2020-05-13 Nr. AB-9495-3-64-3-00519-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1120-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00519-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.3; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriui, V. P. ir A. P. dėl administracinių aktų panaikinimo, restitucijos bei vindikacijos taikymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, (toliau – ir Prokurorė, pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 54-18992, kuriuo V. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio žemės savininko A. P. valdytą 8 ha žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,8 ha žemės sklypą (vertė 498 Lt (749,25 Eur) (taip nurodyta pareiškime) ir 15,22 ha miško sklypą (vertė 11 866 Lt (3726,83 Eur), esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kelmės r. sav.; 2) pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2012 m. liepos 25 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį, patvirtintą Šiaulių miesto 3-ojo notaro biuro notarės N. V. (toliau – ir Dovanojimo sutartis), kuria V. P. perleido 3,3 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kelmės r. sav., savo dukrai A. P.; 3) taikyti vienašalę restituciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovo V. P. 1,8 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kelmės r. sav., 5,9 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kelmės r. sav., 5,7 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kelmės r. sav., 0,32 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kelmės r. sav.; 4) taikyti vindikaciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės A. P. 3,3 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kelmės r. sav.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje (toliau – ir Prokuratūra) 2018 m. sausio 29 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kelmės skyriaus 2018 m. sausio 25 d. raštas Nr. 28SD-162-(14.28.7.), kuriame teigiama, kad V. P. nuosavybės teisių į senelio A. P. turėtą žemę atkūrimas nepagrįstai buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Asmenims, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, netaikomos Atkūrimo įstatymo nuostatos. Šiems asmenims žemė suteikiama neatlygintinai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

3. Pareiškėja nurodė, kad pagal surinktus dokumentus V. P., gimęs 1961 m. V. P. ir A. P. šeimoje, negali būti laikomas A. P. ir P. P. šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją 1942 metais, nariu, kadangi minėtos šeimos įkeldinimo metu V. P. nebuvo gimęs. Taip pat pagal 1958–1962 m. (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų ištraukas matyti, kad V. P. gimimo metu A. (dokumente A.) P. ir V. (dokumente V.) P. šeimos buvo atskiros. V. P. neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narys. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. 54-18992 prieštarauja imperatyvioms Atkūrimo įstatymo (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) 2 straipsnio ir Žemės reformos įstatymo (2007 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. X- 1121 redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms.

4. Pareiškėja paaiškino, kad atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, nereiškia reikalavimų dėl administracinių aktų, priimtų nuo 2001 m. spalio 5 d. iki 2007 m. vasario 27 d., panaikinimo.

5. Atsakovas NŽT Kelmės skyrius atsiliepime į pareiškimą prašė jį tenkinti, nurodydamas, kad sutinka su Prokurorės argumentais.

6. Atsakovai V. P. ir A. P. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti, o teismui nusprendus panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą 2008 m. gegužės 12 d. Nr. 54-18992 – netenkinti pareiškėjos reikalavimo taikyti restituciją natūra, o taikyti restituciją iš atsakovo V. P. valstybės naudai priteisiant 3 580,80 Eur dydžio kompensaciją, žemės sklypus paliekant atsakovų nuosavybėje.

7. Atsakovai paaiškino, kad V. P. 2000 m. kovo 27 d. kreipėsi į tuometinę Kelmės rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybą, su prašymu atkurti nuosavybės teises į jo senelio A. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Atsakovai nurodė, kad V. P. žemė buvo grąžinta kaip teisėtam V. (V.) P. įpėdiniui, priėmusiam po šio asmens likusį palikimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, esant nustatytai aplinkybei, jog asmeniui, atitinkančiam Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas ir esančiam į Lietuvos Respubliką įkeldintos šeimos nariu, šio asmens vaikai ir įpėdiniai, esant aiškiai išreikštai šio asmens valiai, būdami jo teisių perėmėjais, turi teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus. Atsižvelgiant į tai, kad V. (V.) P. 1992 m. balandžio 7 d. pateikė tuometinės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui prašymą, kuriame aiškiai išdėstė savo valią atgauti jo tėvo A. P. valdytą žemę, o sprendimai atsakovo V. P. atžvilgiu buvo priimti kaip V. P. įpėdiniui, darytina išvada, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

8. Atsakovai teigė, kad apie Prokurorės pareiškime nurodytas aplinkybes NŽT buvo žinoma ne vėliau kaip 2017 m. kovo 28 d., vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą su pareiškimu yra skaičiuojamas būtent nuo šios dienos ir jis yra praleistas.

9. Atsakovai manė, jog restitucija natūra yra negalima, kadangi atsakovai pagerino ginčo žemės sklypus. Valstybei būtų grąžinti žymiai vertingesni žemės sklypai negu buvo perduoti atsakovams ir tai būtų neproporcinga. Dėl to yra galima tik restitucija, atsakovui valstybės naudai sumokant žemės sklypų kainą, buvusią jų perdavimo atsakovui metu.

10. Dėl reikalavimo taikyti vindikaciją atsakovai nurodė, kad pareiškėja neįrodė nei vienos iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009 nurodytų vindikacijos sąlygų.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė. Teismas taip pat priteisė iš Prokuratūros atsakovams V. P. ir A. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12. Vertindamas atsakovų argumentą, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą.

13. Teismas nurodė, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas ir žemės suteikimas neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, yra visiškai skirtingi procesai, todėl įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams. Teismas sprendė, kad atsakovui V. P. nuosavybės teisės į senelio A. P. turėtą žemę negalėjo būti atkurtos vadovaujantis Atkūrimo įstatymu.

14. Teismas nustatė, kad atsakovas negali būti laikomas A. P. šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją 1942 m., nariu, kadangi minėtos šeimos įkeldinimo į Lietuvos Respubliką metu atsakovas nebuvo gimęs, o Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sieja su šeimos narių įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją momentu. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas V. P. neturėjo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narys.

15. Teismas nurodė, kad tik nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo redakcijoje įtvirtinus nuostatas, leidžiančias neatlygintinai suteikti žemę Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m., galėjo atsirasti teisė gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą (1997 m. liepos 23 d. redakcijos įstatymo 7 str. 1 d. 3 p.). Teismas sprendė, kad V. P. nebuvo įgijęs subjektinės turtinės teisės į žemę, t. y. žemės atgavimo procesas nebuvo pradėtas. Pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakovo tėvui neturėjus turtinės teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, nėra pagrindo spręsti, kad ši teisė galėjo būti paveldėta.

16. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog atsakovai atliko ginčo žemės sklypų pagerinimus. Tai patvirtina, kad atsakovai savo turima nuosavybe naudojosi turėdami teisėtą lūkestį ją turėti, valdyti ir disponuoti ja. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, liudijančių apie atsakovų nesąžiningumą, tai, kad teisinis reguliavimas, skirtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms bei žemės suteikimui neatlygintinai, yra sudėtingas, bei tai, kad ginčo nuosavybe sąžiningai naudotasi ilgą laiką (apie 10 metų, o teisėtą lūkestį turėti ginčo žemę atsakovas įgijo dar 2001 metais), pripažintina, kad atsakovas buvo įgijęs teisėtą lūkestį netrukdomai naudotis ginčo nuosavybe ir jo teisės saugomos taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas.

17. Teismas konstatavo, jog nors skundžiamas Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. 54-18992 yra neteisėtas, tačiau jo panaikinimas bei restitucijos taikymas pažeistų teisėtų lūkesčių principą, neproporcingai ribotų atsakovo teises, kurias jis įgijo gera valia ir sąžiningai.

III. 18. Pareiškėja Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti Prokurorės pareiškimą.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl viešojo intereso apsaugos ir asmenų teisėtų lūkesčių pusiausvyros. Nagrinėjami teisiniai santykiai patenka į viešojo intereso veikimo sritį, susijusią su tinkamu ir teisėtu žemės reformos vykdymu ir su siekiu užkardyti neteisėtą valstybinės žemės perleidimą privačion nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju valstybė dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo prarado 1,8 ha žemės ir 15,22 ha miško, kuris yra ypatinga vertybė. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus ir gali būti ribojamas siekiant apginti viešąjį interesą. Imperatyvių įstatymo normų nesilaikymas negalėjo sukurti teisėtų padarinių – teisės įgyti neatlygintinai valstybinę žemę, negalėjo atsirasti ir teisėti lūkesčiai. Atsakovai žemės sklypus įgijo neatlygintinai, todėl, Prokurorės nuomone, nebus pažeista viešojo intereso ir asmenų teisėtų lūkesčių pusiausvyra. Palikus galioti ginčijamus aktus valstybė patirtų daug didesnę žalą, nei juos panaikinus.

19.2. Byloje pateiktos paramos sutartys, atsakovų sudarytos su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, savaime neįrodo, kad buvo patirtos išlaidos ginčo sklypams pagerinti, nepatvirtina šalių įsipareigojimų masto ir jų įvykdymo, taip pat neįrodo, ar pagerinimai turėjo būti atlikti ginčo žemės sklypuose.

19.3. Pareiškime nurodyti teisės aktų pažeidimai paaiškėjo tik Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmuose nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2YT-129-446/2017. Tiek NŽT, tiek Prokurorė nedelsdami ėmėsi priemonių, kad būtų pašalinti nustatyti teisės aktų pažeidimai, Prokurorė į teismą kreipėsi nepraėjus 10 metų nuo administracinio akto priėmimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad praėjo pernelyg ilgas laiko tarpas.

19.4. Teismas nepagrįstai priteisė atsakovams bylinėjimosi išlaidas iš Prokuratūros. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, yra priklausomas nuo institucijų veiksmų teikiant informaciją, teisės aktai neleidžia prokurorui atsisakyti ginti viešąjį interesą vien tuo pagrindu, kad institucijos pateikė informaciją praėjus nemažai laiko nuo administracinio akto priėmimo. Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl NŽT Kelmės skyriaus veiksmų, kuriais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir sukurta ginčo situacija, todėl bylinėjimosi išlaidas turėtų padengti NŽT.

20. Atsakovai V. P. ir A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovai taip pat prašo priteisti jiems iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

21. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Atsakovų sąžiningumas byloje nebuvo kvestionuojamas. Atsakovas V. P. teisėtai įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypus, remdamasis valstybės institucijų priimtais sprendimais. Jei valstybės institucijos netinkamai taikė teisės aktus, atsakomybė negali būti perkeliama atsakovui. Pareiškimo teismui pateikimas praėjus daugiau kaip 10 metų nuo sprendimo priėmimo pažeidžia atsakovo teisėtus lūkesčius.

21.2. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad valstybė ar visuomenė dėl V. P. naudai priimto sprendimo patyrė žalą ir kaip stipriai buvo pažeisti valstybės interesai. Nuo sprendimo priėmimo iki pareiškimo pateikimo teismui yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas – jau 10 metų. Dėl šios aplinkybės Pareiškėja nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau.

21.3. Nagrinėjamu atveju yra praleistas terminas kreiptis į teismą. NŽT nepagrįstai delsė kreiptis į prokurorą. Prokurorė savarankiškai medžiagos nerinko.

21.4. Atsižvelgiant į atliktus žemės sklypų pagerinimus bei jų vertę akivaizdu, jog pritaikius restituciją valstybei būtų grąžinti žymiai vertingesni žemės sklypai negu buvo perduoti atsakovams. Nagrinėjant bylą teisme pareiškėja neginčijo žemės sklypų pagerinimų, sudarytų sutarčių ir jomis prisiimtų įsipareigojimų, nenurodė su tuo susijusių argumentų, kurie nurodyti apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto.

23. Teismų praktikoje nustatyta, jog Žemės reformos įstatyme nėra reglamentuotas teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimas.

24. Turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka pirmiau minėtas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą. Nesant tokios valios išraiškos nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė, paveldima nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015) .

25. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas V. P. neturėjo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narys (šios Nutarties 13–15 punktai).

26. Pasisakydama dėl procesinės bylos baigties, teisėjų kolegija remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pakartota doktrinine nuostata, jog teisėti lūkesčiai turi būti konkretesni nei paprasta viltis (žr. pvz., 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Althoff ir kiti prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 5631/05).

27. Ilgą laiką egzistuojanti sisteminė situacija, kurią valstybės institucijos toleruoja, yra pripažįstama teisėtų lūkesčių šaltiniu, nepaisant to, ar tokia situacija atitinka įtvirtintą teisinį reguliavimą (šiuo klausimu žr. EŽTT 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Hamer prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 21861/03; 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Valle Pierimpiè Società Agricola S.P.A. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 46154/11; 2010 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Depalle prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 34044/02; 2009 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Vontas ir kiti prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 43588/06; 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Yildirir prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21482/03). Ši pozicija iš esmės grindžiama objektyviu poreikiu numatyti valstybės institucijos ateities veiksmus (POPELIER, P. Legitimate expectations <...>, p. 15). Susiklosčiusios padėties toleravimas gali pasireikšti įvairiomis formomis: veiksmų, siekiant nutraukti teisei prieštaraujančią situaciją, nesiėmimu, formalių leidimų naudotis ginčo nuosavybe išdavimu, ginčo nuosavybės apmokestinimu, oficialia nuosavybės registracija bei kitokiu susiklosčiusios padėties pripažinimu (žr. pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Öneryildiz prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 48939/99; EŽTT 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Valle Pierimpiè Società Agricola S.P.A. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 46154/11).

28. Sąžiningo asmens įsitikinimas, grindžiamas pakankamai ilgą laiką galiojusiu administraciniu sprendimu, kad ginčo nuosavybe jis galės netrukdomai naudotis, yra pripažįstamas teisėtu lūkesčiu ir atitinkamai – nuosavybės, saugomos pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas, komponentu (sudedamąja dalimi) ir EŽTT priimtuose sprendimuose bylose prieš Lietuvą. Šiuo aspektu visų pirma paminėtinas EŽTT 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Misiukonis ir kt. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 49426/09. Šioje byloje konstatuotas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimas, nustačius, kad valstybė, taisydama padarytas klaidas ir pritaikiusi restituciją, neproporcingai apribojo pareiškėjų nuosavybės teises, nes jie valstybei turėjo sugrąžinti daugiau nei iš tiesų gavo, pardavę ginčo žemę, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos nesilaikant eiliškumo.

Šių aplinkybių kontekste EŽTT pabrėžė, kad pareiškėjo įsitikinimas, kad jis, kaip buvusio tremtinio šeimos narys, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą prioriteto tvarka, nors ir neteisingas, neatrodo, kad buvo akivaizdžiai nepagrįstas, atsižvelgus į nacionalinės teisės aktus, kurie buvo taikytini, kai buvo priimtas sprendimas nuosavybės teises atkurti (apžvelgiamo sprendimo 60 p.). Teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjai turėjo teisėtą lūkestį, kad jiems viešojo administravimo subjektų paskirta žemė nebus vėliau atimta (apžvelgiamo sprendimo 62 p.).

Nagrinėjamu aspektu aktualus ir EŽTT 2014 m. spalio 21 d. sprendimas byloje D. K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 34911/06. Byloje buvo nustatyta, kad 1999 m. ir 2000 m. valstybės žemės plotas nebuvo naudojamas kaip „namų valda“ ir kad jo pardavimas pareiškėjai pažeidė 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 260 ir Teritorijų planavimo įstatymą. Nuosavybės teisės perdavimas pareiškėjai buvo panaikintas ir pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnį žemė buvo grąžinta valstybei, o pareiškėjai buvo grąžinti pinigai, kuriuos ji už ją sumokėjo.

Šiomis aplinkybėmis EŽTT konstatavo, kad valstybė buvo sukūrusi teisėtą lūkestį, kad pareiškėja, kaip bona fide (nuoširdžiai, visai atvirai, sąžiningai; pažodžiui – geru pasitikėjimu) savininkė, galės naudotis sklypu kaip „namų valda“. Pareiškėjos teisėti lūkesčiai buvo pripažinti ir EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 45092/07. Pareiškėjai 1996 m. valstybės parduotas žemės sklypas 2005 m. buvo sugrąžintas natūra buvusių savininkų įpėdiniams, paaiškėjus, kad dar 1991 m.

į jį pretendavo piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tuo metu pareiškėjai sumokėta 1 466 Lt dydžio kompensacija, kuri atitiko 1996 metais už sklypą pareiškėjos sumokėtą investicinių čekių vertę. Tokiomis aplinkybėmis vertindamas pareiškėjos teisėtus lūkesčius, EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjos gera valia, kuria ji įgijo ginčo nuosavybę, niekada nebuvo ginčijama nacionalinėje teisėje. Pareiškėja nežinojo, kad žemė jai buvo parduota pažeidžiant teisę. Be to, byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėja turėjo žinoti apie problemas, susijusias su žemės sklypu, kurį ji vėliau įsigijo iš valstybės. Teismo vertinimu, nacionaliniai teismai žymiai daugiau dėmesio skyrė žemės pardavimo sandorio panaikinimui ir buvusių savininkų teisių gynybai, tačiau nesugebėjo deramai įvertinti bona fide (nuoširdžiai, visai atvirai, sąžiningai; pažodžiui – geru pasitikėjimu) savininkės, pareiškėjos, nuosavybės teisių ir teisėtų lūkesčių.

29. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, liudijančių apie atsakovo V. P. nesąžiningumą įgyjant teisę į žemę, tai, kad teisinis reguliavimas, nustatęs žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, nereglamentavo visų šiam procesui reikšmingų teisinių aspektų, pvz., turtinės teisės atsiradimo momento ir jos paveldėjimo ypatumų, todėl ir jo taikymas buvo pakankamai sudėtingas, svarbūs teisės taikymo aspektai tapo teisės aiškinimo teismuose dalyku, o tai, nagrinėjant individualaus pobūdžio ginčus, daroma žingsnis po žingsnio tiek, kiek toks teisės aiškinimas reikšmingas konkrečias ginčui išspręsti, bei tai, kad ginčo nuosavybe sąžiningai naudotasi ilgą laiką (bemaž 10 metų), pripažintina, kad atsakovas V. P., nepaisant to, kad pagal nagrinėjamomis aplinkybėmis taikytiną teisinį reguliavimą nustatyta, jog jis neturėjo teisės įgyti ginčo nuosavybę, įgijo teisėtą lūkestį netrukdomai ja naudotis ir šios teisės saugomos taikant Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas.

30. Teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos reikalavimo pripažinti negaliojančia 2012 m. liepos 25 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį, kuria V. P. perleido 3,3 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kelmės r. sav., savo dukrai A. P., nes teisiniai argumentai dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia būtų reikšmingi tik tuo atveju, jei būtų patenkintas reikalavimas dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 54-18992 panaikinimo. Kadangi reikalavimas dėl šio administracinio akto panaikinimo atmetamas dėl šios Nutarties 26–29 punktuose išdėstytų argumentų, nėra teisinių pagrindų vertinti dovanojimo sutarties teisėtumą.

31. Dėl nurodytų argumentų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos pareiškimą.

32. Kiti pareiškėjo argumentai dėl bylos esmės neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

33. Dėl Nutarties 19.4 punkte nurodytų apeliantės argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę iš kitos proceso šalies gauti savo išlaidų atlyginimą. Tai, kad prokuroras veikia gindamas viešąjį interesą ir jo veiksmai, iš esmės, inicijuojami kitų viešojo administravimo subjektų, nėra reikšminga ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš pareiškėjos atsakovams V. P. ir A. P. priteisė bylinėjimosi išlaidas.

34. Atsakovai V. P. ir A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Atsakovai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovų V. P. ir A. P. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius