2018-10-24 Nr. AB-19475-3-61-3-01185-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-723-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01185-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 23 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas, Ligoninė) 320,13 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas teigė, jog jis nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. vasario 20 d. dirbo Ligoninėje, bet nebuvo aprūpintas visomis priklausančiomis tarnybinės uniformos dalimis, tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Į žodinius prašymus atsakovas atsakydavo, kad neturi lėšų nei uniformų įsigijimui, nei kompensacijų mokėjimui. Pareiškėjas buvo priverstas taisyti ir pirkti naują aprangą iš savo lėšų arba tarnyboje dėvėti seną susidėvėjusią uniformą ir taip dėl atsakovo kaltės menkino pareigūno įvaizdį, tarnybos autoritetą. Pareiškėjas paaiškino nekaupęs duomenų apie uniformos dalių įsigijimo ir remonto išlaidas, todėl jo prašomą priteisti turtinę žalą sudaro 30 proc. neišduotų tarnybinės uniformos dalių vertė.

3. Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas statutinio valstybės tarnautojo pareigas Ligoninėje ėjo iki 2011 m. vasario 20 d., todėl praleido Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendime pareiškėjo A. A. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. vasario 20 d. buvo statutinis valstybės tarnautojas Ligoninėje. Byloje nėra ginčo, kad minėtu laikotarpiu jam išduotos ne visos tarnybinės uniformos dalys. Iš Ligoninės 2016 m. vasario 19 d. pažymos Nr. S-991 matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišduotų uniformos dalių vertė yra 1 067,09 Eur, 30 proc. šios vertės – 320,13 Eur. Atsakovas 2016 m. vasario 19 d. rašte Nr. S-990 pareiškėjui nurodė, kad turtinė žala, susidariusi dėl tarnybinės uniformos neišdavimo, gali būti apskaičiuojama ir atlyginama tik pagal pataisos pareigūnų, kurie tarnauja atitinkamoje įstaigoje, prašymus.

7. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pareiškėjo ir atsakovo nuo 2011 m. vasario 20 d. nebesieja tarnybos teisiniai santykiai. Nutrūkus tarnybos santykiams, atsakovo neteisėti veiksmai taip pat nutrūko. Vadinasi, pažeidimas, iš kurio kildinamas reikalavimas atlyginti turtinę žalą, tęsėsi iki 2011 m. vasario 20 d. ir būtent nuo šios dienos yra skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. vasario 23 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Teismas nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių šis praleistas terminas galėtų būti atnaujintas. Be to, pasibaigus tarnybos santykiams, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo faktiškai suvokti, kad naujos tarnybinės uniformos dalys jam nebus išduodamos, todėl jo teisių pažeidimas gali būti išspręstas tik kitu teisės aktuose nustatytu būdu – taikant kompensavimo mechanizmą ar kreipiantis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas nurodytomis galimybėmis laiku nepasinaudojo, jis nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, lėmusių termino praleidimą, neprašė šio termino atnaujinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylą perduodant kitai teisėtų kolegijai.

9. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo nacionalinių ir Europos teismų praktikos, todėl neįvertino byloje pateiktų įrodymų, nepasisakė dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo, tinkamai nemotyvavo sprendimo, neatsakė į visus pagrindinius skundo argumentus, tokiu būdu šiurkščiai pažeisdamas pareiškėjo teises ir interesus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra senyvo amžiaus, neturi teisinio išprusimo, sunkiai supranta lietuvių kalbą, serga ir todėl yra labiau pažeidžiamas.

Iš sprendimo turinio matyti, kad teismas nesidomi vyraujančiomis teismų praktikos tendencijomis valstybės tarnybos santykių srityje, nekreipia dėmesio į dažniausiai pasitaikančias teisės normų taikymo klaidas ir problemas, teisės spragas bei poreikį tobulinti galiojantį teisinį reguliavimą, kiek tai susiję su pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu statutiniu valstybės tarnautoju. Pareiškėjas tvirtina, kad jis asmeniškai ir telefonu yra kreipęsis į atsakovą dėl piniginės kompensacijos už tarnybinės uniformos dalis išmokėjimo.

Pareiškėjas teisę gauti atitinkamas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminai šiuo metu jau yra pasibaigę, įgijo laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. vasario 20 d. Atsakovas savo pareigos tinkamai neįgyvendino. Minėtas pažeidimas yra tęstinis. Atsakovas pareiškėjo neaprūpino tarnybinės uniformos dalimis iki pat kreipimosi į teismą dienos, t. y. pažeidimas vis dar tęsiasi, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Pareiškėjas pažymi, kad tinkamu atsakovu jo patirtai turtinei žalai atlyginti laikytinas darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, todėl teismas turėjo pareiškėją įpareigoti patikslinti skundą, nurodant prašomą turtinės žalos atlyginimą priteisti iš darbdavio – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas vengia teismui paaiškinti, kodėl jis neregistruoja pareiškėjo žodinių kreipimųsi. Teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad atsakovas nereagavo į pareiškėjo skundą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam nebuvo užtikrinta socialinė garantija gauti tarnybinę uniformą, bet teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nenustatinėjo, ar pareiškėjas, tarnyboje nešiodamas savo drabužius, patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Pareiškėjas paaiškina, kad jam yra itin sudėtinga pateikti tikslius duomenis apie patirtas tiesiogines išlaidas, nes praėjo didelis laiko tarpas, pareiškėjas nelaiko kvitų ir įsigijimą patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, gali būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas teigia, kad jis, būdamas apdairus ir rūpestingas, pasitikėjo valstybės institucija ir pagrįstai manė, jog kompensacijos mokėjimas atidedamas dėl teisinio reguliavimo pokyčių ir (ar) techninių priežasčių. Pareiškėjas po atleidimo iš tarnybos po 5 kartus per metus kreipdavosi telefonu ir asmeniškai į atsakovą, jam vis buvo nurodoma palaukti, tokiu būdu atsakovas jį apgaudinėjo.

Su pareiškėju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta. Pareiškėjas akcentuoja, kad nei Darbo kodekse, nei statutuose, nei valstybės nutarimuose ir įsakymuose ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nėra įtvirtintas trejų metų terminas reikalauti atlyginti turtinę žalą, atsiradusią atleidžiant statutinį pareigūną. Be to, teismas sprendime nenurodė, kas ir kada priėmė įstatymus, kuriais jis vadovavosi, nenurodė įstatymų numerių. Pareiškėjo nuomone, teismas galbūt klaidingai suprato jo situaciją ir todėl netenkino skundo.

Pareiškėjas teigia, kad dėl anksčiau nurodytų atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, papildomus rūpesčius, nepatogumus ir kt.

10. Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

11. Atsakovo vertinimu, teismas objektyviai išanalizavo šalių argumentus, bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, kilusios dėl tarnybinės uniformos (jos dalių) neišdavimo, atlyginimo pareiškėjui.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde išdėstytų teiginių, išanalizavo ir įvertino visas teismui teisingai išspręsti bylą reikšmingas aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą pagrįstumo, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti (atsakovui prašant pareiškėjo reikalavimui taikyti tokį terminą). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir nebuvo pagrindo šį praleistą terminą atnaujinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka, kad jo reikalavimui turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas, ir tvirtina, jog teismas nepagrįstai nepasisakė dėl jo keliamo ginčo esmės, t. y. pagrindo atlyginti turtinę žalą dėl neišduotos tarnybinės uniformos (jos dalių). Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl ieškinio senaties taikymo jo reikalavimui pagrįstumo, dėl vertintinų ginčo aplinkybių apimties. Kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl pagrindo jam priteisti turtinės žalos atlyginimą, šių argumentų, iš esmės pakartotų apeliaciniame skunde, nevertina ir teisėjų kolegija.

14. Tuo atveju, jei bus nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui ieškinio senaties terminą pritaikė nepagrįstai, siekiant užtikrinti šalių teisę į apeliaciją, byla gali būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 5 dalimi, teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės (išskyrus nutartis, priimtas sprendžiant skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą), negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ši taisyklė netaikoma, kai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sudaroma išplėstinė teisėjų kolegija arba byla perduodama nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Taigi tuo atveju, jei byla būtų grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegijos nariai, bylą nagrinėję pirmąjį kartą ir priėmę ginčijamą teismo sprendimą, jos nagrinėti pakartotinai savaime (be atskiro apeliacinės instancijos teismo nurodymo) nebegalėtų.

15. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Bendrąja teisine prasme tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas.

16. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjas statutinio valstybės tarnautojo pareigas Ligoninėje ėjo nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (bylose dėl turtinės žalos dėl tarnybinių uniformų (jų dalių) neišdavimo atlyginimo) nuosekliai laikomasi pozicijos, jog, nutrūkus tarnybos teisiniams santykiams, darbdavys nebeturi pareigos aprūpinti pareigūną tarnybinės uniformos dalimis, todėl nutrūksta ir jo daromas pažeidimas, kuris iki tarnybinių santykių pabaigos buvo tęstinis (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1475-492/2016, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-883-552/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-95-492/2018). Taigi apeliacinio skundo argumentai, esą terminas kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo nėra praleistas, nes Ligoninės daromas pažeidimas tęsiasi iki šiol, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad esminis veiksnys pažeidimo pobūdžiui apibrėžti (tęstinumui pasibaigti) objektyviai yra tarnybinių santykių tarp pareiškėjo ir atsakovo pabaiga, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad dėl kompensacijos už neišduotas uniformos dalis jis ne kartą žodžiu kreipėsi į atsakovą, nagrinėjamu atveju taip pat neturi teisinės reikšmės.

17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senatis turi būti skaičiuojama būtent nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. nuo 2011 m. vasario 20 d. Pareiškėjas į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2016 m. vasario 23 d., taigi jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.

18. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas – atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-489-756/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3661-492/2018).

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesuformulavo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė šio termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtinta, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad jis yra senyvo amžiaus, neturi teisinio išprusimo, sunkiai supranta lietuvių kalbą, serga ir todėl yra labiau pažeidžiamas. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjui šiuo metu yra 53 metai (pensininko pažymėjimas, b. l. 49), todėl jis nelaikytinas itin senyvo amžiaus asmeniu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų apie sunkią savo sveikatos būklę (sveikatos priežiūros specialistų pažymos ar pan.).

Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinio nematyti, jog jis turi kokių nors didesnių sunkumų vartojant lietuvių kalbą, byloje nėra duomenų, kad pastaruosius dokumentus į lietuvių kalbą būtų išvertęs kitas asmuo. Be to, dar iki pareiškėjui pradedant eiti pareigas Ligoninėje, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme buvo įtvirtintas bendrasis reikalavimams asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, mokėti lietuvių kalbą (9 str. 1 d. 1 p.). Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai yra lietuvių kalba ir skelbiami viešai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku su jais susipažinti.

Iš pareiškėjo teiginių, jog jis nuo pat valstybės tarnybos santykių su Ligonine pabaigos daug kartų kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą (jos dalis) išmokėjimo, darytina išvada, kad pareiškėjas apie ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sužinojo ne vėliau nei pasibaigė minėti valstybės tarnybos santykiai. Tačiau pareiškėjas, manydamas, jog jo teisės galbūt buvo pažeistos, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, dėl galbūt neteisėtų atsakovo veiksmų į kompetentingas institucijas (šiuo atveju – teismą) kreipėsi tik praėjus 5 metams po valstybės tarnybos santykių pabaigos.

Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo teisinės žinios nėra pakankamos jo teisėms ir teisėtiems interesams tinkamai apginti, kreipėsi dėl teisinių paslaugų suteikimo (į advokatus, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ar kt.) arba kad jam kilo objektyvios kliūtys gauti teisines paslaugas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, ex officio (liet. pagal pareigas) nenustatė objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam senaties terminui atnaujinti.

Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę žalą ir jo skundą atmetė.

20. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai paaiškino ieškinio senaties termino taikymo pareiškėjui aplinkybes ir, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių šis praleistas terminas galėtų būti atnaujintas ex officio, skundą motyvuotai atmetė. Šiame kontekste pažymėtina, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentus dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016). Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl su pareiškėjo patirta turtine žala susijusių įrodymų, yra atmetami.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė