6216652077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P438-160/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01472-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gabija“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1466/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gabija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-240 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 2 420 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 262,22 Lt PVM delspinigių, pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuotus 16 058 Lt PVM ir 2 915,27 Lt PVM delspinigių, taip pat skyrė pareiškėjui 5 543 Lt PVM baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 69-288 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-240. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2011 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. S-139(7-339/2010) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 69-288.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. S-139(7-339/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 69-288 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-240.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas netaikė 50 – 90 procentų nuolaidų nuo klientams suteiktų paslaugų ir parduotų prekių. Patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių nepakanka tokiai išvadai patvirtinti. Nagrinėjamu atveju nebuvo Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nurodytų sąlygų mokesčio apskaičiavimui pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjas nurodė, kad, apskaičiuodamas jam mokesčius, mokesčių administratorius rėmėsi tik prielaidomis. Pareiškėjo vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ direktorius ir savininkas A. P. negalėjo konkrečiai paaiškinti nuolaidų sistemos taikymo, nes jis neturėjo pareigos domėtis nuolaidų sistemos įgyvendinimu, o patvirtinti nuolaidų taikymo taisykles buvo įpareigotas pareiškėjas. Visos nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo perduotas pareiškėjui ir jo administracijai. Pareiškėjo darbuotojai negalėjo žinoti specifinių nuolaidų sistemos taikymo aplinkybių, nes už jos taikymą pareiškėjo direktorės įsakymu buvo atsakinga tik pareiškėjo administratorė. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius taip pat nenustatė, jog pareiškėjas, sudarydamas ir vykdydamas sandorius su UAB „M. Foodmaster“, buvo nesąžiningas, todėl be pagrindo nepripažino jo teisės į atitinkamą PVM atskaitą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės atskaityti 2 277 Lt PVM pagal UAB „M. Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, nes buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad jo kontrahentas pardavimo PVM nuo ginčo ūkinių operacijų į biudžetą nesumokės. Ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų sąmoningai, t. y. buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus subjektus veiksmai. Pas pareiškėją perėjo dirbti iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai, jis ėmė veiklą vykdyti tose pačiose patalpose bei perėmė UAB „M.

Foodmaster“ įsiskolinimus. Tai patvirtina, kad pareiškėjas ūkinių operacijų sudarymo metu žinojo, kad UAB „M. Foodmaster“ apskaičiuoto pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas ir sąmoningas prisidėjimas prie mokesčių nemokėjimo, dėl ko jis negali būti laikoma sąžiningu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas mokesčius, į mokesčių deklaracijas taip pat įrašė neteisingus duomenis apie gautas pajamas, t. y. fiksavo tariamai taikytas klientams 50 ir 90 procentų nuolaidas, nors realiai jos nebuvo taikytos, todėl patikrinimo metu už 2009 m. kovo–rugpjūčio mėnesius pareiškėjo mokesčių bazė buvo apskaičiuota Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Fiksuodamas tariamas nuolaidas klientams, kurios realiai nebuvo taikomos, pareiškėjas į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, iškreipdamas tikruosius duomenis apie turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atsakovas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktas pareiškėjo vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009 m. kovo 27 d. sprendimas, kuriuo patvirtinta pareiškėjo valdomojoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema.

Tačiau UAB „Makrogrupė“ direktorius ir akcininkas A. P. negalėjo nurodyti kriterijų, kuriais remdamasis nusprendė taikyti 50 ir 90 procentų nuolaidas. 2009 m. balandžio 27 d. tarp atitinkamų viešojo maitinimo tinklo įmonių buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis dėl bendros nuolaidų kortelių bei dovanų kuponų sistemos įvedimo, tačiau šiame susitarime nebuvo patvirtinta nuolaidų kuponų pavyzdinė forma, todėl akivaizdu, kad visų tinklui priklausančių įmonių pasirašytoje bendradarbiavimo sutartyje dėl bendros nuolaidų sistemos nebuvo fiksuota jokių susitarimų dėl nuolaidų kuponų (50 – 90 procentų) įvedimo ar jų taikymo.

Nuolaidų kuponai su 90 procentų nuolaida buvo atspausdinti pagal 2009 m. liepos 15 d. UAB „GG7“ sukurtą maketą. Kortelės su 90 procentų nuolaida buvo atspausdintos tik vieną kartą ir toks maketas anksčiau nebuvo spausdintas. Nuolaidų kuponų su 50 procentų nuolaida UAB „GG7“ nėra gaminusi. Kas pagamino minėtuosius kuponus, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nenurodė. Apie tai, kad kuponai, suteikiantys teisę pasinaudoti 90 ar 50 procentų nuolaida, nebuvo realiai dalijami, galima spręsti ir iš pareiškėjo darbuotojų paaiškinimų.

Atsakovas nurodė, kad vietos mokesčių administratorius pareiškėjo pajamas padidino tariamai taikytų nuolaidų suma ir nustatė pajamų dalį, kuri nebuvo įtraukta į apskaitą. Nuo nustatytų nedeklaruotų 100 576 Lt pajamų buvo apskaičiuota 16 058 Lt PVM. Toks vertinimo būdas atitinka Taisyklių ir Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. kovo–balandžio mėnesiais atskaitė 2 276,60 Lt pirkimo PVM už prekes ir paslaugas pagal UAB „M. Foodmaster“ vardu išrašytas sąskaitas–faktūras. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „M. Foodmaster“ pateiktoje PVM deklaracijoje už 2009 m. kovo mėnesį deklaravo 117 564 Lt mokėtino PVM, tačiau jo į biudžetą nemokėjo, o nuo 2009 m. balandžio mėnesio minėta bendrovė neteikia PVM deklaracijų ir mokesčių administratoriaus iniciatyva 2009 m. rugpjūčio 13 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo piktnaudžiavimas sandoriais yra grindžiamas tuo, jog ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų ir sąmoningai, t. y. buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus ūkio subjektus (pareiškėją, UAB „Mambo Upės“, UAB „Mambo Big“, UAB „Mambo Taika“, UAB „Mambo Bravaria Šiauliai“ ir UAB „Mambo B. K.“), kurie tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą restoranų ir pagaminto valgio teikimo veiklą, veiksmai. Mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog tarp susijusių asmenų sudaryti sandoriai leido pareiškėjui ir kitoms naujai įsteigtoms grupės įmonėms tęsti UAB „M.

Foodmaster“ vykdytą veiklą, tačiau išvengti beveik 1 milijono litų mokėtino į biudžetą PVM. Tokiu būdu tarp susijusių asmenų sudarytais sandoriais pareiškėjas ir kiti UAB „M. Foodmaster“ vykdytai veiklai tęsti naujai įsteigti ūkio subjektai įgijo mokestinį pranašumą (mokestinę naudą), t. y. išvengė beveik 1 milijono litų mokestinės prievolės valstybei ir įgijo teisę dar kartą atskaityti pirkimo PVM už perduotas prekes, ir būtent šis mokestinis pranašumas buvo pagrindinis sandorių tikslas. Teismas nurodė, kad, siekiant paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, būtina įrodyti, kad jis piktnaudžiavo, įgijo mokestinį pranašumą ūkinėmis operacijomis ir kad šio mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas.

Nagrinėjamu atveju ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „M. Foodmaster“ buvo vykdytos sąmoningai, t. y. buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus ūkio subjektus, kurie tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą restoranų ir pagaminto valgio teikimo veiklą, veiksmai. Pas pareiškėją perėjo dirbti iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai; UAB „M. Foodmaster“ jai nuosavybės teise priklausantį mažos vertės restorano inventorių neatlygintinai perdavė pareiškėjui, pareiškėjo buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri pradėjo dirbti naujai įsteigtoje UAB „Makrofood“; pareiškėjas perėmė UAB „M.

Foodmaster“ įsiskolinimus tiekėjams, kurie gali užtikrinti veiklos tęstinumą. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę žinoti, kad pagal UAB „M. Foodmaster“ vardu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras už įsigytas prekes PVM nebus sumokėtas į biudžetą, tačiau vis tiek atliko atitinkamas ūkines operacijas, o tai įrodo jo nesąžiningumą. Mokesčių administratorius tokius pareiškėjo veiksmus pagrįstai įvertino kaip piktnaudžiavimą bei sąmoningą prisidėjimą prie mokesčių nemokėjimo. Net ir pripažinus, kad UAB „M.

Foodmaster“ susidūrė su finansiniais sunkumais, pareiškėjo ir su juo susijusių asmenų pasirinktas finansinių sunkumų šalinimo būdas piktnaudžiaujant sandoriais nėra pateisinamas. Teismas nurodė, kad, esant paminėtoms aplinkybėms, pagrįstai buvo nepripažinta pareiškėjo teisė į PVM atskaitą.

Teismas nurodė, kad, vertinant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio taikymo pagrįstumą pareiškėjo atveju, svarbu nustatyti, ar pareiškėjas įtraukė į apskaitą visas iš pirkėjų gautas pajamas. Šios aplinkybės nustatymas yra tiesiogiai susijęs su 90 ir 50 procentų nuolaidų taikymu. Byloje esantys įrodymai turi patvirtinti ne formalią tokių nuolaidų taikymo galimybę, bet realų jų taikymą klientams (pirkėjams). Teismas nurodė, kad per laikotarpį nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. bendra pareiškėjo įplaukų suma sudarė 299 135 Lt; pritaikyta nuolaidų – 117 627 Lt (39,32 procento bendros įplaukų sumos); 90 ir 50 procentų dydžio tariamos nuolaidos pritaikytos 100 576 Lt sumoje (85,50 procento bendros nuolaidų sumos).

Pagal pareiškėjo pateiktas programos „R-keeper“ tikrinamojo laikotarpio ataskaitas nustatyta, kad iš 7 301 nuolaidų taikymo atvejų 90 procentų dydžio tariama nuolaida taikyta 3 154 kartus, o 50 procentų tariama nuolaida pavadinimu „akcija“ – 1 223 kartus; iš viso – 4 377 kartus (59,95 procento visų atvejų). Per teismo posėdį liudytojomis apklaustos pareiškėjo direktorė O. I. ir administratorė D. K. parodė, kad, taikant nuolaidas, stalai nebuvo „uždaromi“ iš karto, o tik dienos pabaigoje, ir kad klientams buvo duodamas prečekis, o ne kasos kvitas.

Be to, remiantis pateiktų elektroninių kasos aparatų kontrolinių juostų ir čekių duomenimis; nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie stalų „neuždarymą“ ilgą laiko tarpą (nuo kelių iki keliolikos valandų), apie keliasdešimties patiekalų įtraukimą į vieną sąskaitą, apie tai, kad atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamas; taip pat darbuotojų patvirtinimais, kad nuolaidos buvo taikomos tik atsiskaitant grynaisiais pinigais, galima daryti išvadą, kad klientams ginčo nuolaidos realiai nebuvo taikomos, o jos buvo skirtos sumažinti traukiamas į apskaitą pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas.

Tokią išvadą sustiprina ir patikrinimo metu gauta informacija apie kitų Vilniuje maitinimo paslaugas restoranuose ir kavinėse teikiančių įmonių tuo pačiu laikotarpiu taikytas nuolaidas. Remiantis pateikta informacija, buvo nustatyta, kad pareiškėjo taikytos nuolaidos buvo gerokai didesnės. Teismas nurodė, kad viena iš pareiškėjo išskiriamų aplinkybių, patvirtinančių ginčo nuolaidų taikymo realumą, yra nuolaidų kuponų pavyzdžių buvimas, tačiau byloje vienareikšmiškai nėra nustatyta, ar pareiškėjas turėjo tokius nuolaidų kuponus.

Atlikus spausdinimo darbus dariusios bendrovės priešpriešinį patikrinimą, nustatyta, kad nuolaidų kuponai su 90 procentų nuolaida buvo atspausdinti pagal 2009 m. liepos 15 d. UAB „GG7“ sukurtą maketą, kortelėse jų galiojimo laikas nenurodytas. Operatyvaus patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad kortelės su 90 procentų nuolaida buvo atspausdintos tik vieną kartą ir toks maketas anksčiau nebuvo spausdintas. Nuolaidų kuponų su 50 procentų nuolaida UAB „GG7“ nėra gaminusi; kas pagamino minėtuosius kuponus, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nenurodė.

Pareiškėjo teiginiai, kad UAB „Makrofood“ visą laiką teikė nuolaidų kuponus ir juos gamino savo patalpose, nėra pagrįsti. Pareiškėjas taip pat teigė, kad dalis kuponų buvo perimta iš UAB „Ultrapramogos“, bet pagal kokius dokumentus tai buvo padaryta, nepaaiškino. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog 90 procentų ir 50 procentų nuolaidos pareiškėjo klientams realiai nebuvo taikomos. Taip pat pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas į tikrinamo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas, ir tai buvo pagrindas pagal Taisyklių 4.1 punktą pareiškėjo mokėtinus mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Mokesčių administratorius, padidinęs pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas jo tariamai taikytų nuolaidų suma, pagrįstai nustatė neįtrauktų į apskaitą pajamų dalį, nuo kurios papildomai apskaičiavo mokėtiną PVM.

II. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.

Pareiškėjas nurodė, kad neaišku, kaip aplinkybė, jog nuolaidos taikomos tik atsiskaitant grynaisiais pinigais, gali įrodyti, buvo taikomos nuolaidos ar ne. Toks apribojimas buvo įvestas siekiant išvengti papildomų išlaidų, nes, asmeniui atsiskaitant elektroniniu būdu, pareiškėjas patirdavo papildomų išlaidų dėl privalomo banko mokesčio. Todėl nuo pat pradžių buvo priimtas sprendimas 50 – 90 procentų nuolaidas pagal kuponus taikyti tik asmenims, atsiskaitantiems grynaisiais pinigais. Ši aplinkybė negali įrodyti nuolaidų sistemos taikymo fiktyvumo.

Pareiškėjas nurodė ir tai, kad faktinis stalų „neuždarymas“ ilgesnį laikotarpį susidarė dėl būtinybės kontroliuoti padavėjų darbą, nes 90 bei 50 procentų nuolaidos galėjo būti pritaikomos tik panaudojant administratorės, kuri ne visada būdavo salėje dėl kitų darbinių funkcijų atlikimo, kortelę. Taigi, administratorei dėl laiko stokos neturint galimybės atsiskaitymo su klientais metu pritaikyti nuolaidų, stalas buvo paliekamas atviras ir uždaromos iškart, jai turint galimybę tai padaryti bei su savo kortele apskaitoje užfiksuoti nuolaidas, kurios faktiškai klientams jau būdavo pritaikytos.

Pirkėjui atsiskaitant už maistą ir pateikiant padavėjai turimą nuolaidų kuponą, ši jam faktiškai pritaikydavo nuolaidą ir, atsiradus galimybei, administratorei pateikdavo iš klientų gautą kuponą bei pinigų sumą, o administratorė užfiksuodavo pritaikytą nuolaidą „R-keeper“ sistemoje. Lygiai taip pat yra paaiškinama ir aplinkybė dėl to, jog keliasdešimt patiekalų buvo įtraukiama į vieną sąskaitą. Pareiškėjas akcentavo, jog išvada, kad atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamas, yra klaidinga.

Norint gauti realią per tam tikrą dieną pritaikytų nuolaidų sumą, nuolaidos procento skaičiavimas turi būti atliktas nuo dienos apyvartos sumos. Pareiškėjas nurodo, kad jis nuo pat pradžių įvertino atitinkamo dydžio nuolaidų taikymo naudą. Įvesdamas 90 ir 50 procentų nuolaidas, jis iš anksto paskaičiavo, jog, vieną kartą žmogui apsilankius restorane ir gavus kuponą bei apsilankius kitą kartą, 50 procentų nuolaidos atveju žmogus realiai gauna 25 procentų nuolaidą, o 90 procentų nuolaidos atveju – 45 procentų nuolaidą.

Be to, 50 – 90 procentų nuolaidos nėra išskirtinis atvejis viešojo maitinimo srityje. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis pateikė visą nuolaidų taikymo sistemos sukūrimo bei įgyvendinimo dokumentaciją (vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009 m. kovo 27 d. sprendimą; pareiškėjo direktorės 2009 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 09-03-31/2, kuriuo patvirtintos nuolaidų kuponų taisyklės; nuolaidų kuponų taisykles; nuolaidų kuponų pavyzdžius), todėl neaišku, kokių dar įrodymų reikia jo pozicijos pagrįstumui patvirtinti.

Pareiškėjas teigė, kad nei viena iš ginčą nagrinėjusių institucijų neįvertino to, jog iš pradžių nuolaidų kuponai buvo gaminami paties pareiškėjo patalpose (UAB „Makrofood“) esančiu spausdintuvu ir tik įvertinus tai, kad spausdinimo kaštai nuolaidų kuponus gaminant patiems buvo per dideli, buvo nuspręsta kreiptis į profesionalią reklamos paslaugas teikiančią įmonę UAB „GG7“. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjo darbuotojų paaiškinimai nuo pat mokestinio patikrinimo ir ginčo pradžios patvirtino, jog 50 – 90 procentų nuolaidos buvo taikomos realiai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, neigdamas jo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „M. Foodmaster“ vardu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, neįrodė, jog jis buvo nesąžiningas, jog sandorių vienintelis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas. Šiuo atveju pareiškėjas iš sandorių gavo tiesioginę naudą, t. y. įsigijo maisto produktų, jam buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos, o jo kontrahentas nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius remiasi vienintele aplinkybe, jog pareiškėjas ir UAB „M.

Foodmaster“ yra susijusios įmonės. Tačiau joks įmonių sąsajumas negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, nes jis yra įvykdęs visas sąlygas teisei pasinaudoti PVM atskaita. Pareiškėjas nėra atsakingas už kito juridinio asmens prievolių vykdymą ir negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašė apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1466/2012 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog mokesčių administratorius pagrįstai nagrinėjamu atveju nepripažino pareiškėjo teisės į PVM atskaitą pagal UAB „M. Foodmaster“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Ultrapramogos“) vardu 2009 m. kovo – balandžio mėnesiais pareiškėjui išrašytas PVM sąskaitas–faktūras. Taip pat mokesčių administratorius pagrįstai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis) apskaičiavo pareiškėjui papildomą PVM nuo pareiškėjo 2009 m. kovo – rugpjūčio mėnesiais nedeklaruotų pajamų, kurių nebuvimą pareiškėjas grindė tariamai klientams taikytomis 90 ir 50 procentų nuolaidomis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, centrinio mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose yra išsamiai atskleistos bei įrodymais pagrįstos aplinkybės, sudariusios pagrindą apskaičiuoti pareiškėjui šiame mokestiniame ginče ginčijamas PVM sumas.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas, atlikdamas ginčo ūkines operacijas su UAB „M. Foodmaster“, sąmoningai prisidėjo prie mokesčių nemokėjimo, todėl šiuo atveju negali būti laikomas sąžiningu mokesčių mokėtoju, turinčiu teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas žinojo apie UAB „M. Foodmaster“ mokestinių prievolių nevykdymą ir ginčo sandoriais siekė sudaryti sąlygas pas save tęsti UAB „M. Foodmaster“ vykdytą veiklą, taip išvengiant UAB „M. Foodmaster“ turimo mokestinio įsiskolinimo mokėjimo ir kartu įgyjant teisę dar kartą atskaityti pirkimo PVM (nes UAB „M. Foodmaster“, įsigydama atitinkamas veiklai reikalingas prekes, vieną kartą teise į PVM atskaitą jau pasinaudojo). Mokestinio patikrinimo metu aiškiai nustatyta, kad buvo vykdomi UAB „M. Foodmaster“ verslo perkėlimo į kitus, tų pačių akcininkų naujai įsteigtus, ūkio subjektus, tarp kurių buvo ir pareiškėjas, veiksmai; pareiškėjas ėmė vykdyti veiklą tose pačiose UAB „M. Foodmaster“ patalpose, pas jį perėjo dirbti buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai; pareiškėjas perėmė iš UAB „M. Foodmaster“ restorano inventorių bei įsiskolinimus tiekėjams, susijusius su vykdoma veikla, tačiau nei pareiškėjas, nei kiti tos pačios įmonių grupės ūkio subjektai įsiskolinimo valstybės biudžetui neperėmė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nors pareiškėjas ir pateikė tam tikrus dokumentus (direktorės įsakymus, nuolaidų kuponų taisykles), numačiusius 90 ir 50 procentų nuolaidų taikymą jo valdomoje picerijoje, tačiau šie dokumentai tik formaliai įtvirtina nuolaidų taikymo galimybę, bet patys savaime dar nepatvirtina, jog atitinkamos nuolaidos realiai buvo taikomos. Šių dokumentų turinys yra gana glaustas ir abstraktus, o tuo tarpu, mokesčių administratoriui konkrečiai patikrinus minėtų nuolaidų taikymą, išryškėjo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, jog minėtos nuolaidos realiai taikomos nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog ginčo 90 ir 50 procentų nuolaidų taikymą pareiškėjas grindė savo akcininko UAB Makrogrupė“ 2009 m. kovo 27 d. sprendimu, tačiau mokesčių administratoriaus apklaustas šio akcininko vadovas negalėjo konkrečiau paaiškinti sumanytos nuolaidų sistemos bei konkrečių jos praktinio taikymo aplinkybių. Pareiškėjo darbuotojai, teikdami paaiškinimus mokesčių administratoriui bei parodymus pirmosios instancijos teismui, tiksliai ir nuosekliai nepaaiškino, kaip konkrečiai minėtos nuolaidos buvo taikomos pareiškėjo veikloje. Be to, nėra aišku, kas tiksliai pagamino pareiškėjo nurodytus nuolaidų kuponus, ir nenustatyta, kad jie būtų buvę realiai išdalinti ir surenkami iš klientų. Taip pat šiuo atveju yra reikšmingos patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, liudijančios klientų atsiskaitymų picerijoje metu buvusį didelį laiko tarpą tarp nefiskalinių ir fiskalinių kvitų suformavimo (t. y. picerijos klientai atsiskaitinėjo pagal pateiktą nefiskalinį kvitą, o fiskalinis kvitas su jame nurodyta nuolaida buvo formuojamas vėliau, klientui išėjus) bei tai, jog atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamų sumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, paminėtų aplinkybių visuma, kartu turint omenyje patikrinimo metu surinktą informaciją apie tai, jog kitų tame pačiame mieste maitinimo paslaugas restoranuose ir kavinėse tuo pačiu laikotarpiu teikusių įmonių taikytos nuolaidos buvo ženkliai mažesnės nei pareiškėjo, leidžia konstatuoti, jog ginčo 90 ir 50 procentų nuolaidų pareiškėjas realiai netaikė, ir tai buvo pagrindas mokesčių administratoriui, atlikus įvertinimą Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio pagrindu, priskaičiuoti papildomą PVM, susijusį su pareiškėjo nedeklaruotomis atitinkamomis pajamomis.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko atitinkamus įrodymus ir pagrindė pareiškėjui apskaičiuotą papildomą PVM ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus pateiktu pagrindimu, turėjo pateikti savo įrodymus, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus pateiktą pagrindimą ir įrodytų, kad pareiškėjas buvo sąžiningas ir turi teisę į PVM atskaitą pagal atitinkamas PVM sąskaitas–faktūras bei realiai taikė ginčo 90 ir 50 procentų nuolaidas savo klientams. Tačiau pareiškėjas to nepadarė ir įtikinamų mokesčių administratoriaus įrodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jam atsiranda prievolė sumokėti papildomai apskaičiuotas PVM bei su juo susijusias sumas. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

III. Pareiškėjas UAB „MamboGabija“ pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1466/2012. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo maitinimo įstaigose taikomų nuolaidų realumo. Pareiškėjas viso mokestinio ginčo metu, tiek ikiteisminėje, tiek teisminėje stadijoje, teikė įrodymus (2009 m. kovo 27 d. vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė" sprendimą, 2009 m. kovo 31 d. pareiškėjo direktorės įsakymą Nr. 09-03-31/2, pačią nuolaidų taikymo tvarką ir kt.) bei nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 50% ir 90% nuolaidų kuponai realiai buvo taikomi pareiškėjo veikloje ir tinkamai apskaitomi jo darbuotojų.

Buvo pateikti visi turimi įrodymai, pagrindžiantys tokios nuolaidos sistemos realų taikymą ir jos apskaitą, taip pat buvo apklausti liudytojai, žinantys apie nuolaidų sistemos taikymo aplinkybes (K. K., O. I., O. K., Z. B., M. E.), kurie patvirtino tokių nuolaidų taikymo realumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), atmesdamas visus šiuos įrodymus „kaip formalius“, sutiko su mokesčių administratoriaus iškelta prielaida, kad tokio nuolaidų taikymo neva nebuvo ir atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą.

Tačiau, anot pareiškėjo, LVAT 2012 m. balandžio 2 d. administracinėje byloje Nr. A556-1359/2012 sprendė identišką nagrinėjamam atvejui ginčą tarp atsakovo ir UAB „Mambo Ozo“. Minėtoje byloje LVAT konstatavo, kad „nustačius ūkinių operacijų skaičių (iš principo jis ir yra nurodytas) bei jų pobūdį, apimtis būtų galima apskaičiuoti, kokios išlaidos patirtos sukurti produktui ar paslaugai, koks tikėtinas apmokėjimas už sukurtas prekes (bendrine prasme) ir, ar gautas atlygis nėra mažesnis už patirtas sąnaudas. Jei atlygis mažesnis už sąnaudas - klaidinimas būtų akivaizdus.

Tai nebuvo aptarta. Bet iš esmės labiausiai teisiškai reikšminga, ar iš tikro buvo gauta didesnė apmokestintina pinigų suma nei deklaruota, kas iš mokesčių administratoriaus pusės nėra įrodyta." Anot pareiškėjo, įdėmiai išanalizavus LVAT analogiškoje byloje išdėstytus motyvus, matyti, jog LVAT šioje byloje suformulavo teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią, norint nustatyti, ar mokesčių mokėtojo veikloje buvo realus neapmokestintas pajamų gavimas, reikia apskaičiuoti, kiek realiai buvo atlikta ūkinių operacijų ir kiek už jas gauta pajamų.

Tačiau, pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju (administracinėje byloje Nr. A442-1446/2012) LVAT, spręsdamas ginčą, į suformuluotą teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklę neatsižvelgė ir net nekėlė klausimo apie tai, ar buvo apskaičiuotas realus atliktų ūkinių operacijų skaičius ir pajamos, gautos už jas, savo ruožtu pažymėjęs, jog: „paminėtų aplinkybių visuma (Pareiškėjo pateiktų dokumentų „formalumas"; apklaustų liudytojų paaaiškinimų „neišsamumas ir nenuoseklumas"; didelis laiko tarpas tarp nefiskalinių ir fiskalinių kvitų suformavimo; tai, jog atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamų sumą - aut. pastaba), kartu turint omenyje patikrinimo metu surinktą informaciją apie tai, jog kitų tame pačiame mieste maitinimo paslaugas restoranuose ir kavinėse tuo pačiu laikotarpiu teikusių įmonių taikytos nuolaidos buvo ženkliai mažesnės nei pareiškėjo, leidžia konstatuoti, jog ginčo 90 ir 50 procentų nuolaidų pareiškėjas realiai netaikė, ir tai buvo pagrindas mokesčių administratoriui, atlikus įvertinimą Mokesčių administravimo istatymo 70 straipsnio pagrindu, priskaičiuoti papildomą PVM, susijusi su pareiškėjo nedeklaruotomis atitinkamomis pajamomis“.

Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ginčų aplinkybės yra visiškai identiškos, nes tiek pareiškėjo, tiek UAB „Mambo Ozo" atžvilgiu buvo nagrinėjamos bylos dėl teisės į PVM atskaitą ir taikytų nuolaidų realumo, o teismų procesinių sprendimų motyvai ir patys sprendimai šiose nutartyse skiriasi, konstatuotina, jog yra suformuluota skirtinga LVAT praktika dėl identiškų faktinių aplinkybių.

2. Pareiškėjo teigimu, Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnis gali būti taikomas išimtinai tik tais atvejais, kai yra surinkti nenuginčijami įrodymai, pagrindžiantys Taisyklių 4 punkte nurodytų aplinkybių egzistavimą. Šiuo atveju Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir atsakovo surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių nepakanka tam, kad galima būtų padaryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjo klientams atitinkamos nuolaidos nebuvo taikomos, t. y. mokesčių administratorius nenustatė Taisyklių 4 punkte apibrėžtų faktu ir aplinkybių ir iš esmės pažeidė minėtų teisės normų nuostatas. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog LVAT neįsigilinęs į bylos esmę, nesant tam teisėto pagrindo, nepagrįstai pritaikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kai iš tikrųjų minėtoje analogiškoje byloje LVAT pasisakė, kad, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, buvo galima nustatyti, ar pareiškėjas iš tikrųjų neapskaitė dalies gautų pajamų, apskaičiuojant, kiek iš viso ūkiniu operacijų buvo atlikta ir pajamų už jas gauta. Pasak pareiškėjo, Kadangi LVAT, neatsižvelgęs į faktines nagrinėjamos aplinkybes ir tikrąją MAĮ 70 straipsnio teisinę prasmę, išaiškintą ankstesnėje analogiškoje byloje, tik nuosekliai atkartojo atsakovo, Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo klaidingai išdėstytus motyvus dėl minėto straipsnio taikymo, buvo padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas, kuris turėjo įtakos, priimant neteisėtą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1446/2012.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad jame nurodoma, jog procesą administracinėje byloje Nr. A442-1446/2012 prašoma atnaujinti, kadangi nagrinėjant šią bylą buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos kitoje analogiškoje administracinėje byloje, t. y. byloje Nr. A556-1359/2012.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys patvirtina, jog šiuo metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat buvo nagrinėjama analogiško pobūdžio byla Nr. A442-1984/2012 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Taika“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo. Šioje byloje (Nr. A442-1984/2012) ginčas taip pat buvo kilęs dėl paneigtos bendrovės teisės į PVM atskaitą bei mokesčių administratoriaus pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį pareiškėjui apskaičiuoto papildomo PVM ir su juo susijusių sumų. Byloje Nr. A442-1984/2012 pareiškėjas, inter alia, ginčijo mokesčių administratoriaus išvadą, jog jis savo klientams nesuteikinėjo jokių nuolaidų ir tokiu būdu išvengė papildomos mokesčių naštos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. birželio 28 d. nutartimi minėta byla Nr. A442-1984/2012 perduota nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegija, o prašymas sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją buvo grindžiamas tuo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamų aktualių klausimų sprendimas gali būti reikšmingas nuoseklios administracinių teismų praktikos formavimui analogiškose bylose.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys taip pat patvirtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A442-1984/2012 buvo baigta nagrinėti (galutinis procesinis sprendimas joje įsiteisėjo) 2012 m. lapkričio 12 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012). Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skundžiami vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai pripažintini iš esmės atitinkančiais teisės aktų reikalavimus, todėl laikytini teisėtais ir pagrįstais. Išplėstinė teisėjų kolegija inter alia pažymėjo, jog pareiškėjas UAB „Mambo Taika“ „ginčo sandorių sudarymo metu žinojo (turėjo žinoti), kad jo sumokėto pirkimo PVM pardavėjas (UAB „M. Foodmaster“) į valstybės biudžetą nesumokės, bet vis tiek dalyvavo į mokesčių vengimą įtrauktame sandoryje. Tokie UAB „Mambo Taika“ veiksmai eliminuoja jos, kaip apmokestinamojo asmens, teisę į aptariamo pirkimo PVM atskaitą“. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė ir tai, jog pareiškėjas, kaip apmokestinamasis asmuo, iš esmės nevykdė įstatyminės prievolės tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 78 str. 1 d. (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog vietos mokesčių administratorius pareiškėjo apmokestinamų pajamų dydį nustatė iš esmės UAB „Mambo Taika“ ginčo laikotarpiu apskaitytas ir deklaruotas pajamas padidindamas aptariamų 50 ir 90 proc. nuolaidų sumomis. Toks mokestinės prievolės nustatymo būdas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ir administracinėje byloje Nr. A442-1466/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą ir kurios teisinės bei faktinės aplinkybės iš esmės yra analogiškos administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012 vertintoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas. Nenustačius fakto, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A442-1466/2012 buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, konstatuotina, jog pareiškėjo UAB „Mambo Gabija“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gabija“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1466/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gabija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Stasys Gagys