2019-06-12 Nr. AB-12766-3-61-3-00971-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-370-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00971-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), patirtos turtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN parduotuvėje parduodamų prekių kainos yra per didelės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga. Dėl nepagrįstai didelių kainų Vilniaus PN parduotuvėje pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Pareiškėjas pažymėjo, kad negali nurodyti, kokias prekes įsigijo laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki skundo padavimo dienos. Pareiškėjo nuomone, tokią informaciją galėtų pateikti Vilniaus PN, kadangi Vilniaus PN administracija veda pareiškėjo buhalteriją ir gali tiksliai nurodyti, kokias prekes ir už kokias sumas pareiškėjas įsigijo Vilniaus PN parduotuvėje.

Pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 18 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. balandžio 1 d. pašalinti skundo trūkumus, kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nustatytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, patikslindamas skundą, turi pateikti tinkamai suformuluotą reikalavimą, t. y. reikalauti apskaičiuotos turtinės žalos dydžio, ją įvardijant konkrečia ir pagrįsta suma. Tai, kad teismas turtinės žalos dydį gali patikslinti, nereiškia, kad pareiškėjas neturi pareigos pagrįsti turtinės žalos dydžio.

Pareiškėjas 2019 m. kovo 25 d. pranešime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalį jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad negali nurodyti tikslios sumos, pilnavertiškai rinkti įrodymus, kadangi pareiškėjo laisvė yra apribota. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negali pateikti teismui įrodymų, teismas savo iniciatyva gali išreikalauti iš Vilniaus PN bei kitų institucijų informacijos apie prekių kainas parduotuvėse. Teismas, palygindamas kainas, galės nustatyti pažeidimo buvimą ir tiksliai nustatyti patirtos turtinės žalos sumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi nutarė laikyti pareiškėjo skundą nepaduotu, kadangi pareiškėjas per nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė 2019 m. kovo 25 d. pranešimą, kuriame nurodė, jog prašo priteisti iš atsakovės, t. y. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, teismo apskaičiuotą ir nustatytą sumą turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas tokį reikalavimą grindžia CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtoji CK nuostata reiškia, kad pareiškėjas bent minimaliai turi pagrįsti turtinės žalos dydį, nurodydamas, kokių jis konkrečių priemonių ėmėsi ginti savo teisėms, taip pat dėl kokių konkrečiai prekių kainų nusiskundimus reiškė Vilniaus pataisos namams, o dabar reiškia teismui. Teismas nurodė, kad į bylą pateikti dokumentai (Vilniaus pataisos namų 2016 m. rugpjūčio 3 d. raštas Nr. 42-150(2), uždarosios akcinės bendrovės „Lobby Baltic“ 2019 m. sausio 23 d. raštas Nr. S-22, prekių kvitai) apskritai nieko neįrodo, nes Vilniaus pataisos namų 2016 m. rugpjūčio 3 d. raštas Nr. 42-150(2) nėra susijęs su pareiškėjo teisėmis, kvitai parodo prekių kainą Vilniaus pataisos namuose, tačiau nepagrindžia turtinės žalos, o uždarosios akcinės bendrovės „Lobby Baltic“ 2019 m. sausio 23 d. raštas Nr. S-22 neįrodo pareiškėjo teisių pažeidimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus pataisos namų 2017 m. spalio 23 d. raštas Nr. 42-1049(1) yra itin bendro pobūdžio.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo keliamas ginčas, nepaisant tokio pobūdžio bylose būtino teismo aktyvumo, turi būti išrutuliotas tarp pareiškėjo ir Vilniaus pataisos namų, t. y. pareiškėjas turi pagrįstai kreiptis dėl konkrečių prekių kainų, reikšti pretenzijas Vilniaus pataisos namams, o tik po to, kai atsirastų pagrindas realiai, o ne menamai (grįstai prielaidomis), žalai, kreiptis į teismą su pagrįstais, o ne grįstais prielaidomis, reikalavimais.

Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas per nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino, nusprendė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu ir jį grąžinti pareiškėjui.

III. Pareiškėjas J. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą, keliamą pareiškėjo 2019 m. kovo 7 d. skunde, iš esmės.

Pareiškėjas teigia, kad teismui pateikė visus gautus įrodymus dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenori priimti pareiškėjo skundo, kadangi teismas yra šališkai nusistatęs bei neobjektyvus. Pirmosios instancijos teismas užkirto pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kas iš esmės nėra suderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nepašalino nustatytų skundo trūkumų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, yra šališkai nusistatęs ir neobjektyvus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą (skundo dalyką), aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus.

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 4 punktą pareiškėjas skunde turi nurodyti viešojo administravimo subjekto ar kito asmens, kurio teisės aktas arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami, pavadinimą, o pagal šios straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015). Sprendžiant dėl teismo nutarties laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, kartu turi būti tikrinamas ir nutarties dėl skundo trūkumų šalinimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-1070/2014). Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartyje pateiktu vertinimu, kad pareiškėjo paduotas skundas neatitiko ABTĮ 24 ir 25 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Iš paduoto skundo matyti, kad pareiškėjas nesuformulavo patirtos turtinės žalos dydžio, dėl kurio atlyginimo priteisimo pareiškėjas pateikė skundą teismui.

Kaip matyti iš pareiškėjo 2019 m. kovo 25 d. pranešimo, teismo nustatytų skundo trūkumų pareiškėjas nepašalino ir nenurodė, kokio dydžio neturtinę žalą patyrė. Pareiškėjas tik pažymėjo, jog negali nurodyti tikslios sumos, pilnavertiškai rinkti įrodymus, kadangi pareiškėjo laisvė yra apribota. Pareiškėjo nuomone, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį teismas savo iniciatyva gali išreikalauti iš Vilniaus PN bei kitų institucijų informaciją apie prekių kainas parduotuvėse. Teismas, palygindamas kainas, galės nustatyti pažeidimo buvimą ir tiksliai nustatyti patirtos turtinės žalos sumą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nors tokio pobūdžio bylose būtinas teismo aktyvumas, ginčas turi būti išrutuliotas tarp pareiškėjo ir Vilniaus pataisos namų, t. y. pareiškėjas turi pagrįstai kreiptis dėl konkrečių prekių kainų, reikšti pretenzijas Vilniaus pataisos namams, o tik po to, kai atsirastų pagrindas realiai, o ne menamai (grįstai prielaidomis), žalai, kreiptis į teismą su pagrįstais, o ne grįstais prielaidomis, reikalavimais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pareiškėjas pateikė kvitus už įsigytas prekes Vilniaus PN parduotuvėje, tačiau nėra aišku, kurias konkrečias prekes įsigijo pats pareiškėjas, taip pat nėra aišku, dėl kurių konkrečių prekių per didelių kainų pareiškėjas realiai patyrė turtinę žalą. Taigi, pareiškėjas, nesuformulavęs patirtos turtinės žalos dydžio, kurios atlyginimo pareiškėjas siekia, nepašalino teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartyje nustatytų skundo trūkumų.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad teismui nepriėmus pareiškėjo skundo, teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Be to, duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, buvo nešališkas, pareiškėjas nepateikė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijama teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartis neapriboja pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, nes pareiškėjas gali pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas teisiškai svarbias faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, atskirojo skundo motyvai nepaneigia šios išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Nenustačius šioje byloje teisinių pagrindų pirmosios instancijos nutarčiai panaikinti, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė