A-520-3124-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-3124/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00953-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 24; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2012 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1032-12 (toliau – ir Sprendimas); kuo skubiau suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėja skunde nurodė, jog Tarnyba neteisingai pasielgė nesuteikdama antrinės teisinės pagalbos, kadangi pagal gaunamas pajamas ji pareiškėjai priklauso. Pažymėjo, kad procesas užsitęsė ne dėl jos kaltės. Teigė, jog advokato teisinės pagalbos išlaidos turėjo būti priteistos 2010 m. birželio 10 d., tačiau tai buvo padaryta tik 2012 m. vasario 27 d., t. y. po metų ir 9 mėnesių. Nurodė, kad nepasibaigus 3 mėnesiams, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas antstoliams išdavė leidimą ir netinkamu laiku buvo paimti pinigai. Pažymėjo, jog byla buvo nagrinėjama iš naujo ir „visą laiką buvo užimta“, todėl tai yra rimta priežastis skundo terminą pratęsti. Manė, jog pareiškėjai buvo trukdoma paduoti skundą, o laikas tęsiamas, kad praeitų 3 mėnesiai nuo bylos išnagrinėjimo. Skunde nurodė, jog tai, ar jos reikalavimai nepagrįsti, turi spręsti ne Tarnyba, tuo labiau, kad ji net nematė bylos. Net jei reikalavimai ir būtų nepagrįsti, tai nesudarytų pagrindo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Teigė, jog nepagrįstai buvo motyvuojama, kad reikalavimas yra neperspektyvus, nes bylinėjimosi riziką prisiėmė pareiškėja, o ne Tarnyba. Bylinėjimasis neperspektyvus gali būti tik dėl to, kad nutartys priimamos nesąžiningai, tačiau tai taip pat negali būti pagrindas atsisakyti teikti teisinę pagalbą. Pažymėjo, jog dėl sprendimo panaikinimo kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją, kuri atsisakė ginčą nagrinėti.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas), nustatydamas antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas, taip pat suteikia Tarnybai teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, jei yra nustatomi atvejai, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, o yra susijusi su įstatymu nustatytomis sąlygomis. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (LVAT 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011). LVAT praktika patvirtina, kad Tarnyba nėra Įstatymo nuostatomis įpareigota beatodairiškai vykdyti asmenų prašymus teikti jiems antrinę teisinę pagalbą, netgi jeigu yra kitos sąlygos tokiai pagalbai teikti (pavyzdžiui, asmens turtinė padėtis). Nors, vadovaujantis J. K. pateikta metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija, pareiškėjos deklaruotos metinės pajamos ir turtas neviršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ nustatyto antrojo asmenų turto ir pajamų lygio, Tarnyba nustatė, jog egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, t. y. pareiškėjos reikalavimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010 apskundimo kasacine tvarka yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje – neperspektyvus. Dėl šios priežasties Tarnyba turėjo teisę priimti sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, nors pareiškėjos metinės pajamos ir turtas atitiko reikalavimus antrinei teisinei pagalbai gauti.

Atsakovas pažymėjo, jog Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas yra neperspektyvus. Taigi, Tarnybos teisė (pareiga) vertinti reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo perspektyvumą yra įtvirtinta įstatymu. Tai patvirtina ir teismų praktika (LVAT 2008 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-104/2008, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2849/2011, 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-714/2007). Taigi pareiškėjos argumentai, kad Tarnyba neturi teisės vertinti reikalavimų pagrįstumo ir atstovavimo bylose perspektyvumo, prieštarauja teisės aktuose nustatytam teisiniam reguliavimui bei teismų praktikai.

Pabrėžė, kad sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą priimtas nustačius, jog išnyko pareiškėjos teisė pateikti kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010, kadangi J. K. praleido Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 345 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą kasaciniam skundui paduoti. Tarnyba, atlikdama reikalavimo pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvumo pagal J. K. 2012 m. kovo 16 d. prašymą Nr. (1.7.)-ATP-1043-12 vertinimą Įstatymo taikymo prasme, išanalizavo šiam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą, t. y. kada buvo priimtas ir įsiteisėjo apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kurį pareiškėja pageidauja skųsti kasacine tvarka, koks terminas buvo praėjęs nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos ir t. t. Nustatyti šioms aplinkybėms Tarnybai nebuvo būtina susipažinti su visa civilinės bylos medžiaga.

Atsakovas nurodė, jog Tarnyba nustatė, kad 2009 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas sprendimu tenkino ieškovo UAB „Mano durys“ ieškinį dėl įsiskolinimo priteisimo. 2010 m. birželio 10 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010 pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą ir sumažino iš atsakovės J. K. priteistą įsiskolinimą bei priteistas advokato teisinės pagalbos išlaidas. 2012 m. kovo 16 d. prašyme Nr. (1.7.)-1043-12 pareiškėja nurodė, kad kasacine tvarka siekia skųsti būtent šią nutartį. 2010 m. spalio 5 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas papildomu sprendimu tenkino ieškovo atstovo prašymą ir priteisė iš J. K. ieškovui 916 Lt advokato išlaidoms apeliacinėje instancijoje apmokėti. 2012 m. vasario 27 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-745-115/2012 paliko Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 5 d. papildomą sprendimą nepakeistą. Akivaizdu, kad civilinė byla dėl įsiskolinimo, kaip teigia pareiškėja, nebuvo nagrinėta iš naujo, papildomu sprendimu buvo sprendžiamas klausimas tik dėl advokato išlaidų apeliacinėje instancijoje priteisimo. Iš J. K. skundo turinio nėra visiškai aišku, apie kurio teismo sprendimo, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties ar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties, apskundimą kasacine tvarka rašo pareiškėja. 2012 m. kovo 16 d. prašyme Nr. (1.7.)-1043-12 pareiškėja nurodė, jog siekia gauti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties apskundimo, ir sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą priimtas pagal šį prašymą.

Atsiliepime pažymėjo, kad CPK 345 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Minėto straipsnio 2 dalyje pažymima, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį, kai kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pagal CPK 331 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Nagrinėjamu atveju nuo nutarties, kurią J. K. pageidauja skųsti kasacine tvarka, įsiteisėjimo dienos yra praėję daugiau nei šeši mėnesiai.

Pabrėžė, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama Įstatyme numatytais atvejais. Tarnyba Sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjos reikalavimas – nepagrįstas, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Aplinkybė, kad priėmus nepalankų J. K. sprendimą bylinėjimosi išlaidas turės padengti ji, o ne Tarnyba, nėra reikšminga vertinant pareiškėjos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte yra įtvirtinti ekonomiškumo, kokybės, efektyvumo principai, todėl Tarnyba valstybės biudžeto lėšas turi naudoti taupiai ir racionaliai ir tokiu būdu užtikrinti galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems ši pagalba iš tikro būtina. Įstatymas taip pat numato draudimą piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei proceso teisėmis (Įstatymo 3 straipsnio 4 punktas). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos teikimas tuomet, kai egzistuoja Įstatyme numatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, prieštarautų ne tik anksčiau įvardytiems principams, bet ir antrinės teisinės pagalbos esmei.

Atsakovas pažymėjo, jog iš J. K. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto skundo turinio nėra aišku, kokio subjekto veiksmais (neveikimu), t. y. vilkinimu, skundžiasi pareiškėja. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1032-12 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą Tarnyba priėmė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nustatytais terminais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjos J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog pareiškėja J. K. 2012 m. kovo 16 d. prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-1043-12) prašė teisinės pagalbos kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010, o su prašymu pateikė savo turto deklaraciją. Tarnyba skundžiamu 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-1032-12 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, kuriuose įtvirtinta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje yra neperspektyvus, atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą J. K. pagal 2012 m. kovo 16 d. prašymą. Tarnyba, įvertinusi, kad pareiškėja tik 2012 m. kovo 16 d. prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą prašė teisinės pagalbos kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010, padarė išvadą, kad pareiškėjos pareiškimas dėl praleisto termino paduoti kasacinį skundą atnaujinimo nebus patenkintas, nes pagal įstatymą negali būti tenkinamas (CPK 345 straipsnio 2 dalis), todėl įvertino, jog pareiškėjos atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Teismas sutiko su skundžiamo Sprendimo argumentacija. Nustatė, kad pareiškėja aiškiai išreiškė valią raštu (žr. 2012 m. kovo 16 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą), kad jai būtų suteikta teisinė pagalba kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010. Sprendė, kad Tarnyba, vadovaudamasi savo diskrecijos teise, įtvirtinta Įstatyme bei išvystyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, ir vadovaudamasi CPK 345 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, tačiau pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą J. K. pagal 2012 m. kovo 16 d. prašymą.

Konstatavo, kad pareiškėjos J. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. (1.7.)-S-1032-12 paliekamas nepakeistas, o išvestinis reikalavimas – kuo skubiau suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2012 m. kovo 16 d. prašymą, netenkinamas.

Teismas išaiškino pareiškėjai, kad ji, jei to pageidauja, turi teisę prašyti Tarnybos suteikti jai antrinę teisinę pagalbą kasacine tvarka skundžiant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-745-115/2012. Kartu teismas pabrėžė, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos prašymą (jei toks apskritai būtų), visuomet turi pareigą įvertinti pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą bei atstovavimo byloje perspektyvumą Įstatymo taikymo prasme.

III. Pareiškėja J. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu.

Mano, kad teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos skundą bei byloje pateiktus įrodymus, neturėjo teisės atmesti skundą. Teigia, jog viską yra nurodžiusi skunde. Prašo bylą išnagrinėti skubos tvarka.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Tarnyba pažymi, jog skunde J. K. nenurodė jokių motyvų ir nepateikė jokių įrodymų, dėl ko, pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei dėl kokių priežasčių LVAT turėtų tokį sprendimą panaikinti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktais, apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), ir įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes. ABTĮ 141, 142 ir 143 straipsniuose yra aiškiai įvardyti pagrindai, kuriems esant apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priimti naują sprendimą. Pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju J. K. LVAT pateiktame apeliaciniame skunde nenurodė nei vieno iš šių pagrindų. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-1032-12 teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. priėmė nutartį apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal atsakovės J. K. (nagrinėjamoje administracinėje byloje – pareiškėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Mano durys“ ieškinį atsakovei J. K., ir iš dalies tenkino apeliacinį skundą, t. y. pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą ir ieškovui iš atsakovės priteistą įsiskolinimą sumažino iki 3 774,82 Lt (civilinės bylos Nr. 2A-106-611/2010).

Civilinėje byloje ieškovas buvo pareiškęs ieškinį dėl 4 326,32 Lt įsiskolinimo priteisimo. Pareiškėja J. K. 2012 m. kovo 16 d. su prašymu suteikti jai antrinę teisinę pagalbą kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir prašė suteikti jai teisinę pagalbą kasacine tvarka apskųsti minėtą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010, pateikė savo turto deklaraciją. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2012 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. (1.7.)-S-1032-12, kuriuo atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai pagal jos pateiktą prašymą.

Tarnyba vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, kuriuose įtvirtinta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje yra neperspektyvus, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010 įsiteisėjo 2010 m. birželio 10 d., kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 1 dalį kasacinį skundą galima buvo paduoti per tris mėnesius nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, tačiau pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Tarnyba, įvertinusi, kad pareiškėja tik 2012 m. kovo 16 d. prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą prašė teisinės pagalbos kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010, padarė išvadą, kad pareiškėjos pareiškimas dėl praleisto termino paduoti kasacinį skundą atnaujinimo nebus patenkintas, nes pagal įstatymą negali būti tenkinamas (CPK 345 straipsnio 2 dalis), todėl įvertino, jog pareiškėjos atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos Sprendimu, skunde nurodė, kad Tarnyba pasielgė neteisėtai, nes yra rimta priežastis pratęsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties apskundimo terminą, ne Tarnyba turi spręsti, ar pareiškėjos reikalavimai yra pagrįsti, ar ne. Taip pat pareiškėja nurodė, kad nepagrįstai buvo nustatyta, jog bylinėjimasis yra neperspektyvus, nes ji rizikuoja patirti nuostolius, o ne Tarnyba. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentų nepripažino pagrįstais, netenkino pareiškėjos skundo, kuriuo buvo prašoma panaikinti Sprendimą, sutikdamas su Sprendime išdėstyta argumentacija ir jos pagrindu padaryta išvada bei konstatuodamas, kad Tarnyba priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Pareiškėja apeliaciniame skunde, kurį pirmosios instancijos teismas priėmė ir perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nenurodė konkrečių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurių pagrindu ji prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau iš jos nurodytų motyvų matyti, kad pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačias motyvais, kaip ir skundą, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

Pažymėtina, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 471 straipsniu įstatymas, kurio 14 straipsnis numato, kad apeliaciniai skundai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Po 2012 m. liepos 1 d. paduotas apeliacinis skundas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalį nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat numatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas paduotas 2012 m. liepos 10 d., byloje ginčo šalys nepateikė motyvuotų prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Vertinant pareiškėjos J. K. argumentus, kurių pagrindu ji ginčija Tarnybos 2012 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1032-12, pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentuota, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir šio įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822–1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–1390/2010; kt.).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje Tarnyba atsisakymą teikti pareiškėjai antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą grindžia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, kuriuose reglamentuota, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Atstovavimo byloje pagrįstumas ir perspektyvumas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti atsižvelgdama į tam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintinais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–1681/2012).

Įvertinus Tarnybos nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ji nustatė, kad pareiškėjos J. K. reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus, byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais ir teisėtais pareiškėjos skundo reikalavimus. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui nurodytos aplinkybės, dėl kurių jai turėtų būti suteikta antrinė teisinė pagalba kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010, nepaneigia Tarnybos išvados, kad pareiškėjos reikalavimai nepagrįsti ir atstovavimas pareiškėjai yra neperspektyvus.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2012 m. kovo 16 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-106-611/2010 (b. l. 20-23). Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusi CPK 345 straipsnio 1 dalis numatė, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, o 2 dalis numatė, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, o pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis įsiteisėjo 2010 m. birželio 10 d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Taigi 2011 m. birželio 10 d. baigėsi vienerių metų terminas, per kurį galėjo būti paduotas kasacinis skundas. Pažymėtina, kad pareiškėjos kreipimosi į Tarnybą metu (2012 m. kovo 16 d.) galiojusi CPK 345 straipsnio 2 dalies redakcija numato, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, tačiau pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Procesiniams veiksmams atlikti įstatyme nustatyti terminai. Jie drausmina proceso dalyvius, užtikrina sklandesnę, operatyvesnę teismo veiklą, civilinių teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkerta kelią procesui vilkinti. Dėl svarbių priežasčių praleistus procesinius terminus galima atnaujinti (CPK 78 straipsnis), tačiau tais atvejais, kai neribota termino atnaujinimo galimybė gali pažeisti didelę reikšmę visuomenei turinčius interesus, civilinių santykių dalyvių teises, įstatyme nustatoma galutinė termino atnaujinimo riba (naikinamasis terminas). Neatlikus procesinio veiksmo ilgiau nei nustatyta šios galutinės ribos, asmuo praranda teisę jį atlikti, o terminas jam atlikti nebegali būti atnaujinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2008). CPK 345 straipsnio 2 dalyje būtent ir yra nustatyta galutinė termino paduoti kasacinį skundą atnaujinimo riba (naikinamasis terminas). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse reglamentuojama kasacija yra ribota, dalis kasacijos negalimumo pagrindų yra absoliutūs (pvz., CPK 345 straipsnio 2 dalis), o dėl kitų egzistavimo kiekvienoje konkrečioje byloje sprendžia teisėjų kolegija (CPK 346 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teisės aktams nenumatant galimybės atnaujinti kasacinio skundo padavimo teismui terminą pareiškėjo reikalavimus, susijusius su kasacinio skundo padavimu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai ir teisėtai vertina kaip akivaizdžiai nepagrįstus, o atstovavimą – kaip neperspektyvų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-820/2010).

Pareiškėja skundą grindžia aplinkybėmis, dėl kurių ji praleido CPK 345 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą kasaciniam skundui paduoti, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Tarnyba privalėjo suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, t. y. surašyti kasacinį skundą ir prašymą dėl praleisto termino paduoti kasacinį skundą, nes, kaip jau buvo nurodyta, yra praleistas įstatymo nustatytas naikinamasis terminas kasaciniam skundui paduoti. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, kad Tarnybos 2012 m. kovo 20 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nepanaikintinas ir nepriimtinas naujas sprendimas, kuriuo būtų patenkinti pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde suformuluoti reikalavimai.

Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodo aplinkybes, susijusias su Tarnybos veiksmais, paduodant skundą dėl bendrosios kompetencijos teismo priimtų procesinių sprendimų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pareiškėja nagrinėjamoje byloje ginčijo tik Tarnybos 2012 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1032-12, t. y. nebuvo ginčijami kiti Tarnybos sprendimai, iš jų ir pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2012 m. liepos 23 d. sprendimas Nr. (1.7.)-S-2374/2012, kuriuo nuspręsta pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus teismui, atstovaujant pareiškėjos interesams civilinėje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-745-115/2012 apskundimo kasacine tvarka.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2985/2012; kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, ir reikalavimų, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 straipsniai). Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė