625f75b4-ae24-4a6c-b0d1-dbc740f2aebc · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                                                                                                                                                                                                                                      Civilinė byla Nr. 2A-890-370/2016                                                                               Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02359-2013-                                                                  Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.2.6.;

                                                     2.1.2.4.2.7. (S)                                                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. gruodžio 23 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės M.

K. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2196-794/2016, pagal ieÅ¡kovės M. K. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau – BAB) bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“), n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė M. K. teismo prašė:

1) pripažinti negaliojančiomis ieÅ¡kovės ir atsakovės BAB banko „Snoras“ 2010-11-17 sudarytÄ indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, 2011-04-13 ir 2011-10-27 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis;

2) taikyti restitucijÄ ir grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei 49 997,63 Lt indėlio draudimo iÅ¡mokÄ ;

3) pripažinti ieÅ¡kovės teisę į 49 997,63 Lt indėlio draudimo iÅ¡mokÄ už restitucijos bÅ«du į AB bankas „Snoras“ sÄ skaitÄ grÄ Å¾intas lėšas.IeÅ¡kovė nurodė, kad 2010-10-17 su AB banku Snoras sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, kuria už banke turėtÄ 30 000 Lt indėlį įsigijo indėlio sertifikatÄ ; 2011-04-13 sudarė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį, pagal jÄ už grynaisiais į savo sÄ skaitÄ pervestus 9 997,63 Lt nupirko banko obligacijas; 2011-11-27 buvo sudaryta dar viena obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, pagal jÄ už grynaisiais į savo sÄ skaitÄ pervestus 10 000 Lt įsigijo banko obligacijų.IeÅ¡kovės teigimu, bankas netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos finansinių priemonių ir jų rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) nuostatas, Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių nuostatas, t. y. ieÅ¡kovei, kuri nėra profesionali investuotoja, nebuvo suteikta iÅ¡sami ir teisinga informacija apie obligacijas, turinti įtakos jos apsisprendimui.

Sudarant obligacijų pasirašymo sutartis ieškovė banko darbuotojų buvo užtikrinta, jog bankas yra sėkmingai veikiantis, obligacijos yra saugios ir į jas investuotos lėšos yra apdraustos lygiai taip pat, kaip ir terminuoto indėlio atveju, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje buvo įtvirtinta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Žinodama, kad obligacijos yra nedraustos, kad jos nėra analogiškos terminuotiems indėliams ir kad banko padėtis yra prasta, ieškovė tokių sandorių nebūtų sudariusi.

IeÅ¡kovė niekada nedirbo investavimo srityje, pasiraÅ¡ant sutartis jai buvo 73 metai, todėl negalėjo savarankiÅ¡kai įvertinti aplinkybių dėl ginčo sutarčių sudarymo rizikos. Atsižvelgiant į tai, prašė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 str. pagrindais.IeÅ¡kovės teigimu, pripažinus sandorius negaliojančiais, turi bÅ«ti taikoma restitucija, o lėšos grÄ Å¾intos į banko sÄ skaitÄ , kuriai taikoma draudimo apsauga.Atsakovė BAB bankas „Snoras“ su ieÅ¡kiniu nesutiko.

Atsakovės teigimu, ieÅ¡kovė neįrodė, kad sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo, banko darbuotojai įkalbinėjant, taip pat, kad ji negalėjo atskirti terminuoto indėlio sutarties nuo vertybinių popierių įsigijimo sutarties. Sandorių sudarymo metu atsakovė buvo moki, vykdė visus rizikÄ ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, todėl negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovės veikla bus sustabdyta ir jai bus iÅ¡kelta bankroto byla. Dėl to nėra pagrindo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str.

IeÅ¡kovė buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir suprantant jų pasekmes, visos sutarties sÄ lygos su ja buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos. PrieÅ¡ pasiraÅ¡ydama sutartis, investuotoja patvirtino, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje ieÅ¡kovė patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamÄ indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu, atsižvelgiant į jo vykdomÄ veiklÄ Lietuvoje ar kitoje valstybėje narėje, apraÅ¡ymu.IeÅ¡kovė iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo sudariusi ne vienÄ terminuoto indėlio sutartį ir privalėjo atskirti bei atskyrė, jog pasiraÅ¡o ne terminuoto indėlio sutartis, o vertybinių popierių įsigijimo sutartis (CK 6.879, 6.902 str.).Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IÄ®IDÄ®) 3 str. 4 d. draudimo objektas negali bÅ«ti paties draudėjo iÅ¡leisti skolos vertybiniai popieriai.

Teisės aktų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl akivaizdu, jog ieÅ¡kovė, sudarydama ginčo sandorius, tikėjosi gauti didesnę piniginę grÄ Å¾Ä , nei terminuoto indėlio atveju.IeÅ¡kovė, pasiraÅ¡ydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, raÅ¡tiÅ¡kai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį, t. y. patvirtino suprantanti, jog atsakovė, neturėdama žinių apie ieÅ¡kovės finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės ieÅ¡kovei yra tinkamos.

Vilniaus apygardos teismas patvirtino ieÅ¡kovės finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, kurie susideda iÅ¡ pinigų sumos, sumokėtos ginčijamų sandorių ir jų pagrindu priskaičiuotų palÅ«kanų. IeÅ¡kovė neginčijo patvirtinto finansinio reikalavimo, pareikalavo, kad atsakovė pinigus grÄ Å¾intų bankroto byloje, todėl tai patvirtina CK 1.79 str. 2 d. 2 p. numatytÄ sandorio patvirtinimo prezumpcijÄ .Trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime prašė ieÅ¡kinį atmesti.Trečiasis asmuo paaiÅ¡kino, kad ieÅ¡kovė tik dalį savo santaupų patikėjo bankui kaip terminuotÄ indėlį, o likusias lėšas investavo į finansines priemones, todėl ieÅ¡kovė, bÅ«dama habilituota mokslų daktare, su banku sudarydama terminuoto indėlio sutartis ir jų pratęsimus bei investicines ginčo sutartis, negalėjo nepastebėti dokumentų formos skirtumų.

Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjamos atsakovės finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieÅ¡kovė negali teigti buvusi suklaidinta.Atsakovės nemokumo niekas (įskaitant ir banko darbuotojÄ ) negalėjo numatyti. Net ir darant prielaidÄ , kad atsakovė pažeidė FPRÄ® 22 str., tai nereikÅ¡tų, kad ginčo sutartys tampa negaliojančiomis, nes toks atsakovės pareigų pažeidimas bÅ«tų laikomas pagrindu ieÅ¡kovei reikalauti iÅ¡ atsakovės žalos atlyginimo, o ne pagrindu ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis.

IeÅ¡kovės niekas nevertė skubėti pasiraÅ¡yti sutarčių, ji turėjo neribotÄ galimybę susipažinti su sutarčių sÄ lygomis iki jų pasiraÅ¡ymo bei turėjo neribotÄ galimybę iÅ¡siaiÅ¡kinti vertybinių popierių esmę ir tai, kad jiems netaikomas indėlių draudimas, po sutarčių sudarymo. Atsakovės veiksmuose nebuvo apgaulės. IeÅ¡kovė buvo banko klientė ir jame laikė savo santaupas iki ginčo sutarčių sudarymo, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovės darbuotojai tyčia klaidintų ieÅ¡kovę.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieÅ¡kovė byloje pareiÅ¡kė du reikalavimus: dėl indėlio sertifikato pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (suma 30 000 Lt arba 8 688,6 Eur) bei dėl dviejų obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo (suma 19 997,63 Lt (5 791,71 Eur).

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi civilinės bylos dalis dėl indėlio sertifikato pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo buvo nutraukta, patvirtinus Å¡alių sudarytÄ taikos sutartį (nutartis yra įsiteisėjusi). II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu ieÅ¡kovės M. K. ieÅ¡kinį dėl ieÅ¡kovės ir atsakovės BAB banko „Snoras“ 2011-04-13 ir 2011-10-27 sudarytų obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo atmetė, paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas.Teismas, pasisakydamas dėl ieÅ¡kovės reikalavimo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo (CK 1.90 str.), nurodė, kad tai, jog antroji obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis buvo sudaryta praėjus pusei metų nuo pirmosios sutarties sudarymo, leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovė, sudarydama antrÄ jį sandorį, turėjo ir investavimo patirties vertybinių popierių srityje.Teismas, nustatęs, kad net dviejuose obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse ieÅ¡kovė pasiraÅ¡ytinai patvirtino, jog yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai bÅ«dingÄ rizikÄ , sprendė, jog sandorius ieÅ¡kovė sudarė laisva valia, o jų sudarymo aplinkybės, skubotumas ir neįsigilinimas į visÄ reikiamÄ informacijÄ apie sandorius reiÅ¡kia nepakankamÄ atidumÄ ir rÅ«pestingumÄ , bet dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sandorių esmės.Teismas, nustatęs, kad prieÅ¡ sudarant ginčijamus sandorius, Å¡alys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialioje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieÅ¡kovė pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir kitus Å¡ioje sutartyje nurodytus dokumentus, sprendė, kad net jei ieÅ¡kovė nebuvo tinkamai supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, tai nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog apie obligacijų neiÅ¡pirkimo dėl banko nemokumo rizikÄ buvo nurodyta ieÅ¡kovei įteiktame Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡yme, o kitame dokumente – Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santraukoje – nėra nurodyta, kad ginčo investavimo priemonė yra draudžiama indėlių draudimu.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovė, pasiraÅ¡ydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, patvirtino gavusi dokumentus, o objektyvių duomenų, paneigiančių pastarÄ jÄ iÅ¡vadÄ , nepateikė.

Aptaravimo sutartyje ieÅ¡kovė taip pat patvirtino, jog turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryÅ¡iu, todėl, teismo vertinimu, bent jau per laikotarpį nuo pirmos iki antros obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties sudarymo ieÅ¡kovė turėjo pakankamai laiko pasitikrinti pasiraÅ¡ytų dokumentų turinį. Tokie ieÅ¡kovės veiksmai tik patvirtina, kad esminė sutarčių sudarymo sÄ lyga buvo jų pelningumas, o ne saugumas.Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovė sandorių sudarymo metu buvo 73 metų amžiaus, turi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , su banku buvo sudariusi 21 terminuotojo indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sandorių, todėl, teismo vertinimu, turėjo suvokti, kad obligacijų sandorio esmė yra investavimas, kuris savo turiniu skiriasi nuo terminuotojo indėlio sandorio, kurio esmė yra pinigų saugojimas ar taupymas.Galimų rizikų neįvertinimas nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromų sandorių esmės, o iÅ¡ tokių sandorių atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui.

Teismas pažymėjo, kad banko nemokumo rizika buvo aptarta Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme ir ieškovei turėjo būti žinoma.Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės (CK 1.91 str.), konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti apgaulės pagrindu. Banko veikla apribota Lietuvos Banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, nemokiu jis pripažintas Lietuvos Banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d.

Nustačius, kad ieškovės du ginčo sandoriai buvo sudaryti pusės metų laikotarpyje iki minėtų įvykių, teismo vertinimu, negalima konstatuoti banko apgaulės ir šias sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde prašo:

1) iÅ¡ AB banko „Snoras“ bankroto administratoriaus ir Lietuvos banko iÅ¡reikalauti 2011-11-24 Lietuvos banko valdybos nutarime Nr. 03-196 minimÄ AB banko „Snoras“ laikinojo administratoriaus iÅ¡vadÄ su priedais ir laikinojo administratoriaus pateiktas finansines ataskaitas;

2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ M. K. ieÅ¡kinį tenkinti: pirma, pripažinti negaliojančiomis ieÅ¡kovės ir AB banko „Snoras“ 2011-04-13 sudarytÄ Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110413K990005 ir 2011-10-27 sudarytÄ Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111027K990012; antra, taikyti restitucijÄ ir grÄ Å¾inti 19 997,63 Lt (5 791,71 Eur) į ieÅ¡kovės M. K. banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini); trečia, pripažinti ieÅ¡kovės M.

K. teisę į indėlio draudimo iÅ¡mokÄ už restitucijos bÅ«du į AB bankas „Snoras“ sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) grÄ Å¾intas lėšas, – konkrečiai 19 997,63 Lt (5 791,71 Eur) indėlio draudimo iÅ¡mokÄ . Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys negali bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 str. pagrindu (dėl suklydimo):27.1. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai aiÅ¡kino CK 1.90 str., tačiau neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir netinkamai jį taikė.27.2.

IeÅ¡kovė nėra profesionali investuotoja, t. y. ji neturi pakankamai žinių, įgÅ«džių ir patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiÅ¡kai priimti ir tinkamai įvertinti su tuo susijusiÄ rizikÄ (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3.3 punktas), todėl jai turėjo bÅ«ti taikomas aukščiausiasis investuotojų interesų apsaugos lygis. Savo ruožtu atsakovė netinkamai vykdė pareigas, susijusias su reikÅ¡mingos informacijos apie platinamas obligacijas suteikimu (FPRÄ® 22 str. 1 d., FPRÄ® 22 str. 2 d., FPRÄ® 22 str. 3 d., 22 str. 3 d. ir 4 d. 2 p., Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 11 p., 22, 24, 33, 34, 35, 36 p.).27.3. 2011-04-13 ir 2011-10-27 ieÅ¡kovei nuvykus į bankÄ padėti savo santaupas terminuoto indėlio pagrindu jai ne tik, kad nebuvo suteikta visa informacija, kurios pagrindu ieÅ¡kovė bÅ«tų galėjusi priimti investicinį sprendimÄ , tačiau taip pat ir nebuvo paaiÅ¡kinta apie obligacijų draustumÄ .

Nei ieÅ¡kovės pasiraÅ¡ytose obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, kad obligacijos nėra draudžiamos banko bankroto atveju. 27.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovė buvo gavusi ProspektÄ ir Galutines sÄ lygas, Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santraukÄ , ir tinkamai su Å¡iais dokumentais buvo supažindinta.

Ieškovė nė vieno iš minėtų dokumentų realiai negavo, su šių dokumentų turiniu nebuvo supažindinta nei žodžiu, nei kita forma. Ant nė vieno iš jų nėra ieškovės parašo. Tai, kad ieškovė apie obligacijų rizikas banko darbuotojų nebuvo informuota patvirtina aplinkybė, jog tokia pareiga banko darbuotojams nebuvo nurodyta obligacijų platinimo banke instrukcijoje.27.5. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė turėjo suprasti, jog obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga.

TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė neanalizavęs Prospekto, Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymo bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santraukos turinio. Å iuose dokumentuose tokios nuostatos, kurioje klientas bÅ«tų aiÅ¡kiai informuojamas, kad banko bankroto atveju draudimo apsauga nebus taikoma, nėra.27.6. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys savo turiniu nėra sudėtingi dokumentai.27.7.

Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai ieÅ¡kovę prilygino vidutiniam vartotojui. Teismas turėjo ne aklai vadovautis teismų praktika, bet iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar obligacija ieÅ¡kovei pagal jos asmenines savybes buvo suprantama. IeÅ¡kovė niekada nedirbo investavimo srityje, anksčiau tokių sutarčių nebuvo sudariusi (prieÅ¡ tai visuomet pinigus laikė kaip terminuotÄ jį indėlį), pasiraÅ¡ydama sutartis buvo 73 metų amžiaus, todėl negalėjo savarankiÅ¡kai įvertinti aplinkybių dėl ginčo sutarčių sudarymo rizikos.

IeÅ¡kovė yra vieniÅ¡a, netekėjusi, neturi vyro ir vaikų, su kuriais bÅ«tų galėjusi pasikonsultuoti prieÅ¡ sudarant tokias sutartis. Be to, yra prastos sveikatos. Posėdžio metu ieÅ¡kovė negalėjo net paaiÅ¡kinti, kas yra obligacija.27.8. Bankas netinkamai vykdė pareigÄ surinkti visÄ reikiamÄ informacijÄ apie klientę ir parinkti jos tikslus atitinkančiÄ finansinę priemonę (FPRÄ® 22 str. 5 d., FPRÄ® 22 str. 6 d., 22 str. 7 d., FPRÄ® 22 str. 8 d., FPRÄ® 24 str. 1 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.).

Nei pasiraÅ¡ant 2011-04-13 obligacijų sutartį, nei 2011-10-27 obligacijų sutartį, ieÅ¡kovė nebuvo net papraÅ¡yta užpildyti anketos apie jos žinias, patirtį ir lÅ«kesčius. Nesurinkęs ir net nemėginęs surinkti Å¡ios informacijos, atsakovė neturėjo teisės rekomenduoti įsigyti obligacijų (FPRÄ® 22 str. 5 d.).27.9. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė pati atsisakė suteikti reikiamÄ informacijÄ , suprasdama pasekmes. IeÅ¡kovei banko darbuotoja nurodė, jog nebÅ«tina Neprofesionalaus kliento aptaranavimo sutartyje pildyti informacijos.

Be to, tai, kad ieÅ¡kovė prie Indėlio sertifikato sutarties sudarytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje atsisakė suteikti informacijÄ apie save, vertinant obligacijų sutarčių galiojimÄ , nėra reikÅ¡minga. Atsakovė turėjo pateikti iÅ¡samiÄ informacijÄ ieÅ¡kovei, sudarant kitas (ginčo) sutartis, tačiau prie 2011-10-27 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties pasiraÅ¡ytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra žymos, kad ieÅ¡kovė atsisako bankui suteikti kokiÄ nors informacijÄ .

Tai leidžia spręsti, jog bankas ieÅ¡kovės apskritai neprašė pildyti informacijos, o prie 2011-04-13 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties tokios anketos apskritai net nėra. 27.10. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovei esminę reikÅ¡mę turėjo obligacijų pelningumas, o ne saugumas. Obligacijų draustumas ieÅ¡kovei buvo esminė sÄ lyga, nes tai buvo visos ieÅ¡kovės gyvenimo santaupos. IeÅ¡kovė pinigus dėjo į bankÄ tik dėl to, kad juos laikyti namie jai atrodė nesaugu.

IeÅ¡kovei svarbiausia buvo ne palÅ«kanų dydis, o jos lėšų saugumas. 27.11. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieÅ¡kovė, įsigydama obligacijas, veikė neapdairiai ar savo rizika. BÅ«tent bankui įstatymai nustato informavimo pareigÄ , todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visÄ informacijos ir rizikos apie obligacijas surinkimo naÅ¡tÄ perkėlė ieÅ¡kovei.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys negali bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl apgaulės):Byloje esantys įrodymai patvirtinta, kad ieÅ¡kovės atžvilgiu buvo panaudota apgaulė, siekiant palenkti jos valiÄ ir vietoje terminuotojo indėlio įsigyti obligacijas.Bankas, apeidamas Lietuvos Banko 2011-01-18 draudimÄ AB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palÅ«kanų norma bÅ«tų didesnė nei rinkos vidurkis, pradėjo aktyviai platinti obligacijas ir indėlių sertifikatus, už juos siÅ«lydamas didesnes palÅ«kanas, nei už indėlius.

Be to, atsakovė, platindama aukščiau minėtų emisijų obligacijas bei indėlių sertifikatus savo klientams, juos pristatinėjo kaip analogiškas ir lygiavertes priemones terminuotiesiems indėliams. Klientams buvo dalinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ lankstinukai „Investuotojo atmintinė“, kuriuose buvo nurodyta, kad pinigai ir vertybiniai popieriai, patikėti finansų maklerio įmonei, valdymo įmonei, turinčiai teisę teikti investicines paslaugas bankui, ar jų filialams, yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal IĮIDĮ.

Negana to, informacija, kad obligacijos yra draustos, buvo skelbiama ir AB banko „Snoras“ klientų vertybinių popierių sÄ skaitas administruojančios finansų maklerio įmonės UAB FMÄ® „DV INVEST“ interneto tinklapiuose. Niekur nebuvo skelbiama ir klientams nebuvo aiÅ¡kinama, kad yra kokių nors papildomų sÄ lygų, kurioms esant draudimo apsauga nebus taikoma. PrieÅ¡ingai, banko praneÅ¡imuose buvo akcentuojamas obligacijų saugumas.PrieÅ¡ įsigyjant obligacijas banko darbuotojos akcentavo ieÅ¡kovei, kad banko finansinė padėtis yra gera, nors bankas buvo pripažintas nemokiu Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimu, t. y. nepraėjus nei mėnesiui nuo 2011-10-27 obligacijų sutarties su ieÅ¡kove pasiraÅ¡ymo.Dar 2011-09-19 – 2011-11-11 dienomis buvo atliekamas AB banko „Snoras“ inspektavimas, o Lietuvos Banko valdybos 2011-11-16 nutarimu buvo apribota banko veikla.

Tai patvirtina, jog 2011-10-27 dienos obligacijų sutarties sudarymo metu bankas jau buvo nemokus.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartimi, priimta c. b. Nr. 3K-3-7-687/2016, 2016 m. vasario 5 d. nutartimi, priimta c. b. Nr. 3K-3-12-686/2016, 2016 m. vasario 18 d. nutartimi, priimta c. b. Nr. 3K-3-13-969/2016, negalima vadovautis kaip precedentu, nes Å¡ios bylos ir minėtų bylų ratio decidendi nesutampa, skiriasi ieÅ¡kovų amžius, iÅ¡silavinimas, patirtis, sandorių sudarymo aplinkybės.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iÅ¡reikalauti įrodymus          (Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarime Nr. 03-196 minimÄ AB banko „Snoras“ laikinojo administratoriaus iÅ¡vadÄ su priedais ir laikinojo administratoriaus pateiktus finansinių ataskaitų duomenis).

Atmetus ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ dėl raÅ¡ytinių įrodymų iÅ¡reikalavimo, be pagrindo buvo apribota galimybė įrodyti, kad bankas jÄ suklaidino dėl savo turtinės padėties (mokumo), nors ieÅ¡kovė Å¡ia aplinkybe rėmėsi procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai ir siekiant įrodyti, kad AB bankas „Snoras“ obligacijų sutarčių sudarymo dienai, t. y. 2011-04-13 ir 2011-10-27 dienai, buvo nemokus, ieÅ¡kovei ir teismui buvo bÅ«tina susipažinti su Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarime minima laikino administratoriaus pateikta iÅ¡vada ir AB banko „Snoras“ tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis.

IeÅ¡kovės nuomone, laikinojo administratoriaus iÅ¡vadoje ir tarpinėse finansinėse ataskaitose turėtų matytis, nuo kurio momento AB bankas „Snoras“ tiksliai tapo nemokus. BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ teismo praÅ¡o:

1) netenkinti prašymo dėl įrodymų išreikalavimo;

2) apeliacinį skundÄ atmesti, o skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ;

3) priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ieÅ¡kovė neatitinka vidutinio vartotojo standarto. Vertinant atsakovės klientų veiksmų, sudarant obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis valinį aspektÄ yra taikomi ne specialių žinių turėjimo, o neprofesionalaus investuotojo bendrųjų pareigų kriterijai. Apeliantė raÅ¡tiÅ¡kai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį ir patvirtino, kad supranta, jog atsakovė, neturėdama žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės jam yra tinkamos.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad vien tai, jog ji, sudarant ginčo sandorius, buvo pensinio amžiaus, turi svarbiÄ reikÅ¡mę vertinant, ar galima jÄ priskirti vidutiniam vartotojui. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-29-330/2016). Skubotumas ar neįsigilinimas į visÄ reikiamÄ informacijÄ , nepriklausomai nuo savo amžiaus ir iÅ¡silavinimo, fizinės sveikatos, reiÅ¡kia nepakankamÄ rÅ«pestingumÄ ir neapdairumÄ , tačiau dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sandorio esmės. Pagal teismų praktikÄ aplinkybė, kai asmuo tokio paties tipo sandorio sugrįžta sudaryti po tam tikro laiko, nesudaro pagrindo teigti, kad Å¡is asmuo veikė suklaidintas, nes turėjo pakankamai laiko apsvarstyti savo veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-29-330/2016).

Tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantė pakartotinai vyko į bankÄ analogiÅ¡ku bÅ«du investuoti savo lėšas patvirtina, jog obligacijos tenkino apeliantės poreikius ir lÅ«kesčius. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu apeliantė nurodė, kad jai patiko, jog už obligacijas ji gaus daugiau palÅ«kanų, taip pat, kad ji tikėjosi, jog jokios rizikos dėl obligacijų iÅ¡pirkimo nebus, bei nurodė obligacijų privalumÄ â€“ didesnės palÅ«kanos. Apeliantė nepaneigė prezumpcijos, kad buvo susipažinusi su visais reikalingais dokumentais ir juos gavo, ar, kad dėl jų pateikimo kreipėsi į atsakovę, bet jų negavo.Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindÄ teigti, kad nagrinėjamu atveju draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti apeliantės apsisprendimÄ sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovė buvo moki, vykdė visus rizikÄ ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams.

Ginčijamų sandorių sudarymo metu apeliantė neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovė bus pajėgi atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl obligacijų draustumas negali bÅ«ti pripažintas esminiu ginčijamų sandorių elementu. Å i aplinkybė galėjo tapti esmine tik atsakovei tapus nemokia.Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovė aiÅ¡kiai ir suprantamai nesuteikė apeliantei visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siÅ«lomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms bÅ«dingÄ rizikÄ ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Apeliantė, pasiraÅ¡ytinai iÅ¡reiÅ¡kusi patvirtinimÄ , kad yra susipažinusi su ginčijamų obligacijų įsigijimo sutarčių sÄ lygomis ir visa su ginčijamomis obligacijų įsigijimo sutartimis susijusia informacija, negali teisintis nesupratusi aptariamos obligacijų įsigijimo sutarties nuostatos dėl rizikos esmės. Be to, visi be iÅ¡imties obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse nurodomi dokumentai (ApraÅ¡ai, Prospektai, Galutinės sÄ lygos ir t.t.) buvo patalpinti ir vieÅ¡ai prieinami interneto tinklapiuose.Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte apeliantė patvirtino, kad yra gavusi Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ , kuriame nurodyta ir galima emitento bankroto rizika, todėl laikytina, kad apeliantė buvo tinkamai informuota ir žinojo apie emitento bankroto rizikÄ .Obligacijų sutarčių (nenuginčytų) atžvilgiu negali bÅ«ti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes Å¡io draudimo taikymui nėra sÄ lygų.Atsakovė nesutinka su ieÅ¡kovės paÅ¡ymu iÅ¡reikalauti papildomus įrodymus.

Prie bylos gali bÅ«ti prijungti tik leistini įrodymai, o pati apeliantė skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi atsakovės bankroto byloje praÅ¡oma iÅ¡reikalauti AB banko „Snoras“ laikinojo administratoriaus iÅ¡vada su priedais yra pripažinta nevieÅ¡a.Trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ teismo praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys turi bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 str. pagrindu (dėl suklydimo).

IÄ®IDÄ® 3 str. 4 d. įtvirtinta banko obligacijoms taikoma indėlių draudimo iÅ¡imtis. Tuo atveju, jei apeliantė netinkamai suvokė Å¡io įstatymo nuostatas, ji turėjo (ir galėjo) kreiptis į teisininkus. Pats savaime garbus apeliantės amžius, taip pat tai, kad ji yra vieniÅ¡a bei prastos sveikatos, nereiÅ¡kia, kad ji negali bÅ«ti priskirtina vidutinio vartotojo kategorijai, juolab, kad apeliantė turi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ .Nesutiktina, kad atsakovė netinkamai vykdė informavimo pareigÄ .

Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių 1.22 p. patvirtina, kad apeliantė buvo supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, su jomis sutiko. Be to, apeliantė pasiraÅ¡ydama ginčijamas sutartis, patvirtino, kad visos sudaromų sutarčių sÄ lygos su ja buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos prieÅ¡ pasiraÅ¡ant ginčo sutartis, ji su jomis sutiko ir taip iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ .Apeliantė taip pat buvo pasiraÅ¡iusi Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialiojoje dalyje „Kliento pavirtinimai ir pasirinkimai“ paraÅ¡u patvirtino, kad gavo Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santraukÄ , Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ , kuriame buvo nurodoma grėsmė, kad obligacijas iÅ¡leidęs subjektas neiÅ¡pirks dalies arba visų obligacijų.Apeliantė, teigdama, kad negavo aukščiau minėtų dokumentų, su jais nėra susipažinusi, turi tai įrodyti (CPK 12 str., 178 str.).PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, esminė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sÄ lyga buvo už obligacijas mokamos palÅ«kanos (jų dydis), bet ne draustumas.Tai, kad apeliantė suvokė sudaranti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, patvirtina tai, kad skirtingais laikotarpiais ji su banku sudarė net dvi obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis          (2011-04-13 ir 2011-0-27).

Be to, iki Å¡ių ginčo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių, ieÅ¡kovė 2010-11-17 buvo sudariusi indėlio sertifikato įsigijimo sutartį 30 000 Lt sumai, dėl to atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl investavimo patirties neturėjimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė draudžiamojo įvykio dienÄ banke laikė 5 336,6 Eur pinigines lėšas indėlio ir (ar) sÄ skaitos forma. Toks apeliantės elgesys (dalies pinigų laikymas indėlio forma, dalies investavimas į obligacijas ir indėlio sertifikatÄ ) patvirtina, kad apeliantė siekė paskirstyti galimÄ finansinę rizikÄ .Apeliantės argumentus, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys savo turiniu yra sudėtingi dokumentai, paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje pateikti iÅ¡aiÅ¡kinimai.Kliento aptarnavimo sutartys laikytinos savarankiÅ¡komis sutartimis, kurios negali bÅ«ti laikomos obligacijų pasiraÅ¡ymo ar indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių dalimis.Sandorių sudarymo metu atsakovė buvo moki ir vykdė įsipareigojimus, taip pat byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotojai tyčia bÅ«tų klaidinę ieÅ¡kovę dėl sudaromų obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių.

BAB bankas „Snoras“ niekada viešai neskelbė, kad obligacijos yra draustos indėlių draudimu. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.91 str.Nesutiktina su apeliantės prašymu dėl dokumentų išreikalavimo, nes bankas obligacijų pasirašymo metu buvo mokus (bankroto byla nemokumo pagrindu iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi). Be to, ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys sudarytos skirtingais laikotarpiais.

Taip pat pažymėta, kad apeliantės praÅ¡omi iÅ¡reikalauti duomenys yra pripažinti nevieÅ¡ais, todėl neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus. Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Å ioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė.IÅ¡ faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ieÅ¡kovė M. K. ir atsakovė BAB bankas „Snoras“ sudarė dvi obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis: Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110413K990005, kuria ieÅ¡kovė įsigijo 100 vnt. obligacijų iÅ¡ obligacijų emisijos banko „Snoras“ fiksuotų palÅ«kanų obligacijos Nr. 2, LT0000410342 iÅ¡leistos pagal programÄ , patvirtintÄ Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 9 997,63 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-04-26, obligacijų iÅ¡pirkimo data – 2012-04-27;Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111027K990012, kuria ieÅ¡kovė įsigijo 100 vnt. obligacijų iÅ¡ obligacijų emisijos banko „Snoras“ fiksuotų palÅ«kanų obligacijos Nr. 9, LT0000410490 iÅ¡leistos pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programÄ , patvirtintÄ Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 9 999,93 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-31, obligacijų iÅ¡pirkimo data – 2012-11-25.             Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei iÅ¡kelta bankroto byla (įsiteisėjo   2011 m. gruodžio 20 d.).

Pažymėtina, kad ieÅ¡kovė 2013-10-21 su ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama pripažinti negaliojančiomis 2011-04-13 ir 2011-10-27 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ir 2010-11-17 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį S 001380 bei taikyti restitucijÄ . IeÅ¡kinio reikalavimus grindė CK 1.90 str., 1.91 str. nuostatomis, nurodydama, kad atsakovė netinkamai įgyvendino jai teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nesuteikė visos reikalingos informacijos apie obligacijas, t. y. ieÅ¡kovę apgavo (suklaidino).

Atsakovė ir trečiasis asmuo nesutiko su ieÅ¡kovės pozicija, prašė ieÅ¡kinį atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi civilinės bylos dalis dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukta patvirtinus tarp Å¡alių sudarytÄ taikos sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys (ieÅ¡kinio dalis) dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo atmestas.

Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys (jo dalis dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo), pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatyta.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinės bylos pagal ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ teisingam iÅ¡nagrinėjimui reikÅ¡minga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios iÅ¡nagrinėjimo Å¡i byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi buvo sustabdyta).

Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugÄ obligacijoms nustatančių teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko iÅ¡leistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvÄ ir Investuotojų direktyvÄ Ä¯gyvendino viename nacionalinės teisės akte – IÄ®IDÄ®.

Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktikÄ , neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvÄ , tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali bÅ«ti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi bÅ«ti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sÄ lygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali bÅ«ti taikoma kompensavimo sistema, turi bÅ«ti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis).

Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvÄ , Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad Å¡ie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimÄ , dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus.

Kompensacija pagal Å¡iÄ direktyvÄ mokama tada, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti investuotojams lėšų arba negali grÄ Å¾inti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grÄ Å¾inti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.

Pagal Investuotojų direktyvÄ emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad 2011-04-13 ir 2011-10-27 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys yra sudarytos (įsigaliojusios), taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovė veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieÅ¡kovės reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvÄ ir Investuotojų direktyvÄ , nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IÄ®IDÄ®, darytina iÅ¡vada, kad Å¡iuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį – iÅ¡pirkti obligacijų (Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.).

Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (Å¡iuo atveju – obligacijas) iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IÄ®IDÄ®, nustatytas draudimas (apsauga). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (CPK 185 str.), nesutinka su apeliaciniame skunde ieÅ¡kovės iÅ¡dėstytais argumentais, kuriais remiantis praÅ¡oma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir ieÅ¡kinį tenkinti – obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90 str., 1.91 str.).

Pažymėtina, kad ieÅ¡kovė savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji nėra profesionali investuotoja (kÄ atspindi su ja pasiraÅ¡yta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis), todėl jai turėjo bÅ«ti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiÅ¡kiÄ ir iÅ¡samiÄ informacijÄ apie obligacijas (FPRÄ® 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovę, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRÄ® 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.).

Be to, ieÅ¡kovė teigia, kad buvo tyčia suklaidinta dėl obligacijų draustumo pagal IÄ®IDÄ®, dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodama visÄ informacijÄ tokių sutarčių nebÅ«tų sudariusi, nes jai buvo svarbiausia ne investicinė grÄ Å¾a, bet lėšų saugumas. Nurodė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 p. buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas”.

Tai, kad obligacijos yra draudžiamos patvirtino ir banko darbuotojai. Pažymėtina, kad analogiÅ¡ko pobÅ«džio argumentai, susiję su atsakovės netinkamu pareigų atlikimu, informavimo stoka nurodomi ir apeliaciniame skunde, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien Å¡iuo pagrindu naikinti ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iÅ¡ esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovės veiksmų tinkamumu, teisingos ir iÅ¡samios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti ieÅ¡kovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.

Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja iÅ¡vadÄ , kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti Å¡ias faktines aplinkybes:

1) ar atsakovas ieÅ¡kovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visÄ , iÅ¡samiÄ , aiÅ¡kiÄ informacijÄ apie obligacijas (ypač – apie jų draustumÄ pagal IÄ®IDÄ®);

2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiÅ¡kai aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleidė ieÅ¡kovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimÄ vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį. Tokia iÅ¡vada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra pakankamai esminis, kuris bÅ«tų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad    2011-04-13 ir 2011-10-27 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse ieÅ¡kovė pasiraÅ¡ytinai patvirtino, jog yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir kitus dokumentus.

TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir bylos medžiaga (t. 1, b. l. 14, 26, 35). Pažymėtina, kad nors apeliantė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad paraÅ¡o egzistavimas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse (kurių 1.22 punkte nurodyta, jog prieÅ¡ pasiraÅ¡ydamas sutartį investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka, taip pat Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje esantis raÅ¡tiÅ¡kas patvirtinimas, jog buvo gautas finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingų rizikų apraÅ¡ymas), suponuoja faktÄ , kad apeliantė juos gavo, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikti įrodymai (objektyvÅ«s duomenys), paneigiantys tokiÄ pirmosios instancijos teismo padarytÄ iÅ¡vadÄ (CPK 178 str., 314 str.).

Be to, kaip minėta, net ir konstatavus banko nevisiÅ¡kai tinkamÄ informavimo pareigos atlikimÄ , tai nebÅ«tinai lemia, jog obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Dėl to konstatuotina, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su banko netinkamu pareigų vykdymu, visapusiÅ¡ku informacijos neatskleidimu, patys savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).

Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis tiek sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). IÅ¡ pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju teismas ne tik vertino aplinkybes, susijusias su atsakovės jai įstatymais nustatytų pareigų (ne)tinkamu įvykdymu, informavimo apie obligacijų draustumÄ ir Å¡ios finansinės priemonės rizikas (ne)tinkamu atlikimu, bet taip pat aiÅ¡kinosi ir su apeliante susijusius duomenis, jos asmenines savybes, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas aklai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobÅ«džio bylose ir nepagrįstai apeliantę priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieÅ¡kovė turi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , iki obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių buvo sudariusi ne vienÄ terminuotojo banko indėlio sutartį. Å ias aplinkybes patvirtina ir bylos duomenys, iÅ¡ kurių matyti, kad laikotarpiu nuo           2005-09-29 iki 2011-01-07 ieÅ¡kovė su atsakove buvo sudariusi net 21 terminuotojo indėlio sutartį (t. 1, b. l. 128). Teismo vertinimu, apeliantės skunde nurodomi faktai, susiję su jos amžiumi (73 metai), Å¡eimynine padėtimi (vieniÅ¡a, neturi vyro, vaikų), sveikatos problemomis, nepaneigia aplinkybės, kad ieÅ¡kovė atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ , jos turimas iÅ¡silavinimas (nors ir ne finansų ar teisės), patirtis (21 terminuotojo indėlio sutartis, 2 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys, sudarytos pusės metų laikotarpyje (2011-04-13 ir 2011-10-27), indėlio sertifikato sutartis), ypatingai atsižvelgiant į obligacijos, kaip nuo seno žinomo ir įprasto vertybinio popieriaus, sampratÄ , patvirtina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad apeliantė galėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumÄ , o neatidumas ir (ar) nerÅ«pestingumas neatitinka suklydimo sampratos.

Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingÄ sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali bÅ«ti prilyginami suklydimui. Teismo vertinimu, laiko tarpas tarp ginčijamų sutarčių sudarymo (minėta, kad pirmoji obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis sudaryta 2011-04-13, o kita 2011-10-27) buvo pakankamas, kad ieÅ¡kovė visapusiÅ¡kai įvertintų sudaryto sandorio sÄ lygas, sutarties ir jai taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumÄ , tačiau po pirmosios sutarties sudarymo iki pat atsakovei iÅ¡keliant bankroto bylÄ ieÅ¡kovė reikalavimų dėl sutarties nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko jos valios, nebuvo pareiÅ¡kusi (ieÅ¡kinys teisme gautas 2013-10-21), prieÅ¡ingai, 2011-04-13 sudariusi obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį, 2011-10-27 sudarė ir kitÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį.

Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog Å¡ioms sutartims taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sÄ lyga ieÅ¡kovei priimant sprendimÄ dėl sandorių sudarymo. Å ių iÅ¡vadų, grindžiamų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad obligacijų draudžiamumas ieÅ¡kovei buvo svarbus, nes tai buvo visos jos gyvenimo santaupos, kad jai, visų pirma, buvo svarbus lėšų saugumas. Dėl aukščiau nustatytų bylos aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieÅ¡kovė suklydo dėl sudaryto sandorio esmės (esminių sÄ lygų).

Kitaip tariant byloje esantys duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovei obligacijų draudžiamumas nebuvo esminė sÄ lyga, apsisprendžiant dėl ginčijamos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo.Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigÄ suteikti informacijÄ , bet ir surinkti informacijÄ apie klientÄ tam, kad investuotojui bÅ«tų galima pateikti labiausiai jo lÅ«kesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. IÅ¡ byloje esančios Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties Nr. 2010-11-17 priedo Nr. 1-F matyti, kad apeliantė atsisakė pateikti duomenis apie save (t. 1, b. l. 33).

Å iame priede taip pat nurodyta, kad klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informacijÄ arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siÅ«lomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovę, atsakovė negalėjo individualizuoti jos investavimo poreikių. Apeliantė teigia, kad priedas Nr. 1-F, kuriame ji atsisakė suteikti informacijÄ , buvo pildytas prieÅ¡ sudarant indėlio sertifikato sutartį, tačiau nei apeliantės paraÅ¡o, nei informacijos nėra surinkta ieÅ¡kovei sudarant obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad priedas Nr. 1-F buvo pildytas sudarant indėlio sertifikato sutartį (t. y. tÄ pačiÄ dienÄ ) nepaneigia fakto, kad bankas prieÅ¡ teikdamas finansinio pobÅ«džio paslaugas rinko informacijÄ apie ieÅ¡kovę, t. y. įgyvendino FPRÄ® 22 str. nuostatas, o ieÅ¡kovė pati pasiraÅ¡ytinai atsisakė suteikti informacijÄ apie save. Nors skunde nurodoma, kad ieÅ¡kovė informacijos apie save nepildė banko darbuotojos nurodymu, tačiau Å¡ios aplinkybės neįrodytos, be to, teismo vertinimu, ieÅ¡kovė, bÅ«dama pakankamai atidi ir rÅ«pestinga turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsisakymo pasekmės buvo aiÅ¡kiai nurodytos.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės netinkamai atliktos pareigos surinkti informacijÄ apie ieÅ¡kovę, atmestini kaip nepagrįsti.Apeliantė procesiniuose dokumentuose (taip pat ir apeliaciniame skunde) teigia, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys turi bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). TokiÄ pozicijÄ grindžia banko vieÅ¡ai skelbta informacija apie obligacijų saugumÄ , jų draustumÄ , akcentuojamas dideles palÅ«kanas (grÄ Å¾Ä ) bei skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylos medžiagÄ , neturi pagrindo sutikti, kad ieÅ¡kovė buvo klaidinama ir (ar) tyčia apgaudinėjama, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir Å¡iuo pagrindu.Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali bÅ«ti sandorio Å¡alies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio Å¡alis nebÅ«tų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, tos aplinkybės turėjo bÅ«ti atskleistos kitai Å¡aliai, arba aktyvÅ«s veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitÄ sandorio Å¡alį dėl sandorio efekto, jo esminių sÄ lygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiÅ¡kumo bei kitų esminių aplinkybių.Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiÅ¡kiamas reikalavimas sudarytÄ sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi bÅ«ti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesÄ Å¾iningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieÅ¡kovÄ ), dėl kurių ieÅ¡kovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iÅ¡ tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palÅ«kanų norma bÅ«tų didesnė nei rinkos vidurkis, nereiÅ¡kia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siÅ«lyti obligacijas, nurodyti jų pranaÅ¡umus.

Dėl to darytina iÅ¡vada, kad tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė iÅ¡saugoti savo konkurencingumÄ , savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir apeliantę. Pažymėtina, kad apeliantė skunde pabrėžia, jog vieÅ¡ai platintuose informacinio pobÅ«džio praneÅ¡imuose, lankstinukuose buvo eskaluojama ne tik apie gerÄ banko finansinę padėtį, bet taip pat ir apie obligacijų naudÄ , nenurodant esminės informacijos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieÅ¡kovė, kaip minėta, pagal savo savybes atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ ) turi bÅ«ti aiÅ¡ku, kad reklamoje (tiek apie produktÄ , tiek apie jos pardavėjÄ (paslaugos teikėjÄ ) nėra pateikiama iÅ¡sami informacija ir prieÅ¡ sandorio sudarymÄ atitinkamu produktu ar jo tiekėju bÅ«tina pasidomėti nuodugniau, siekiant iÅ¡vengti neigiamų padarinių.

Pati ieÅ¡kovė apeliaciniame skunde nurodė, kad lankstinuke „Investuotojo atmintinė“, buvo nurodyta, jog pinigai ir vertybiniai popieriai yra apdrausti VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, t. y. konkrečiai nebuvo kalbama apie obligacijas, be to, atkreiptinas dėmesys, kad minėtame lankstinuke nurodyta, jog iÅ¡samiÄ informacijÄ apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemÄ galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt (pažymėtina, kad byloje nustatyta ir neginčijama, jog ieÅ¡kovė turėjo galimybes naudotis internetu).

PrieÅ¡ingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, finansų maklerio įmonės UAB FMÄ® „DV INVEST“ interneto tinklalapiuose buvo taip pat vartojamas ne obligacijų, o vertybinių popierių ir piniginių lėšų terminai. Teismo vertinimu, bÅ«tent apeliantei kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami praneÅ¡imai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi apeliantė įrodinėdami apgaulės faktÄ , buvo melagingi (CPK 178 straipsnis). Kaip nustatyta Å¡ioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iÅ¡kelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iÅ¡kelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklÄ (tuo labiau apie veiklÄ 2006, 2009, 2010 metais) yra akivaizdžiai melagingi. Apeliantė teigia, kad sudarant 2011-10-27 obligacijų sutartį atsakovė nuo ieÅ¡kovės nuslėpė reikÅ¡mingas aplinkybes apie savo tikrÄ jÄ finansinę padėtį. Nurodo, kad norint obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dienÄ bankas buvo nemokus, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė iÅ¡reikalauti įrodymus iÅ¡ administratoriaus ir (ar) Lietuvos banko (Lietuvos banko valdybos nutarime 2011-11-24 nutarime Nr. 03-196 minimÄ banko Snoras laikinojo administratoriaus iÅ¡vadÄ su priedais ir laikinojo administratoriaus pateiktus finansinių ataskaitų duomenis), kurie, apeliantės nuomone, turėtų pagrįsti šį faktÄ , todėl analogiÅ¡kÄ reikalavimÄ reiÅ¡kia apeliacinės instancijos teisme.Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliantės nurodomų įrodymų iÅ¡reikalavimo, pažymi, kad pagal CPK 199 str. asmuo, praÅ¡antis teismÄ iÅ¡reikalauti kokį nors raÅ¡ytinį įrodymÄ iÅ¡ dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti:

1) raÅ¡ytinį įrodymÄ , kurio reikalaujama;

2) pagrindÄ , kuriuo remiantis manoma, kad šį raÅ¡ytinį įrodymÄ turi tas asmuo;

3) aplinkybes, kurias raÅ¡ytinis įrodymas turi pagrįsti. Be to, įrodymai turi pagrįsti reikalavimus, patvirtinti ir (ar) paneigti turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes (CPK 177 str. 1 d., 180 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ieÅ¡kovės manymas, kad praÅ¡omuose iÅ¡reikalauti dokumentuose bus duomenys, patvirtinantys banko nemokumÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties dienÄ , nesudaro pagrindo vadovautis CPK 199 str. norma, ypatingai atsižvelgiant į civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiÅ¡kumo principus (CPK 7 str.).

Pažymėtina, kad apeliantės argumentų dėl konkrečių duomenų buvimo praÅ¡omuose iÅ¡reikalauti įrodymuose nepagrindžia ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys (jame neatsispindi laikotarpis, už kurį banko laikinasis administratorius pateikė iÅ¡vadÄ bei tarpines balansines ataskaitas, minima tik 2016 m. lapkričio 16 d. data (kuomet buvo apribota banko veikla), nurodant, kad banko veikla prastesnė nei buvo nustatyta tÄ konkrečiÄ dienÄ , todėl darytina iÅ¡vada, kad Å¡iame nutarime koncentruojamasi į faktinę situacijÄ laikotarpiu nuo 2016-11-16 iki 2011-11-24).

Apeliantė, praÅ¡ydama iÅ¡reikalauti įrodymus, jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog per vienÄ mėnesį (t. y. nuo 2011-10-27 iki 2011-11-24) banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti, o iÅ¡ byloje esančių įrodymų galima daryti prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ . Lietuvos banko valdybos    2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų.

Vien tai, kad 2011-09-19 – 2011-11-11 buvo atliekamas AB banko „Snoras“ inspektavimas, nereiÅ¡kia, kad bankas 2011-10-27 buvo nemokus. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iÅ¡reikalauti įrodymus, jų iÅ¡reikalavimo bÅ«tinybės ir pagrįstumo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, iÅ¡skyrus ieÅ¡kovės teigimÄ , jog banko darbuotoja patikino apie obligacijų draustumÄ , nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesÄ Å¾iningus atsakovės veiksmus siekiant suklaidinti ieÅ¡kovę.

Kitokios iÅ¡vados nesuponuoja ir apeliacinio skundo argumentas, kad ieÅ¡kovė, žinodama apie obligacijų nedraudžiamumÄ , ginčo sutarčių nebÅ«tų sudariusi. Pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi bÅ«ti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovės bankrotui – nė vienas iÅ¡ obligacijas įsigijusių asmenų (tarp jų ir ieÅ¡kovė), patekusių į tokiÄ situacijÄ , tikėtinai nesudarytų analogiÅ¡kų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimÄ , nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovės nesÄ Å¾iningų ir neteisėtų veiksmų.Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustačius tyčinių ir sÄ moningų banko veiksmų, kuriais ieÅ¡kovė buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorio draudiminė apsauga nebuvo esminė sÄ lyga, lėmusi ieÅ¡kovės apsisprendimÄ dėl sutarties sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir  1.91 str. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ne aklai vadovavosi kasacinio teismo praktika, o jo suformuotas teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo taisykles taikė atsižvelgdamas į Å¡ios konkrečios bylos aplinkybes (CPK 185 str.).Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. lapkričio 17 d. gautas atsakovės BAB banko „Snoras“ praÅ¡ymas dėl 245,29 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo iÅ¡ ieÅ¡kovės.Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies iÅ¡laidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylÄ , pagalbÄ , taip pat už pagalbÄ rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Å ios nuostatos taikomos priteisiant iÅ¡laidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbÄ pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 str. 3 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami Å¡alims jų turėtas atstovavimo iÅ¡laidas. Nors atsakovės praÅ¡omos priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio už teisinę pagalbÄ dydžio (Rekomendacijų 8.11 p.), tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsiliepimo į apeliacinį skundÄ turinį, taip pat bylos pobÅ«dį (atsakovė dalyvavo ne vienoje panaÅ¡ioje byloje, kurioje iÅ¡ esmės buvo nurodomi tapatÅ«s (panaÅ¡Å«s) atsiliepimų argumentai), daro iÅ¡vadÄ , jog atsakovei BAB bankui „Snoras“ iÅ¡ apeliantės M.

K. priteistina 150 Eur iÅ¡laidų, susijusių su advokato teisine pagalba apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .IÅ¡ ieÅ¡kovės M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei BAB bankui „Snoras“ (j. a. k. 112025973) priteisti 150 Eur dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                 Rasa GudžiÅ«nienė                                                                  Danguolė Martinavičienė                                                                  Gintaras Pečiulis                                                                                          Â