2020-04-09 Nr. AB-7376-3-61-3-02063-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-446-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02063-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 2 356,62 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. atliko bausmę Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerų tipo patalpose pareiškėjui neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Vilniaus PN nebuvo įrengta sporto salė. Kamerose palangės purvinos, langų stiklai įskilę, trūko oro, nebuvo mechaninės ventiliavimo sistema. Pareiškėjas tvirtino dėl laikymo tokiomis nežmoniškomis sąlygomis patyręs dvasinius išgyvenimus, psichologinį skausmą, emocinius sutrikimus ir t. t.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus PN nekaupia duomenų apie patalpose laikomų asmenų skaičių, bet buvo įsitikinęs, jog reikalavimai vienam asmeniui turinčiam teikti plotui pareiškėjo atžvilgiu nei atliekant bausmę bendrabučių tipo patalpose, nei baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo pažeisti. Į vienam asmeniui tenkantį plotą atsižvelgiama skirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, kiekvienam asmeniui suteikiama atskira miegamoji vieta. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkėje numatytu laiku (nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min.) nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsakovas taip pat akcentavo, jog pareiškėjo minimos patalpos su sporto inventoriumi teisės aktuose nenumatytos drausmes grupės nuteistiesiems bei nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose. Atsakovo vertinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas neįrodė nei patirtos neturtinės žalos, nei jos dydžio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. A. skundą.

6. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 18K (plotas – 30,47 kv. m, 7 miegamosios vietos), kamerų tipo patalpoje Nr. 1K (plotas – 13,05 kv. m, 3 miegamosios vietos), drausmės grupės patalpoje Nr. 19D (plotas – 14,31 kv. m, 3 miegamosios vietos). Byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo teiginius, jog Vilniaus PN kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų nei įrengta miegamųjų vietų. Konstatuota, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamosios patalpos ir kameros ploto norma Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrinta tinkamai.

7. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, atsižvelgtina į baldų ir sanitarinio mazgo užstatytą plotą, kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nenumatyta minimalią pataisos įstaigų gyvenamojoje patalpoje ir kameroje vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios patalpos ploto normą – 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m – vertinti neįskaičiuojant patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių ploto. Tokią poziciją teismas papildomai grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nešvarių palangių, įskilusių stiklų ir netinkamo kamerų kondicionavimo yra bendro pobūdžio, grindžiami abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Vilniaus PN gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu atmesti.

9. Teismas apžvelgė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nuostatas, susijusias su galimybių nuteistiesiems mankštintis sudarymo. Pažymėjo, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelyje yra įrengtas sporto inventorius.

10. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų atvejų. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, skundas atmestas.

III. 11. Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus.

12. Pareiškėjas pakartotinai akcentuoja, jog didelę dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas ir baldai, tokį įsitikinimą grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Aplinkybė, kad Vilniaus PN nepateikė duomenų teismui apie asmenų, kurie buvo laikomi patalpose kartu su pareiškėju, skaičių, turėtų būti vertinama pareiškėjo naudai. Pareiškėjui neaišku, kodėl nebuvo nurodyta kamera Nr. 13D, kurioje buvo laikomi 8 asmenys.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo nuomone, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, detaliai atsakė į kiekvieną skundo reikalavimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo skunde išdėstytus argumentus ir nenurodo jokių objektyvių argumentų, kodėl teismo sprendimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ar neteisėtu.

15. Pareiškėjas 2020 m. kovo 12 d. teismui pateiktame (išsiųstame) atsikirtime nurodo nesutinkantis su atsakovo atsiliepimu į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., atlyginimo priteisimo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, sporto salės neįrengimo yra nepagrįstos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai įvertino jam tekusį gyvenamąjį plotą, nes neatsižvelgė į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniuose skunduose keliamas ginčas, t. y. dėl ieškinio senaties taikymo, dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo bei dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdo ir dydžio.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2517-502/2018). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

21. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 papunktyje – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto.

22. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, taip pat atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą (b. l. 43) tvirtina, jog jis buvo laikomas kameroje Nr. 13D, aštuoniese. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuriuo būtent laikotarpiu jis buvo laikomas kameroje Nr. 13D, neįvardijo nė vieno asmens, kuris buvo laikomas kartu su juo ir galbūt galėtų patvirtinti jo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą abejoti atsakovo pateikta informacija apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista. Tokia išvada atitinka teismui pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, kurių pareiškėjas neginčijo. Pareiškėjas neginčijo kitų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skunde nurodytų pažeidimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – atsakovo (jo atstovo) neteisėti veiksmai (neveikimas), taigi nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė