2022-07-13 Nr. AB-18773-3-62-3-00521-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3091-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00521-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio T. M. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis T. M. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 22S58409 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nesutiko, kad nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas teigė, kad prašyme suteikti prieglobstį jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą, nurodė išvykimo iš kilmės šalies argumentus, kurie patvirtina, kad jis yra realiai persekiojamas dėl tėvo politinių pažiūrų. Sprendžiant dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, Departamentas turėjo ne formaliai atkartoti (duomenys neskelbtini) duomenis ir bendrą informaciją, o viską kruopščiai įvertinti individualiai. Atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis apie kilmės valstybę. Pareiškėją išsiųsti nebuvo pagrindo, nes jis savo elgesiu neparodė, kad ketina išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, o jo pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu nuspręsta pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso, konstatavus, jog jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) ginkluotas konfliktas nevyksta, todėl pareiškėjui taip pat pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

5. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas prašyme nurodė konkrečias aplinkybes, dėl kurių jo kilmės valstybėje jam gresia pavojus gyvybei ir sveikatai. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, buvo surinkta ir ištirta aktuali bei su pareiškėjo individualia situacija susijusi informacija, pats pareiškėjas jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių atsakovo išvadas, nepateikė. Pareiškėjas iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau gyventi kilmės šalyje būtų pavojinga. Pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės valstybės jis išvyko dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu kilo abejonių, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie (duomenys neskelbtini). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

6. Atsakovas nurodė, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo į kilmės šalį, pareiškėjas gali pasislėpti. Priėmus sprendimus asmenis išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, jiems privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjui nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo T. M. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

8. Teismas nustatė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Pareiškėjas asmens dokumentų, kurie patvirtintų jo tapatybę ar pilietybę nepateikė. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2021 m. lapkričio 12 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, padarytas apklausos garso įrašas. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

9. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nusprendė pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini), jam uždrausta 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvestas į C.SIS II perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

10. Teismas aptarė aktualias Konvencijos, Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas.

11. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo nurodyti argumentai. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į faktinę situaciją jo kilmės valstybėje. Pareiškėjo apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Teismas, įvertinęs tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstas prielaidas, konstatavo, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjo įvardinama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, tokių įrodymų nepateikta ir teisme, todėl teismas sutiko, kad remdamasis pateikta medžiaga, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo padaryta išvada, kad kilmės valstybėje pareiškėjui nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Migracijos departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, todėl darytina išvada, kad jo baimė dėl pavojaus gyvybei yra lemta tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis.

14. Teismas iš bylos medžiagos, 2021 m. lapkričio 12 d. apklausos garso įrašo sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, nepagrindžia aplinkybių, jog jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) buvo naudojamos neteisėtos ekonominio pobūdžio priemonės ar, kad jis yra diskriminuojamas dėl individualių savybių, ar jam neleidžiama, draudžiama įsidarbinti ir kt. Nagrinėjamu atveju vertintina ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Įvertinus anksčiau minėtų aplinkybių visumą matyti, jog nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso, o neatitikus Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų ir papildomos apsaugos.

16. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, jog į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai ir prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

17. Teismas, aptaręs Įstatymo ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.), nuostatas sprendė, kad atsakovo nustatytas penkerių metų terminas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo, nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neatitinka Tvarkos kriterijų. Pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką du metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos.

18. Teismas, įvertinęs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas, sprendė, kad Sprendime nustatytas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas mažintinas iki dviejų metų.

19. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso, o neatitikus Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų ir nesuteikus papildomos apsaugos, nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 20. Pareiškėjas T. M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

21. Pareiškėjas taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus ir nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjo prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jam kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus.

23. Pareiškėjas teigia, kad jo kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina, kad pareiškėjui gali kilti reali persekiojimo grėsmė, tačiau Migracijos departamentas nepakankamai išanalizavo pareiškėjui kylančios konkrečios grėsmės galimybę, o savo vertinimą daugiausia grindė abejonėmis dėl pareiškėjo papasakotų faktų.

24. Pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jam turi būti sudaromos galimybės pateikti jo pasakojimui pagrįsti reikalingus dokumentus ar įrodymus dėl aplinkybių, kurios atsakovui kelia abejones, bet tokios galimybės nebuvo paaiškintos. Pareiškėjas yra dar labai jauno amžiaus, neturi gyvenimiškos patirties, todėl negalima iš jo reikalauti detalių duomenų ar įrodymų pagal kriterijus, taikytinus vakarietiškai civilizacijai būdingam įrodymų pakankamumui, detalaus pasakojimo nuoseklumo, patvirtinančio grėsmes jo asmeniui. Todėl atsakovo argumentai dėl pasakojimo detalumo, išsamumo, kitokių trūkumų nepagrindžia prašymo atmetimo, o turėtų būti vertinami atsižvelgiant ir į pareiškėjo amžių, ir sudaryti pareiškėjui galimybes paaiškinti / paneigti Migracijos departamento keliamas abejones.

25. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai – pareiškėjo pasakojimas išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Būtent atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, todėl nepagrįstai jo prašymą atmetė, nors visų aplinkybių neištyrė.

26. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas net nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija. Pats atsakovas nurodo, jog pareiškėjo kilmės šalyje vyksta ginkluoti konfliktai, todėl galimybė patirti smurtą turėjo būti tinkamai įvertinta.

27. Pareiškėjas teigia, kad jo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardijamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti lemtos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo dėl ekonominės šalies padėties, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo ir taip netinkamai taikė Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso 62–63 punktuose nustatytas vertinimo gaires. Tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.

28. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas pagrįstai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti, pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgus į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją bei remiantis teisės aktų nuostatomis ir pabėgėlių teisės principais. Sprendimas išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas pagrįstai, nes pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 22S58409 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko tinkamo individualaus tyrimo, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, jam kylančios grėsmės, nesurinko ir neanalizavo naujausios kilmės valstybės informacijos, todėl nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jam kilmės šalyje kyla individualios grėsmės pavojus.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

36. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

40. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

41. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

42. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

43. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

45. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą grindžia tuo, jog (duomenys neskelbtini).

46. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas išsamiai įvertino pareiškėjo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini).

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamentas net nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija. Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai apie beatodairišką smurtą ir, kad atsakovas rėmėsi ne naujausia informacija apie padėtį kilmės valstybėje, yra nepagrįsti.

48. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam yra hipotetinio pobūdžio, subjektyvus vertinimas, nepatvirtinantis visiškai pagrįstos pareiškėjo baimės. Atsižvelgiant į „visiškai pagrįstos baimės“ sąlygos nebuvimą, neidentifikavus (duomenys neskelbtini), konstatuotina, kad nėra pagrindo suteikti pareiškėjui tarptautinę teisinę apsaugą Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindais.

49. Vertinant, ar yra pagrindas suteikti papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu), pažymėtina, kad nenustatyti tokio lygio tarptautiniai ar vidaus ginkluoti konfliktai, dėl kurių jis galėtų jausti individualią grėsmę. Migracijos departamentas nustatė, kad saugumo situacija mieste (duomenys neskelbtini), kuriame gimė ir gyveno pareiškėjas, yra stabili. Todėl sutiktina su atsakovu ir pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto kriterijų.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo pareiškėjas, byloje nėra patikimų įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo individualaus persekiojimo dėl konvencinių priežasčių tikimybę. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šių išvadų nepaneigia.

51. Teisėjų kolegija kaip deklaratyvius vertina pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nebuvo sudarytos galimybės pateikti jo pasakojimui pagrįsti reikalingus dokumentus ar įrodymus, taip pat paaiškinti pareiškėjo pasakojimo prieštaringumą ir nenuoseklumą lėmusias aplinkybes. Kita vertus, tokius dokumentus ir paaiškinimus pareiškėjas galėjo pateikti Migracijos departamento darbuotojui, vykdžiusiam jo apklausą, taip pat ir pirmosios instancijos teismui iki jo skundo nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstais laikytini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio T. M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Iveta Pelienė Ričardas Piličiauskas