2016-06-06 Nr. AB-12206-3-61-3-03719-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-708-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03719-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. M. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 11-56-42 „Dėl R. M. našlių pensijos permokos nustatymo“, VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 11-57-61 „Dėl R. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6306.

Paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 11-56-42 nustatė, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d. susidarė 22 254, 85 Lt našlių pensijos permoka dėl išmokos gavėjo kaltės, nes pareiškėja, kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo, nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 11-57-61 nusprendė iš pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išieškoti po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki bus atlyginta permoka, susidariusi nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d.

Pareiškėja nurodė, kad ji 1997 m. gegužės 13 d. kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl našlių pensijos skyrimo, jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir nurodė visas minėtai pensijai paskirti reikšmingas aplinkybes. Kadangi pareiškėja nemoka lietuvių kalbos ir pati užpildyti prašymo negalėjo, žodžiu skyriaus darbuotojai paaiškino, kad prieš 20 metų kreipėsi dėl santuokos nutraukimo į teismą ir buvo priimtas teismo sprendimas, bet pareiškėja buvo įsitikinusi, kad santuokos nutraukimo neįregistravo, nes ištuokos liudijimo neturėjo, o turėjo ir pateikė VSDFV Vilniaus skyriui santuokos liudijimą.

Taip pat nurodė, kad dėl santuokos nutraukimo ji kreipėsi tik formaliai, nes gerino gyvenimo sąlygas ir tai buvo naudinga, tačiau faktiškai su sutuoktiniu santuokinių ryšių nenutraukė, gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Darbuotoja nurodė, kad visi pateikti duomenys bus patikrinti ir informavo, kad apie priimtą sprendimą dėl pensijos skyrimo jai bus pranešta. Kadangi pareiškėjai pensija buvo paskirta, ji neabejojo, kad prieš priimant tokį sprendimą, buvo patikrinta jos pateikta informacija bei nustatyta, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo nebuvo įregistruotas.

Pareiškėja, pateikdama dokumentus našlių pensijai gauti, neslėpė ir neturėjo ketinimų nuslėpti teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo fakto buvimo, tačiau, atsakovui neatlikus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), 50 punkte nustatytos pareigos reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai, pareiškėjai našlių pensija buvo paskirta tik dėl jo darbuotojų nekompetencijos, bet ne dėl pareiškėjos kaltės. Nesant teisinio pagrindo pareiškėjai paskirta pensija negali būti vertinama kaip pensijos permoka, kadangi permokėti galima tik tokią pensiją, kuriai gauti yra visos įstatyme nustatytos sąlygos.

Atsakovas nepagrįstai nusprendė iš pareiškėjos išieškoti našlės pensijos permoką, kuri, pareiškėjos nuomone, turi būti išieškoma iš kaltų asmenų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Be to, našlės pensija pareiškėjai buvo mokama periodinėmis išmokomis, todėl atsakovas, spręsdamas dėl tariamos permokos grąžinimo, privalėjo atsižvelgti į CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą periodinėms išmokoms išieškoti.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjos kreipimosi dėl našlių pensijos skyrimo ir šios pensijos skyrimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) redakcijos (atitinkamai 1997 m. gegužės 13 d. ir 1996 m. gegužės 13 d.) 33 ir 34 straipsniuose buvo nustatyta, jog teisę gauti našlių pensiją turi šiame įstatyme nurodytas mirusiojo, drausto valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktinis, jei miręs asmuo buvo įgijęs šio įstatymo nustatytą teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo ir našlė arba našlys, sutuoktinio mirties metu yra sukakę 5 metais mažesnį už senatvės pensijos amžių ar vyresni.

Nuostatų 47 punkte (redakcija, galiojusi 1997 m. gegužės 13 d.) buvo numatyta, kad prie prašymo skirti našlių pensiją, be kita ko, turi būti pridėtas santuokos liudijimas, o 50 punktas suteikė socialinio draudimo skyriui teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Pareiškėja 1997 m. gegužės 13 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus miesto skyrių dėl našlių pensijos skyrimo ir prie prašymo pridėjo Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – ir CMS) 1957 m. birželio 16 d. išduotą santuokos liudijimą Nr. 042637, kuriame nurodyta, jog 1957 m. birželio 16 d.

Vilniaus CMS susituokė L. M. ir R. R. bei pateikė 1995 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto CMS išduotą L. M., mirusio 1995 m. spalio 15 d., mirties liudijimą. VSDFV Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 33 ir 34 straipsniais, 1997 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 456/01 nuo 1996 m. gegužės 13 d. paskyrė pareiškėjai našlių pensiją. Skirdamas pareiškėjai našlių pensiją, atsakovas nesinaudojo Nuostatų 50 punkte (redakcija, galiojusi 1997 m. gegužės 13 d.) suteikta teise, nes pareiškėjos pateikti dokumentai nesudarė pagrindo jais abejoti.

VSDFV teritoriniams skyriams nustačius keletą neteisėto našlių pensijų mokėjimo atvejų, VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą ir nustatė, kad pareiškėjos santuoka su L. M. buvo nutraukta 1979 m. spalio 18 d. Kadangi pareiškėja nuslėpė santuokos nutraukimo aplinkybę, laikotarpiu nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d. našlių pensija jai buvo paskirta ir mokama neteisėtai. L. M. jo mirties dieną (1995 m. spalio 15 d.) nebuvo pareiškėjos sutuoktinis, todėl pareiškėja neturėjo teisės į pensiją.

Pagal Nuostatų 65 punktą dokumentus pateikęs asmuo atsako už jų teisingumą įstatymų nustatyta tvarka ir atlygina VSDF biudžetui materialinę žalą, padarytą dėl neteisėtai pateiktų dokumentų. VSDFV Vilniaus skyrius, nustatęs, kad permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės, pagrįstai priėmė sprendimą dėl permokos išieškojimo iš pareiškėjos senatvės pensijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad našlių pensijos skyrimo pareiškėjai metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 33 ir 34 straipsniuose buvo nustatyta, kad teisę gauti našlių pensiją turi mirusiojo asmens sutuoktinis, atitinkantis kitas šiuose straipsniuose nustatytas sąlygas. Asmenys, nutraukę santuoką, nelaikomi sutuoktiniais, o po vieno iš jų mirties kitas nelaikomas našliu ir neturi teisės į našlių pensiją. Pareiškėjos kreipimosi dėl našlių pensijos skyrimo metu galiojusio Pensijų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad su prašymu skirti pensiją asmuo privalo pats pateikti dokumentus, reikalingus tos rūšies pensijai paskirti.

R. M. 1997 m. gegužės 13 d. Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti našlių pensiją. Prie prašymo pareiškėja pridėjo Vilniaus miesto CMS 1957 m. birželio 16 d. išduotą santuokos liudijimą, t. y. dokumentą, liudijantį santuokos su L. M. sudarymą, ir 1995 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto CMS išduotą L. M. mirties liudijimą. VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis pareiškėjos 1997 m. gegužės 13 d. prašymu ir pateiktais dokumentais, vadovaudamasis tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 33 ir 34 straipsniais, 1997 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 456/01 nuo 1996 m. gegužės 13 d. pareiškėjai paskyrė našlių pensiją.

Skyrius neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjos sąžiningumu bei pateiktų dokumentų ir pateiktos informacijos teisingumu. Fondo valdybos teritoriniams skyriams nustačius keletą neteisėto našlių pensijų paskyrimo atvejų dėl šių pensijų gavėjų kaltės, atsakovas, patikrinęs našlių pensijų paskyrimo R. M. teisėtumą, kreipėsi į Vilniaus miesto CMS, iš kurio pateiktų duomenų nustatė, kad 1957 m. birželio 16 d. sudaryta santuoka buvo nutraukta 1979 m. spalio 18 d. Todėl pareiškėja, 1997 m. gegužės 13 d. kartu su prašymu skirti našlių pensiją pateikdama santuokos su L.

M. liudijimą, nuslėpė aplinkybę, kad pareiškėjos santuoka su šiuo asmeniu nutraukta, ir ši aplinkybė turėjo lemiamą įtaką pareiškėjos teisei į našlių pensiją nustatyti. Pažymėjo, kad santuoka buvo nutraukta teismo sprendimu ir pareiškėja apie jos ir L. M. santuokos nutraukimą negalėjo nežinoti. Našlių pensija nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. kovo 1 d. pareiškėjai buvo paskirta ir mokama neteisėtai, kadangi L. M. mirties dieną nebuvo pareiškėjos sutuoktinis, todėl, jam mirus, teisės į našlių pensiją pareiškėja neturėjo.

Nustatęs minėtą aplinkybę, atsakovas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. PE_SP3-5761 nuo 2014 m. kovo 1 d. pagrįstai nutraukė pareiškėjai neteisėtai paskirtos našlių pensijos mokėjimą. 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 11-56-42 atsakovas pagrįstai nustatė, kad laikotarpiu nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d. susidarė 22 254,85 Lt našlių pensijos permoka ir kad ši permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės, nes kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo ji pateikė neteisingus duomenis, kad L. M. iki mirties buvo jos sutuoktinis.

Atsakovo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. 11-57-61 dėl pareiškėjos kaltės susidariusią našlių pensijos permoką išieškoti po 20 proc. pensijos kas mėnesį iš senatvės pensijos, priimtas vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 ir 36 straipsniais ir Nuostatų 99, 101 punktais, ir yra teisėtas bei pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjos R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai.

Pareiškėjos prašymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją padavimo metu, t. y. 1997 m. gegužės 13 d., ir šios pensijos skyrimo metu, t. y. 1996 m. gegužės 13 d., galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 33 ir 34 straipsniuose buvo nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją turi šiame įstatyme nurodyti mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu), drausto valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktinis, taip pat jiems prilyginti asmenys, jei miręs asmuo buvo įgijęs šio įstatymo nustatytą teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (jei būtų tapęs invalidu) ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo, ir našlė arba našlys, sutuoktinio mirties metu sukakę 5 metais mažesnį už senatvės pensijos amžių ar vyresni arba pripažinti invalidais. Pareiškėjos kreipimosi dėl našlių pensijos skyrimo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 38 straipsnio 4 dalyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 40 straipsnio 4 dalis) buvo nustatyta, kad kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti.

Prašymo pateikimo metu galiojusios Nuostatų redakcijos 44 punkte buvo išdėstyta, kad prašymą dėl pensijos skyrimo su visais reikiamais dokumentais asmuo paduoda nuolatinės gyvenamosios vietos socialinio draudimo skyriui. Pagal Nuostatų 47 punktą, prie prašymo skirti našlių ar našlaičių pensiją turi būti pridėtas mirties liudijimas arba teismo sprendimas dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu; dokumentas apie asmens amžių, jeigu tai nenurodyta mirties liudijime; dokumentai, įrodantys mirusiojo asmens stažą; dokumentai, įrodantys mirusiojo asmens draudžiamąsias pajamas; sužalojimo darbe ar profesinės ligos tyrimo aktas, jeigu asmuo mirė dėl šių priežasčių; santuokos liudijimas; teismo sprendimas dėl faktinės santuokos fakto nustatymo; našlaičių gimimo liudijimai; mokymo įstaigų pažymėjimai, jeigu našlaičiai, vyresni kaip 18 metų, mokosi; valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos išduota invalidumo pažyma, jeigu teisė gauti šią pensiją priklauso nuo invalidumo.

Aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leido teismui daryti išvadą, kad asmuo, kuris kreipėsi su prašymu skirti jam našlių pensiją už mirusį sutuoktinį, kartu su prašymu skirti pensiją privalo pats pateikti visus dokumentus, reikalingus tos rūšies pensijai paskirti, ir tokio asmens sutuoktinis savo mirties momentu turėjo būti į našlių pensiją pretenduojančio asmens sutuoktiniu. Gyventojų registro duomenys patvirtino, kad pareiškėjos ir L. M. santuoka buvo nutraukta 1979 m. spalio 18 d. Tuo metu santuokos nutraukimo teisinius santykius reguliavo 1969 m. Santuokos ir šeimos kodeksas, kurio 34 straipsnyje buvo nustatyta, kad sutuoktiniams esant gyviems, santuoka gali būti nutraukta, juos ištuokiant vieno arba abiejų sutuoktinių pareiškimu. Santuokos ir šeimos kodekso 35 straipsnis numatė, kad santuoka nutraukiama teismine tvarka, o šio kodekso 37 ir 38 straipsniuose numatytais atvejais – civilinės metrikacijos organuose. Pareiškėja pripažįsta, kad jos santuoka buvo nutraukta teismo sprendimu. Pagal Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Pareiškėjos teigimu, teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo nebuvo įregistruotas civilinės metrikacijos organuose, todėl jos santuoka negali būti laikoma pasibaigusia. Iš Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjos santuoka su L. M. buvo nutraukta 1979 m. spalio 18 d. (santuokos nutraukimo įrašas Nr. 1478, įrašytas 1979 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto CM skyriuje) (b. l. 31–32). L. M. mirė 1995 m. spalio 15 d., taigi, savo mirties momentu minėtas asmuo nebuvo pareiškėjos sutuoktinis.

Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudarė pagrindą teigti, kad pareiškėja dėl to, jog santuoką su L. M. nutraukė prieš pastarojo mirtį, neturėjo teisės į našlės pensiją, todėl atsakovas ginčijamu 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 11-56-42 pagrįstai pripažino, kad pareiškėjai našlių pensija paskirta nepagrįstai.

VSDFV Vilniaus skyrius ginčijamu 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 11-57-61 nusprendė nuo 2014 m. birželio 1 d. pradėti vykdyti išieškojimą iš pareiškėjai mokamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta 22 254,85 Lt dydžio našlių pensijos permoka vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsniu, kuris numato, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 proc. gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka.

Aplinkybę, jog pareiškėjos santuoka su L. M. buvo nutraukta prieš pastarojo mirtį, VSDFV teritorinis skyrius sužinojo patikrinęs Gyventojų registro tarnybos duomenis. Pažymėtina, kad tiek pareiškėjos prašymo skirti našlių pensiją, tik ir šiuo matu galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos (atitinkamai 45 straipsnio 1 dalis ir dabartinės įstatymo redakcijos 36 straipsnio 1 dalis) suteikia VSDFV teritoriniams skyriams teisę tikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jų administruojamos socialinio draudimo įmokos ir socialinio draudimo išmokos, o Nuostatų 50 punktas nustato, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai.

Teismų praktikoje yra nustatyta, kad Nuostatų 50 punktas įtvirtina įpareigojimą teritoriniam skyriui veikti aktyviai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinė byla Nr. A7-121/2004), pažymėta, jog teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą, ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, pateikdama atsakovui prašymą našlių pensijai gauti, kartu su šiuo prašymu pateikė teisingus dokumentus, t. y. Vilniaus miesto CMS 1957 m. birželio 16 d. išduotą santuokos liudijimą, patvirtinantį santuokos su L. M. sudarymą, ir 1995 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto CMS išduotą L. M. mirties liudijimą Nr. 020579, tačiau nuslėpė ištuokos faktą, t. y. aplinkybę, kuri turėjo lemiamą reikšmę pareiškėjos teisei į našlių pensiją nustatyti.

VSDFV Vilniaus skyrius, nagrinėdamas pareiškėjos 1997 m. gegužės 13 d. prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, neturėjo pagrindo abejoti R. M. sąžiningumu bei pateiktų dokumentų ir informacijos teisingumu, kadangi pateiktų dokumentų turinys atitiko pareiškėjos prašymo turinį bei reikalaujamą formą. Aplinkybė, jog pareiškėja buvo išsituokusi, jai negalėjo būti nežinoma, nes tiek 2014 m. liepos 3 d. skunde VSDFV, tiek ir skunde teismui pareiškėja nurodė, kad ji pati prieš 20 metų dėl santuokos nutraukimo kreipėsi į teismą, tačiau buvo įsitikinusi, kad santuokos nutraukimo neįregistravo. Pažymėtina, kad pareiškėja, pateikdama prašymą našlių pensijai gauti ir būdama sąžininga, turėjo šią našlės pensijai gauti reikšmingą aplinkybę (kreipimąsi į teismą dėl santuokos nutraukimo) nurodyti prašyme, tačiau ji tokių veiksmų neatliko ir tokią aplinkybę nuslėpė, o kartu su prašymu pensijai gauti pateikė tik jai palankias teisines pasekmes sukeliančius dokumentus. Teismo vertinimu, atsakovas pagal Nuostatų 50 punktą kiekvienu atveju neprivalo tikrinti santuokos liudijimo patvirtinto fakto pasibaigimo, nes priešingu atveju susidarytų situacija, kai sąmoningai melagingus faktus pateikęs asmuo galėtų ir toliau naudotis jam dėl apgaulės išmokėtos pensijos lėšomis, o valstybinio socialinio draudimo įstaigos visais atvejais turėtų prisiimti atsakomybę už melagingų duomenų pateikimu padarytą žalą.

Žala pagal valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį atlyginama taikant bendras žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas senaties normas. 1964 m. CK 86 straipsnyje (ir nuo 2001 liepos 1 d. galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje) apibrėžtas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina ne tik su pareiškėjo nurodytu momentu, kada jis faktiškai sužinojo apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju kriterijumi), bet ir su pareiškėjo turėjimu sužinoti apie tokį pažeidimą laiku (objektyviuoju kriterijumi). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nutartyje Nr. A-1120/2007 pažymėta, kad pensija yra kasmėnesinė išmoka, todėl pareiškėjas žalą patirdavo kiekvieną mėnesį išmokėdamas, jo teigimu, nepagrįstai padidintą pensiją. Kadangi atsakovas teisės aktuose numatytos tiesioginės pareigos tikrinti, ar pareiškėja veikia sąžiningai ir, ar nenuslepia pensijų skyrimui reikšmingų faktų, neturėjo, ieškinio senaties termino eigos pradžia šioje byloje nustatoma atsižvelgiant į datą, kada atsakovas sužinojo apie Gyventojų registre padarytą įrašą dėl santuokos nutraukimo (2014 m. vasario 12 d.).

Tiek iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Civiliniame kodekse, tiek šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi atsakovas sprendimą dėl žalos atlyginimo išieškojimo priėmė 2014 m. gegužės 20 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas, o išieškojimo termino teisės aktai neriboja.

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 11-56-42, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. 11-57-61 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6306 yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais teisinio pagrindo nėra.

III. Pareiškėja su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde paršo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Nurodo, jog nesutinka su teismo išvadomis dėl ieškinio senaties termino taikymo. Vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013. Atkreipia dėmesį į tai, kad turėdama santuokos liudijimą, buvo įsitikinusi, jog teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo nėra įregistruotas, be to, neturėjo ištuokos liudijimo.

Nesutinka su teismo išvada, kad mokėta pensija turi būti įvertinta kaip pensijos permoka. Mano, kad teismas konkrečiu atveju turėjo taikyti CK 6.242 straipsnio 3 dalies normą, kurioje nurodyta, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 82–84).

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 86–90).

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais.

Papildomai pažymi, kad nei Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, nei Pensijų įstatyme VSDFV teritoriniams skyriams nėra nustatyta pareiga tikrinti visų pensijoms skirti išduotų ir pateiktų dokumentų teisingumą. Nuostatų 63 punkte nustatyta tik VSDFV teritorinių skyrių teisė tikrinti asmenų pateiktus duomenis ir dokumentus neatleidžia asmenų nuo pareigos būti sąžiningais ir teikti teisingus dokumentus bei teisingą informaciją, reikalingą sprendimams dėl teisės į pensiją priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus sprendimų nustatyti ir išieškoti iš pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, taip pat dėl VSDFV sprendimo, priimto ginčą išnagrinėjus privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaujantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 1997 m. gegužės 13 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir pateikė prašymą skirti našlių pensiją. Kartu su prašymu pateikė Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – ir CMS) 1957 m. birželio 16 d. išduotą santuokos liudijimą Nr. 042637 ir 1995 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto CMS išduotą L. M., mirusio 1995 m. spalio 15 d., mirties liudijimą. VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 33 ir 34 straipsniais, 1997 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 456/01 nuo 1996 m. gegužės 13 d. paskyrė pareiškėjai našlių pensiją.

VSDFV teritoriniams skyriams nustačius keletą neteisėto našlių pensijų mokėjimo atvejų, VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą ir nustatė, kad pareiškėjos santuoka su L. M. buvo nutraukta 1979 m. spalio 18 d. Kadangi pareiškėja nuslėpė santuokos nutraukimo aplinkybę, laikotarpiu nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d. našlių pensija jai buvo paskirta ir mokama neteisėtai.

VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 11-56-42 nustatė, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d. susidarė 22 254, 85 Lt našlių pensijos permoka dėl išmokos gavėjo kaltės, nes pareiškėja, kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo, nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką.

VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 11-57-61 nusprendė iš pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išieškoti po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki bus atlyginta permoka, susidariusi nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d.

Pareiškėja kreipėsi į VSDFV kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 11-56-42 ir 2014 m. gegužės 20 d. Nr. 11-57-61 sprendimo, tačiau VSDFV 2014 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6306 pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 bei bylos medžiaga, vertino, kad našlių pensijos permoka susidarė tik dėl išmokos gavėjos – pareiškėjos – kaltės, jai nepateikus duomenų apie tai, jog ji buvo nutraukusi santuoką su sutuoktiniu L. M., taigi VSDFV Vilniaus skyrius turi teisę išieškoti permoką iš pareiškėjos gaunamų išmokų, mokamų iš Fondo biudžeto, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio įvertinimo kaip sprendimo, dėl kurio gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį.

Kaip matyti iš pareiškėjos skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 11-56-42 turinio, jame nustatyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d. susidarė 22 254, 85 Lt našlių pensijos permoka dėl išmokos gavėjo kaltės, nes pareiškėja, kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo, nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką. Šiame sprendime, be kita ko, nurodytas permokos nustatymo teisinis pagrindas, jo apskundimo tvarka. Taigi sprendime atsakovas nustatė tam tikras aplinkybes – kad pareiškėjai neturint teisės į našlių pensiją, susidarė atitinkamo dydžio našlių pensijos permoka, taip pat kad permoka susidarė dėl pensijos gavėjos kaltės. Šiame sprendime, nors ir nurodyta atsakovo pozicija, jog tam tikra našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės, nenustatytos jokios pareigos pareiškėjai, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu. Taigi šiuo sprendimu nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai, juo nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjos teisės ar pareigos, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog nurodytas sprendimas savo esme yra tarpinis sprendimas, nesukeliantis pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nurodyta išvada negali būti vertinama kaip ribojanti ar paneigianti asmens teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos principą, kadangi argumentai dėl tokio pobūdžio sprendimų, jų galimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, gali būti reiškiami ir vertinami nagrinėjant ginčą dėl galutinio sprendimo (galutinių sprendimų).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 11-56-42 negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl administracinė byla dalyje dėl šio sprendimo panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Minėta, kad pareiškėja skunde teismui prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 11-57-61 „Dėl R. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ bei VSDFV 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6306, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį, juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų; išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 proc. gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos; jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka (2 dalis). Šio įstatymo 36 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1844 redakcija) nustato, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, 100 punktas (ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusi ir šiuo metu galiojanti 2009 m. kovo 4 d. nutarimo Nr. 152 redakcija) nustato, jog Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje ir 64 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, taip pat kompetentingoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka nustačius, kad asmuo pateikė dokumentus su suklastotais ar neteisingais duomenimis, turinčiais įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, pensijos permokos išieškomos socialinio draudimo skyriaus direktoriaus sprendimu – ne daugiau kaip 20 proc. pensijos per mėnesį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, vertindama Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetenciją neteisėtai išmokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo klausimu, pažymėjo, jog nurodytas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje bei 36 straipsnio 6 dalyje, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje, aiškiai nustato, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės. Pažymėtina, jog šis principas, kiek tai susiję su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, yra neatsiejamas nuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalies (2007 m. gruodžio 20 d.

įstatymo Nr. X-1393 redakcija), pagal kurią jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas. Be to, iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo išplaukia, kad įstatymų leidėjas iš esmės pasirinko tokį permokėtų (dėl išmokų gavėjų kaltės) valstybinio socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo mechanizmą, pagal kurį tam tikrais atvejais, o būtent – kai asmuo gauna kitas (teisėtai paskirtas ir mokamas) socialinio draudimo išmokas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl susidariusių permokų išieškojimo (išskaičiavimo) iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų (neviršijant tam tikro nustatyto dydžio).

Savo ruožtu jeigu asmenys negauna valstybinio socialinio draudimo išmokų, permokos gali būti išieškomos tik teismo tvarka. Taigi aplinkybė, jog asmuo gauna tam tikras valstybinio socialinio draudimo išmokas, įstatymų leidėjo valia lemia įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisę taikyti tam tikrą operatyvesnę permokos išieškojimo iš jos gavėjo procedūrą (pastebėtina, jog nurodyta teisė Fondo administravimo įstaigoms priimti sprendimą dėl permokos išskaičiavimo iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų nesuponuoja, jog Fondo valdybos administravimo įstaiga negali ir tokiais atvejais pasinaudoti teise dėl permokos išieškojimo kreiptis į teismą).

Kita vertus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių teisinių argumentų išvadai, jog nurodyta aplinkybė – ar asmuo gauna socialinio draudimo išmokas, ar ne – galėtų pateisinti kitokį šių asmenų grupių traktavimą asmens teisės į tinkamą ir išsamią klausimo dėl susidariusios permokos iš jo išieškojimo sprendimo procedūrą aspektu. Vien tik aplinkybė, kad asmuo gauna atitinkamas socialinio draudimo išmokas, negali lemti to, kad tokių asmenų teisės būtų ginamos ne tokia pačia apimtimi bei jų atžvilgiu nebūtų taikomos tokios pačios garantijos, kaip ir asmenims, iš kurių permokos gali būti išieškomos tik kreipiantis į teismą.

Šiuo aspektu pastebėtina, jog tokio vertinimo nepaneigia tai, jog dėl Fondo administravimo įstaigos sprendimų permokos išieškojimo (išskaičiavimo iš gaunamų socialinio draudimo išmokų) klausimu gali būti paduodamas skundas administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei jos teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Įgyvendindama priskirtą kompetenciją permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo srityje ir spręsdama klausimą dėl galimybės išieškoti socialinio draudimo išmokų permoką ne teismo tvarka, įgaliota institucija, saistoma nurodytų reikalavimų, taip pat atsižvelgdama į tai, jog nurodytas klausimas turi itin reikšmingą poveikį asmeniui, privalo užtikrinti tinkamą procedūrą – turi būti užtikrinama, jog bus nustatytos ir tinkamai bei išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, taip pat pateiktas asmens, kurio teisėms ir pareigoms priimamas sprendimas turi įtakos, nurodytų gynybos argumentų motyvuotas įvertinimas, o priimti sprendimai, turintys įtakos asmenų teisėms bei pareigoms, bus motyvuoti bei pagrįsti objektyviais duomenimis. Taip pat pažymėtina, kad net ir nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tiek įgaliotai Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos.

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015 vertindama analogiško pobūdžio sprendimus atitikties proporcingumo principui aspektu pažymėjo, kad būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų.

Pareiškėja, be kita ko, skunde teismui ir apeliaciniame skunde teigė, kad atsakovas apie galimą teisių pažeidimą, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėdamas teisę patikrinti pareiškėjai paskirtos našlių pensijos pagrįstumą, turėjo galimybę sužinoti anksčiau, tačiau pensijos skyrimo pagrįstumo patikrinimą inicijavo tik praėjus 17 metų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punktą Fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo, jeigu išmokos permokos teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės išieškoti arba jeigu ji yra susidariusi ne dėl išmokos gavėjo kaltės (nesąžiningumo) ir nėra galimybės teisės aktų nustatyta tvarka jos išieškoti iš kaltų asmenų (jų teisių ir pareigų perėmėjų), arba jeigu jos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių, arba ją išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta asmens turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); išieškojimo išlaidos didesnės už išmokos permoką; netikslinga išieškoti išmokos permoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Nors galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo šioje įstatymo nuostatoje įtvirtinta kaip Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo teisė, tačiau atsižvelgiant į, be kita ko, gero administravimo principą, kuriuo saistomos Fondo administravimo įstaigos, taip pat įvertinus tai, jog įstatymų leidėjas įtvirtino pakankamai detalų ir konkrečiai apibrėžtą sąrašą aplinkybių, kurioms esant minėta teisė gali būti realizuojama, tai suponuoja išvadą, jog Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens ir turint duomenų ar esant prielaidų manyti apie nurodytų aplinkybių buvimą konkrečiu atveju, galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo (inter alia išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų), suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir (ar) duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti.

Teisė į pensiją, o būtent – jos turtiniai aspektai, sietini su asmens nuosavybės teise, todėl vertinant susidariusios socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo (išskaičiavimo) iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų galimybę, pripažintina, jog sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Atsižvelgiant į tai, įgaliotai Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens, būtina išsamiai, atidžiai ir rūpestingai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, užtikrinus, be kita ko, suinteresuoto asmens teisę būti išklausytam (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-502/2015). Be to, pareiškėjos teigimu, ji su L. M. ir po santuokos nutraukimo gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Šios aplinkybės nurodytos ir ginčijamuose sprendimuose, tačiau į jas neatsižvelgta.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad VSDFV Vilniaus skyrius, spręsdamas klausimą dėl permokos iš pareiškėjos išieškojimo, ginčijamame 2014 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. Nr. 11-57-61, o taip pat VSDFV 2014 m. liepos 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-6306, nagrinėdamas pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nenustatė ir nevertino visų reikšmingų aplinkybių, neužtikrino pareiškėjos teisės būti išklausytai, atitinkamai minėti sprendimai yra nesuderinami su proporcingumo ir gero administravimo principais, pripažintini neteisėtais ir nepagrįstais, todėl naikintini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 11-57-61 „Dėl R. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6306.

Administracinės bylos dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 11-56-42 „Dėl R. M. našlių pensijos permokos nustatymo“ nutraukti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė