2023-01-18 Nr. AB-1563-3-64-3-01762-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-56-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01762-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18.1; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei D. J. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, Šiaulių RATC) kreipėsi į teismą su prašymu iš atsakovės D. J. (toliau – ir atsakovė) priteisti 72 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė ginčui aktualiu laikotarpiu buvo deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), todėl atsakovei kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą.

3. Vietinė rinkliava buvo skaičiuojama remiantis Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, patvirtintais Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 (toliau – ir Nuostatai).

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nustatant, ar atsakovė ginčo laikotarpiu laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja, aktualus, be kita ko, Nuostatų 12.2 punktas, kuriame nustatyta, kad „Pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys: gyvenamosios paskirties patalpų, esančių Savivaldybės teritorijoje, vienas iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba arba gyventojas lieka deklaruotas po savininko mirties)“. Taigi, Nuostatų 12.2 punkte rinkliavos subjektu yra nurodytas toks gyvenamosios paskirties patalpų gyventojas, kuris gyvena patalpose, kurios nustatyta tvarka: 1) nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, arba 2) nebaigta jų statyba, arba 3) gyventojas liko deklaruotas po savininko mirties.

6. Teismas nurodė, kad Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą siejama su aplinkybe, kad vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose. Pareiškėjas nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) gyveno atsakovė, nevertino, ar atsakovė priskirtina vienam iš gyventojų, kurie gyveno gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovė, vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu, laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja, kadangi ginčo laikotarpiu buvo deklaravusi gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje. Teismas nurodė, kad Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kad atsakovė liko deklaruota po savininko mirties, tokių duomenų byloje nepateikta.

8. Teismas konstatavo, kad atsakovė nelaikytina vietinės rinkliavos mokėtoja Nuostatų 12.2 punkto prasme. Byloje nepateikta įrodymų, kad ginčo laikotarpiu buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovė, todėl pareiškėjo prašymas priteisti vietinę rinkliavą buvo atmestas. Teismas taip pat nurodė, kad, kadangi pareiškėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

III. 9. Pareiškėjas Šiaulių RATC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo prašymą tenkinti pilna apimtimi.

10. Pareiškėjas, remdamasis ginčui aktualių teisės aktų analize, nurodo, kad priešingai, nei konstatavo teismas, fizinio asmens gyvenamosios vietos deklaravimas leidžia teigti, jog tokia deklaruota asmens gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta, t. y. asmens faktinio gyvenimo vieta. Taigi, pareiškėjui pateikus teismui įrodymus (pažymą), jog atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs pažymoje nurodytu adresu, tokie duomenys laikytini teisingais ir laikytini asmens faktinio gyvenimo vieta, kol šie duomenys nėra nuginčyti arba kol pats asmuo tokios prezumpcijos nepaneigia. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų nebuvo pateikta. Atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai, atsakovė teismo įpareigojimo neįvykdė. Taigi, atsakovė neįrodė, kad ginčo patalpose ginčo laikotarpiu negyvena (-o).

11. Atsakovė nepateikė pareiškėjui įrodymų, nuo kada gyvena kitu adresu, mokėjimų kvitų, jog rinkliavą moka kitu faktiškai gyvenamuoju adresu, nepateikė prašymo vietinę rinkliavą skaičiuoti kitu adresu Radviliškio rajone negu yra nurodyta atsakovės deklaruota gyvenamoji vieta. Todėl teismas privalėjo laikytis prezumpcijos, jog atsakovė gyvenamoji vieta yra jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.

12. Pareiškėjas taip pat nesutinka su argumentu, kad pareiškėjo duomenys neįrodo, kad buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovė. Asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik gyvenamosios paskirties patalpose (ne žemės sklype), priešingu atveju asmenys, kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos, įtraukiami į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą.

13. Be to, vietinės rinkliavos mokėtojas turi pareigą pateikti duomenis laiku, tam, jog jam būtų pritaikyta lengvata. Jeigu vietinės rinkliavos mokėtojas nepateikia duomenų, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjas savo iniciatyva neturi teisinio pagrindo atsakovės deklaruotu adresu neskaičiuoti rinkliavos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo Šiaulių RATC prašymas priteisti vietinę rinkliavą, pagrįstumas ir teisėtumas.

15. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti jam iš atsakovės 72 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., kadangi atsakovė, teismo manymu, nelaikytina vietinės rinkliavos mokėtoja pagal Nuostatų 12.2 punktą.

16. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiga mokėti vietinė rinkliavą atsakovei nustatyta Nuostatų 12.2 punkte, kadangi ji buvo deklaravusi gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybėje, o deklaruota asmens gyvenamoji vieta yra jo faktinė gyvenamoji vieta, byloje ši aplinkybė nebuvo paneigta.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Rinkliavų įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai – nagrinėjamu atveju Nuostatai.

19. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava suprantama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, jog atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Pagal bendrą taisyklę, atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2670-442/2017). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos teisės pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą valdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020).

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovės pareiga sumokėti vietinės rinkliavos įsiskolinimą nustatyta Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 patvirtintuose Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad rinkliava atsakovui skaičiuojama vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020 išaiškino, kad pastovioji vietinės rinkliavos dalis, kaip viena iš priemonių išlaikyti komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugų sistemą, yra siejama išimtinai su ta aplinkybe, kad asmuo yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas (ar įgaliotas asmuo) ir nei jos apskaičiavimas, nei pati paskirtis nėra susijusi su faktiniu atliekų susidarymu, dėl ko pastoviosios dedamosios kontekste netgi netinkami naudojimui objektai ginčo laikotarpiu vis tiek apmokestinami vietinės rinkliavos pastoviąja dedamąja dalimi.

23. Šiame kontekste akcentuotina, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, jog prašomas priteisti įsiskolinimas sudaro būtent pastoviąją vietinės rinkliavos dalį.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad Nuostatų 10 punkte nustatyta, jog taikoma dvinarė vietinė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios dedamosios ir kintamosios dedamosios. Nuostatų 12.2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d.) buvo nustatyta, kad pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys, t. y. gyvenamosios paskirties patalpų (individualių namų), esančių Savivaldybės teritorijoje, vienam iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba). Nuostatų 12.2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.) nustatyta, kad pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys gyvenamosios paskirties patalpų, esančių Savivaldybės teritorijoje, vienas iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba arba gyventojas lieka deklaruotas po savininko mirties).

25. Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad, pagal Nuostatų 12.2 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2017 m, liepos 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d.), vietinės rinkliavos mokėtoju laikytinas asmuo, gyvenantis gyvenamosios paskirties patalpose, esančiose savivaldybės teritorijoje, kurios atitinka vieną iš dviejų alternatyvių sąlygų: 1) šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre; 2) nebaigta jų statyba. Nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. galiojusioje Nuostatų 12.2 punkto redakcijoje papildomai numatytas dar vienas atvejis – gyventojas lieka deklaruotas po gyvenamosios paskirties patalpų savininko mirties.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą siejama su aplinkybe, kad vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, o ne kaip teigia pareiškėjas, su gyvenamosios vietos deklaravimo faktu. Kaip iš esmės teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) gyveno atsakovė, nevertino, ar atsakovė priskirtina vienam iš gyventojų, kurie gyveno gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu atsakovė gyveno Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje esančiose gyvenamosios paskirties patalpose, kurios arba nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, arba kurių statyba nebuvo baigta, arba kad atsakovė, gyvenusi gyvenamosios paskirties patalpose, jose liko deklaruotas po savininko mirties. Pareiškėjas, iš esmės, nepateikė įrodymų ir byloje nenustatyta, kad pareiškėja gyvena minėtu adresu, ar kad jai priklauso nekilnojamasis turtas, kuris teisės aktų tvarka yra neįregistruotas.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo pateiktas valstybės įmonės „Registrų centras“ išrašas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra neinformatyvus – šiame išraše tik nurodoma, kad „Šioje vietovėje gatvių nėra“. Tačiau šis išrašas nepatvirtina ankščiau minėtų aplinkybių dėl to, kad pareiškėja gyveno patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) ar kad šios patalpos priklausė būtent pareiškėjai. Taip pat šis išrašas nepatvirtina ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja nekilnojamojo turto objektas (nors ir neįregistruotas).

Taip pat pareiškėjo argumentas, kad atsakovė, vadovaujantis minėtų Nuostatų punktu, laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja, kadangi deklaravo gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybėje, atmestinas. Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo minėtų Nuostatų punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikti duomenys, jog atsakovė laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja Nuostatų 12.2 punkto prasme.

27. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, teisėjų kolegija pažymi, kad vietinės rinkliavos surinkėjas (šiuo atveju – pareiškėjas), kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti ne tik vietinės rinkliavos dydį, bet ir pagrįstumą. Analogiška praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taikant Nuostatų 12.2 punktą formuojama ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-720-624/2022; 2022 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-719-968/2022; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-781-520/2022).

28. Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė