2021-03-03 Nr. AB-4607-3-61-3-02439-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2448-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02439-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-00022 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) išdavimo; 3) priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (išlaidas už žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti). Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Jis nuo 2013 m. gyvena ir dirba Lietuvoje. Dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų, kurie buvo įrodyti ir teismo pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-670-426/2019) buvo sutrikdyta pareiškėjo bendrovės ūkinė komercinė veikla, ilgas bylinėjimosi procesas sąlygojo, kad po teismo sprendimo priėmimo, kai atsakovas buvo įpareigotas peržiūrėti iš naujo pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) pakeitimo, pareiškėjas buvo priverstas kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, grįsdamas aplinkybe apie kitą jam priklausančią bendrovę. Atsakovas priėmė dokumentus ir išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau, kaip nurodo atsakovas, tokiu atveju buvo pažeistas nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje laikotarpis, o tai užkirto kelią pareiškėjui kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

1.2. Migracijos departamentas nesivadovavo fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, neatsižvelgė į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą, t. y., kad pareiškėjas teisėtai ir nuolatos gyvena Lietuvos Respublikoje jau 7 metus, akivaizdžiai sieja su Lietuvos Respublika savo tiek profesinį, tiek asmeninį gyvenimą, ir vienintelis įžvelgiamas trukdis nuolat gyventi Lietuvoje (išduoti tokį leidimą) yra laiko tarpas, kuris susidarė ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių, t. y. teisminių procesų su Migracijos departamentu (po ilgo bylinėjimosi proceso Migracijos departamento priimtus sprendimus pripažinus neteisėtais). Pareiškėjas buvo priverstas kreiptis su prašymu dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, kadangi valdoma bendrovė (kaip pradinio prašymo pagrindas) dėl užsitęsusio bylinėjimosi proceso nebevykdė veiklos. Visos šios aplinkybės buvo ir yra žinomos atsakovui, tačiau Migracijos departamentas priėmė formalų Sprendimą, nurodydamas, kad pareiškėjas Lietuvoje nepragyveno 5 metų be pertraukos. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi paradoksali situacija, kuomet dėl pareiškėjui nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, kai jis gyveno ir dirbo Lietuvoje, dalis jo teisėtai pragyvento Lietuvos Respublikoje laiko yra neįskaičiuojama į užsieniečio Lietuvos Respublikoje pragyventą laikotarpį.

1.3. Pareiškėjas per visus septynerius teisėtai Lietuvos Respublikoje pragyventų metų nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 10 dalyje numatytam terminui (t. y. nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir per 5 metų laikotarpį nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos daugiau kaip 10 mėnesių). Tai reiškia, kad pareiškėjas visą šį laiką gyveno Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai. Nors, kaip nurodo atsakovas ginčijamame Sprendime, pats pareiškėjas pateikė prašymą nutraukti leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūrą, tačiau svarbu įvertinti aplinkybes, kurioms esant toks prašymas buvo pateiktas, t. y. po ilgo bylinėjimosi proceso (372 dienų), po kurio buvo pripažinta, kad atsakovas neteisėtai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas neatsižvelgė į faktą, kad naują prašymą pareiškėjas pateikė tikėdamasis, kad nebus atimta iš jo teisė kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi.

1.4. Svarbu atkreipti dėmesį, kad net ir atsakovui priėmus pareiškėjo atsisakymą, sprendimas dėl naujo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo priimtas tik po teisminių procesų. Migracijos departamentas tik 2019 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, t. y. po 576 dienų nuo tos dienos, kai pareiškėjas atsisakė ir pateikė naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismui pripažinus, kad visgi pareiškėjo bylinėjimosi laikotarpis su atsakovu nuo 2016 m. balandžio 12 d. (data, kai atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą atsisakydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi) iki 2018 m. vasario 13 d. (data, kai atsakovas priėmė naują pareiškėjo prašymą po laimėtos administracinės bylos) nėra įskaitomas į jo teisėtą gyvenimą Lietuvoje, kurio pagrindu turėtų būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, būtina atsižvelgti į minėtas aplinkybes, kad nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas neturėjo leidimo laikinai gyventi dėl atsakovo kaltės (t. y. neteisėto sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi) ir pripažinti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu gyveno teisėtai Lietuvoje.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Vertinant, ar pareiškėjas pragyveno Lietuvoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, ir ar turėjo leidimą laikinai gyventi, nustatyta, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 11 d., t. y. iš viso 3 metus 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų, jis gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjui laikotarpiais nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. spalio 22 d., nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. liepos 6 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. bei nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. spalio 3 d. buvo išduotos nacionalinės vizos, tačiau Įstatyme įtvirtintos nuostatos Lietuvos Respublikoje pragyventą laikotarpį sieja su leidimo laikinai gyventi, o ne su nacionalinės vizos turėjimu.

2.2. Įvertinus pareiškėjo pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi susidarymo aplinkybes buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 18 d., turėdamas iki 2016 m. balandžio 30 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentui nustačius, kad nepakanka duomenų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti, pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminas buvo sustabdytas, išsiunčiant pranešimą, kuriuo pareiškėjo paprašyta iki 2016 m. balandžio 10 d. atvykti į Migracijos departamentą duomenims apie įmonės (UAB „Edgarma“), kurios dalyviu pareiškėjas tapo 2015 m. rugsėjo 8 d., vykdomą veiklą patikslinti.

Pareiškėjui neatvykus į Migracijos departamentą ir nepranešus apie neatvykimo priežastis, Migracijos departamentas priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė panaikinti Migracijos departamento sprendimą bei įpareigojo Migracijos departamentą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas 2017 m. liepos 13 d. pateikė prašymą nutraukti jo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą.

Migracijos departamentas 2017 m. liepos 17 d. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą nutraukė. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ginčijamame Sprendime buvo konstatuota, kad pertrauką tarp leidimų laikinai gyventi sąlygojo paties pareiškėjo elgesys (pareiškėjas pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą). Pareiškėjas 2018 m. vasario 13 d. (t. y. po 7 mėnesių) Migracijos departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas šį Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 27 d. priimtą sprendimą panaikino ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir, remdamasis pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktais papildomais prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindžiančiais duomenimis ir dokumentais, taip pat, atsižvelgdamas į 2019 m. rugpjūčio 13 d. atlikto UAB „Kirako“ veiklos patikrinimo bei įmonėje dirbančių darbuotojų apklausos rezultatais, 2019 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2019 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjui buvo išduotas šiuo metu jo turimas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2021 m. rugsėjo 12 d.

Įvertinus minėtas aplinkybes, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes per pastaruosius 5 metus 3 metus 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų neturėjo leidimo laikinai gyventi, tai reiškia, kad negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius 5 metus be pertraukos. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis atitiktų kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą.

Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi, taip pat atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus, bei į tai, kad pareiškėjas neatitinka nė vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, nusprendė neišduoti pareiškėjui tokio leidimo.

2.3. Ginčijamame Spendime konstatuota, kad pertrauką tarp pareiškėjo leidimų laikinai gyventi sąlygojo paties pareiškėjo elgesys (pareiškėjas pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą). Pertrauką tarp pareiškėjo leidimų laikinai gyventi lėmė ne ilgas bylinėjimosi procesas, o paties pareiškėjo veiksmai, jo prašymas nutraukti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą. Dėl kito leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi tik po 7 mėnesių. Ginčijamo Sprendimo turinys patvirtina, kad Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su bylinėjimusi (Migracijos departamentas įvertino ir kartu su prašymu pateiktą pareiškėjo laisvos formos paaiškinimą dėl bylinėjimosi aplinkybių), tačiau ginčijame Sprendime aiškiai konstatuota, kad leidimas nuolat gyventi neišduodamas ne dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusios dėl bylinėjimosi, o dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusios dėl to, kad pareiškėjas nutraukė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimą ir naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tik po 7 mėnesių.

2.4. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje yra numatytos papildomos sąlygos dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, kurios nėra savarankiškas pagrindas išduoti leidimą nuolat gyventi. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, o ne Įstatymo 53 straipsnio 10 dalimi, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, neturi reikšmės.

2.5. Teisė kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi iš pareiškėjo nebuvo atimta. Atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi. Atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi neužkerta jam kelio, pragyvenus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

2.6. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir labai išsamus, pagrįstas surinktais duomenimis.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje buvo deklaravęs nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 23 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. iki skundo teismui pateikimo momento. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 29 d. dirbo UAB „Kirako“, nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. dirbo UAB „Edgarma“, o nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki skundo teismui pateikimo dirbo UAB „Kirako“. Taigi iš to, kas išdėstyta matyti, jog pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 11 d., t. y. iš viso 3 metus 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų, gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjui nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. spalio 22 d., nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. liepos 6 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. spalio 3 d. buvo išduotos nacionalinės vizos, tačiau, teismo vertinimu, Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis siejamas ne su nacionalinės vizos turėjimu, o su leidimu laikinai gyventi. Todėl buvimas Lietuvos Respublikoje turint nacionalinę vizą nėra prilyginamas nuolatiniam teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje.

6. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad priimtas Sprendimas yra formalus. Teismo vertinimu, Sprendimas priimtas laikantis pagrindinių taisyklių, kurių privaloma laikytis priimant tokį sprendimą. Ginčijamas Sprendimas iš esmės yra grindžiamas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aktų nuostatomis, jame nurodomos būtent tokio sprendimo priėmimo priežastys ir motyvai, nurodoma apskundimo tvarka, pasirašytas įgaliotų atstovų. Todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad Sprendimas grindžiamas formaliu aiškinimu. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, laikėsi jam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nustatytų viešojo administravimo principų, o pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti būtent tokio sprendimo priėmimo motyvus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, nereiškia, jog priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

7. Teismas, pasisakydamas dėl nepertraukiamo ir teisėto pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje, atkreipė dėmesį į labai reikšmingą šios bylos išsprendimui aplinkybę, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 13 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą, prašydamas nutraukti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą. Migracijos departamentas 2017 m. liepos 17 d. nutraukė prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą. Taigi, teismo vertinimu, pertraukas tarp leidimų laikinai gyventi išimtinai sąlygojo pareiškėjo valingi veiksmai, kuriuos jis atliko suvokdamas galimas kilti pasekmes ateityje, t. y. pareiškėjas savo laisva valia pasirinko būtent tokį elgesio modelį (nutraukti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą). Šiems pareiškėjo veiksmams niekaip negalėjo turėti įtakos tarp pareiškėjo ir atsakovo kilę teisminiai ginčai dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taigi pertrauką tarp leidimų laikinai gyventi sąlygojo būtent paties pareiškėjo elgesys, todėl nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad 2016 m. balandžio 12 d.–2018 m. vasario 13 d. laikotarpis neįskaitomas į jo teisėtą gyvenimą Lietuvos Respublikoje dėl ilgo bylinėjimosi proceso, tai būtina atsižvelgti bent į tai, jog nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 12 d. jis neturėjo leidimo laikinai gyventi dėl atsakovo kaltės, t. y. priimto neteisėto sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Teismo nuomone, net jeigu būtų pareiškėjo gyvenimas nurodytu 2018 m. vasario 13 d.–2019 m. rugsėjo 12 d. laikotarpiu pripažintas pareiškėjo teisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje, ši aplinkybė iš esmės nekeistų dabartinės situacijos, nes, kaip matyti, pareiškėjas leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., o paskui tik nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 12 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas vis vien netenkina vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimo pragyventi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus be pertraukos, nes skaičiuotinas nepertraukiamas laikotarpis sudarytų mažiau nei 5 metus nepertraukiamo ir teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog leidimas nuolat gyventi neišduotas ne dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusios dėl ilgų bylinėjimosi procesų, bet dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusių dėl to, kad pareiškėjas nutraukė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimą ir naują prašymą pateikė praėjus tik 7 mėnesiams.

9. Teismas taip pat pabrėžė, kad reikalavimai dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo įtvirtinti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje yra numatytos papildomos sąlygos dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, kurios nelaikomos savarankišku pagrindu išduoti leidimą nuolat gyventi. Be to, ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, bet ne pareiškėjo nurodoma nuostata. Pareiškėjo apeliavimas į tai, kad jis nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nagrinėjamos bylos kontekste neturi jokios lemiamos reikšmės priimto Sprendimo (ne) teisėtumui.

10. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatėmė iš pareiškėjo teisės kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Aplinkybė, kad atsisakyta pareiškėjui išduoti minėtą leidimą, savaime neužkerta kelio pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, turint jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galioja iki 2021 m. rugsėjo 12 d., todėl šio leidimo pagrindu pareiškėjas turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir ši jo teisė ginčijamu Sprendimu nėra paneigta. Pareiškėjui neatimta teisė pragyvenus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

11. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi, todėl patenkinti pareiškėjo skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Netenkinęs skundo, teismas atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Skundžiamas teismo sprendimas išimtinai yra grindžiamas atsakovo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas išsamiai ir visapusiškai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, iš esmės tik pakartojo atsakovo nustatytas faktines aplinkybes bei motyvus, išdėstytus ginčijamame Sprendime ir atsakovo atsiliepime į skundą. Teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Vien tik atsakovo argumentų dėl nustatytų faktinių aplinkybių perrašymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų nurodymas, neatlikus savarankiško bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo bei nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių teisinio kvalifikavimo, neatitinka proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Teismas nesigilino į ginčo esmę ir turinį, paviršutiniškai atlikdamas vertinimą, priėmė nepagrįstą sprendimą, kurį pareiškėjas, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisingą teismą, yra priverstas skųsti apeliaciniu skundu.

12.2. Teismas nurodė, kad pertraukas tarp leidimų laikinai gyventi išimtinai sąlygojo pareiškėjo valingi veiksmai, kuriuos jis atliko suvokdamas galimas kilti pasekmes ateityje, t. y. pareiškėjas savo laisva valia pasirinko nutraukti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą. Visgi tai konstatuodamas teismas nepaisė išsamių pareiškėjo ir jo atstovo paaiškinimų teismo posėdžio metu, nors buvo nurodyta, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas buvo priverstas pasirašyti minėtą „atsisakymą” kaip neva tai pareiškėjo valią išreiškiantį dokumentą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017, kuriuo konstatuota, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir įpareigodamas nagrinėti prašymą iš naujo, šio sprendimo įgyvendinimas pareiškėjo atžvilgiu tapo neįmanomas, kadangi:

1) bendrovė, kurios veiklos pagrindu pareiškėjas buvo kreipęsis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, negalėjo vykdyti veiklos, kadangi atitinkamai buvo panaikintas dokumentas ir bendrovės tuometiniam direktoriui;

2) pareiškėjas bylinėjimosi su atsakovu laikotarpiu nedirbo ir nevykdė veiklos, susijusios su bendrove, kurią atsakovas įvardijo kaip fiktyvią veiklą vykdančią (vėliau teismas vertino priešingai), taip pat ir tuo laikotarpiu neturėjo galiojančio dokumento, kadangi atsakovas nepagrįstai atsisakė pratęsti jo galiojimą. Bylinėjimosi proceso metu dėl atsakovo veiksmų žlugus verslo santykiams su kitais akcininkais, taip pat bendrovės vadovui po jo leidimo laikinai gyventi panaikinimo išvykus iš Lietuvos, pareiškėjas buvo priverstas gyventi iš santaupų.

Pareiškėjui dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo užkirsta galimybė grindžiant tos pačios bendrovės veikla (kuri dėl išvardytų veiksmų nevykdė veiklos) pateikti dokumentus ir pareiškėjui Migracijos departamento atstovė pasiūlė kreiptis į Migracijos departamentą pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo grindžiant jį kitos bendrovės veikla ir atsisakant pateikto prašymo dėl leidimo lakinai gyventi išdavimo, pagrįsto pirmosios bendrovės veikla. Tad šiuo atveju svarbu buvo įvertinti, dėl kokių priežasčių susiklostė esama situacija ir kas sąlygojo neva tai paties pareikėjo išreikštą valią atsisakyti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi.

Teismas to neatliko, o tai pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą, kadangi tai buvo esminė bylos aplinkybė, kurią pareiškėjas akcentavo tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu. Tai sąlygojo nepagrįsto ir neteisingo teismo sprendimo priėmimą.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai pažymi, kad:

13.1. Leidimų laikinai gyventi panaikinimas bendrovės vadovui ar akcininkams nesustabdo bendrovės veiklos. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (teisėtos veiklos) pagrindu, kaip bendrovės akcininkui, o ne darbo bendrovėje pagrindu. Bendrovės direktorius ar akcininkai, panaikinus jų leidimus laikinai gyventi, bendrovės veiklą gali toliau organizuoti ir kontroliuoti nuotolinėmis priemonėmis arba per atstovus. Migracijos departamento sprendimai neturėjo įtakos Bendrovės veiklos sustabdymui, pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

13.2. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis buvo priverstas atsisakyti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė tik po 7 mėnesių nuo 2018 m. vasario 13 d. prašymo nutraukti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą, kai prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo jis galėjo pateikti 2018 m. vasario 13 d. Manytina, kad toks pareiškėjo delsimas priklausė tik nuo pareiškėjo valios. Pats pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad UAB „Edgarma“ veiklos nevykdė, taigi jis neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto pagrindo. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą tokia aplinkybė (UAB „Edgarma“ nevykdo veiklos) sudaro pagrindą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Manytina, kad pareiškėjas, įvertinęs šią aplinkybę (kad jam gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi) pats priėmė sprendimą nutraukti prašymo nagrinėjimą, o apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjo teiginiai dėl bendrovės akcininkų ir direktoriaus yra tiesiog siekis pateisinti įmonės veiklos nevykdymą. Migracijos departamento Sprendime aiškiai konstatuota, kad leidimas nuolat gyventi neišduodamas ne dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusios dėl bylinėjimosi, o dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusios dėl to, kad pareiškėjas nutraukė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimą ir naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tik po 7 mėnesių. Pareiškėjas po 7 mėnesių pertraukos į Migracijos departamentą kreipėsi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos UAB „Kirako“ pagrindu. Akivaizdu, kad tai yra visiškai naujas ir savarankiškas (ne tęstinis) leidimo laikinai gyventi procesas. Vienas leidimo laikinai gyventi procesas pasibaigė dėl valingų pareiškėjo veiksmų, o kitas buvo pradėtas po ilgos (7 mėnesių) pertraukos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui neišduotas leidimas nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo bei Migracijos departamento įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje vertinama, ar pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nebuvo išduotas leidimas nuolat gyventi, pirmiausia pažymėtina, kad leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Todėl leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

18. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad ilgalaikis gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto juridinės struktūros analizė yra pagrindas konstatuoti, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus; 2) turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019).

19. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso suteikimu trečiųjų šalių piliečiams, yra suderintos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) nuostatomis (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 11 p.), todėl aiškinant minėtų Įstatymo nuostatų turinį, turi būti atžvelgiama į Direktyvos nuostatas. Direktyvos 6 konstatuojamoje dalyje, be kita ko, numatyta, kad pagrindinis kriterijus, jog būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė; gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Kaip pažymima Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 konstatuojamojoje dalyje, 5 metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Staatssecretaris van Justitie prieš M. S., C-502/10).

20. Ginčijamame Migracijos departamento Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas turėjo (turi) išduotus leidimus laikinai gyventi nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 12 d. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra. Tad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 11 d. neturėjo leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Migracijos departamente buvo priimtas 2020 m. gegužės 4 d.

21. Įvertinus minėtas aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, kurio pagrindu išduodamas leidimas nuolat gyventi. Nepaisant to, kad pareiškėjui nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. spalio 22 d., nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. liepos 6 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. spalio 3 d. buvo išduotos nacionalinės vizos, tačiau, kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, leidimo nuolat gyventi išdavimas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu siejamas ne su nacionalinės vizos turėjimu, o su būtent leidimu laikinai gyventi, dėl to buvimas Lietuvoje vizos pagrindu nesuteikia teisės gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl laiko tarpo tarp leidimų laikinai gyventi išdavimo yra kaltas Migracijos departamentas, kuris jam nepagrįstai neišdavė leidimų laikinai gyventi, tačiau pažymėtina, kad tai nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pareiškėjui Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

22. Taigi, įvertinus šios nutarties 20–21 punktuose išdėstytas aplinkybes šios nutarties 17–19 nurodytų teisės aktų ir teismų praktikos nuostatų kontekste, prieitina prie išvados, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Todėl ginčijamo Sprendimo nėra pagrindo naikinti. Nesant pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė