2013-04-16 Nr. AB-1219-3-61-3-01763-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-107/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01763-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI–K) buvo laikomas nuo 2011 m. balandžio 17 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. Visą tą laiką pareiškėjui nebuvo sudarytos normalios gyvenimo sąlygos, t. y. kamerose, kurių plotas 8 kv. m, buvo laikomi keturiese, kai vienam asmeniui turėtų tekti 3,6 kv. m plotas. Be to, 8 kv. m ploto kameroje be keturių žmonių dar turėjo tilpti dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele, kriauklė, dvi spintelės, stalas, dvi kėdės, buitiniai reikmenys ir keturių asmenų daiktai. Pažymėjo, kad per parą 23 val. būnant perpildytoje kameroje tokios sąlygos yra nepakenčiamos, nes nėra galimybės pajudėti, „prasimankštinti“, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, sąnarius, pareiškėjas negalėjo normaliai miegoti, tapo irzlus ir nervingas, dažnai kildavo konfliktai. Atsižvelgęs į tai, kad valstybės tarnautojai, neužtikrindami tinkamų gyventi sąlygų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, prašė iš atsakovo priteisti 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad neneigia aplinkybių dėl nustatyto ploto higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI–K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau atkreipė dėmesį, kad esant tokiai situacijai yra stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiose kamerose būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymėjo, kad kameros nuolat prižiūrimos, valomos, dezinfekuojamos, taip pat pabrėžė, jog Lukiškių TI–K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinį patikrinimą. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo E. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, pareiškėjo E. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI–K buvo kalinamas 137 paras. Iš jų nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui: nuo 2011 m. balandžio 18 d. vakaro iki 2011 m. balandžio 19 d., kamera Nr. 107; nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2011 m. birželio 16 d. ryto, kamera Nr. 329; 2011 m. birželio 20 d. ryte, kamera Nr. 329; 2011 m. rugpjūčio 5 d. ryte, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. rugpjūčio 6 d. vakaro iki 2011 m. rugpjūčio 9 d. vakaro, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. vakaro iki 2011 m. rugsėjo 1 d. vakaro, kameros Nr. 252, Nr. 213. Taip pat nustatė, jog likusiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. balandžio 20 d. ryto iki 2011 m. birželio 14 d. vakaro, kameros Nr. 107, Nr. 329; nuo 2011 m. birželio 16 d. vakaro iki 2011 m. birželio 17 d. vakaro, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. birželio 20 d. vakaro iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. vakaro, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. vakaro iki 2011 m. rugpjūčio 6 d. ryto, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. ryto iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ryto, kameros Nr. 122, Nr. 290, Nr. 252, Nr. 318, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Darė išvadą, kad Lukiškių TI–K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.250, 6.270 straipsniais, teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, administracine byla Nr. A520-2275/2012, kt.).

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, proceso šalių argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI–K pareigūnai, laikydami pareiškėją patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, t. y. pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl sutiko, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Tačiau, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju įvertino ir tai, jog byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad jo laikymas Lukiškių TI–K ginčo laikotarpiu turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai (pareiškėjas nesikreipė į gydytojus), bei į tai, kad į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, susijusių su mažesniu plotu, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. taip pat nesikreipė. Darė išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI–K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. Pareiškėjas E. K. apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovo jam atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, ją įvertinant 15 000 Lt.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Lukiškių TI–K buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius įstatymus ir teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, todėl patyrė didžiulę moralinę žalą. Teigia, jog kamerose sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio. Paaiškina, jog daug kartų kreipėsi žodžiu į kalėjimo administracija dėl blogų sąlygų (pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 197 punkte yra aiškiai parašyta, kad žodiniai nuteistųjų skundai registruojami Nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale), bet niekas neregistravo, nereagavo ir nebandė pakeisti pareiškėjo padėties. Nurodo, kad šilto vandens nebuvimas kamerose nesuteikė galimybės išsiplauti indus, todėl teko nuolatos valgyti iš riebaluotų indų, dėl to plito antisanitarinės sąlygos. Pažymi, jog dėl kalinimo perpildytose kamerose neturėjo galimybės judėti, „pasimankštinti“, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai. Pareiškėjas teigia, jog daug kartų kvietėsi psichologą ar psichiatrą, bet jam buvo atsakyta neigiamai – arba, kad jų nėra, arba, kad jie yra labai užimti. Teigia, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patyrė neturtinė žalą t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, buvo baisiai sukrėstas, nuolatos galvodavo apie savižudybę dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir kankinančios aplinkos įtakos jo psichikai, buvo labai daug nepatogumų: mažai vietos, neįmanoma pailsėti, pajudėti dėl per daug žmonių, žymiai pablogėjo pareiškėjo sveikata: prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, nes pradėjo nuolatos sirguliuoti, iki šiol jaučiasi blogai, sutriko normalus, visavertis gyvenimas ir dėl to pasidarė uždaras, nebemoka normaliai bendrauti su aplinkiniais, kyla nesutarimai, pykčiai, prarado pasitikėjimą savimi, tapo labai dirglus, dėl to atsirado aplinkos ir žmonių baimė.

Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nurodė, jog ypatingai mažas gyvenamasis plotas, analizuojant kalinimo sąlygų atitikimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, yra esminis faktorius. Tai, kad kalinamasis yra įpareigotas gyventi, miegoti bei naudotis tualetu kartu su daug kalinamųjų vienoje kameroje, savaime lemia kančią ar sunkumus, kurių intensyvumas viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelią baimę, kančią, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir menkinti jį (bylos Peers prieš Graikiją, Kalashnikov prieš Rusiją, Kudla prieš Lenkiją).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jam būtų pablogėjusi sveikata ir jos pablogėjimas būtų susijęs būtent su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjas to būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros darbuotojus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, nenustatė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI–K turėjo įtakos jo sveikatai. Teismas konstatavo, kad skundo argumentai dėl patirtų neigiamų veiksnių laikytini tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų neturtinės žalos atsiradimą dėl kalinimo sąlygų. Teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pabrėžia, kad kai kuriose bylose, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, nėra jokio pagrindo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas E. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų atlyginta 15 000 Lt neturtinė žala, kurią, jo teigimu, jis iš esmės patyrė dėl to, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitinka teisės aktų reikalavimų dėl kiekvienam asmeniui tenkančio ploto, ir dėl to pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės, t. y. nebuvo galimybės pajudėti, „prasimankštinti“, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, sąnarius, pareiškėjas negalėjo normaliai miegoti, tapo irzlus ir nervingas, dažnai kildavo konfliktai.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nesutinka su šiuo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovo jam atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, ją įvertinant 15 000 Lt.

Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą, t. y. teigia, kad Lukiškių TI–K kalėjo antisanitarinėmis sąlygomis (kamerose sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio, šilto vandens nebuvimas kamerose nesuteikė galimybės išsiplauti indus, todėl teko nuolatos valgyti iš riebaluotų indų), kad daug kartų kvietėsi psichologą ar psichiatrą, bet jam buvo atsakyta neigiamai, kad žymiai pablogėjo pareiškėjo sveikata (prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, nes pradėjo nuolatos sirguliuoti), kad patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, buvo baisiai sukrėstas, nuolatos galvodavo apie savižudybę dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir kankinančios aplinkos įtakos jo psichikai, pasidarė uždaras, nebemoka normaliai bendrauti su aplinkiniais, prarado pasitikėjimą savimi, tapo labai dirglus, dėl to atsirado aplinkos ir žmonių baimė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A17-217/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog pareiškėjas minėtų apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Taigi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus. Į tai atsižvelgusi, teisėjų kolegija minėtus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su antisanitarinėmis sąlygomis Lukiškių TI–K bei su tuo, kad pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti psichologo ar psichiatro pagalbą, atmeta kaip nepagrįstus. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI–K buvo kalinamas 137 paras. Iš jų nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui: nuo 2011 m. balandžio 18 d. vakaro iki 2011 m. balandžio 19 d., kamera Nr. 107; nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2011 m. birželio 16 d. ryto, kamera Nr. 329; 2011 m. birželio 20 d. ryte, kamera Nr. 329; 2011 m. rugpjūčio 5 d. ryte, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. rugpjūčio 6 d. vakaro iki 2011 m. rugpjūčio 9 d. vakaro, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. vakaro iki 2011 m. rugsėjo 1 d. vakaro, kameros Nr. 252, Nr. 213. Taip pat nustatė, jog likusiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. balandžio 20 d. ryto iki 2011 m. birželio 14 d. vakaro, kameros Nr. 107, Nr. 329; nuo 2011 m. birželio 16 d. vakaro iki 2011 m. birželio 17 d. vakaro, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. birželio 20 d. vakaro iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. vakaro, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. vakaro iki 2011 m. rugpjūčio 6 d. ryto, kamera Nr. 329; nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. ryto iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ryto, kameros Nr. 122, Nr. 290, Nr. 252, Nr. 318, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Darė išvadą, kad Lukiškių TI–K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai darė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Lukiškių TI–K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau nepagrįstai visiškai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog pareiškėjo teisės į teisės aktų normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI–K pažeidimo fakto konstatavimas yra adekvati ir pakankama priemonė jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas šią išvadą, inter alia atsižvelgia ir į laisvės atėmimo vietose taikomus nuteistųjų laikymo režimo skirtumus, t. y. į tą aplinkybę, kad pareiškėjas buvo kalinamas būtent Lukiškių TI–K.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Pažymėtina, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. balandžio 17 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“).

Kaip matyti iš Lukiškių TI–K pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktos informacijos apie kameras, kuriose bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, (b. l. 6-7) pareiškėjas iš viso 125 pilnas dienas praleido kamerose, pažeidžiant reikalavimą dėl ploto vienam asmeniui, taip pat 5 dienas tokiomis sąlygomis jis buvo laikomas nepilną dieną, t. y. ryte arba vakare. Darytina išvada, jog pareiškėjas Lukiškių TI–K kamerose pažeidžiant reikalavimą dėl ploto vienam asmeniui, iš esmės buvo laikomas 127,5 dienos. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas kamerose, pažeidžiant jo teises, buvo laikomas kartu su skirtingu kiekiu asmenų (pvz., kameroje, kurios plotas 7,61 kv. m – pareiškėjas laikytas kartu su 2 arba 3 asmenimis; kameroje, kurios plotas 7,81 kv. m – pareiškėjas laikytas kartu su 2 arba 3 asmenimis; kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m – pareiškėjas laikytas kartu su 3 asmenimis; kameroje, kurios plotas 7,76 kv. m – pareiškėjas laikytas kartu su 2 arba 3 asmenimis; kameroje, kurios plotas 42,33 kv. m – pareiškėjas laikytas kartu su 12 asmenų), todėl skyrėsi ir pareiškėjui tekęs kameros plotas, kuris skirtingais laikotarpiais žymiai arba labai nežymiai skyrėsi nuo teisės aktais nustatyto reikalaujamo minimalaus ploto vienam asmeniui.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (127,5 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat nurodė, kad kalinimo metu pablogėjo jo sveikata, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buvimo Lukiškių TI–K metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pakenkta jo sveikatai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui sutriko sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI–K nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI–K (neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme) ir yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais, atlyginti adekvačia suma laikytina 800 Lt suma (CK 6.250 straipsnis). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 15 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą jį etapuoti į teismo posėdį tam, kad galėtų duoti visus reikiamus parodymus. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas siekia, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 471 straipsniu įstatymas, kurio 14 straipsnis numato, kad apeliaciniai skundai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Po 2012 m. liepos 1 d. paduotas apeliacinis skundas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalį nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat numatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas paduotas po 2012 m. liepos 1 d. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme pareiškėjas buvo išklausytas, dalyvavo teismo posėdyje, pareiškėjas išsamius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus išdėstė apeliaciniame skunde, iš kurių matyti, jog pareiškėjas siekia, kad būtų įvertintos aplinkybės, kurios buvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu jų vertinimu, be to, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymo argumentus, įvertusi apeliacinio skundo pobūdį, byloje nagrinėjamus klausimus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad bylą apeliaciniame teisme būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Į visa tai atsižvelgusi, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo E. K. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė