2025-05-28 Nr. AB-9389-3-62-3-00500-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-140-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00500-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl neturtinės žalos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 12 000,00 Eur dydžio patirtos neturtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas iki visiško neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas, teikdamas teismui skundą, paaiškino, kad jis serga (duomenys neskelbtini) (toliau – ir liga). 2018 m. spalio 4 d. sveikatos apsaugos priežiūros specialistai nustatė pareiškėjui ligos gydymo režimą, paskirdami pareiškėjui vartoti vaistus (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ligos gydymui skirti vaistai). Ligos gydymo režimo pareiškėjas negali nutraukti – nutraukus ligos gydymo režimą, ligos gydymui skirti vaistai tampa neveiksmingi ir, nesilaikant nustatyto ligos gydymo režimo, tolimesnio vartojimo atveju gali kelti pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas įvardijo, kad 2024 m. vasario 3 d. – 2024 m. kovo 13 d. laikotarpiu, pareiškėjui atliekant bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjime (toliau – ir laisvės atėmimo vietos įstaiga), laisvės atėmimo vietos įstaiga neaprūpino pareiškėjo ligos gydymui skirtais vaistais. Neturėdamas ligai gydyti skirtų vaistų, 2024 m. kovo 1 d. bei 2024 m. kovo 4 d. pareiškėjas kreipėsi į laisvės atėmimo vietos įstaigos pareigūnus su prašymais suteikti skubią sveikatos apsaugos priežiūros specialistų pagalbą. 2024 m. kovo 4 d. laisvės atėmimo vietos įstaigos pareigūnai, raštu atsakydami pareiškėjui į jo pateiktus prašymus, tik įvardijo, kad 2024 m. vasario 28 d. laisvės atėmimo vietos įstaiga suteikė pareiškėjui gydytojo konsultaciją dėl ligos gydymo, tačiau konsultacijos metu sveikatos priežiūros specialistams apie poreikį išduoti ligos gydymui skirtus vaistus pareiškėjas nepranešė. 2024 m. kovo 4 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į laisvės atėmimo vietos įstaigos pareigūnus su prašymu išduoti pareiškėjui ligai gydyti skirtus vaistus, tačiau ligos gydymui skirtų vaistų laisvės atėmimo vietos įstaigos pareigūnai neišdavė. 2024 m. kovo 13 d., laisvės atėmimo vietos pareigūnams atnešus ligos gydymui skirtus vaistus, minėtų vaistų pareiškėjas, atsižvelgdamas į nutrauktą ligos gydymo režimą ir vaistų sukeliamą poveikį, atsisakė.

3. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad, laiku nesuteikdama pareiškėjui ligos gydymui skirtų vaistų, laisvės atėmimo vietos įstaiga neužtikrino tinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų. Neužtikrindama ligos gydymo režimo ir nesuteikdama pareiškėjui ligos gydymui skirtų vaistų, laisvės atėmimo vietos įstaiga sukėlė pareiškėjui fizinius nepatogumus, diskomfortą, sveikatos pablogėjimą bei dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga neturi kvalifikuoto psichiatro, (duomenys neskelbtini) ir (ar) kitos profesijos kvalifikuoto medicinos darbuotojo. Be išankstinės registracijos laisvės atėmimo vietos įstaigos sveikatos priežiūros specialistai neteikia sveikatos priežiūros paslaugų. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos pareigūnai ne pirmą sykį neišduoda asmenims reikalingų vaistų.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba, teikdama atsiliepimą į skundą, prašė teismo atmesti pareiškėjo skundą. Tarnyba laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

4. Tarnyba, teikdama teismui atsiliepimą į skundą, paaiškino, kad pareiškėjas atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje, uždaro tipo bausmės atlikimo vietos kamerų tipo patalpoje. 2023 m. lapkričio 6 d. sveikatos priežiūros specialistai trijų mėnesių laikotarpiui išdavė pareiškėjui ligos gydymui skirtus vaistus (pareiškėjui išduotų ligos gydymui skirtų vaistų turėjo užtekti iki 2024 m. vasario 3 d.). 2024 m. sausio 18 d. sveikatos priežiūros specialistas išrašė pareiškėjui vieno mėnesio laikotarpiui skirtą ligos gydymui skirtų vaistų receptą (pareiškėjui išrašytų ligos gydymui skirtų vaistų turėjo užtekti iki 2024 m. vasario 29 d.), o 2024 m. vasario 29 d.

– trijų mėnesių laikotarpiui skirtą ligos gydymui skirtų vaistų receptą. Pareiškėjo ligos gydymui skirti vaistai visuomet buvo pristatomi į laisvės atėmimo vietos įstaigos pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių. 2024 m. vasario 9 d. ir 2024 m. vasario 28 d. laisvės atėmimo vietos įstaigos sveikatos apsaugos priežiūros specialistai suteikė pareiškėjui konsultacijas, tačiau apie aplinkybę, kad jis neturi ligos gydymui skirtų vaistų, pareiškėjas neinformavo nei savo gydytojo, nei bendrosios praktikos slaugytojos. 2024 m. kovo 1 d. ir 2024 m. kovo 4 d. pareiškėjo pateiktų prašymų, minimų pareiškėjo skunde ir susijusių su ligos gydymui skirtų vaistų išdavimu, Tarnyba negavo.

Tarnyba įvardijo, kad tik 2024 m. kovo 12 d. pareiškėjas kreipėsi į laisvės atėmimo vietos pareigūnus dėl ligos gydymui skirtų vaistų išdavimo. 2024 m. kovo 13 d. laisvės atėmimo vietos įstaigos bendrosios praktikos slaugytoja mėgino išduoti pareiškėjui ligos gydymui skirtus vaistus, tačiau minėtų vaistų pareiškėjas atsisakė. Atsisakydamas priimti minėtus vaistus, pareiškėjas piktai nurodė slaugytojai, kad sveikatos apsaugos priežiūros specialistai privalo patys žinoti apie pareiškėjui paskirtą ligos gydymo režimą ir pasirūpinti pareiškėju. 2024 m. kovo 14 d. pareiškėjas pateikė Tarnybai skundą dėl negautų ligos gydymui skirtų vaistų. 2024 m kovo 18 d.

Tarnyba pateikė pareiškėjui atsakymą į pareiškėjo skundą. Tą pačią dieną sveikatos apsaugos priežiūros specialistas suteikė pareiškėjui planinę konsultaciją. Įvardytos konsultacijos metu pareiškėjas informavo sveikatos apsaugos priežiūros specialistą apie aplinkybę, kad maždaug vieno mėnesio laikotarpį jis nevartojo ligos gydymui skirtų vaistų. Sveikatos apsaugos priežiūros specialistas nukreipė pareiškėją gydytojo-(duomenys neskelbtini) konsultacijai. 2024 m. kovo 28 d., įvertinęs pareiškėjo sveikatos būklę, gydytojas-(duomenys neskelbtini) nustatė pareiškėjui naują ligos gydymo režimą ir paskyrė pareiškėjui naujus ligos gydymui skirtus vaistus.

5. Tarnyba laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas turi pareigą pats rūpintis savo sveikata ir laiku kreiptis į sveikatos priežiūros skyriaus darbuotojus dėl reikalingų medicininių paslaugų ir (ar) vaistų suteikimo. Tik pareiškėjas geriausiai žino, kiek ir kokių vaistų jis turi, ir iki kada turimų vaistų jam gali užtekti. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad sveikatos apsaugos priežiūros specialistai išduoda pareiškėjui ligos gydymui skirtus vaistus nuo 2020 m. rugsėjo 11 d. Minėtų vaistų išdavimo tvarką pareiškėjas neabejotinai žinojo. Praeityje tokio tipo problemos iškilusios nebuvo, ligos gydymui skirtus vaistus laiku pareiškėjas ateidavo pasiimti pats. Tarnyba pastebėjo, kad kiekvieną vakarą uždarojo tipo kamerose esantiems nuteistiesiems bendrosios praktikos slaugytoja išdalindavo vaistus, todėl pareiškėjas turėjo realią galimybę kreiptis į bendrosios praktikos slaugytoją dėl ligos gydymui skirtų vaistų išdavimo. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietoje bausmę atlieka apie šimtas trisdešimt nuteistųjų asmenų, kuriems yra skirtas (duomenys neskelbtini) gydymas. Laisvės atėmimo vietos įstaigos sveikatos priežiūros specialistai negali prižiūrėti visų nuteistųjų ir (ar) suimtųjų kada kuriam pacientui reikia išrašyti ir išduoti vaistus.

II. 6. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai, priimdami 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 200,00 Eur dydžio patirtos neturtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už pareiškėjui priteistą patirtos neturtinės žalos atlyginimą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę laisvės atėmimo vietos uždaro tipo bausmės atlikimo vietos kamerų tipo patalpoje. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad administracinėje byloje nekilo ginčas dėl aplinkybių, jog pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), ir sveikatos apsaugos priežiūros specialistai skyrė pareiškėjui (duomenys neskelbtini). 2023 m. lapkričio 6 d. sveikatos apsaugos priežiūros specialistai išdavė pareiškėjui ligos gydymui skirtus vaistus trijų mėnesių laikotarpiui (ligos gydymui skirtų vaistų pareiškėjui turėjo užtekti iki 2024 m. vasario 3 d.). Pareiškėjas, būdamas uždaro tipo bausmės atlikimo vietos kamerų tipo patalpoje, neturėjo teisės turėti su savimi ligos gydymui skirtų vaistų, ir kiekvieną vakarą uždarojo tipo bausmės atlikimo vietos kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems sveikatos apsaugos priežiūros specialistų skirtus vaistus dalindavo laisvės atėmimo vietos įstaigos bendrosios praktikos slaugytoja. 2024 m. vasario 3 d. – 2024 m. kovo 13 d. laikotarpiu ligos gydymui skirtų vaistų pareiškėjas negavo (neturėjo).

8. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad uždaro tipo bausmės atlikimo vietos kameroje laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys turi teisę gauti sveikatos apsaugos priežiūros paslaugas. Laisvės atėmimo vietos įstaigos sveikatos apsaugos priežiūros specialistai privalo visuomet stebėti (duomenys neskelbtini) sergančius nuteistuosius bei (ar) suimtuosius, ir, atsižvelgdami į minėtiems asmenims skirtų vaistų veiksmingumą ir nepageidaujamą poveikį, užtikrinti tinkamą bei nepertraukiamą minėtų asmenų gydymą. Sveikatos apsaugos priežiūros specialistai mato pareiškėjui diagnozuotas ligas ir jam skirtų vaistų terminą.

9. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad 2024 m. vasario 9 d., suteiktos konsultacijos metu, sveikatos apsaugos priežiūros specialistas galėjo ir privalėjo matyti pareiškėjui diagnozuotas ligas bei skirtus vaistus, ir įvertinti grėsmę dėl ligos gydymo režimo nepertraukiamumo. Vien aplinkybė, kad 2024 m. vasario 9 d., konsultacijos metu, pareiškėjas neinformavo sveikatos apsaugos priežiūros specialisto apie tai, jog jis neturi ligos gydymui skirtų vaistų, nepaneigia atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjo, sergančio (duomenys neskelbtini), tinkamą bei nepertraukiamą gydymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pastebėjo, kad, priešingai nei teigė Tarnyba, 2024 m. kovo 4 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į laisvės atėmimo vietos įstaigą su prašymu pratęsti ligos gydymui skirtų vaistų išdavimą. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga nepakankamai atidžiai ir rūpestingai stebėjo pareiškėjo, sergančio (duomenys neskelbtini), gydymo eigą, tinkamai neužtikrino pareiškėjo ligos gydymo režimo nepertraukiamumo ir tokiais veiksmais pažeidė pareiškėjo teisę gauti tinkamą ambulatorinę priežiūrą ir nepertraukiamą gydymą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

10. Spręsdamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių netinkamų kalinimo įstaigų neteisėtų veiksmų sukeltą poveikį pareiškėjo sveikatai, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog laisvės atėmimo vietos įstaiga laiku nesuteikė pareiškėjui sveikatos apsaugos priežiūros specialistų konsultacijų. Atsižvelgdamas į laisvės atėmimo vietos įstaigos atlikto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę, pareiškėjo sveikatos būklę, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas priteisti pareiškėjui patirtos neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

III. 11. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba, teikdama apeliacinį skundą, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 200, 00 Eur dydžio patirtos neturtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už pareiškėjui priteistą patirtos neturtinės žalos atlyginimą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tarnyba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

12. Tarnyba, teikdama apeliacinį skundą, teigia, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – nepakankamai rūpestingai stebėjo pareiškėjo ligos gydymo režimo eigą ir tinkamai neužtikrino pareiškėjo teisės gauti tinkamą ambulatorinę priežiūrą ir nepertraukiamą gydymą. Tarnyba akcentuoja, kad 2024 m. sausio 18 d., teikdamas pareiškėjui konsultaciją, sveikatos apsaugos priežiūros specialistas vieno mėnesio laikotarpiui išrašė pareiškėjui ligos gydymui skirtus vaistus. 2024 m. sausio 29 d. minėti vaistai buvo pristatyti į laisvės atėmimo vietos įstaigos pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių. Tarnyba pažymi, kad sveikatos apsaugos priežiūros specialistai išduoda pareiškėjui ligos gydymui skirtus vaistus nuo 2020 m. rugsėjo 11 d., ir pareiškėjas visuomet laiku ateidavo pasiimti ligos gydymui skirtų vaistų. Pareiškėjas pats žinojo apie būtinybę laikytis griežto ir nepertraukiamo ligos gydymo režimo. Jeigu 2024 m. vasario 3 d. pareiškėjas būtų kreipęsis į sveikatos apsaugos priežiūros specialistus, sveikatos apsaugos priežiūros specialistai būtų nedelsiant išdavę pareiškėjui ligos gydymui skirtus vaistus. Taip pat Tarnyba cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu, ir nurodo, kad, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo patirtą neturtinę žalą, pareiškėjas turi pareigą įrodyti aplinkybę, jog neturtinė žala kilo dėl laisvės atėmimo vietos įstaigos atliktų neteisėtų veiksmų, ir pateikti teismui patirtą neturtinę žalą bei jos dydį patvirtinančius konkrečius įrodymus.

13. Pareiškėjas R. B., teikdamas apeliacinį skundą, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 12 000 Eur dydžio patirtos neturtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas iki visiško neturtinės žalos atlyginimo pilna apimtimi. Pareiškėjas teigia, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo patirtos neturtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas iki visiško neturtinės žalos atlyginimo pilna apimtimi.

14. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, teigia, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neįvertino laisvės atėmimo vietos įstaigos atliktų neteisėtų veiksmų ir nutraukto ligos gydymo režimo pasekmių įtakos pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas įvardija, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga, neišduodama pareiškėjui ligos gydymui skirtų vaistų, atliko neteisėtus veiksmus ir sukėlė pareiškėjui daug nepatogumų, nerimą, stresą. Pareiškėjas nurodo, kad sveikatos apsaugos priežiūros specialistas reguliariai apžiūri nuteistuosius tik eilės tvarka, vieną kartą per savaitę. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas neturėjo galimybės kreiptis į laisvės atėmimo vietos įstaigos sveikatos apsaugos priežiūros specialistą-psichiatrą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. B. prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

16. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nurodė, kad ginčo laikotarpiu, pareiškėjui atliekant bausmę laisvės atėmimo vietoje, laisvės atėmimo vietos įstaiga atliko neteisėtus veiksmus – neaprūpino pareiškėjo ligos gydymui skirtais vaistais, ir taip sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą.

17. Išnagrinėjęs administracinės bylos įrodymus bei proceso šalių argumentus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietos įstaiga nepakankamai rūpestingai stebėjo pareiškėjo ligos gydymo eigą ir tinkamai neužtikrino pareiškėjo ligos gydymo režimo nepertraukiamumo. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga atliko neteisėtus veiksmus ir sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į procesų šalių pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 200,00 Eur dydžio patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

18. Tarnyba ir pareiškėjas, nesutikdami su skundžiamu pirmosios instancijos teismu sprendimu, pateikė teismui apeliacinius skundus.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio nuostatos. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Administracinėje byloje nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių turi būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir nėra nustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėja administracinę bylą neperžengdama Tarnybos ir pareiškėjo apeliacinių skundų ribų.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne sykį akcentavęs, kad administracinės bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka yra ne pakartotinis administracinės bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis administracinėje byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tik ta apimtimi, kuria administracinė byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; kt.).

22. Tarnyba, teikdama apeliacinį skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinės bylos įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog laisvės atėmimo vietos įstaiga atliko neteisėtus veiksmus – neužtikrino pareiškėjo teisės gauti tinkamą ambulatorinę priežiūrą ir nepertraukiamą gydymą.

23. Įrodymų vertinimo taisykles nustato ABTĮ 56 straipsnio nuostatos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, nustatęs administracinės bylos nagrinėjimui teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas vertina surinktų įrodymų pakankamumą, jų nuoseklumą, galimus tarpusavio prieštaravimus, logiškumą, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybes, įrodymų šaltinių patikimumą. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, yra grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis teismo įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta teismo išvada, atliekama iš surinktų įrodymų, kai yra išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Administracinės bylos nagrinėjimo proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo nesaisto ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad administracinėje byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo. Teismas sprendžia dėl administracinėje byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, bei vertina, ar tarp administracinės bylos įrodymų nėra tarpusavio prieštaravimų. Vertindamas administracinės bylos įrodymus, teismas vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

25. Priimdamas sprendimą, teismas vadovaujasi ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

26. Įvertinusi administracinės bylos įrodymų visumą, proceso šalių argumentus bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai sprendė, jog laisvės atėmimo vietos įstaiga atliko neteisėtus veiksmus.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, kildino patirtą neturtinę žalą iš laisvės atėmimo vietos įstaigos veiksmų, susijusių su pareiškėjo ligos gydymui skirtų vaistų išdavimu.

28. Arešto ir laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų asmens sveikatos priežiūros teikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 90 straipsnio nuostatos. BVK 90 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos arešto ir laisvės atėmimo bausmes uždaro ir pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietose atliekantiems nuteistiesiems, taip pat atviro tipo bausmės atlikimo vietose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytą drausminę nuobaudą, teikiamos sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka. BVK 90 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos valstybės, savivaldybių arba privačiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiamos užtikrinant šio straipsnio 1 dalyje nurodytų nuteistųjų apsaugą.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nuteistieji asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti laisvės atėmimo vietos sveikatos apsaugos priežiūros tarnybos teikiamą medicinos pagalbą. Nuteistiesiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos gauti prieinamą medicinos pagalbą, inter alia (be kita ko) gauti ir vartoti jiems paskirtus vaistus bei kitus vaistinius preparatus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-382-789/2023; kt.).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad, kreipdamasis į teismą su reikalavimu priteisti jo naudai iš atsakovo patirtą neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nuteistasis yra saistomas pareigos nurodyti aplinkybes, apibūdinančias reikšmingas kalinimo sąlygas. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos įstaigai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. TA-82-556-2024; kt.).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini) ir atlieka bausmę laisvės atėmimo vietos uždaro tipo bausmės atlikimo vietos kamerų tipo patalpoje. Taip pat proceso šalys neginčijo aplinkybių, kad iki ginčo laikotarpio pareiškėjas nuolatos bei nepertraukiamai vartojo ligos gydymui skirtus vaistus ir nustatytu laiku kreipdavosi į sveikatos apsaugos priežiūros specialistus dėl vaistų išdavimo.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nurodė, o atsakovas neginčijo, jog ginčo laikotarpiu – nuo 2024 m. vasario 3 d. iki 2024 m. kovo 13 d. – pareiškėjas negavo ir neturėjo ligos gydymui skirtų vaistų. Aiškių duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietos įstaiga sudarė galimybes pareiškėjui uždaro tipo bausmės atlikimo vietos kamerų tipo patalpoje turėti su savimi ir vartoti ligos gydymui skirtus vaistus, nėra. Atsakovas, teikdamas procesinius dokumentus, paaiškino, kad kiekvieną vakarą nuteistiesiems, atliekantiems bausmę uždaro tipo bausmės atlikimo vietos kamerų tipo patalpose, vaistus dalindavo bendrosios praktikos slaugytoja.

33. Pareiškėjas, teikdamas teismui skundą, nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis kelis sykius tiek žodžiu, tiek raštu kreipėsi į laisvės atėmimo vietos įstaigos pareigūnus su prašymais išduoti jam ligos gydymui skirtus vaistus, tačiau minėtų pareiškėjo prašymų pareigūnai nepaisė. Atsakovas šių paaiškinimų nepaneigė įrodymais. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo abejoti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į laisvės atėmimo vietos įstaigos pareigūnus su prašymais išduoti jam ligos gydymui skirtus vaistus, tačiau jų per tam tikrą laikotarpį negavo.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog laisvės atėmimo vietos įstaiga pažeidė pareiškėjo teisę gauti tinkamą medicinos pagalbą ir neužtikrino tinkamo bei nepertraukiamo pareiškėjo ligos gydymo režimo. Atsakovo teiginiai, kad 2024 m. sausio 18 d. sveikatos apsaugos priežiūros specialistas išrašė pareiškėjui ligos gydymui skirtų vaistų receptą ir kad 2024 m. sausio 29 d. minėti vaistai buvo pristatyti į laisvės atėmimo vietos įstaigos pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktų išvadų.

35. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, teigia, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti jo naudai iš atsakovo 12 000 Eur dydžio patirtos neturtinės žalos atlyginimą pilna apimtimi.

36. Asmens patirtos neturtinės žalos atlyginimo sąlygas bei tvarką reglamentuoja CK 6.250 straipsnio nuostatos. CK 2.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti ir (ar) sušvelninti asmens patirtus neturtinius praradimus ir neigiamus padarinius, suteikiant asmeniui galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais arba pakeičiant asmens prarastas vertybes kitais asmeniui vertingais dalykais, ir taip siekti atkurti pažeistų asmens teisių pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; kt.).

38. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinės žalos prigimtis lemia minėtos žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinė žala yra glaudžiai susijusi su asmens fizinio ar dvasinio pobūdžio neigiamais išgyvenimais, kurių buvimo pagrįsti tiesioginiais įrodymais asmuo praktiškai negali. Dėl šios priežasties ginčo dėl asmens patirtos neturtinės žalos nagrinėjimo metu negali būti taikomi įprasti įrodymų konkretumo standartai. Asmeniui siekiant įrodyti patirtą neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. aplinkybės, kurios sudaro logišką pagrindą teigti, jog egzistuoja materialiojo teisinio pobūdžio faktas – asmuo patyrė neturtinę žalą. Asmeniui įrodžius aplinkybes, neabejotinai darančias neigiamą poveikį asmeniui, teismas gali konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-32-502/2025; kt.).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, įprastai patiria neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-87-602/2025; kt.).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens patirtos neturtinės žalos dydis yra nustatomas teismo pagal administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad neturtinės žalos dydį nustato teismas, o minėtą žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių aplinkybių, reikšmingų minėtos žalos dydžiui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-237-415/2018; kt.).

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tik abstrakčiai įvardijo patirtos neturtinės žalos pobūdį ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių konkrečius laisvės atėmimo vietos įstaigos atliktų veiksmų padarinius pareiškėjo emocinei ir (ar) fizinei gerovei. Teisėjų kolegija pastebi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į sveikatos apsaugos priežiūros specialistą-psichologą. Administracinėje byloje nėra nustatyti kiti laisvės atėmimo vietos įstaigos atlikti teisės aktų pažeidimai, taip pat nenustatyta, jog, atlikdama teisės pažeidimą, laisvės atėmimo vietos įstaiga siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir (ar) sudaryti nežmoniškas kalinimo sąlygas. Įvertinusi laisvės atėmimo vietos įstaigos atliktą teisės pažeidimą, jo mastą ir trukmę (39 kalendorinių dienų laikotarpį pareiškėjas negalėjo vartoti ligos gydymui skirtų vaistų), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir atsižvelgusi į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį – 200 Eur.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei objektyviai išsiaiškino administracinės bylos nagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Tarnybos ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu bei teisėtumu. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta Tarnybos ir pareiškėjo apeliacinius skundus ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybę atstovaujančios Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan