Teismas taip pat nustatė, kad kartais auka gali būti ir vyras, kuris kartu su moterimi įvykdė garbės nusižengimą. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, nerado informacijos, kuri pagrįstų prielaidą, jog vyro, kuris susijęs su moters garbės nusižengimu, šeimos nariai (tėvai, broliai, seserys arba kiti giminaičiai) taip pat galėtų tapti moters šeimos narių persekiojimo objektu. Pareiškėjas pats, remdamasis savo įsitikinimu, jog jis galimai pagal kilmės valstybėje puoselėjamas tradicijas bus nužudytas, išvyko iš kilmės valstybės. Teismas konstatavo, kad, remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, tikėtina, jog pavojus gyvybei kilmės šalyje kyla pareiškėjo sūnui ir jo sutuoktinei, tačiau niekaip pateikta informacija nepagrindžia to, kad minėta grėsmė galėtų kilti asmeniškai pareiškėjui.

17. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad nors pareiškėjas pagrįstai baiminasi dėl sūnaus, tačiau „garbės nusikaltimų“ specifikos kontekste, jo paties individuali situacija ir vaidmuo nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas gali tapti persekiojimo objektu, todėl antroji „visiškai pagrįstos“ baimės pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nėra įvykdyta, t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

18. Teismas pabrėžė, kad tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, kurios suponuotų išvadą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali grėsmė patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus veiksmus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog kilmės valstybėje sprendimo priėmimo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, pasireiškiantys smurtu, dėl kurio buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, saugumui ar laisvei grėstų pavojus, todėl ir paminėto kriterijaus pareiškėjas neatitinka.

19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, nes pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

20. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo jo keisti arba panaikinti remiantis pareiškėjo skundo ar kitais argumentais, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 21. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas akcentuoja, kad informacija apie kilmės valstybę, t. y. jog garbės nusikaltimai gali peraugti ir neretai perauga į kraujo kerštą (kai persekiojamas ar nužudomas ne vienas, o gali būti nužudyti ir giminės vyrai – nagrinėjamu atveju pareiškėjas, jei persekiotojas nenužudytų jo sūnaus) yra patikima ir nustatyta. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis bei vertinti ir šiuos duomenis nagrinėjamos bylos kontekste, o ne tik atsižvelgti į Migracijos departamento surinktą informaciją, kad dažniau dėl garbės nusikaltimų žudomos moterys.

23. Pareiškėjas pažymi, kad aplinkybė, jog dažniausiai yra persekiojamos moterys, nepaneigia fakto, kad persekiojami ir vyrai ar šeima bei giminė. Migracijos departamentas nustatė, kad vyrų, šeimos, giminės, genties persekiojimas kaip reiškinys vyksta, todėl šios aplinkybės turėjo būti lygiaverčiai vertinamos su informacija apie moterų persekiojimą dėl garbės nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo neatliko, todėl, pareiškėjo teigimu, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas (56 str. 6 d., 87 str. 2–4 d.).

24. Pareiškėjas nurodo, kad iš Migracijos departamento surinktos medžiagos matyti, jog duomenys, kad dėl garbės nusikaltimo gali būti persekiojami tiek vyrai, tiek jų šeima, giminė ar net gentis, paskelbiamas kraujo kerštas, atitinka tikrovę. Šių žinių kontekste turėjo būti įvertintas ne tik bendras pareiškėjo patikimumas, bet ir žinios, kad merginos šeima konservatyvi, t. y. griežtas tradicijų laikymasis suponuoja ir tai, kad pareiškėjui yra kilęs rimtas pavojus būti nužudytam. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti abejonės privilegiją pasakojimui dėl grėsmės būti nužudytam, nes tam buvo nustatytos ir išpildytos visos teisės aktuose nustatytos sąlygos.

25. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo, visiškai nesigilino ir nenagrinėjo papildomos apsaugos ir pareiškėjui kilusios grėsmės turinio. Pirmosios instancijos teismo pateiktas formalus konstatavimas, kad pareiškėjui nekyla reali grėsmė patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus veiksmus, nėra pakankamas ir tinkamas pagrįsti, kodėl prieglobsčio prašytojui nesuteikiama papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

26. Pareiškėjas pažymi, kad byla buvo neteisingai išnagrinėta dėl to, kad nebuvo pridėti pareiškėjo naujai pateikti įrodymai.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas pažymi, kad Sprendime nurodyta, jog pareiškėjo istorijos esmė yra suderinama su surinkta kilmės valstybės informacija, prieglobsčio prašytojas pateikė tiek informacijos, kiek jam yra žinoma, jo pasakojimas iš esmės buvo suderinamas su jo sūnaus bei sūnaus žmonos pasakojimais. Surinkta informacija nepagrindė asmeniškai pareiškėjui kilusios rizikos tikimybės, nes, remiantis kilmės valstybės informacija, kai siekiama atkeršyti už šeimos garbės pažeminimą / suteršimą, pagrindinė auka yra moteris, kuri, jos šeimos įsitikinimu, įvykdė šį garbės prasižengimą, nors kartais žudomas ir vyras, kuris kartu su moterimi įvykdė garbės nusižengimą ir, moters šeimos nuomone, taip pat turi atsakyti, tačiau tai reti atvejai, be to, tokiais atvejais dažniausiai įsikiša kiti šeimos giminės atstovai, siekdami išvengti kraujo keršto ir galimų tolimesnių neigiamų pasekmių.

29. Atsakovas nurodo, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Migracijos departamentas pripažino, kad prieglobsčio prašytojas pagrįstai baiminosi dėl sūnaus, tačiau, „garbės nusikaltimų“ specifikos kontekste, jo paties situacija ir vaidmuo nelemia individualios rizikos tapti persekiojimo objektu, visų pirma dėl to, jog žala jam neatstatytų kitos šeimos suterštos garbės bei, priešingai, lemtų kitą, rimtesnį konfliktą tarp šeimų, kuris potencialiai galėtų peraugti į kraujo kerštą, kurio, labai tikėtina, būtų siekiama išvengti. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei aktualią informaciją apie kilmės valstybę, Migracijos departamentas nenustatė tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini)) tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Atsižvelgus į tai, Sprendime buvo konstatuota, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės bei pagrįstos prielaidos nesuponavo išvados, jog pareiškėjui kilmės šalyje kyla reali rizika patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus veiksmus (mirties bausmė, kankinimai). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2021 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 12PR-5 nesuteikti jam (pareiškėjui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Ši išvada grindžiama tuo, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, teigdamas, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, nurodo, jog byloje nustatyta, kad garbės nusikaltimai gali peraugti ir neretai perauga į kraujo kerštą (kai persekiojamas ar nužudomas ne vienas, o gali būti nužudyti ir giminės vyrai – nagrinėjamu atveju pareiškėjas, jei persekiotojas nenužudytų jo sūnaus). Pareiškėjo teigimu, jam kyla reali grėsmė būti nužudytam, o aplinkybė, jog dažniausiai yra persekiojamos moterys, nepaneigia fakto, kad gali būti persekiojami ir vyrai ar šeima bei giminė. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą ir pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatas.

33. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

34. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

35. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3166-442/2021).

36. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti nužudytam pagrįstumą. Akcentuotina, kad atsakovas nenurodo, jog pareiškėjo pasakojimas neatitinka tikrovės, priešingai, Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo istorijos esmė yra suderinama su surinkta kilmės valstybės informacija. Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad kai siekiama atkeršyti už šeimos garbės pažeminimą / suteršimą, pagrindinė auka yra moteris, kuri, jos šeimos įsitikinimu, įvykdė šį garbės prasižengimą. Migracijos departamentas pažymėjo, jog kartais žudomas ir vyras, kuris kartu su moterimi įvykdė garbės nusižengimą ir, moters šeimos nuomone, taip pat turi atsakyti, tačiau tai reti atvejai, be to, tokiais atvejais dažniausiai įsikiša kiti šeimos giminės atstovai, siekdami išvengti kraujo keršto ir galimų tolimesnių neigiamų pasekmių. Migracijos departamentas akcentavo, kad tyrimo metu nerasta informacijos, pagrindžiančios prielaidą, jog vyro, kuris susijęs su moters garbės prasižengimu, šeimos nariai (tėvai, broliai, seserys ar kiti giminaičiai) taip pat galėtų tapti moters šeimos narių persekiojimo objektu. Garbės nužudymo atvejais siekiama išvengti kraujo keršto konflikto, todėl vyrai žudomi labai retai, o jei nužudomi, tai arba būna gautas šeimos sutikimas, arba stengiamasi susitarti ir kompensuoti „nuostolius“ (vyro nužudymą) pinigais ar kitokiais būdais, kad konfliktas neplistų.

38. Vertinant pareiškėjo išsakytą baimę, kad egzistuoja reali grėsmė, jog jis kilmės valstybėje bus nužudytas, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog labai tikėtina, kad pareiškėjo sūnaus merginos (žmonos) gyvybei kilmės šalyje kyla pavojus, taip pat tikėtina, kad ir jo sūnus gali tapti persekiojimo auka, tačiau atsakovo surinkta informacija apie „garbės nusikaltimus“ pareiškėjo kilmės valstybėje nepagrindžia prielaidos, jog analogiška grėsmė galėtų kilti asmeniškai prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

39. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstos ir teisėtos.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, Sprendimu pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui nesuteikta papildoma apsauga.

41. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

42. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą taip pat ir dėl to, kad nepriėmė pareiškėjo teiktų naujų įrodymų (vaizdo medžiagos), kuriuos jis pateikė 2021 m. gegužės 4 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje.

44. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

45. Teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.

46. Kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo ir / ar jų pridėjimo prie bylos, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.).

47. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2021 m. gegužės 4 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad pareiškėjas nepagrindė, kokio pobūdžio aplinkybes jis siekia įrodyti vaizdo medžiaga, nenurodė kaip teikiama vaizdo medžiaga patvirtina pareiškėjo skundo argumentus, nenurodė duomenų, kad įrodymus teikė Migracijos departamentui, tačiau įrodymai nebuvo priimti, nepaaiškino kada ir kaip gauti šie įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo teiktą vaizdo medžiagą.

48. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 17 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą pridėti prie bylos tuos pačius įrodymus (vaizdo medžiagą), kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir be jokių motyvų jų nepriėmė. Pareiškėjas taip pat pateikė vaizdo medžiagos garso takelių vertimą į lietuvių kalbą. Iš pateiktų papildomų įrodymų galima suprasti, kad vaizdo medžiagoje pateiktas žinių reportažas apie „garbės nusikaltimus“.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

50. Akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

51. Įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė pareiškėjo teiktos vaizdo medžiagos, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 17 d. prašyme nenurodo kokio pobūdžio aplinkybes jis siekia įrodyti vaizdo medžiaga, nenurodo kaip teikiama vaizdo medžiaga siejasi su pareiškėjo individualia situacija, kurią įvertino Migracijos departamentas, nenurodė duomenų, kad įrodymus teikė Migracijos departamentui, tačiau įrodymai nebuvo priimti, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pridėti pareiškėjo pateiktus žinių reportažo vaizdo įrašus ir jų garso takelių vertimą į lietuvių kalbą prie bylos ir juos vertinti. Dėl to atsisakytina priimti šiuos įrodymus ir jie grąžintini pareiškėjui.

52. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

55. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

56. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir turėtų galimybę paaiškinti nesutikimo motyvus.

58. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) 2021 m. rugpjūčio 17 d. pateiktą vaizdo medžiagą (Kitas dokumentas Nr.: 02-03-4338) ir ją grąžinti pareiškėjui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė