2013-04-23 Nr. AB-1342-3-61-3-01603-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-198/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01603-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretieji suinteresuoti asmenys – R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Šiaulių kraštas“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SPR-46 „Dėl publikacijose: „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.), „Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas, 2011 m. gegužės 27 d.), „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas, 2012 m. gegužės 14 d. sprendimas) (I t., b. l. 1–8). Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar ginčo teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas. Taip pat analizuotinas viso straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros jo pastraipos. Pažymi, kad pagrindinė straipsnio tema – ydinga žiniasklaidos savireguliacijos ir reguliacijos sistema, žiniasklaidos laisvės, saviraiškos varžymas, korupcijos egzistavimas įvairiose gyvenimo srityse, o publikacijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į šią, leidėjo manymu, aktualią problemą, neanalizuojant jokio konkretaus atvejo, tik reaguojant į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimus, elgesį ir pan.

Todėl tiek visa publikacija, tiek konkretūs pareiškėjų nurodyti teiginiai, yra mintys, komentarai, vertinimai tam tikrų realių įvykių, reiškinių (ydingos reguliacijos, savireguliacijos mechanizmo, galimos korupcijos ir kt.), t. y. nuomonė, kuriai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Tuo labiau, kad tekste nėra įvardijami konkretūs atvejai, nenurodomi asmenų vardai, pavardės, pavadinimai, konkrečios nusikalstamos veikos, datos ar pan., apsiribojama abstrakčiais, apibendrinamojo pobūdžio teiginiais, vertinimais, nuomonėmis.

Nurodytų teiginių priskirtinumą nuomonei indikuoja ir sakinių konstrukcijos, raiškos priemonės, net skyryba. Pavyzdžiui, teiginys „(Už „ačiū“ ar už „gražias akis“ – nežinia...)“ akivaizdžiai išreiškia nuomonę, svarstymą, abejonę, nebaigtą mintį. Teiginiai „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje – ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“ išreikšti klausiamąja forma, ir tai rodo, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias, informaciją, tačiau tai negali būti laikoma žinia Visuomenės informavimo įstatymo (toliau ir – Įstatymas) prasme.

Įpareigoti paneigti nuomonę ir atlyginti žalą už išsakytą nuomonę net ir tuo atveju, jei ji būtų šokiruojanti ar kelianti nerimą, negalima, nes būtų pažeistos Konstitucijos 25 straipsnio, o taip pat ir kitų teisės aktų nuostatos. Pažymi, kad straipsniuose išsakyti teiginiai nėra nukreipti į R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“, o skundžiamame sprendime padaryta priešinga išvada yra netiksli ir nelogiška, nes eilinis straipsnio skaitytojas straipsnyje nurodytų asmenų tapatybės negalėjo identifikuoti. Be to, pačiame sprendime nurodoma, kad straipsnio „herojai“ apima ne tik minėtus asmenis, bet ir kitus, neįvardintus, asmenis.

Per 20 leidybos metų Bendrovė publikavo daugybę straipsnių apie įvairius įvykius ir žmones, o į žurnalistų etikos institucijas dėl „Šiaulių krašto“ publikacijų per ilgus veiklos metus yra kreipęsi ne tik pareiškėjai, bet ir kiti asmenys, todėl „herojų“ tapatinimas su pareiškėjais yra nepagrįstai siauras, paremtas nemotyvuotais samprotavimais. Iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o reikalautina tik elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nenutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį.

Todėl sprendime nepagrįstai sąvoka „vagystė“ siejama su konkrečiu Baudžiamojo kodekso straipsniu, nes skaitytojai yra įvairaus išsilavinimo asmenys, dažnai nežinantys įstatyme numatytų veikų ir jų sudėčių. Be to, straipsniu nebuvo siekta nurodyti konkrečių veikų ar jomis apkaltinti konkrečius asmenis. Bendrinėje kalboje žodis „vagystė“ reiškia slaptą turto pasisavinimą, nedetalizuojant, kokiu būdu šis veiksmas atliekamas. Pažymi, kad publikacijoje nėra įvardijamos konkrečios veikos, jas įžvelgia tik pats Inspektorius iš žodžių „vykstančius grobstymus“, „mokesčių slėpimus“, „nusikaltimus“, „kartu vogti“.

Todėl abejotina, ar yra pagrindas sieti minėtus žodžius su konkrečiomis Baudžiamajame kodekse nurodytomis nusikalstamomis veikomis. Taip pat pažymi, kad Bendrovė vienoje iš publikacijų nurodė, kad L. D. atsisakė komentuoti situaciją, taigi pareiškėjams buvo siūlyta pasisakyti. D. ir UAB „Linos namai“ nuomonės klausti netikslinga, nes publikacija nebuvo tiesiogiai su jais susijusi. Dėl išdėstytų priežasčių, pareiškėjo manymu, laikytina, kad Įstatymo normų pažeidimai konstatuoti nepagrįstai, pateikiant nemotyvuotas atskirų žodžių interpretacijas, neatsižvelgiant į jų publikacijų tematiką, klaidingai interpretuojant paties viešosios informacijos rengėjo paaiškinimus.

Sprendime neanalizuojamos visos būtinos sąlygos (pavyzdžiui, garbės ir orumo pažeidimas konstatuotas net nesiaiškinus, ar ginčijami teiginiai gali būti laikomi žinia, ar jie neabejotinai yra apie pareiškėjus ir kt.), didžioji dalis sprendimo paremta tik samprotavimais, kai kuriais atvejais grindžiamais aplinkybėmis, kurių straipsnio publikavimo metu net nebuvo. Todėl pareiškėjas abejoja, ar Inspektorius, atlikdamas tyrimą ir priimdamas sprendimą buvo objektyvus, pakankamai išsamiai analizavo situaciją.

Nurodo, kad kyla abejonių dėl rezoliucinės sprendimo dalies atitikimo aiškumo, tikslumo, pagrįstumo, motyvų, nes šioje sprendimo dalyje nedetalizuojama, kokią konkrečiai informaciją ir kokius teiginius turėtų paneigti informacijos rengėjas, kokia turi būti paneigtinos informacijos formuluotė, t. y. koks turėtų būti paneigimo tekstas. Be to, pareiškėjai yra ne tik fiziniai asmenys, kurių garbė ir orumas gali būti pažeisti, bet ir juridinis asmuo, kuris neturi garbės ar orumo, todėl ji negali būti pažeidžiama šio subjekto atžvilgiu. Tačiau sprendimo, rezoliucinėje dalyje kalbama apibendrintai „pareiškėjai“. Tokia sprendimo rezoliucinė dalis yra akivaizdžiai netiksli, aiškiai nesuformuoja pareiškėjo pareigos, todėl neįgyvendinama.

Vienu iš skundžiamo sprendimo priėmime padarytų procedūriniu pažeidimu pareiškėjas įvardina tai, kad R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundas buvo nagrinėjamas nepagrįstai ilgai, t. y. daugiau kaip 7 mėnesius. Atsižvelgus į tai, kad Inspektoriui skundas buvo pateiktas 2011 m. rugsėjo 23 d., o sprendimas priimtas tik 2012 m. gegužės 14 d., Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje imperatyviai nustatyti skundo nagrinėjimo terminai buvo viršyti daugiau nei du kartus.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 36–46) paaiškino, kad tretieji suinteresuoti asmenys atsakovui pateikė skundą, kuriame nurodė, jog publikacijose „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.), „Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 27 d.), „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklalapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.) paskelbta informacija neatitinka tikrovės, žemina jų garbę bei orumą, pažeidžia dalykinę reputaciją. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad minėtose publikacijose nebuvo pateiktos jų nuomonės, nepatikrintas skelbiamos informacijos tikrumas, pažeista nekaltumo prezumpcija.

Atsakovas pažymi, kad skleidžiama informacija turi būti tiksli, teisinga, nešališka. Todėl, siekiant tinkamai informuoti visuomenę, prioritetas turi būti teikiamas asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugai, o teisė į saviraiškos laisvę turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytų apribojimų. Pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, kad ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbta informacija yra nuomonė, bet ne žinios. Atsakovas, įvertinęs publikacijos kontekstą, nustatė, kad ginčo publikacijoje buvo paskelbta kritiško pobūdžio informacija apie netinkamą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklą, o vienas iš tokią veiklą iliustruojančių pavyzdžių buvo ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbta informacija apie trečiuosius suinteresuotus asmenis.

Akivaizdu, kad pareiškėjas siekė informuoti visuomenę ne tik apie Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklą, bet ir apie kitus asmenis. Teiginiuose „Ne kartą po aštresnės kritikos mūsų „herojai“ bėgo užuovėjos į šią skandalingai pagarsėjusią Etikos komisiją, kuri jiems išduodavo „indulgenciją“. (Už „ačiū“ ar už „gražias akis“ – nežinia...)“, „Savo ruožtu įtariamieji vagyste kreipėsi į etikos sargus ir buvome skubiai apsvarstyti“ paskelbtas vienareikšmiškai aiškus faktas, kad pareiškėjo „herojai“, tarp kurių buvo ir tretieji suinteresuoti asmenys, kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų ir jiems buvo priimti palankūs sprendimai.

Teiginiuose „Kai mūsų leidinių grupė, investavusi milijonus į vieną Šiaulių įmonę, sužinojo apie ten vykstančius grobstymus bei mokesčių slėpimus, tučtuojau kreipėsi į teisėtvarkos pareigūnus bei visuomenę. Aišku, per spaudą“, „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje – ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“ aiškiai konstatuota, kad tretieji suinteresuoti asmenys padarė konkrečias nusikalstamas veikas: grobstė įmonės turtą, slėpė mokesčius, vogė, švaistė turtą.

Nors teiginiai „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje – ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“ yra pateikti klausiamąją forma, iš jų turinio ir ankstesnių teiginių konteksto akivaizdu, kad tokiu būdu siekiama ne išreikšti subjektyvų požiūrį į situaciją ar sukelti visuomenės abejonę dėl paskelbtų faktų, bet aiškiai ir kategoriškai patvirtinama, jog tretieji suinteresuoti asmenys atliko minėtas nusikalstamas veikas. Be to, ginčo teiginiuose buvo pateikta tokia trečiuosius suinteresuotus asmenis identifikuojanti informacija: didelėje Šiaulių įmonėje, valdomoje su pareiškėju susijusios leidinių grupės, dirbantys asmenys ir su jais susiję kiti asmenys atliko nusikalstamas veikas, padarydami žalą minėtai įmonei, ir siekdami sustabdyti pareiškėjo skelbiamos kritiškos informacijos visuomenei pateikimą, kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją.

Atsižvelgiant į tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys pateikė skundą Inspektoriui dėl ginčo teiginių įvertinimo, akivaizdu, kad jie iš paskelbtų žinių turinio suprato, jog paskelbta informacija yra apie juos (t. y. R. D. ir L. D.). Informacija buvo pateikta regioniniame laikraštyje, kurio skaitytojų ratas apribotas konkrečia teritorija ir kurio skaitytojams yra pateikiami būtent jų regionui aktualūs klausimai, todėl tokie skaitytojai turi didesnę galimybę net ir iš užuominų suprasti, kokie įvykiai ir faktai minimi publikacijoje.

Be to, tiek pareiškėjas, tiek kitos su juo susijusios visuomenės informavimo priemonės publikacijose nuolat skelbė informaciją apie tai, kad nauja AB „Gubernija“ vadovybė teisėsaugos institucijoms atskleidė galimai trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, bendradarbiavo jas tiriant, ir apie tai, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų iniciatyva visuomenės informavimo priemonių veiklos priežiūrą vykdančios institucijos vertino tokio pobūdžio informacijos skelbimo teisėtumą. Pareiškėjas publikacijoje „Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės tarto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių, kraštas“, 2011 m. gegužės 27 d.) aiškiai nurodė, kad ginčo teiginiai yra apie trečiuosius suinteresuotus asmenis. Bendrovė nuo 2009 metų nuolat skelbė informaciją apie tariamas trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas nusikalstamas veikas. Minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad bent jau Šiaulių rajono gyventojai galėjo aiškiai suvokti, kas yra viena iš Šiaulių įmonių, į kurią „Respublikos“ leidinių grupė investavo milijonus, kas yra tie asmenys, kurie minėtoje įmonėje atliko tariamas nusikalstamas veikas.

Pareiškėjas teiginiuose „Ne kartą po aštresnės kritikos mūsų „herojai“ bėgo užuovėjos į šią skandalingai pagarsėjusią Etikos komisiją, kuri jiems išduodavo „indulgenciją“. (Už „ačiū“ ar už „gražias akis“ – nežinia...)“, „Savo ruožtu įtariamieji vagyste kreipėsi į etikos sargus ir buvome skubiai apsvarstyti“ paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl viešosios informacijos skleidėjo padarytų pažeidimų ir jiems buvo priimti palankūs sprendimai, ir apie tai, kad jie yra įtariami dėl vagystės padarymo. Pabrėžė, kad tretieji suinteresuoti asmenys neteikė skundų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, o jų 2009 m. balandžio 27 d., 2009 m. gegužės 4 d. skundai dėl laikraščiuose „Šiaulių kraštas“, „Vakaro žinios“, „Respublika“ paskelbtos informacijos buvo atsakovo iniciatyva persiųsti nagrinėti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Savo ruožtu, minėta komisija nepatenkino trečiųjų suinteresuotų asmenų skundų, bet priėmė sprendimus jų nesvarstyti, nes dėl publikacijose išdėstytų faktų nagrinėjami ginčai teisme. Be to, ginčo publikacijos paskelbimo metu tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje padarymo. Tai reiškia, kad, kitaip nei paskelbta teiginyje „Savo ruožtu įtariamieji vagyste kreipėsi į etikos sargus ir buvome skubiai apsvarstyti“, tretieji suinteresuoti asmenys nebeturėjo įtariamųjų statuso ir jiems kaltinimai buvo pareikšti ne dėl vagystės, bet dėl kitų nusikalstamų veikų atlikimo.

Teiginiuose „Kai mūsų leidinių grupė, investavusi milijonus į vieną Šiaulių įmonę, sužinojo apie ten vykstančius grobstymus bei mokesčių slėpimus, tučtuojau kreipėsi į teisėtvarkos pareigūnus bei visuomenę. Aišku, per spaudą“, „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje – ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“ pareiškėjas taip pat paskelbė tikrovės neatitinančią informaciją apie tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys „grobstė ir švaistė įmonės turtą“, „vogė“, „slėpė mokesčius“.

Publikacijos paskelbimo metu pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti jokios informacijos, patvirtinančios padarytas minėtas nusikalstamas veikas, nes 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-20/2011 buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl R. D. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį; 2011 m. gegužės 17 d. R. D. buvo pareikšti, bet ne įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuoti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo; 2009 m. rugpjūčio 28 d.

L. D. buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-309/2011 ji buvo išteisinta. Darytina išvada, kad ginčo publikacijos paskelbimo metu tretiesiems suinteresuotiems asmenims kaltinimai buvo pareikšti dėl šių nusikalstamų veikų: apgaulingo apskaitos tvarkymo (Baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d.) bei piktnaudžiavimo (Baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d.), tačiau jie nebuvo kaltinami dėl vagystės (Baudžiamojo kodekso 178 str.), turto pasisavinimo (Baudžiamojo kodekso 183 str.) ar turto iššvaistymo (Baudžiamojo kodekso 178 str.), kaip ginčo objektu esančiuose teiginiuose kategoriškai paskelbė pareiškėjas.

Atsakovas akcentuoja, kad iki ginčo publikacijos paskelbimo nebuvo priimta jokių apkaltinamųjų teismo nuosprendžių, patvirtinančių trečiųjų suinteresuotų asmenų kaltumą dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo. Nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens įvardijimas sukčiumi, vagimi ar jų metodus naudojančiu asmeniu, per se yra asmens garbę ir orumą žeminantys teiginiai, nereikalaujantys specialaus įrodinėjimo, nes tokie teiginiai visuomenės yra suprantami vienareikšmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-988/2001).

Be to, paskleisti teiginiai vertinami taip, kokia reikšmė jiems suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje.

Pažymi, kad nei vienoje iš ginčo publikacijų nebuvo suteikta galimybė tretiesiems suinteresuotiems asmenims pasiaiškinti, nepateikta šių asmenų nuomonė. Nagrinėjamos bylos atveju tretieji suinteresuoti asmenys pareiškėjui 2011 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą Įstatymo nustatyta tvarka paneigti publikacijose paskelbtą informaciją, todėl pareiškėjui kilo pareiga šią informaciją paneigti. Todėl skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog Bendrovė pažeidė Įstatymo 44 straipsnio 3 ir 4 dalis. Be to, tikrovės neatitinkančios ir asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos paneigimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 44 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyti pagrindiniai paneigimo turinio elementai: informacija, kuri neatitinka tikrovės; tokios informacijos paskelbimo laikas ir vieta; teiginiai, kurie žemina asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją. Tačiau Įstatymo nuostatos neįpareigoja atsakovo viešosios informacijos skleidėjui pateikti suformuotą paneigimo tekstą.

Atsakovas taip pat pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog skundo dėl garbę ir orumą žeminančios informacijos paskleidimo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis. Nagrinėjamu atveju atsakovas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą gavo 2011 m. rugsėjo 23 d. Kartu su skundu taip pat buvo pateikti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundai dėl kitų su pareiškėju susijusių viešosios informacijos skleidėjų paskelbtos informacijos. Dėl visų skundų buvo atliekamas vienas tyrimas, kurio metu buvo surinkta ir įvertinta didelės apimties medžiaga. Ilgesnis nei Įstatyme nustatytas skundo nagrinėjimo terminas užtikrino atlikto tyrimo išsamumą, padėjo priimti objektyvų ir išsamų sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi straipsnyje „XX a. cenzūra“ paskelbtą informaciją, jos pateikimo būdą, padarė išvadą, kad pareiškėjas tokiu informacijos pateikimu siekė ne išreikšti savo požiūrį (nuomonę) į situaciją ar atkreipti visuomenės dėmesį, bet aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtino trečiųjų asmenų atliktas nusikalstamas veikas (turto grobstymą, mokesčių slėpimą, vagystes, turto švaistymą). Todėl teismas pripažino, kad ginčo teiginiuose paskelbta informacija atitinka žiniai taikytinus kriterijus ir laikytina žiniomis, o ne nuomone.

Be to, teisėjų kolegija nustatė, kad iš straipsnyje „XX a. cenzūra“ paskelbtų teiginių matyti, kad buvo paskelbta informacija, identifikuojanti trečiuosius suinteresuotus asmenis, nes nurodoma, jog: informacija pateikiama apie didelę Šiaulių įmonę, valdomą su pareiškėja susijusios leidinių grupės; nusikalstamas veikas atliko šioje įmonėje dirbantys ir su jais susiję asmenys, tokiu būdu padarydami žalą įmonei; siekdami sustabdyti pareiškėjos skelbiamos informacijos pateikimą, šie asmenys kreipėsi į Žurnalistų etikos inspekciją.

Tretieji suinteresuoti asmenys dėl paskelbtos informacijos kreipėsi su skundu į Inspektorių, ir tai tik patvirtina, kad iš paskelbtų žinių turinio galima buvo suprasti, jog skelbiama informacija yra apie juos. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, vertinant, ar ginčo teiginiais yra identifikuojami konkretūs asmenys, reikšminga ir ta aplinkybė, kad ši informacija buvo paskelbta regioniniame laikraštyje, t. y. informavimo priemonėje, kurios skaitytojais yra šio krašto gyventojai ir jie pirmiausia informuojami šiam kraštui aktualiais klausimais.

Be to, Bendrovė ir su ja susijusios visuomenės informavimo priemonės savo publikacijose nuolat skelbė informaciją, kad nauja AB „Gubernija“ vadovybė, t. y. su pareiškėju susijusių informavimo priemonių atstovai, teisėsaugos institucijoms atskleidė galimai trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas nusikalstamas veikas (I t., b. l. 113–123). Pareiškėjo 2011 m. gegužės 27 d. dienraštyje „Šiaulių kraštas“ straipsnyje „R. D. bus teisiamas kaip vagis“ paskelbta informacija („Jau skelbta, kad kai „Respublikos“ leidinių grupė, į „Guberniją“ investavusi milijonus litų, sužinojo apie ten vykstančius grobstymus bei mokesčių slėpimus, tučtuojau kreipėsi į teisėtvarkos pareigūnus bei visuomenę.

Savo ruožtu, įtariamieji vagyste kreipėsi į etikos sargus. Kol etikos sargai svarstė „Respublikos“ žurnalistus už etikos pažeidimus, įtariamieji vagyste tyliai tvarkėsi savo reikalus teismuose“) aiškiai nurodoma, kad ginčo teiginiai yra apie trečiuosius asmenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad bent jau Šiaulių krašto gyventojai, kuriems nuolat buvo pateikiama informacija apie trečiuosius asmenis ir kurie nuolat turėjo galimybę sekti ir stebėti situaciją, galėjo identifikuoti, kad ginčo teiginiai yra apie trečiuosius suinteresuotus asmenis.

Teismas taip pat nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dienraštyje „Šiaulių kraštas“ straipsnyje „XX a. cenzūra“ ginčo teiginių paskelbimo metu tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje (R. D.) ir 222 straipsnio 1 dalyje (R. D. ir L. D.), t. y. piktnaudžiavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo, tačiau jie nebuvo kaltinami dėl vagystės, turto pasisavinimo ar turto iššvaistymo. Taigi, ginčo teiginiais be jokio pagrindo konstatuota, kad tretieji asmenys įvykdė šiuos nusikaltimus. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad straipsnio teiginiai apie trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas konkrečias nusikalstamas veikas – vagystes, mokesčių slėpimą, turto pasisavinimą ir iššvaistymą – neatitinka tikrovės. Taip pat konstatavo, kad teiginiai, kuriais asmuo įvardijimas sukčiumi, vagimi ar pan., yra savaime jo garbę ir orumą žeminančiais ir nereikalaujančiais specialaus įrodinėjimo, nes tokie asmenį apibūdinantys teiginiai visuomenėje yra suprantami vienareikšmiškai neigiamai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad „XX a. cenzūra“ straipsnyje paskleistos žinios neatitinka tikrovės, o taip pat žemina trečiųjų suinteresuotų asmenų (R. D., L. D.) garbę ir orumą, todėl Inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendime pagrįstai, nurodoma, kad buvo pažeistos Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1, 2 ir 4 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos.

Teismas konstatavo, kad tretieji suinteresuoti asmenys kreipėsi į Bendrovę dėl ginčo teiginių paneigimo, tačiau pareiškėjas jų prašymo nepatenkino, todėl Inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjas pagrįstai įpareigojamas Įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią ir trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę bei orumą žeminančią informaciją Atsižvelgusi į tai, kad Inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai nurodoma, kokios straipsnyje „XX a. cenzūra“ paskelbtos žinios neatitinka tikrovės, o tokių žinių paneigimo turinys ir jo paskelbimo tvarka reglamentuojami Įstatymo 44 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, o pareiškėjo skunde teismui išdėstyta pozicija, jog šio sprendimo negalima įvykdyti dėl rezoliucinės dalies netikslumo, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsta.

Teisėjų kolegija pripažino, kad atsakovas praleido Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą terminą, tačiau atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1293/2009 pateiktus išaiškinimus, konstatavo, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo nagrinėjimo termino pažeidimas nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio turėtų būti naikinamas ir pats sprendimas.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija nusprendė, kad Inspektorius 2012 m. gegužės 14 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimai jį panaikinti atmestini.

Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą, netenkintas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas UAB „Šiaulių kraštas“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 130–135) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SPR-46.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas neadekvačiai vertino bylos faktines aplinkybes, dalies pareiškėjo paaiškinimų apskritai nevertino, dėl to buvo ne tik pažeistos procesinės teisės normos, bet ir netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Teismas konstatavo, kad publikacijos teiginiai laikytini žiniomis, o ne nuomone, tačiau jokio išsamesnio vertinimo, argumentacijos šiuo klausimu nepateikė, nepasisakė dėl pareiškėjo išsakytų paaiškinimų dėl publikacijos teiginių vertinimo nuomonės/žinių aspektu. Pareiškėjas pažymi, kad šalių paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių (ABTĮ 57 str. 2 d.), todėl jų atmetimas turėtų būti aiškiai, nuosekliai motyvuotas (ABTĮ 87 str. 4 d. 3 p.). Teismas nurodė, kad teiginius vertina kaip žinią dėl jų pateikimo būdo. Iš sprendimo turinio nėra aišku, kas konkrečiai apima pateikimo būdą, koks pateikimo būdas leidžia teismui daryti tokią išvadą, tačiau akivaizdu, jog priimdamas tokį sprendimą, teismas neanalizavo, neatkreipė dėmesio ir į tai, kokią nežymią dalį visos publikacijos (įskaitant komentarus), užėmė tariamai trečiųjų asmenų garbę ir orumą pažeidžiantys teiginiai; taip pat į tai, kad jų paskirtis tekste buvo ne pažeminti trečiųjų asmenų garbę ir orumą – jie tekste panaudoti tik kaip vienas iš pavyzdžių iliustruoti pagrindinę publikacijos temą. Sprendime nepasisakoma ir dėl konstrukcinių ginčo teiginių ypatumų, kas teismų praktikoje įvardijama kaip reikšminga teiginių priskyrimo nuomonei arba žiniai aplinkybė. Taigi teismui skyrus nepakankamai dėmesio nuosekliai visos publikacijos ir konkrečių ginčo teiginių, jų apimties, išraiškos, tikslo, vietos tekste analizei, nevertinus į bylą pateikto įrodymo (lingvistinės analizės išvados), reikšmingo tokią analizę atliekant, pareiškėjo paaiškinimų, nepagrįstai konstatuota, jog ginčo teiginiai atitinka žiniai keliamus reikalavimus. Teismas priėmė atsakovo poziciją ir pats neatliko garbės ir orumo pažeidimo konstatavimui privalomos sąlygos analizės. Tai sąlygojo šiurkščius įstatymo numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pareigos motyvuoti sprendimą pažeidimus, lėmusius nepagrįstą teiginių pripažinimą žinia, kas galiausiai sąlygojo iš esmės neteisingo sprendimo byloje priėmimą.

2. Teismas iš esmės tik atkartojo atsakovo teiginius ir dėl sąlygos, jog ginčo teiginiai buvo apie trečiuosius asmenis, ir kad jie galėjo būti aiškiai identifikuoti skaitytojų, ir nevertino, ar iš tiesų, kaip nurodo atsakovas, kiti asmenys (vidutiniai skaitytojai) iš paskleistų žinių galėjo suprasti, kad visi ginčo teiginiai yra apie trečiuosius asmenis. Sprendime akcentuojamas tariamai nuolatinis informacijos apie trečiuosius asmenis ir su jais susijusius klausimus pateikimas visiškai neatitinka byloje surinktos medžiagos, įrodymų, logikos dėsnių, ir yra grindžiamas tik atsakovo pateikta pozicija, kuri, kaip ne kartą nurodyta pareiškėjo, taip pat neatitinka surinktos medžiagos turinio ir yra paremta prielaidomis. Kiti byloje surinkti straipsniai, kuriais rėmėsi tiek atsakovas, tiek ir teismas, išspausdinti jau po ginčo publikacijos pasirodymo, todėl taip pat negalėjo publikacijos išspausdinimo metu būti papildomu orientyru skaitytojui, leidžiančiu daryti prielaidą apie pareiškėjų (trečiųjų suinteresuotų asmenų šioje byloje) ir „herojų“ sąsajumą. Teismui kritiškai neįvertinus atsakovo sprendimo pagrįstumo, teiginių, pačiam neatlikus byloje surinktų įrodymų visapusiškos analizės ir remiantis ja nepriėjus logiškų ir nuoseklių išvadų, taip pat buvo šiurkščiai pažeistos teisės normos, protingumo principas, todėl sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

3. Atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, bei traktuojant publikacijoje pavartotus žodžius plačiau, atsižvelgiant į bendrinėje kalboje vyraujančią jų reikšmę, nebūtų pagrindo teigti, jog pateikta informacija neatitinka tikrovės. Teismui nevertinus šių tinkamam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, kategoriška išvada dėl šios sąlygos taip pat laikytina nepagrįsta.

4. Vertindamas atsakovo sprendimo pagrįstumą, teismas visiškai neanalizavo saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo gynimo konkurencijos aspekto. Siauras vienos šalies aiškinimų palaikymas, neatsižvelgiant į publikacijos esmę, tikslą, kontekstą, visiškai paneigia saviraiškos, žodžio laisvės principus ir nemotyvuotai prioritetą suteikia pavienio asmens įsitikinimams ir subjektyviems įsivaizdavimams.

5. Teismo sprendime pasigendama teismo vertinimo dėl atsakovo sprendime konstatuotų Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1, 2 ir 4 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei 44 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimų, nors klausimai dėl tokios išvados pagrįstumo pareiškėjo skunde iškelti. Taigi kai kurių bylos aspektų teismas nenagrinėjo, tačiau pareiškėjo argumentus be jokių motyvų atmetė, kas taip pat indikuoja sprendimo nemotyvuotumą. Byloje taip pat buvo kvestionuojamas atsakovo sprendimo teisėtumas, atitikimas teisės aktų reikalavimams. Su tuo susiję pareiškėjo argumentai teismo nebuvo išsamiai analizuojami, procedūrinius pažeidimus teismas vertino kaip mažareikšmius, sprendė, kad teisės normos iš esmės buvo taikomos tinkamai, todėl sprendimą laikė pagrįstu ir teisėtu. Tokia teismo išvada nepagrįsta, priimta įvertinus ne visus pareiškėjo įvardintus pažeidimus.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu (II t., b. l. 142–148) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, priimdamas ginčijamą sprendimą rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Savo poziciją dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų ir skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo grindžia pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą pateiktais paaiškinimais.

Papildomai pažymi, kad 2012 m. gegužės 11 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. SPR-44 „Dėl publikacijose „XXI a. cenzūra“ („Respublika“, 2011 m. gegužės 24 d. Nr. 119/6367), „R. D. bus teisiamas kaip vagis“ („Respublika“, 2011 m. gegužės 27 d. Nr. 122/6370), „Prokuroras advokatauja kaltinamajai“ („Respublika“, 2011 m. gegužės 28 d. Nr. 123/6371), „Prezidentė ir milijardas“ („Respublika“, 2011 m. gegužės 30 d. Nr. 124/6372), „Gubernijos“ apvogimo bylos vingiai“ („Respublika“, 2011 m. birželio 17 d. Nr. 140/6388), „Klusnieji Šiaulių „teisėsaugos“ bernai“ („Respublika“, 2011 m. birželio 17 d. Nr. 140/6388), „Kronika I“ („Respublika“, 2011m. birželio 22 d. Nr. 144/6392), „Kronika II“ („Respublika“, 2011 m. birželio 22 d. Nr. 144/6392), „Kronika I“ („Respublika", 2011 m. birželio 23 d. Nr. 145/6393), „Kronika II“ („Respublika“, 2011 m. birželio 23 d. Nr. 145/6393), „Kronika I“ („Respublika“, 2011 m. birželio 27 d. Nr. 146/6394), „Kronika II“ („Respublika“, 2011 m. birželio 27 d. Nr. 146/6394), „Kronika I“ („Respublika“, 2011 m. birželio 28 d. Nr. 147/6395), „Kronika II“ („Respublika“, 2011 m. birželio 28 d. Nr. 147/6395), „Kronika I“ („Respublika“, 2011 m. liepos 2 d. Nr. 151/6399), „Kronika II“ („Respublika“, 2011 m. liepos 2 d. Nr. 151/6399), „Humanizmas“ („Respublika“, 2011 m. liepos 7 d. Nr. 154/6402), „Temidis“ („Respublika“, 2011 m. liepos 7 d. Nr. 154/6402), „Valio!!!“ („Respublika“, 2011 m. liepos 7 d. Nr. 154/6402), (duomenys neskelbtini) („Respublika“, 2011 m. liepos 7 d. Nr. 154/6402) paskelbtos informacijos“. Šis sprendimas buvo priimtas dėl toje pačioje ginčo publikacijoje „XXI a. cenzūra“ paskelbtų tų pačių ginčo objektu esančių teiginių. Tačiau šiuo atveju viešosios informacijos skleidėjas – UAB „Respublikos leidiniai“ – neginčijo atsakovo priimto minėto sprendimo ir įvykdė jame nustatytą įpareigojimą, t. y. 2012 m. gruodžio 5 d. laikraščio „Respublika“šeštame puslapyje paskelbė tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimą, tokiu būdu pripažindamas, jog publikacijoje „XXI a. cenzūra“ paskelbti ginčo teiginiai yra apie trečiuosius suinteresuotus asmenis ir jog jie neatitinka tikrovės ir žemina jų garbę bei orumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ginčas kilęs dėl Inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ 2011 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi su skundu į Inspektorių dėl dienraštyje „Šiaulių kraštas“ 2011 m. gegužės 24 d., 2011 m. gegužės 27 d. ir 2011 m. liepos 30 d. ir šio dienraščio internetiniame tinklapyje www.skrastas.lt paskelbtose publikacijose pateiktų teiginių, žeminančių pareiškėjų garbę ir orumą (I t., b. l. 47–54). Ginčo dalyku yra 2011 m. gegužės 24 d. dienraštyje „Šiaulių kraštas“ straipsnyje „XX a. cenzūra“ (2011-05-24) paskelbti teiginiai „Ne kartą po aštresnės kritikos mūsų „herojai“ bėgo užuovėjos į šią skandalingai pagarsėjusią Etikos komisiją, kuri jiems išduodavo „indulgenciją“. (Už „ačiū“ ar už „gražias akis“ – nežinia...)“, „Kai mūsų leidinių grupė, investavusi milijonus į vieną Šiaulių įmonę, sužinojo apie ten vykstančius grobstymus bei mokesčių slėpimus, tučtuojau kreipėsi į teisėtvarkos pareigūnus bei visuomenę. Aišku, per spaudą“, „Savo ruožtu įtariamieji vagyste kreipėsi į etikos sargus ir buvome skubiai apsvarstyti“, „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje - ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“ (toliau – ir ginčo teiginiai) (I t., b. l. 55).

Inspektorius 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundą dėl dienraščio „Šiaulių kraštas“ publikacijose paskelbtos informacijos pripažino iš dalies pagrįstu (1 p.), įspėjo viešosios informacijos skleidėją UAB „Šiaulių kraštas“ dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1, 2 ir 4 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 44 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimų (2 p.) ir pareikalavo Įstatymo nustatyta tvarka paneigti publikacijoje „XX a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011-05-24) paskelbtą tikrovės neatitinkančią, pareiškėjų garbę ir orumą žeminančią informaciją (I t., b. l. 9–20).

Visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų suformuluotas Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje. Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina teisę turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011). Tačiau informacijos skleidimui yra keliami tam tikri reikalavimai, dalis kurių įtvirtinti Visuomenės informavimo įstatyme.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, o 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Pagal Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1, 2, 4 punktus viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, privalo būti objektyvūs ir nešališki, neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodoma, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1048 redakcija) nustatyta, jog nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Minėto straipsnio 84 dalyje (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1048 redakcija) nustatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Taigi, visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo.

Teismų praktika dėl asmens garbės ir orumo, privatumo gynimo bei neturtinės žalos priteisimo yra suformuota ir ginant analogiško pobūdžio vertybes pasisakyta, jog ieškovas privalo įrodyti, jog paskleisti duomenys yra apie jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 3 p.). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004 yra akcentavęs, kad jeigu publikacijoje tiesiogiai nėra paminėtas asmuo, apie kurį žinios paskleistos, tai šis faktas turi būti pakankamai patvirtintas netiesioginiais duomenimis, kuriais gali būti straipsnio ar kitos publikacijos faktai, iš kurių visumos daroma išvada, apie kokius asmenis yra paskleistos žinios; kai paskelbtose žiniose tiesiogiai nėra paminėtas asmuo, apie kurį žinios skelbiamos, jis nustatomas pagal įrodymų visumą, kurie patvirtintų konkretų asmenį pakankamai apibūdinančius kriterijus. Be to, pagal Senato nutarimo 9 punktą faktui, jog informacija yra paskelbta apie konkretų asmenį nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį yra paskleistos žinios.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs straipsnyje „XX a. cenzūra“ paskelbtą informaciją („Kai mūsų leidinių grupė, investavusi milijonus į vieną Šiaulių įmonę, sužinojo apie ten vykstančius grobstymus bei mokesčių slėpimus, tučtuojau kreipėsi į teisėtvarkos pareigūnus bei visuomenę. Aišku, per spaudą“, „Savo ruožtu įtariamieji vagyste kreipėsi į etikos sargus ir buvome skubiai apsvarstyti“, „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje - ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“), jos pateikimo būdą, padarė išvadą, kad pareiškėjas tokiu informacijos pateikimu siekė ne išreikšti savo požiūrį (nuomonę) į situaciją ar atkreipti visuomenės dėmesį, bet paskelbė informaciją, identifikuojančią trečiuosius suinteresuotus asmenis. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad informacija pateikiama apie didelę Šiaulių įmonę, valdomą su pareiškėja susijusios leidinių grupės; nusikalstamas veikas atliko šioje įmonėje dirbantys ir su jais susiję asmenys, tokiu būdu padarydami žalą įmonei; siekdami sustabdyti pareiškėjos skelbiamos informacijos pateikimą, šie asmenys kreipėsi į Žurnalistų etikos inspekciją. Tretieji suinteresuoti asmenys dėl paskelbtos informacijos kreipėsi su skundu į Inspektorių, ir tai tik patvirtina, kad iš paskelbtų žinių turinio galima buvo suprasti, jog skelbiama informacija yra apie juos. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi tuo, kad informacija buvo paskelbta regioniniame laikraštyje, t. y. informavimo priemonėje, kurios skaitytojais yra šio krašto gyventojai ir jie pirmiausia informuojami šiam kraštui aktualiais klausimais, be to, Bendrovė ir su ja susijusios visuomenės informavimo priemonės savo publikacijose nuolat skelbė informaciją, kad nauja AB “Gubernija” vadovybė, t. y. su pareiškėju susijusių informavimo priemonių atstovai, teisėsaugos institucijoms atskleidė galimai trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas nusikalstamas veikas (I t., b. l. 113–123). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad bent jau Šiaulių krašto gyventojai, kuriems nuolat buvo pateikiama informacija apie trečiuosius asmenis ir kurie nuolat turėjo galimybę sekti ir stebėti situaciją, galėjo identifikuoti, kad ginčo teiginiai yra apie trečiuosius suinteresuotus asmenis.

Atsakovas ginčijamame sprendime remdamasis tuo, kad pareiškėjų tapatybę atskleidžia ginčo publikacijos kontekstas ir visuma kitų laikraščių publikacijose (I t., b. l. 13), padarė išvadą, kad ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbta informacija yra apie pareiškėjus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į straipsnyje „XX a. cenzūra“ paskelbtos informacijos turinį, taip pat į kituose laikraščiuose esančias publikacijas (2009 m. sausio 28 d. „Respublika“ ir 2009 m. sausio 29 d. „Vakaro žinios“ publikacija „Temidės tarnai dalija indulgencijas“; 2009 m. sausio 30 d. „Šiaulių kraštas“ publikacija „Šiaulių teisme – landa įtariamiesiems“; 2009 m. sausio 31 d. „Vakaro žinios“ publikacija „Nuvytęs teisingumas Šiauliuose“; 2009 m. kovo 25 d. „Vakaro žinios“ publikacija „Dėl pinigų plovimo per „Respublikos leidinių“ grupę“ ir kitas publikacijas, kurios buvo išspausdintos po 2011 m. gegužės 24 d.), kuriomis rėmėsi ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas, nustatydami asmenis, apie kuriuos yra ginčo teiginiai, daro išvadą, kad nei straipsnyje „XX a. cenzūra“ paskelbtos informacijos turinys ar kontekstas (nes jis yra bendro pobūdžio, nenurodytos jokios asmenų pavardės ar konkretūs bendrovių pavadinimai, taip pat nenurodyti tokie kriterijai, kurie apibūdintų tik konkrečius asmenis, ar tokie veiksmai, kuriuos atliko ar galėtų atlikti tik tam tikri konkretūs asmenys), nei minėtos 2009 m. išspausdintos publikacijos (nes jos išspausdintos daugiau nei prieš du metus ir mažai tikėtina, kad skaitytojai galėtų minėtas publikacijas susieti su straipsnyje „XX a. cenzūra“ pateikta informacija), bei publikacijos, kurios buvo išspausdintos jau po 2011 m. gegužės 24 d. (nes yra svarbu nustatyti straipsnio „XX a. cenzūra“ įtaką skaitytojams šio straipsnio išspausdinimo dieną), nesudaro pagrindo identifikuoti asmenis, apie kuriuos buvo straipsnis „XX a. cenzūra“ (2011-05-24).

Vadinasi, ir atsakovas ir pirmosios instancijos teismas yra padarę klaidingas ir nepagrįstas išvadas dėl to, kad straipsnio „XX a. cenzūra“ teiginiai yra apie trečiuosius suinteresuotus asmenis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad straipsnio „XX a. cenzūra“ teiginiai apie trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas konkrečias nusikalstamas veikas – vagystes, mokesčių slėpimą, turto pasisavinimą ir iššvaistymą – neatitinka tikrovės, taip pat yra nepagrįsta. Nenustačius asmenų, kuriuos apibūdina straipsnio „XX a. cenzūra“ teiginiai, nėra pagrindo teigti, kad „XX a. cenzūra“ straipsnyje paskleistos žinios neatitinka tikrovės, o taip pat žemina trečiųjų suinteresuotų asmenų (R. D., L. D.) garbę ir orumą.

Atsakovas ginčijamu sprendimu yra nustatęs, kad publikacijose „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.) nėra pateikta pareiškėjų nuomonė visuomenei aktualiais klausimais, o publikacijoje „Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas, 2011 m. gegužės 27 d.) buvo nurodyta, kad V. D. atsisakė bendrauti su žurnaliste, tuo viešosios informacijos skleidėjas neužtikrino informacijos nešališkumo bei objektyvumo, nesuteikė galimybės R. D. ir L. D. išsakyti savo poziciją ir pažeidė Visomenės informavimo įstatymo nuostatas. Taip pat ginčijamu sprendimu buvo konstatuotas Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimas. Teisėjų kolegija patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl Inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo dalies, susijusios su kitose publikacijose („Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas, 2011 m. gegužės 27 d.); „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.)) teikiamos informacijos vertinimu, teisėtumo, sprendžia, kad ji teisėta ir pagrįsta. Apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami šios sprendimo dalies panaikinimui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padarytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusi su publikacija „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.), panaikintina kaip nepagrįsta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimas keistinas, pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ skundą tenkinant iš dalies ir panaikinant Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. SPR-46 dalį dėl publikacijos „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, susijusią su publikacija „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.), ir sprendimą išdėstyti taip: Pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. SPR-46 dalį dėl publikacijos „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė