2026-02-11 Nr. AB-3129-3-61-3-07312-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-750-822/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07312-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimeinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja S. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 25S280944, 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 24S45384 ir 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 25S284157.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 25S280944 ir 2025 m. gruodžio 18 d. spendimo Nr. 25S284157 galiojimą ir vykdymą. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvoje gyvena daugelį metų, šiuo metu teisėtai dirba, turi nuosavą verslą, kuriame dirba darbuotojai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Jis siekia gauti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, nes turi stiprius ryšius su Lietuva, kurioje visiškai integravosi ir sieja savo ateitį. Pareiškėja turi teisę gauti naują leidimą gyventi darbo pas kitą darbdavį pagrindu, tačiau dėl leidimo gyventi panaikinimo atveju ji būtų priversta išvykti iš Lietuvos, netektų darbo ir kartu pajamų, būtų priversta iš naujo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi jau iš Indijos, kad galėtų sugrįžti. Visai tai susiję su labai didelėmis išlaidomis ir nuostoliais dėl negautų pajamų, o svarbiausia – pareiškėja netektų teisės kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi ir turėtų vėl laukti 5 metus. Įvertinus visas šias aplinkybes, ypač tai, kad paaiškėjus, jog atsakovo sprendimas buvo neteisėtas, todėl naikintas, pareiškėja įgytų teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti žalą, tačiau žalos dydis dėl prarasto darbo, prarastų pajamų ir prarastos teisės gauti nuolatinį leidimą gyventi būtų labai didelis, o neigiamos pasekmės – sunkiai įvertinamos, todėl būtina imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių ir sustabdyti atsakovo sprendimų galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, kad būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Pareiškėja tvirtina pagrindusi, jog jos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytų neigiamų pasekmių, kilsiančių nepritaikius pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pašalinti bus neįmanoma ar bus objektyviai per sudėtinga dėl prarasto darbo, prarastų pajamų, ir prarastos gyvenamosios vietos, ir šios pasekmės bus ilgalaikės, o žalos dydis sunkiai įvertinamas, ypač įvertinus, kad pareiškėja objektyviai negalės savo darbinės veiklos perorientuoti į Indiją, kurioje negyvena jau daugelį metų.

II. Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjos S. B. skundą, tačiau netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos inicijuotas ginčas dėl sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo nepatenka į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sritį. Tai reiškia, kad Migracijos departamento sprendimo vykdymas gali būti sustabdytas pagal Įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje numatytą tvarką.

Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrindė, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kils sunkiai atitaisoma ar didelė žala. 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 25S280944 buvo panaikintas 2024 m. vasario 8 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. 24S45384 išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2026 m. vasario 9 d., o Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 25S284157 nutrauktas prašymo naujai įforminti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas, t. y. atsisakyta įforminti naują leidimą laikinai gyventi. Šie Migracijos departamento sprendimai nėra priverstinio pobūdžio, o su skundu pateikti duomenys neleidžia spręsti, kad pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas sprendimas ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Taigi, teismo vertinimu, ginčijami sprendimai savaime pareiškėjai nesukelia jos nurodomų padarinių, nes tam reikalingas kitas Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turinys patvirtina, kad galimos žalos atsiradimą ji iš esmės sieja ne su skundžiamais sprendimais, o su galimu jos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Kadangi pareiškėja ginčija sprendimus, kuriais panaikintas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2026 m. vasario 9 d., bei atsisakyta įforminti naują leidimą laikinai gyventi, ir šiais sprendimais ji nėra įpareigojama išvykti, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, ginčo sprendimų galiojimo stabdymas savaime nepratęs pareiškėjos turėto leidimo laikinai gyventi, galiojančio iki 2026 m. vasario 9 d., galiojimo.

Nors pareiškėja teigia, kad turi teisę gauti naują leidimą gyventi darbo pas kitą darbdavį pagrindu, o leidimo gyventi panaikinimo atveju pareiškėja būtų priversta išvykti iš Lietuvos, netektų darbo ir kartu pajamų, būtų priversta iš naujo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi jau iš Indijos, kad galėtų sugrįžti, tačiau nepateikė įrodymų, kad yra įsidarbinus kitoje įmonėje, nei UAB „Deirus“, kuriai pagal pateiktus į bylą duomenis yra iškelta bankroto byla, taip pat neteikė duomenų, jog kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo kitoje įmonėje pagrindu. Taigi, teismo vertinimu, nurodytas pareiškėjos teiginys yra abstraktaus, hipotetinio pobūdžio, nesudarantis pagrindo spręsti dėl didelės žalos ar sunkiai atitaisomos žalos atsiradimo fakto.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teiginiai, jog panaikinus atsakovo sprendimą, ji įgytų teisę reikalauti atlyginti žalą, o žalos dydis dėl prarasto darbo, prarastų pajamų ir prarastos teisės gauti nuolatinį leidimą gyventi būtų labai didelis, yra nukreipti į ateitį, hipotetiniai.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad, netaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

III. Pareiškėja S. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nesutinka su teismo motyvais, kad ginčo sprendimų galiojimo sustabdymas savaime nepratęs pareiškėjos turėto leidimo laikinai gyventi, galiojančio iki 2026 m. vasario 9 d., galiojimo ir pažymi, jog pagal Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones atsakovas privalėtų išduoti leidimą laikinai gyventi bylos nagrinėjimo metu, kurį turėdama pareiškėja galėtų kreiptis dėl darbdavio pakeitimo.

Pareiškėjai 2025 m. gruodžio 16 d. buvo išduotas MB „Street Bistro“ tarpininkavimo raštas dėl jos įdarbinimo virėja. Ji 2025 m. gruodžio 16 d. skubos tvarka pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, tačiau Migracijos departamentas 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimu atsisakė priimti pareiškėjos biometrinius duomenis, skirtus prašymui išduoti naują leidimą laikinai gyventi dėl jos įdarbinimo virėja, nes ji neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi, kuris paskelbtas negaliojančiu, o atsakovas atsisakė išduoti naują leidimą vietoj pamesto leidimo, todėl ji negali įsidarbinti jokioje kitoje įmonėje, kol nėra išduotas naujas leidimas vietoj pamesto leidimo.

Pareiškėja turi teisę gauti naują leidimą gyventi darbo pas kitą darbdavį pagrindu, tačiau leidimo laikinai gyventi panaikinimo atveju ji būtų priversta išvykti iš Lietuvos, netektų darbo ir pajamų, būtų priversta iš naujo kreiptis dėl leidimo jau iš Indijos, kad galėtų sugrįžti. Panaikinus atsakovo sprendimus, pareiškėja įgytų teisę dėl prarasto darbo, pajamų, teisės gauti leidimą nuolat gyventi reikalauti žalos atlyginimo. Pareiškėja tvirtina pagrindusi, jog jos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytų neigiamų pasekmių, kilsiančių nepritaikius pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pašalinti bus neįmanoma ar bus objektyviai per sudėtinga dėl prarasto darbo, prarastų pajamų, ir prarastos gyvenamosios vietos, ir šios pasekmės bus ilgalaikės, o žalos dydis sunkiai įvertinamas, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėja objektyviai negalės savo darbinės veiklos perorientuoti į Indiją, kurioje negyvena jau daugelį metų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodęs, jog pareiškėja nepagrindė, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kils sunkiai atitaisoma ar didelė žala.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 25S280944, kuriuo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 24S45384 išduoti leidimą laikinai gyventi, bei Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 25S284157, kuriuo atsisakyta įforminti naują leidimą laikinai gyventi, galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja grindė tuo, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala – ji patirs finansinių nuostolių, bus nepagrįstai apribota galimybė tęsti darbo paiešką ir integraciją, ji bus priversta išvykti iš Lietuvos ir praras teisę kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą ir pateiktus papildomus dokumentus, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, administracinėje byloje priimtą nagrinėti skundo reikalavimą ir byloje esančius duomenis, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, patvirtinančių, jog nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėja šiuo atveju nurodė tik tikėtinas ir į ateitį nukreiptas reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmes, kurios, nesant jas pagrindžiančių įrodymų, negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo. Be to, prielaida, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėja neįrodė, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-456-442/2023), todėl toks pareiškėjos prielaidomis pagrįstas prašymas negali būti tenkintas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja nagrinėjamu atveju ginčija Migracijos departamento sprendimus, kuriais panaikintas Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 24S45384 išduoti leidimą laikinai gyventi bei atsisakyta įforminti naują leidimą laikinai gyventi, o žalos atsiradimą sieja iš esmės ne su ginčijamais sprendimais, o su galimu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. LVAT praktikoje nurodoma, kad aplinkybė, jog yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala (žr., pvz., 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-163-525/2025; 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-422-968/2026).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog yra pradėta procedūra dėl pareiškėjos grąžinimo į kilmės šalį / išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti teiginiai dėl, kaip teigiama, didelės žalos atsiradimo, siejami su atsakovo veiksmais, kurie nėra atlikti, nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėja gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, ir taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės yra ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Pagal LVAT praktiką pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėja neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai taikant ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. B. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė