2017-12-19 Nr. AB-23877-3-66-3-00015-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-20-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00015-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 25.7.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas)

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimo nariui Valerijui Simulik, pareiškėjo atstovui advokatui Viliui Nikitinui, atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atstovėms A. T. Š., G. P., O. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos Seimo nario Valerijaus Simulik pareiškimą ištirti, ar Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-344 „Dėl preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias 2017 metais priimami studentai, skaičiaus, studijų stipendijų skaičiaus ir skiriamo valstybės finansavimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, 28 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 35 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 59 straipsnio 6 daliai, 77 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai ir 42 straipsnio 1 daliai.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Valerijus Simulik kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-344 „Dėl preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias 2017 metais priimami studentai, skaičiaus, studijų stipendijų skaičiaus ir skiriamo valstybės finansavimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-625 redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 28 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 35 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 59 straipsnio 6 daliai, 77 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai ir 42 straipsnio 1 daliai. Motyvuodamas savo abejonę tiriamo reguliavimo teisėtumu, pareiškėjas nurodė ir atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad prašomas ištirti aktas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei teismų praktikoje, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo priėmimą, neviršijant savo kompetencijos ribų.

2. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-344 „Dėl preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias 2017 metais priimami studentai, skaičiaus, studijų stipendijų skaičiaus ir skiriamo valstybės finansavimo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatyta Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – Mokslo ir studijų įstatymas) 59 straipsnio 6 dalies neatitinkanti priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarka, kuria, lyginant su įstatymuose įtvirtintu reguliavimu, yra sutrumpinamas terminas iki kada galima pretenduoti į tam tikras aukštųjų mokyklų siūlomas studijų programas. Įsakymo 2 punktu yra nepagrįstai nustatoma, kad, jei aukštosios mokyklos nesurenka minimalaus, Įsakymo 2 punkte nustatyto stojančiųjų į atitinkamą programą skaičiaus per bendrojo priėmimo pirmąjį etapą, antrajame pagrindinio priėmimo etape į šią studijų programą jau nebegalima pretenduoti.

3. Įsakymu neteisėtai ir nepagrįstai nustatomas ne valstybės lėšomis finansuojamų studijų programų minimalus vietų skaičius. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ir Švietimo ir mokslo ministerija) tai atliko viršydama savo kompetencijos ribas, kadangi jai nėra suteikta teisė nustatyti valstybės nefinansuojamų studijų programų vietų skaičiaus. Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Švietimo ir mokslo ministerija yra atsakinga tik už valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų skaičiaus paskirstymą.

4. Be to, ginčijamas Įsakymo 2 punktas buvo priimtas nesilaikant Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino – pagal šį straipsnį atitinkamais metais priimamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų studentams skiriamo valstybės finansavimo ir preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų ir studijų stipendijų skaičiaus paskirstymą pagal studijų kryptis ir (arba) jų grupes (menų studijų – ir pagal studijų programas arba specializacijas, pedagogų rengimo – pagal studijų programas arba jų grupes) iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos nustato švietimo ir mokslo ministras, atsižvelgdamas į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius, valstybės finansines galimybes ir įvertinęs absolventų įsidarbinimo rodiklius. Ginčijamas įsakymas buvo priimtas tik gegužės 9 d. – praėjus 24 kalendorinėms dienoms po Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pabaigos.

5. Vadovaujantis, be kita ko, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidento 2017 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 17-07 patvirtintu Bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas 2017 m. tvarkos aprašu (toliau – ir Priėmimo tvarkos aprašas), bendrąjį priėmimą į Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas sudaro pagrindinis ir papildomas priėmimas. Pagrindinis priėmimas susideda iš pirmojo ir antrojo etapų. Šiose trijose priėmimo stadijose yra iš dalies perskirstomos įstojusiųjų eilės. Įsakymo 2 punktu ši galimybė yra apribojama, kadangi juo numatytas priimtųjų į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas minimalus skaičius valstybinėse aukštosiose mokyklose per pagrindinio priėmimo pirmąjį etapą. Švietimo ir mokslo ministerija tai patvirtino savo 2017 m. birželio 22 d. raštu Nr. SR-2856, kuriame nurodė nustačiusi, jog priimtųjų į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose minimalus studijų vietų skaičius (įskaitant per institucinį priėmimą sudarytas studijų sutartis) yra fiksuojamas per pagrindinio priėmimo pirmąjį etapą ir į studijų programas, į kurias per pagrindinio priėmimo pirmąjį etapą neįstos nustatytas minimalus studentų skaičius, studentų priėmimas nebus vykdomas per pagrindinio priėmimo pirmąjį antrąjį ir papildomą etapą.

6. Švietimo ir mokslo ministerija tuo viršijo savo įgaliojimus nustatyti minimalų studijų programų vietų skaičių valstybės finansuojamoms vietoms bei pažeidė Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 6 dalį, kurioje nenumatyta, jog priėmimas nebegali būti vykdomas po pirmojo etapo pabaigos.

7. Įsakymo 2 punktu yra pažeidžiamas ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 40 straipsnio 3 dalies kylantis ir Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytas aukštųjų mokyklų autonomijos principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), 1994 m. birželio 27 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies turinį atskleidė, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įstatuose ar statute įtvirtinti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įgytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyklai yra garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statutas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės. Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų statutuose paprastai būna numatyta, jog universiteto autonomija garantuoja jam teisę savarankiškai nustatyti studentų priėmimo tvarką, o senatas nustato studijų ir priėmimo į studijas tvarką. Kadangi Įsakymu reglamentuojama priėmimo į studijas tvarka, t. y. terminas iki kada galima pretenduoti į tam tikras studijų programas, jis pažeidžia aukštosios mokyklos autonomiškumo principą ir apriboja aukštosios mokyklos senato kompetenciją nustatyti šią tvarką.

8. Priimant Įsakymą taip pat buvo nesilaikyta konstitucinio proporcingumo principo, be kita ko, numatyto Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Teisės aktuose nustatytos priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, proporcingumo principas reikalauja, kad institucijos, priėmusios administracinį aktą, galėtų teisme įrodyti, jog aktas buvo priimtas veiksmingai pasinaudojant savo diskrecija, kuri reikalauja atsižvelgti į visus šioje situacijoje, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes. Šios institucijos bent turi galėti pateikti bei aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti bazinius duomenis, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta pagrindžiant ginčijamas šio akto priemones ir nuo kurių priklausė jų diskrecijos įgyvendinimas (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimo byloje Ispanija prieš Europos Tarybą, C-310/04, 122-123 p.).

9. Įsakymo 2 punktas buvo priimtas tinkamai neišnagrinėjus esamos situacijos ir tokiu būdu neteisėtai ir nepagrįstai apribojus stojančiųjų asmenų teises studijuoti studijų programose, kurios bus panaikintos be teisėto ir (ar) visuotinai svarbaus tikslo, todėl pripažintinas kaip prieštaraujantis proporcingumo principui.

10. Konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas taip pat suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai). Tai įstatymų leidėją, kitus teisėkūros subjektus saistantis, jų diskreciją ribojantis veiksnys (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai). Ginčijamu Įsakymo 2 punktu buvo ignoruojamas stojančiųjų asmenų į aukštąsias mokyklas teisėtas lūkestis įstoti į studijų programą, kuri buvo patvirtinta ir galiojanti 2 metus, įskaitant ir pagrindinio stojimo metu. Švietimo ir mokslo ministerija iš esmės pakeitė teisinį reguliavimą pablogindama visų asmenų, 2017 metais stojančių į aukštąsias mokyklas bei pačių aukštųjų mokyklų, padėtį, todėl priimant Įsakymą buvo pažeistas konstitucinio teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

11. Be to, Įsakymo 2 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek jis yra susijęs su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu. Įsakymo 2 punktas pablogina visų stojančių asmenų, kurie nepretenduoja į valstybės finansuojamas vietas, padėtį, palyginus su ta, kurioje yra asmenys stojantys į valstybės finansuojamas programas, nes būtent pagal šių asmenų stojančių į atitinkamas programas skaičių sprendžiama, ar tam tikra studijų programa išliks. Bendrą studijų vietų skaičių pagal studijų kryptis ir (arba) studijų krypčių grupes ir studijų pakopas turi nustatyti pati aukštoji mokykla, atsižvelgdama į savo galimybes užtikrinti studijų kokybę, o ne Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (Mokslo ir studijų įstatymo 59 str. 3 d.).

12. Kartu yra pažeidžiami ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos papildomo protokolo 2 straipsnio principai. Šiame straipsnyje yra įtvirtinta taisyklė, kad niekam neturi būti atimta teisė į mokslą. Įsakymo 2 punktu tokia teisė iš žmogaus yra atimama: stojantys į aukštąsias mokyklas ir nepretenduojantys į valstybės finansuojamas vietas asmenys praranda bet kokią galimybę pagal savo gebėjimus, polinkius ir poreikius rinktis studijų programas, studijų programas vykdančias aukštąsias mokyklas, kitą švietimo teikėją ar mokymosi formą.

13. Mokslas yra viena svarbiausių konstitucinių vertybių, jo apsauga – konstituciškai svarbus tikslas, o viešasis interesas, rūpinimasis švietimu yra viena iš prioritetinių valstybės funkcijų. Švietimo ir mokslo ministerija neužtikrino tokio poįstatyminio teisinio reguliavimo, kuris atitiktų konstitucinius principus ir neprieštarautų Mokslo ir studijų įstatymo nuostatoms, todėl yra pagrindas ginčijamo Įsakymo 2 punktą pripažinti neteisėtu.

II. 14. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atsiliepimas, kuriame prašoma pripažinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-344 „Dėl Preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias 2017 metais priimami studentai, skaičiaus, studijų stipendijų skaičiaus ir skiriamo valstybės finansavimo“ 2 punktą teisėtu.

15. Atsiliepime atsakovas nurodė ir atstovės teismo posėdyje paaiškino, kad Įsakymo 2 punktas priimtas Mokslo ir studijų 59 straipsnio 4 dalies pagrindu, pagal kurią minimalų studijų programos studijų vietų skaičių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal studijų kryptis ir (arba) krypčių grupes ir pakopas nustato švietimo ir mokslo ministras, įvertinęs aukštųjų mokyklų siūlymus. Taigi švietimo ir mokslo ministras, įvertinęs aukštųjų mokyklų siūlymus, nustatė minimalų studijų vietų skaičių studijų programose pagal studijų kryptis arba krypčių grupes valstybinėse aukštosios mokyklose. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas neapribojo švietimo ir mokslo ministro teisės nustatyti minimalų studijų vietų skaičių tik valstybės finansuojamose studijų vietose.

16. Kaip nurodoma pareiškime, vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalimi švietimo ir mokslo ministras yra atsakingas tik už valstybės finansuojamų studijų vietų paskirstymą, tačiau Įsakymo 2 punkto tikslas – įgyvendinti ne Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalį ir nustatyti valstybės finansuojamų studijų vietų paskirstymą pagal studijų kryptis ir (arba) jų grupes (menų studijų – ir pagal studijų programas arba specializacijas, pedagogų rengimo – pagal studijų programas arba jų grupes), o Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 4 dalį, t. y. nustatyti minimalų studijų programos studijų vietų skaičių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal studijų kryptis ir (arba) krypčių grupes ir pakopas.

17. Mokslo ir studijų įstatymas nereglamentuoja, kokiu momentu turi būti fiksuojamas minimalus studijų vietų skaičius studijų programoje. Pagal Geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2017 metais tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2015 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. V-900 „Dėl Geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2017 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Aprašas) 16 punktą geriausiųjų eilei sudaryti organizuojamas bendrasis priėmimas į aukštąsias mokyklas. Pagal Aprašo 18 punktą bendrąjį priėmimą sudaro pagrindinis ir papildomas etapai, pastarasis organizuojamas, jei, pasibaigus pagrindiniam priėmimui, lieka laisvų studijų vietų.

18. Pagal Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidento patvirtinto Bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas 2017 metų tvarkos aprašo 7 punktą pagrindinis priėmimas vykdomas dviem etapais. Jau po pagrindinio priėmimo pirmojo etapo asmenys kviečiami studijuoti į aukštąsias mokyklas. Priėmę kvietimą studijuoti asmenys turi sudaryti studijų sutartį su pasirinkta aukštąja mokykla. Studijų sutarties nesudarius per nurodytą laiką kvietimas studijuoti anuliuojamas, atsilaisvinusios lėšos perkeliamos į kitą priėmimo etapą, o po paskutiniojo etapo grąžinamos valstybei.

19. Praktikoje gali susidaryti situacija, kad pasibaigus bendrajam priėmimui į aukštąsias mokyklas, į tam tikras studijų programas nebus priimtas minimalus studentų skaičius, numatytas Įsakymo 2 punkte. Jeigu minimalus studijų vietų skaičius studijų programoje būtų fiksuojamas vėliau – per antrąjį arba papildomą priėmimo etapą, arba iki rugpjūčio 30 dienos (Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 6 dalis), tuomet stojantieji, pasirinkę šias studijų programas, nebeturėtų galimybės pretenduoti į studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose kitose studijų programose. Siekdamas teisinio aiškumo, taip pat siekdamas apsaugoti studentų teises ir teisėtus interesus, švietimo ir mokslo ministras nustatė, kad minimalus studijų vietų skaičius nustatomas jau per pagrindinio priėmimo pirmąjį etapą.

20. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje nustatyta data – rugpjūčio 30 diena yra skirta priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatams skelbti ir nėra tiesiogiai sietina su minimalaus studijų vietų studijų programoje nustatymo data, todėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Valerijaus Simulik teiginys, kad Įsakymo 2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 6 daliai, yra nepagrįstas.

21. Įsakymo 2 punktu nėra apribojama aukštųjų mokyklų teisė nustatyti studijų tvarką, taip pat studentų priėmimo ir šalinimo tvarką. Jis neriboja aukštųjų mokyklų autonomijos, aukštojo mokslo prieinamumo, kultūros, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvės, todėl atitinka Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies, 41 straipsnio 3 dalies, 42 straipsnio 1 dalies nuostatas. Įsakymo 2 punktas yra būtinas numatytiems tikslams pasiekti, atitinka proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus, buvo priimtas išnagrinėjus esamą situaciją ir siekiant apsaugoti priimamų studijuoti asmenų teises ir teisėtus lūkesčius. Taip pat pažymėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymas nenumato termino, iki kurio turi būti patvirtintas minimalus studijų programos studijų vietų skaičius valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal studijų kryptis ir (arba) krypčių grupes ir pakopas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. 22. Byloje yra tiriama, ar Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-344 „Dėl preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias 2017 metais priimami studentai, skaičiaus, studijų stipendijų skaičiaus ir skiriamo valstybės finansavimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, 28 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 35 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 59 straipsnio 6 daliai, 77 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai ir 42 straipsnio 1 daliai.

23. Tiriamame Įsakymo 2 punkte nustatytas priimtųjų į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose per pagrindinio priėmimo pirmąjį etapą minimalus studijų vietų skaičius (įskaitant institucinio priėmimo metu sudarytas studijų sutartis), diferencijuojant jį pagal studijų kryptis.

IV. 24. Pareiškimu prašoma ištirti, ar Įsakymo 2 punktu nėra viršijami Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti švietimo ir mokslo ministro įgaliojimai ir ar nebuvo pažeistas šioje dalyje nurodyto akto priėmimo terminas. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalį atitinkamais metais priimamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų studentams skiriamo valstybės finansavimo ir preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų ir studijų stipendijų skaičiaus paskirstymą pagal studijų kryptis ir (arba) jų grupes (menų studijų – ir pagal studijų programas arba specializacijas, pedagogų rengimo – pagal studijų programas arba jų grupes) iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos nustato švietimo ir mokslo ministras, atsižvelgdamas į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius, valstybės finansines galimybes ir įvertinęs absolventų įsidarbinimo rodiklius.

25. Konstitucinis teisinės valstybės principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, be kita ko, ir teisės aktų hierarchijos reikalavimą, iš kurio kyla įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą). Viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal aukštesnės galios teisės aktais jiems suteiktą kompetenciją, kuri turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-22/2013 ir kt.). Atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I756-6/2011).

26. Tiriamame teisiniame reguliavime yra nustatytas priimtųjų į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose per pagrindinio priėmimo pirmąjį etapą minimalus studijų vietų skaičius, šis skaičius diferencijuotas pagal studijų kryptis – atsižvelgiant į jas nustatytos 4, 10 arba 15 minimalių studijų vietų studijų programoje. Pareiškime nurodytoje Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti švietimo ir mokslo ministro įgaliojimai kitoje srityje – priimamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų studentams skiriamo valstybės finansavimo ir preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų ir studijų stipendijų skaičiaus paskirstymą. Šis klausimas reglamentuojamas Įsakymo 1 punkte, kurio teisėtumas nagrinėjamoje byloje nėra tiriamas. Švietimo ir mokslo ministro įgaliojimai patvirtinti tiriamą nuostatą yra įtvirtinti Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta, kad minimalų studijų programos studijų vietų skaičių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal studijų kryptis ir (arba) krypčių grupes ir pakopas nustato švietimo ir mokslo ministras, įvertinęs aukštųjų mokyklų siūlymus, kas ir yra atlikta Įsakymo 2 punktu. Kadangi Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalimi yra reglamentuojami kiti teisiniai santykiai negu Įsakymo 2 punktu, nėra pagrindo išvadai, jog jį priimdamas švietimo ir mokslo ministras pažeidė Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą ar įgaliojimus.

27. Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Įsakymo 2 punktu nustatydamas minimalų studijų vietų skaičių švietimo ir mokslo ministras įgyvendino jam Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 4 dalimi suteiktus įgaliojimus, nesukūrė naujos bendro pobūdžio normos, kurios nebuvo įgaliotas priimti, Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas terminas šiai nuostatai priimti netaikomas, todėl Įsakymo 2 punktas Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 4 daliai neprieštarauja.

V. 28. Abejonės dėl Įsakymo 2 punkto atitikties Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 6 daliai pareiškime keliamos remiantis tuo, kad įstatyme nenumatyta, jog priėmimas į aukštąsias valstybines mokyklas nebegali būti vykdomas po pirmojo priėmimo etapo pabaigos. Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienais metais iki rugpjūčio 30 dienos savo interneto svetainėse aukštosios mokyklos pateikia visuomenei informaciją apie bendrojo priėmimo į savo aukštąją mokyklą rezultatus pagal studijų programas, o Švietimo ir mokslo ministerija – informaciją apie bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus pagal aukštąsias mokyklas ir studijų programas. Kiekvienais metais iki spalio 30 dienos aukštosios mokyklos pateikia visuomenei informaciją apie institucinio priėmimo į savo aukštąją mokyklą rezultatus pagal studijų programas, o Švietimo ir mokslo ministerija – informaciją apie institucinio priėmimo rezultatus pagal aukštąsias mokyklas ir studijų programas.

29. Priėmimo į aukštąsias mokyklas proceso stadijos yra apibrėžtos Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidento 2017 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 17-07 patvirtinto Bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas 2017 m. tvarkos aprašo 7 punkte, pagal kurį bendrąjį priėmimą sudaro pagrindinis ir papildomas priėmimas. Pagrindinis priėmimas vykdomas dviem etapais: po pirmojo etapo dar galima keisti pageidavimų eiliškumą ir vėl konkuruoti dėl vietų, likusių po pirmojo etapo studijų sutarčių sudarymo. Papildomas priėmimas vykdomas tik tose studijų krypčių grupėse, kuriose po pagrindinio priėmimo liko laisvų vietų. Jam teikiamas naujas prašymas (iki 6 pageidavimų).

30. Iš Įsakymo ir Priėmimo tvarkos aprašo turinio galima matyti, kad studijos pagal studijų programą, kuri nesurinko tais mokslo metais nustatytų minimalių studijų vietų, nėra vykdomos ir stojimas į tokią studijų programą sustabdomas (Priėmimo tvarkos aprašo 46 p.). Tokia nuostata pagrindžiama turint tikslą sudaryti prielaidas stojantiesiems per pagrindinio priėmimo antrąjį etapą arba papildomą priėmimą įstoti į studijų programą, kurios studijos bus vykdomos. Priešingu atveju, jeigu tik vėliau galutinai paaiškėtų, kad studijos pagal tam tikrą studijų programą nebus vykdomos, nukentėtų į ją įstojusiųjų interesas lygiomis galimybėmis dalyvauti konkurse stojant į aukštąsias mokyklas. Terminas, iki kada gali būti vykdomas priėmimas į aukštąsias mokyklas, pareiškėjo nurodytoje Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje nenustatytas, bet įtvirtintas šio straipsnio 1 dalyje, pagal kurią priėmimas į aukštąsias mokyklas gali būti vykdomas iki studijų pagal atitinkamą studijų programą pradžios. Kadangi, kaip buvo minėta, studijos pagal studijų programą, kuri nesurinko tais mokslo metais nustatytų minimalių studijų vietų, nėra vykdomos, termino priėmimui pabaiga negali būti laikoma studijų pagal tokią programą pradžia. Dėl to įgaliojimų suteikimas nustatyti minimalų studijų programos studijų vietų skaičių kartu reiškia ir nustatymą, iki kada šis skaičius turi būti surenkamas. Priešingu atveju būtų sudaromos prielaidos neapibrėžtai padėčiai, kurioje nukentėtų stojančiųjų į aukštąsias mokyklas interesai. Be to, nevykdant studijų pagal tam tikrą studijų programą dėl to, kad ji neatitiko Įsakymo 2 punkte nustatyto minimalaus studijų vietų skaičiaus reikalavimo, nėra paneigiama toje programoje ketinusių studijuoti asmenų teisė į aukštąjį lavinimą. Tokia galimybė jiems išlieka kitais metais arba tais pačiais metais renkantis kitą studijų programą.

31. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad Įsakymo 2 punktu švietimo ir mokslo ministras yra įgaliotas nustatyti momentą, kada turi būti surenkamas minimalus priimtųjų į studijas vietų skaičius ir pagrįstai nustatė, kad jis taikomas per pagrindinio priėmimo pirmąjį etapą, todėl Įsakymo 2 punktas neprieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 6 daliai.

VI. 32. Įsakymo 2 punkto teisėtumas šioje byloje taip pat tiriamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo atžvilgiu, kuris įtvirtintas, be kita ko, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje, 41 straipsnio 3 dalyje, 42 straipsnio 1 dalyje, Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, 28 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 35 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

33. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija. Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.

34. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalį aukštoji mokykla turi autonomiją, apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu ir akademine laisve. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka aukštosios mokyklos autonomija derinama su atskaitomybe visuomenei, steigėjams ir juridinio asmens dalyviams. Šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) nustato studijų tvarką; pagal 35 straipsnio 2 dalies 3 punktą aukštosios mokyklos statuto turinio reikalavimus nustato šis įstatymas ir juridinio asmens teisinę formą reglamentuojantys įstatymai ir aukštųjų mokyklų statutuose turi būti nustatyta studentų priėmimo ir šalinimo tvarka.

35. Aukštųjų mokyklų autonomija yra vienas iš pamatinių valstybės valdžios ir aukštųjų mokyklų santykius grindžiančių principų, kuris suponuoja akademinę ir institucinę autonomiją. Aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

36. Tačiau autonomija nereiškia absoliutaus imuniteto nuo valstybinio teisinio reguliavimo. Aukštosios mokyklos turi veikti paklusdamos Konstitucijai ir teisei; naudojimasis Konstitucijos joms garantuojama autonomija jokiu būdu negali sudaryti prielaidų ja piktnaudžiauti (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas). Autonomijos aukštosioms mokykloms suteikimas neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia (be kita ko) konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

37. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad aukštųjų mokyklų autonomija neatsiejama nuo aukštųjų mokyklų ir aukštojo mokslo paskirties (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Aukštojo mokslo sistema laiduoja mokslo ir kultūros, socialinę ir ekonominę plėtrą. Aukštojo mokslo paskirtis – kurti, kaupti ir skleisti mokslo žinias bei kultūros vertybes, ugdyti asmenybę ir visuomenę. Todėl visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę. Savo ruožtu aukštosios mokyklos turi reaguoti į kintančius visuomenės poreikius ir derinti savo veiklą su visuomenės interesais (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

38. Konstitucinė nuostata, jog valstybė prižiūri mokymo įstaigų veiklą, konstitucinis aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų derinimo imperatyvas, valstybės konstitucinė priedermė užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą suponuoja valstybės pareigą atitinkamus su aukštojo mokslo valstybinėse aukštosiose mokyklose finansavimu susijusius sprendimus priimti įvertinus tai, ar jose aukštasis išsilavinimas teikiamas pagal patvirtintas studijų programas, taip pat įvertinus šių studijų programų ir jų vykdymo kokybę, atitinkamų aukštųjų mokyklų galimybes kokybiškai parengti tam tikrą kiekį atitinkamų sričių (krypčių) specialistų; turi būti įvertinama ir tai, ar atitinkamose valstybinėse aukštosiose mokyklose yra reikiamos sąlygos teikti valstybės nustatytus standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą asmenims, kurių studijos finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat asmenims, studijuojantiems savo lėšomis. Iš Konstitucijos kylanti legaliai veikiančių aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus prižiūrėti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus – ir bendruosius, ir juos sukonkretinančius, apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims; tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuojančios aukštojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

39. Be to, pažymėtina, jog iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos „valstybė prižiūri mokymo <...> įstaigų veiklą“, 46 straipsnio 4 dalies nuostatos „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, šio straipsnio 5 dalies nuostatos „valstybė gina vartotojo interesus“ valstybei reguliuojant su aukštąja mokykla susijusius santykius kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris neiškreiptų sąžiningos konkurencijos, taip pat įtvirtinti įvairias aukštojo mokslo paslaugų vartotojų interesų gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas, 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

40. Įsakymo 2 punktu įtvirtintas priimtųjų į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose per pagrindinio priėmimo pirmąjį etapą minimalus studijų vietų skaičius yra skirtas užtikrinti reikiamas sąlygas teikti valstybės nustatytus standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą. Šia nuostata nėra atimama valstybinių aukštųjų mokyklų teisė savo nuožiūra rengti studijas, Įsakymo 2 punkte įtvirtintu reikalavimu nėra kišamasi į aukštojo lavinimo dalykinį turinį, jis galioja visoms aukštosioms mokykloms lygiais pagrindais. Tiriamu Įsakymu įgyvendinama sąžiningos konkurencijos ir aukštojo mokslo paslaugų vartotojų interesų apsauga, kadangi, kaip buvo minėta, juo sudaromos prielaidos stojantiesiems pasirinkti studijų programą, pagal kurią studijos bus vykdomos.

41. Tam, ar studijos pagal konkrečią studijų programą bus vykdomos, net ir nenumačius aptariamo minimalaus įstojusiųjų į studijų programą studijų vietų skaičiaus, turi įtakos stojančiųjų į studijų programą skaičius. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 12 dalį valstybė finansuoja studentų, studijuojančių valstybės finansuojamose studijų vietose studijų kainą, dėl to, jeigu konkrečios studijų programos nepasirenka valstybės finansuojamoje ir nefinansuojamoje vietoje besimokantys studentai, studijos pagal šią programą nevykdomos. Todėl Įsakymo 2 punktu įtvirtintas reikalavimas atitinka įstatymuose įtvirtintą studijų aukštosiose mokyklose organizavimo ir finansavimo sistemą. Tai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad iki tiriamo Įsakymo priėmimo aukštųjų mokyklų savivaldos organai savarankiškai įtvirtindavo minimalų įstojusiųjų studijų vietų skaičių – nagrinėjamoje byloje tiriamas teisinis reguliavimas iš esmės nėra naujas priėmimo į aukštąsias mokyklas procese, tačiau priėmus Įsakymą jis tapo įtvirtintas oficialiu teisėkūros subjekto aktu.

42. Tiriamu teisiniu reguliavimu švietimo ir mokslo ministras įgyvendino jam įstatymu suteiktą diskreciją, kuri nepalieka jam teisės nenustatyti minimalaus įstojusiųjų į studijų programą studijų vietų skaičiaus ir teismui nekyla abejonių, kad Įsakymo 2 punktas atitinka aukštųjų mokyklų autonomijos, aukštojo mokslo prieinamumo principus bei Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintas taisykles dėl aukštųjų mokyklų teisės savarankiškai organizuoti studijų ir priėmimo į studijas procesą, todėl konstatuotina, kad jis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, 28 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 35 straipsnio 2 dalies 3 punktui.

VII.

43. Pareiškime taip pat keliamos abejonės dėl tiriamo teisinio reguliavimo atitikties iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei lygiateisiškumo principams, nors prašymas ištirti, ar Įsakymo 2 punktas atitinka šiuos principus (konstitucines nuostatas, kuriose jie įtvirtinti) pareiškime nesuformuluotas. Nepaisant to, teismas nėra saistomas pareiškime pateikto teisinio pagrindo. Pagal administracinėje teisenoje galiojantį teisėjo vaidmens aktyvumo modelį, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str. 1 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti; administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Be kita ko, atsižvelgiant į šias nuostatas, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo pažymima, kad teismas ne visada privalo apsiriboti pareiškime išdėstytais argumentais – bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra saistomas teismo, kuris inicijavo norminio administracinio akto teisėtumo bylą, aiškinimais (žr., pvz., 2009 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-10/2009).

Be to, administracinėje teisenoje subsidiariai atsižvelgtina ir į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad nustačius, jog Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, Konstitucinis Teismas privalo tai konstatuoti (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. birželio 19 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju įvertinus teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų turinį, kuris yra atskleistas konstitucinėje jurisprudencijoje (pvz., asmenų lygiateisiškumo aspektu – Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 7 d., 2016 m. birželio 20 d., 2013 m. balandžio 30 d. nutarimuose; teisėtų lūkesčių apsaugos – Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d., 2016 m. vasario 2 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2014 m. gegužės 8 d., nutarimuose; proporcingumo principo – Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 17 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimuose), teismui nekyla abejonių dėl Įsakymo 2 punkto atitikties šiems principams, todėl nėra pagrindo inicijuoti papildomą tyrimą.

VIII. 44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Įsakymo 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, 28 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 35 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 59 straipsnio 6 daliai, 77 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai ir 42 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 119 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-344 „Dėl preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias 2017 metais priimami studentai, skaičiaus, studijų stipendijų skaičiaus ir skiriamo valstybės finansavimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, 28 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 35 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 59 straipsnio 6 daliai, 77 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai ir 42 straipsnio 1 daliai.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius