2016-11-23 Nr. AB-23244-3-62-3-00943-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2055-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00943-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7; 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. 1. 23–24) į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 8S-111-(14.8.3.) ir įpareigoti atsakovą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į 0,1055 ha žemės vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatyta tvarka, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste.

Pareiškėja paaiškino, kad 1991 m. gruodžio 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos 3,58 ha žemės dalį – 0,2127 ha. Prašyme pareiškėja nurodė, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos ekvivalentine natūra mieste. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas išpirkimo būdas – ekvivalentinė natūra yra numatytas ir galiojančiame 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), tik naudojama kitokia terminologija, tačiau kompensavimo būdų esmė išliko ta pati. Ekvivalentinė natūra pagal Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo suprantama kaip tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, o pagal galiojantį Atkūrimo įstatymą ekvivalentinė natūra yra tapati lygiaverčio žemės sklypo suteikimui. Todėl atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai vertino, kad pareiškėjos prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nėra numatytas sprendimo priėmimo metu galiojusiame įstatyme ir kad nėra galima atkurti nuosavybės teisių į likusią neatkurtą pareiškėjos nuosavybės dalį (0,1055 ha) pagal Atkūrimo įstatymo 2, 5, 16, 21 straipsnių nuostatas. Bylos faktinės aplinkybės prieštarauja tokiam atsakovo teiginiui, nes Kauno apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 02-01-422 ir sprendimu Nr. 3436 pareiškėjai buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,0600 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), t. y. jai buvo perduotas lygiavertis žemės sklypas, nors formaliai pareiškėja buvo pareiškusi prašymą atlyginti jai ekvivalentine natūra. Pareiškėja pabrėžė, jog Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius nepasiūlė jai pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nors būtent ši procedūra užtikrina, kad piliečiai gali tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. 1. 28–32) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad V. Š. priklauso atkurti nuosavybės teises į A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos 3,58 ha žemės dalį – 0,2127 ha. Kauno apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 02-01-422 ir sprendimu Nr. 3436 V. Š. perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,0600 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), o Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 02-01-12944 ir sprendimu Nr. 7649 grąžintas natūra turėtoje vietoje 0,0472 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,1055 ha. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. 70-2-2661 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo, kad A. J. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra. V. Š. 1991 m. gruodžio 10 d. pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos ekvivalentine natūra miesto teritorijoje. Šiame prašyme išreikšta valia iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo. Todėl NŽT teisės aktų nustatyta tvarka atkūrė nuosavybės teises tik į likusį plotą, t. y. į 0,1055 ha žemės, atlyginant žemės vertę pinigais. 2014 m. spalio 31 d. NŽT išsiuntė R. Š. (pareiškėjos įgaliotam asmeniui) raštą Nr. 8SD-(14.8.94.)-5964 „Dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo“, kuriuo kvietė iki 2014 m. lapkričio 14 d. atvykti į NŽT Kauno miesto skyrių dalyvauti priimant sprendimus. Kadangi pareiškėjos įgaliotas asmuo neatvyko, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas pareiškėjai ir jos įgaliotam atstovui nedalyvaujant. Atsakovas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra buvo numatytas iki 1997 m. galiojusiame Atstatymo įstatyme, o 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu (b. l. 53–57) pareiškėjos V. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos teisė pareikšti valią dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, bei atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę. Pagal formalų ginčo santykiams taikytinų teisės aktų aiškinimą, asmuo pageidaujantis atkurti nuosavybės teises į žemę privalo pateikti teisės aktais nustatyto turinio bei nustatytais terminais prašymą įgaliotai institucijai.

Prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintoje Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkoje bei vėliau priimtuose teisės aktuose, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 9 punkte. Šiuo punktu buvo nustatyta, kad piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma: vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis ir buvimo vieta; nuosavybės teisių į turtą pagrindas; dabartinis turto valdytojas; nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas; pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra). Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus.

Šių teisės aktų analizė leido teismui daryti išvadą, kad asmuo turi pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, kuriame turi būti išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo teisės aktuose nustatyta tvarka, kuri yra pagrindas institucijai, atsakingai už nuosavybės teisių atkūrimą, pradėti nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas nagrinėjamam ginčui aktualias įstatymo sąvokas, atkreipė dėmesį, kad piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę būdai yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius tvarka – šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje.

Pareiškėja pageidavo, kad jai nuosavybės teisės būtų atkurtos ekvivalentine natūra mieste, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra buvo numatytas iki 1997 m. galiojusiame Atstatymo įstatyme, o 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2002 m. spalio 25 d., numatė galimybę piliečiams iki 2002 m. liepos 1 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. IX-1139 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas ar nepradėtas vykdyti. Šie terminai yra naikinamieji, asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali.

Teismas nusprendė, kad pareiškėja turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 dienos pasirinkti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytą nuosavybės teisų atkūrimo būdą, teikdama Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkte nurodyto turinio prašyme numatytus esminius duomenis apie nuosavybės atkūrimo būdą, kurio pagrindu būtų kilusi pareiga atsakovui tęsti nuosavybės teisų atkūrimo procedūrą, tačiau tokia teise ji nepasinaudojo.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog vykdydamas Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtintą pareigą raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, atsakovas tokią pareigą įvykdė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Kauno apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 02-01-422 ir sprendimu Nr. 3436 V. Š. perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,0600 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), o Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 02-01-12944 ir sprendimu Nr. 7649 grąžintas natūra turėtoje vietoje 0,0472 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), teismas nusprendė, jog aplinkybė dėl Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtintos pareigos nesilaikymo nėra reikšminga. Teismas pabrėžė ir tai, kad atsakovo veiksmai, t. y. 2001 m. ir 2007 m. metais jo priimti įsakymai ir sprendimai pareiškėjos naudai, esant išreikštam nuosavybės teisių atkūrimo būdui – ekvivalentine natūra ir galiojant Atkūrimo įstatymui, nereiškia, jog pareiškėja neprivalėjo numatytais terminais tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėja nepagrįstai remiasi teisėtų lūkesčių principu, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, o galimybė pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo numatyta Atkūrimo įstatyme. Pirmosios instancijos teismas iš byloje pateiktų duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių, konstatavo, kad, esant šioms aplinkybėms, pareiškėja (jos atstovas) buvo pakankamai informuoti apie nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, o atsakovas negalėjo priimti sprendimo pagal pareiškėjos 1991 m. gruodžio 10 d. pirminiame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir pagrįstai pasiūlė pareiškėjai pasinaudoti teise dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis numatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja bet kokiu būdu būtų išreiškusi valią, kad už valstybės išperkamą žemę jai būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtam naujas žemės sklypas individualiai statybai, kaip numatyta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte, be to, ji nebuvo įtraukta į sąrašus Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai miestuose ir kaimo vietovėse, kaip numatyta Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 38 punkte. Esant šioms aplinkybėms, NŽT 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 8S-111-(14.8.3.) (1.5 punktas) pagrįstai nustatė atkūrimo būdą – kompensaciją pinigais už pareiškėjai tenkančią 0,1055 ha žemės sklypo dalį ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo atlyginti 900 Eur atstovavimo išlaidų, nes, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai patirtas atstovavimo išlaidas.

III. Pareiškėja V. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 61–64) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai teigė, jog aplinkybė, kad atsakovas neįvykdė pareigos pasiūlyti pareiškėjai kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, yra nereikšminga. Apeliantės įsitikinimu, jai neturėjo kilti neigiamų pasekmių dėl to, jog valstybės įgaliota institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią įstatymo normą (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d.). Be to, apeliantė laiku ir operatyviai išreiškė savo valią bei pasirinko tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

2. Teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėja buvo pakankamai informuota apie nuosavybės teisių atkūrimo tvarką. Pirmasis atsakovo raštas, siūlantis pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atlyginimo būdo, buvo gautas tik 2012 m. vasario mėnesį, t. y. praėjus beveik devyniems metams nuo naikinamojo termino pakeisti savo valią pabaigos. Taigi, vėlesnių atsakovo raštų apeliantei ar jos atstovui negalima vertinti kaip tinkamą apeliantės informavimą apie nuosavybės teisių atkūrimo tvarką.

3. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji nepagrįstai remiasi teisėtų lūkesčių principu, nes 1991 m. prašyme ji aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl galėjo pagrįstai tikėtis, kad šio prašymo pagrindu jai bus atkurtos nuosavybės teisės.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 74–77) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas teigia, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų išreiškusi valią, kad už valstybės išperkamą žemę jai būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtam naujas žemės sklypas individualiai statybai. Pareiškėjai dar 2001 m. neatlygintinai perduotas naujas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), o naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn sąlygos ir tvarka numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, V skirsnio 34–38 punktuose. Ginčijami administraciniai aktai yra tinkamai pagrįsti tiek faktiniais duomenimis, tiek teisės normomis ir visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, taip pat nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje numatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų. Taip pat atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi teisėtų lūkesčių principu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Tačiau šioje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos teisės pareikšti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme Nr. VIII-359, bei atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tais atvejais, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad atsakovas įvykdė minėtą Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtintą pareigą raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjai kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Tačiau teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo padaryta išvada, kad šios atsakovo pareigos neįvykdymas nelėmė pareiškėjos teisėtų lūkesčių atkurti nuosavybės teises į žemę natūra pažeidimo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai Kauno apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 02-01-422 ir sprendimu Nr. 3436 (pakeistas Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 02-01-12943) buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,0600 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), o Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 02-01-12944 ir sprendimu Nr. 7649 grąžintas natūra turėtoje vietoje 0,0472 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėja pretenduoja viso į 0,2127 ha žemės, kuri iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė buvusiam savininkui A. J., jai liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,1055 ha žemės.

Byloje pateiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. raštas Nr. 70-2-2661 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“, kuriuo remdamasis atsakovas nustatė, kad buvusio savininko A. J. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad 0,1055 ha žemės, į kurią siekia atkurti nuosavybės teises pareiškėja, yra priskirta valstybės išperkamai (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis), nes ši teritorija užimta Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), Nekilnojamojo turto registre įregistruotais daugiabučiais gyvenamaisiais namais ir kitos paskirties statiniu, taip pat teritorijos dalis užimta inžinerinės infrastruktūros teritorija. Kadangi tokia žemė visose Atkūrimo įstatymo redakcijose bei prieš šį įstatymą galiojusiame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei, į kurią nuosavybės teisės natūra neatkuriamos, konstatuotina, kad pareiškėja negalėjo įgyti jokių teisėtų lūkesčių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę natūra, nes tokios galimybės įstatymai nenumatė nuo pat teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, nors ir pavėluotai, tačiau savo pareigą už valstybės išperkamą žemę pasiūlyti pareiškėjai kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus įvykdė – 2012 m. vasario 14 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-548 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ ir 2014 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-6046 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pasiūlė pareiškėjos įgaliotam atstovui pasirinkti atitinkamą Atkūrimo įstatyme numatytą kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1002 II t., l. 348, 436). Pati pareiškėja tai pripažįsta, savo apeliaciniame skunde nurodydama, kad 2012 m. vasario mėnesį gavo atsakovo raštą, kuriuo buvo siūloma pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atlyginimo būdo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų vienaip ar kitaip sureagavusi į atsakovo 2012 m. ir 2014 m. raštais pateiktus siūlymus. Taip pat pareiškėja ir (ar) jos atstovas neatvyko 2014 m. lapkričio 14 d. pas NŽT Kauno miesto skyriaus specialistę dalyvauti priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors atsakovo 2014 m. spalio 31 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-5964 „Dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo“ toks kvietimas buvo išsiųstas pareiškėjos įgaliotam atstovui (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1002 II t., l. 431). Esant nustatytoms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pareiškėja iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo (ir jo įvykdymo) buvo informuota ir žinojo apie galimybę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą nei jos 1991 m. gruodžio 10 d. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra, kurio nebenumato nuo 1997 m. liepos 9 d. galiojantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Tačiau tokia galimybe pareiškėja nepasinaudojo.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad nuo 1997 m. galiojančio Atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentine natūra, pareiškėjai nepareiškus valios dėl jos 1991 m. gruodžio 10 d. prašyme nurodyto atlyginimo būdo pakeitimo, konstatuotina, kad atsakovas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto nuostatų pagrindu įgijo teisę pats parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kuriuo būtų atlyginama pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę. Taigi atsakovas iš esmės tinkamai realizavo teisės aktų nuostatas, todėl pagrindo naikinti ginčijamą NŽT 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 8S-111-(14.8.3.) ir įpareigoti atsakovą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į 0,1055 ha žemės vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktu nėra.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė