2018-11-28 Nr. AB-22020-3-61-3-02185-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1440-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00918-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 25.8; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2016 m. gegužės 4 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. 3R-187(AG-134/01-2016); 2) panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir atsakovas, Centras) 2016 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-543 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Centrą nagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 10 d. pakartotinę parašką dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo, esant naujoms aplinkybėms.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad dar 2013 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Centrą su prašymu pripažinti Varšuvos vyriausiojoje aukštojoje prekybos mokykloje Szkola Glowna Hadlowa w Warszawie (toliau – ir Mokykla, SGHW) įgytą kvalifikaciją. Atsakovas 2013 lapkričio 27 d. priėmė pažymą Nr. KV2-847 „Dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo“ (toliau – ir Pažyma), kuria pareiškėjo Varšuvos vyriausiojoje aukštojoje prekybos mokykloje įgytos kvalifikacijos nepripažino lygiaverte nei vienai Lietuvoje teikiamai aukštojo mokslo kvalifikacijai. Nesutikdamas su priimta Pažyma, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo apeliacinę komisiją (toliau – ir Apeliacinė komisija), tačiau pareiškėjo skundas nebuvo patenkintas. Paaiškino, kad Apeliacinės komisijos priimto sprendimo neskundė, nes tikėjosi, jog gavęs papildomus aukštosios mokyklos paaiškinimus Centras pakartotinai nagrinės pareiškėjo prašymą pripažinti kvalifikaciją.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad Mokyklos rektorius T. S. 2016 m. vasario 12 d. pateikė jam raštą (toliau – ir Raštas), kuriame buvo nurodyta, kad Varšuvos vyriausioji aukštoji prekybos mokykla priėmė pareiškėją į diplominių studijų VI-ą semestrą ir įskaitė pareiškėjo Lietuvos Respublikoje studijuotus dalykus su sąlyga, kad pareiškėjas Mokykloje turės pabaigti papildomus studijų dalykus – buhalterinę apskaitą ir filosofiją.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, Raštas patvirtino, kad paaiškėjo naujos aplinkybės, todėl 2016 m. kovo 10 d. pakartotinai buvo pateikta paraiška dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo (toliau – ir 2016 m. paraiška). Tačiau, Centras Sprendimu atsisakė nagrinėti 2016 m. paraišką, nurodydamas, kad kartu su 2016 m. paraiška nebuvo pateikta naujų aplinkybių ir papildomų argumentų, kurie galėtų paneigti anksčiau priimtą sprendimą bei sudaryti pagrindą pakartotinai nagrinėti paraišką.

5. Pareiškėjas nesutiko ir su Komisijos sprendimu, pabrėždamas, kad Raštas laikytinas nauja aplinkybe. Anot pareiškėjo, Komisija neatskleidė nagrinėto ginčo esmės, netinkamai apibrėžė ginčo dalyką, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pabrėždamas, kad Centras pažeidė gero administravimo principą, nes nebendradarbiavo su pareiškėju, neteikė jam informacijos dėl reikalingų papildomai pateikti dokumentų. Centras taip pat paneigė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą principą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nes nesiėmė aktyvių veiksmų (neinformavo pareiškėjo dėl papildomų dokumentų pateikimo, nesikreipė į Mokyklą dėl papildomos informacijos), kad pareiškėjo užsienio kvalifikacija būtų pripažinta Lietuvoje.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas iš esmės esant vienodoms kvalifikacijų įgijimo aplinkybėms yra priėmęs priešingus sprendimus – pilietės R. R. kvalifikacija, įgyta Mokykloje, atsakovo buvo pripažinta.

7. Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

8. Atsiliepime nurodė, kad 2016 m. kovo 10 d. buvo gauta nauja pareiškėjo paraiška dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo, kuria buvo pakartotinai prašoma užsienio kvalifikacijos pripažinimo. Kartu su 2016 m. paraiška pareiškėjas pateikė Mokyklos 2016 m. vasario 12 d. išduotus dokumentus, kuriuos įvardino kaip naujas aplinkybes, nes jos Studijų kokybės vertinimo centrui nebuvo anksčiau žinomos ir kurios esą sudarė pagrindą suabejoti Centro 2013 m. sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

9. Atsakovas nurodė, kad Centras, detaliai išnagrinėjęs gautus dokumentus ir vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, nusprendė, kad kartu su 2016 m. paraiška pareiškėjo pateikti dokumentai neliudijo naujų aplinkybių ir (ar) papildomų argumentų, kurie būtų galėję paneigti Centro 2013 m. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei būtų sudarę pagrindą pakartotinai nagrinėti paraišką dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo, todėl pakartotinai šios paraiškos nenagrinėjo.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas Centrui ne vieną kartą teikė prieštaringo turinio informaciją, todėl pateiktą informaciją laikė nepatikima. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas 2016 m. Mokyklos dokumentų vertimas nebuvo tinkamai patvirtintas, buvo klaidingas ir atliktas tendencingai.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Rašte pateikta informacija, jog tai, kad 1992–1995 m. studijuoti dalykai atitinka Mokyklos studijų programą, Centrui buvo žinoma ir anksčiau, nes pareiškėjui išduotas diplomas ir Išklausytų dalykų išrašas Wypis zrealizowanych przedmiotow (toliau – ir Išrašas) liudijo Mokyklos įgyvendintą studijų programą ir įgytą kvalifikaciją, taip pat studijuotus dalykus, įskaitant ir nurodytus Mokyklos 2016 m. dokumentuose, t. y. filosofiją ir apskaitą. Anot atsakovo, ši informacija nepaneigė nustatytos faktinės aplinkybės, kad 5 pareiškėjo studijų semestrai vyko Lietuvos Respublikoje, kai studijų vykdytojas neturėjo teisės vykdyti studijas ir su studijomis susijusios veiklos. Tai, kad pareiškėjo žinios ir gebėjimai buvo patikrinti baigiamojo egzamino metu, Centrui taip pat buvo žinoma, todėl taip pat to nelaikė nauja aplinkybe. Pareiškėjo argumentą, jog Mokykla atliko jo Lietuvos Respublikoje vykdytų studijų įvertinimą, prašė vertinti kritiškai, nes iš Mokyklos dokumento teksto aiškiai matyti, jog gebėjimai buvo tikrinti tik baigiamojo egzamino, o ne VI semestro metu.

12. Aplinkybes, kad pareiškėjas užbaigė aukštąją mokyklą įvertinimu labai gerai ir įgijo magistro laipsnį, atsakovas laikė taip pat žinomomis dar 2013 m. priimant sprendimą, nes jas tvirtino įgytas diplomas.

13. Pareiškėjo argumentus dėl praktinės darbo patirties laikė visiškai nesusijusiais su studijomis, o dėl argumentų, jog atsakovas turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie papildomų dokumentų pateikimą, pabrėžė, kad vadovaujantis Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 212 (toliau – ir Aprašas), ir Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, vertinimo metodika, patvirtinta Centro direktoriaus 2012 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. V-48 (toliau – ir Metodika), pirmiausia yra atsakingas pareiškėjas. Pabrėžė, kad apie papildomų dokumentų būtinybę pareiškėjas buvo informuotas 2013 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. S-2488.

14. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo atveju buvo nustatytas esminis skirtumas dėl studijų kokybės, kadangi SGHW studijos Lietuvos Respublikoje buvo vykdytos neteisėtai, o vėlesnė informacija apie pareiškėjo studijų įskaitymą ir įskaitymo aplinkybes buvo prieštaringa ir tendencinga.

15. Dėl pareiškėjo argumento, kad analogiškoje situacijoje Centras priėmė visiškai skirtingą sprendimą, pažymėjo, kad sprendimas dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo, priimamas palyginus užsienio kvalifikaciją su priimančiosios šalies kvalifikacija pagal nustatytus kriterijus. Individualios kvalifikacijos vertinimo metu atsižvelgiama į panašių kvalifikacijų vertinimo praktiką, tuo užtikrinant kvalifikacijų vertinimo praktikos nuoseklumą. Praktika sisteminama ir kaupiama, į ją atsižvelgiama priimant sprendimus dėl kvalifikacijų akademinio pripažinimo. Esminiai skirtumai nustatinėjami kiekvienai užsienio kvalifikacijai individualiai, atsižvelgiant į kvalifikacijos turėtojo tikslą, remiantis gauta ir turima informacija bei ankstesne akademinio pripažinimo praktika. Bet kurie kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo praktikos esminiai pasikeitimai (jei tokie įvyksta) turi būti pagrįsti, todėl kiekvienas Centro sprendimas dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo, kaip ir pareiškėjo atveju, yra pagrindžiamas. Pažymėjo, kad Centras yra ir pripažinęs tokias SGHW kvalifikacijas, kurios buvo suteiktos esant kitoms, nei pareiškėjo atveju, aplinkybėms ir jos priimamuose sprendimuose taip pat buvo nurodytos bei pagrįstos.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Centro Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta nenagrinėti pakartotinai pateiktos 2016 m. pareiškėjo paraiškos, teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas skundė teismui ir Komisijos sprendimą, kuriuo Centro Sprendimas paliktas nepakeistu.

18. Teismas nustatė, kad 2013 m. lapkričio 7 d. Centre buvo gauta pareiškėjo paraiška dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo (toliau – ir 2013 m. paraiška). Pareiškėjas Centro prašė darbo tikslu pripažinti jo magistro kvalifikaciją, 1997 m. įgytą Varšuvos vyriausiojoje aukštojoje prekybos mokykloje Szkola Glowna Handlowa w Warszawie.

19. Teismas nustatė, kad Centras 2013 m. lapkričio 27 d. nustatęs, kad ženkli dalis pareiškėjo studijų (5 studijų semestrai iš 10) SGHW buvo vykdyta Lietuvos Respublikoje, kai ši aukštoji mokykla (ar kita studijų vykdymo procese dalyvavusi institucija) neturėjo tam teisės aktuose nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą (t. y. veikė neteisėtai), priėmė pažymą Nr. KV2-847 „Dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo“, kurioje buvo įtvirtintas sprendimas pareiškėjui siekiant studijuoti ir (ar) dirbti Lietuvos Respublikoje, užsienio kvalifikacijos nepripažinti lygiaverte nei vienai Lietuvoje teikiamai aukštojo mokslo kvalifikacijai. Pareiškėjas, nesutikdamas su Centro 2013 m. sprendimu, 2013 m. gruodžio 10 d. apskundė šį sprendimą Apeliacinei komisijai, kuri 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. ULS1-2014-01 paliko gauti Centro 2013 m. sprendimą.

20. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 10 d. Centre buvo gauta pareiškėjo 2016 m. paraiška, kuria jis prašė pakartotino užsienio kvalifikacijos pripažinimo. Kartu su 2016 m. paraiška pareiškėjas pateikė Mokyklos 2016 m. vasario 12 d. išduotus dokumentus. Pateiktus dokumentus pareiškėjas įvardijo naujomis aplinkybėmis, kurios atsakovui anksčiau nebuvo žinomos. Pareiškėjo teigimu, pateiktos aplinkybės leido abejoti Centro 2013 m. sprendimu. Centras, išnagrinėjęs gautus dokumentus ir vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė, kad 2016 m. paraiška ir pateikti dokumentai neliudijo naujų aplinkybių ir papildomų argumentų, kurie galėtų paneigti Centro 2013 m. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei sudarytų pagrindą pakartotinai nagrinėti paraišką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Centro Sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu 3R-187(AG-134/01-2016) pareiškėjo skundo netenkino. Komisija sprendė, kad atsakovas įvertino 2016 m. paraiškoje bei 2016 m. Mokyklos rašte pateiktą informaciją ir pagrįstai nusprendė, jog 2016 m. Mokyklos raštas nėra laikytinas nauja aplinkybe, kuriai paaiškėjus, atsakovas privalėtų iš naujo vertinti pareiškėjo kvalifikaciją.

21. Teismas nustatė, kad rašytinė bylos medžiaga patvirtino, jog pareiškėjas kartu su 2013 m. paraiška Centrui pateikė išsilavinimo dokumentą, išsilavinimo dokumento priedą ir asmens tapatybę liudijantį dokumentą. 2013 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. S-2489 Centras papildomai pareikalavo pateikti studijų knygelės patvirtintą kopiją ir užpildyti nustatytos formos klausimyną dėl pareiškėjo 1992–1997 metais studijų vykdymo vietos. Centras, įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad nuo 1992 m. iki 1995 m. (I–V semestrai) pareiškėjas studijavo Uniwersytet Polski w Wilnie, kai nei kvalifikacijos suteikėjas, nei kuri kita studijų vykdyme dalyvavusi institucija neturėjo leidimo tokiai veiklai Lietuvos Respublikoje, t. y. dalis pareiškėjo studijų vykdyta (įgyvendinta) neteisėtai. Teismas atkreipė dėmesį, jog ši aplinkybė buvo pagrindas nustatant esminį skirtumą pagal Aprašo 12 punktą ir Metodikos 46.1 punktą, todėl atsakovas pareiškėjo užsienio kvalifikacijos nepripažino lygiaverte nei vienai Lietuvoje teikiamai aukštojo mokslo kvalifikacijai, siekiant studijuoti ir (ar) dirbti Lietuvos Respublikoje.

22. Teismas palyginęs 2016 m. Mokyklos rašto ir pagrindinių išsilavinimą patvirtinančių dokumentų turinį, darė išvadą, kad Centrui nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios. Atkreipė dėmesį, kad 2016 m. Mokyklos pateiktame rašte nurodyta informacija nepateikė naujų aplinkybių, kurios būtų leidę abejoti, kad 1992–1995 metų laikotarpiu pareiškėjo studijos buvo vykdomos Lietuvos Respublikoje veikiančiame Uniwersytet Polski w Wilnie, kuris neturėjo teisės vykdyti studijų ar su jomis susijusios veiklos. Pabrėžė, kad būtent šios aplinkybės ir nulėmė 2013 m. Centrui priimant neigiamą sprendimą.

23. Pareiškėjo argumentus, kad atsakovas turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie papildomų dokumentų pateikimą, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas bei VAĮ 1 straipsnio nuostatas, teismas atmetė kaip nepagrįstus, pasisakydamas, kad iš rašytinės bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. S-2489 papildomai pareikalavo pateikti studijų knygelės patvirtintą kopiją ir užpildyti nustatytos formos klausimyną dėl pareiškėjo 1992–1997 metų studijų vykdymo vietos.

24. Dėl Centro kvalifikacijų pripažinimo praktikos nevienodumo teismas pabrėžė, jog Metodikos nuostatos įpareigoja Centrą užtikrinti kvalifikacijų vertinimo praktikos nuoseklumą, tačiau tai jokiu būdu neįpareigoja atsakovo, esant skirtingomis aplinkybėmis, priimti vienodus sprendimus. Paaiškino, jog dėl šios priežasties kiekvienas sprendimas dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo turi būti priimtas individualiai įvertinant visą turimą informaciją ir aplinkybes.

25. Pareiškėjo argumentus, susijius su pareiškėjo darbo patirtimi, teismas laikė teisiškai nereikšmingais, todėl dėl jų nepasisakė.

26. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad Centras išnagrinėjo ir įvertino kiekvieną 2016 m. SGHW dokumentuose nurodytą informaciją 2013 m. priimto sprendimo kontekste, todėl pagrįstai, vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, atsisakė pakartotinai nagrinėti 2016 m. paraišką ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Teismas konstatavo, kad tiek Centro, tiek Komisijos sprendimai buvo priimti įvertinus visas aplinkybes, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų, todėl yra teisėti bei pagrįsti ir jų panaikinti skunde nurodytais argumentais nebuvo pagrindo.

27. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Centrą nagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 10 d. pakartotinę parašką dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo, esant naujoms aplinkybėms, teismas vertino kaip išvestinį iš reikalavimų panaikinti Centro ir Komisijos sprendimus. Teismas sprendė, jog jam konstatavus sprendimų teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 28. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

29. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime neanalizavo teisės aktų, kurie nustato pareigą atsakovui imtis aktyvių veiksmų ir prašyti pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus dėl kvalifikacijos vertinimo, ir dėl šių aplinkybių nepasisakė, o tik deklaratyviai konstatavo, kad apie Rašte dėstomas aplinkybes atsakovui buvo žinoma dar 2013 metais. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju esmine reikšmę turėjo aplinkybė, kad 2013 m. atsakovui atliekant pirminį pareiškėjo kvalifikacijos vertinimą, pareiškėjui nebuvo žinoma, kad aplinkybė, jog Varšuvos vyriausioji aukštoji prekybos mokykla atliko pareiškėjo Lietuvos Respublikoje vykdytų studijų įvertinimą, yra itin svarbi, nagrinėjant jo prašymą pripažinti užsienio kvalifikaciją.

30. Pareiškėjas pažymi, kad Rašte nurodytos aplinkybės paneigia Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo apeliacinės komisijos 2014 m. sausio 10 d. posėdžio protokolo Nr. ULS1-2014-01, kuris buvo priimtas išnagrinėjus apelianto apeliaciją dėl atsakovo 2013 m. lapkričio 27 d. pažymos Nr. KV2-847 „Dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo“ (toliau - „Pažyma“), kuria buvo atsisakyta pripažinti jo kvalifikaciją, išvadą, todėl yra būtina pakartotinai vertinti apelianto Paraišką.

31. Apelianto įsitikinimu, nustačiusi, jog vienas iš motyvų, dėl kurių atsakovas priėmė pirminį apeliantui nepalankų sprendimą, yra klaidingas, Atsakovui kilo pareiga pakartotinai nagrinėti apelianto paraišką pripažinti užsienio kvalifikaciją, remiantis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu bei Aprašo 34 punktu.

32. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai apibrėžė nagrinėtos bylos dalyką ir nepagrįstai vertino, ar Raštas paneigia atsakovo nustatytas aplinkybes, kad 1992–1995 m. laikotarpiu apelianto studijos buvo vykdomos Lietuvos Respublikoje veikiančiame Uniwersytet Polski w Wilnie, kuris neturėjo teisės vykdyti studijų ar su jomis susijusios veiklos.

33. Apeliantas pripažįsta, kad 1992–1995 m. laikotarpiu Uniwersytet Polski w Wilnie neturėjo licencijos vykdyti formalųjį švietimą, tačiau pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti kitą aplinkybę – kad Uniwersytet Polski w Wilnie nebūdama licencijuota aukštojo mokslo įstaiga, atitinka visus neformaliojo mokslo įstaigos požymius.

34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog sprendime nebuvo įvertinta aplinkybė, kad Varšuvos vyriausioji prekybos mokykla pripažino Apelianto Lietuvos Respublikoje vykdytas studijas, kaip Apelianto kompetenciją, įgytą neformalaus mokymo įstaigoje, taigi tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neatskleidė nagrinėto ginčo esmės bei netinkamai apibrėžė ginčo dalyką. Vilniaus apygardos administracinis teismas, neįvertinęs Apelianto skunde dėstomų motyvų, padarė klaidingą išvadą, kad, jei dalis studijų yra atlikta neformalioje mokslo įstaigoje, tai užsienio kvalifikacija yra nepripažįstama. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino, ar Varšuvos vyriausioji prekybos mokykla turėjo teisę įskaityti Apelianto Uniwersytet Polski w Wilnie studijuotus dalykus, kaip Apelianto kompetenciją, įgytą neformalaus mokymo įstaigoje, ar Atsakovui 2013 m. priimant Pažymą buvo žinoma aplinkybė, kad Varšuvos vyriausioji prekybos mokykla įskaitė šiuos dalykus ir kt.

35. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl apelianto argumento, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 9 d. sutarties dėl dokumentų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, dalinių studijų, aukštojo mokslo kvalifikacijų bei mokslo ir meno laipsnių tarpusavio pripažinimo 2 straipsnio 2 punktą, stojimo į aukštąsias mokyklas sąlygas ir tvarką nustato kiekvienos Susitariančiosios Šalies valstybės teisės aktai.

36. Pareiškėjas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė nagrinėto ginčo esmės bei netinkamai apibrėžė ginčo dalyką, dėl ko skundžiamame sprendime vertino ir pasisakė dėl aplinkybių, kurios nebuvo ginčo dalyku. Tokiu būdu Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai suprato apelianto įrodinėtas aplinkybes bei dėl apelianto įrodinėtų aplinkybių nepasisakė.

37. Pareiškėjas teigia, jog nepaisant to, kad R. R. ir jo kvalifikacijų įgijimo aplinkybės yra vienodos, R. R. atveju atsakovas priėmė visiškai priešingą sprendimą dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo nei pareiškėjo atveju, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių sprendime nevertino ir dėl jų nepasisakė.

38. Apibendrinant savo apeliacinį skundą pareiškėjas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas paviršutiniškai įvertino pareiškėjo skundą, neatskleidė nagrinėto ginčo esmės, netinkamai apibrėžė ginčo dalyką, ir dėl to sprendime padarė klaidingą išvadą, kad Raštas esą nesudaro pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjo kvalifikacijos.

39. Studijų kokybės vertinimo centras, susipažinęs su V. J. apeliaciniu skundu mano, kad skundas yra nepagrįstas nei faktiniais duomenimis, nei teisės normomis, todėl atmestinas.

40. Atsakovas nurodė, jog išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus Centras nustatė, kad ženkli dalis pareiškėjo studijų (5 studijų semestrai iš 10) SGHW buvo vykdyta Lietuvos Respublikoje, kai ši aukštoji mokykla (ar kita studijų vykdymo procese dalyvavusi institucija) neturėjo tam teisės aktuose nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą (t. y. neteisėtai). Atsižvelgiant į tai, kad aukštajai mokyklai neturint leidimo vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą, nėra galimybės užtikrinti, ar įsitikinti vykdytų studijų kokybe, vadovaujantis tiek Aprašo, tiek Metodikos nuostatomis, buvo nustatytas esminis skirtumas dėl studijų kokybės. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikoje studijų vykdymas nuo 1991 m. yra licencijuojama veikla. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau - MSI) 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą turi teisę tik šio įstatymo nustatytą leidimą vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą turinčios aukštosios mokyklos. Atsakovas pažymi, jog nei užsienio kvalifikacijos suteikėjas (SGHW), nei kuri nors kita studijų vykdyme (įgyvendinime) galimai dalyvavusi institucija (pavyzdžiui, Skunde minima institucija Uniwersytet Polski w Wilnie) pareiškėjo studijų metu apskritai neturėjo tokiai veiklai Lietuvos Respublikoje privalomo leidimo, t. y. minėta dalis pareiškėjo studijų (1992/93-1994/95 m., I-V semestrai) vykdyta (įgyvendinta) neteisėtai. Tokių aplinkybių kontekste negalima pateikti jokių objektyvių žinių apie Lietuvoje vykdytų studijų kokybę.

41. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Pareiškėjo teikiamas SGHW 2016 m. dokumentų vertimas neatitinka oficialiam vertimui keliamų reikalavimų – vertime nėra patvirtinta, kad vertėja būtų susipažinusi su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsniu, numatančiu baudžiamąją atsakomybę už žinomai neteisingą vertimą, be to šis vertimas yra klaidingas, todėl turėtų būti vertintinas kritiškai. Vertime yra nurodyta, esą„<...> pono V. J. 1992–1995 metais Lietuvoje neformaliojo aukštojo mokslo sistemoje studijuotų mokomųjų dalykų apimtis atitiko Varšuvos aukštosios prekybos mokyklos Senato patvirtintą studijų programą“. Kaip matyti iš originalo teksto, rašte nėra įvardinta, kad studijos Lietuvoje buvo neformalios, todėl darytina išvada, kad vertimas atliktas tendencingai.

42. 2016 m. SGHW rašte yra teigiama, kad 1992-1995 m. studijuoti dalykai atitinka SGHW studijų programą. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ši aplinkybė Centrui buvo žinoma ir anksčiau, nes pareiškėjui išduotas diplomas ir išrašas liudija SGHW įgyvendintą studijų programą ir įgytą kvalifikaciją, taip pat studijuotus dalykus, įskaitant ir nurodytus SGHW 2016 m. dokumentuose. Taip pat ši informacija nepaneigia Centro nustatytos faktinės aplinkybės, kad 5 pareiškėjo studijų semestrai vyko Lietuvos Respublikoje, kai studijų vykdytojas neturėjo teisės vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą. Juo labiau, kad svarbios aplinkybės, t. y. studijų SGHW pradžia (1992 m.), I-V studijų semestrų vieta – Vilnius, buvo nustatytos vadovaujantis pirminiais dokumentais (diplomu) bei pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais, todėl jeigu atsakovas darytų prielaidą, kad aukštoji mokykla 2016 m. (t. y. praėjus 18 metų po Pareiškėjo diplomo išdavimo) teigtų, kad Pareiškėjas joje studijavo tik nuo 1995 m. (o likusios studijos būtų buvusios įskaitytos), aukštoji mokykla pati paneigtų diplome įvardintą informaciją apie studijų pradžią (1992 m.) ir studijų vietą.

43. Atsakovas paaiškina, kad Centras išnagrinėjo kiekvieną iš pareiškėjo 2016 m. paraiškoje ir SGHW 2016 m. dokumentuose išdėstytų argumentų, vertino, ar šios aplinkybės laikytinos naujomis ir bent viena jų gali sąlygoti Centro 2013 m. sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Centras per teisės aktuose nustatytą terminą įvertino, kad nei viena iš minėtuose dokumentuose išvardintų aplinkybių negali būti laikytinos naujomis ir galinčiomis sąlygoti Centro 2013 m. sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, todėl priėmė sprendimą nenagrinėti pakartotinio Pareiškėjo prašymo atlikti kvalifikacijos akademinį pripažinimą.

44. Atsakovas pažymi, kad Centras yra ir pripažinęs tokias SGHW kvalifikacijas, kurios buvo suteiktos esant kitoms, nei Pareiškėjo atveju, aplinkybėms ir jos priimamuose sprendimuose taip pat buvo nurodytos bei pagrįstos. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo minimu laikotarpiu (2000 m.), priešingai, nei teigia pareiškėjas, Centras nebuvo įgaliotas priimti sprendimų dėl užsienio kvalifikacijų pripažinimo (Centras teikdavo tik rekomendacinio pobūdžio dokumentus). Tuo laikotarpiu galiojo Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1460.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Studijų kokybės vertinimo centro 2016 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-543, kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 10 d. prašymo kaip pakartotinio, teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, akademinio pripažinimo principai, užsienio kvalifikacijų akademinį pripažinimą vykdančių institucijų kompetencija, pateiktini dokumentai, sprendimų dėl užsienio kvalifikacijų akademinio pripažinimo priėmimas, apeliacijų dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo teikimas ir nagrinėjimas nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 212 patvirtintame Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo tvarkos apraše. Pagal šio aprašo 34 punktą, pareiškėjo pakartotinis prašymas pripažinti užsienio kvalifikaciją nagrinėjamas, jeigu paaiškėja naujų aplinkybių, kurių nebuvo žinoma ankstesnio užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo metu.

47. Pareiškėjas 2016 m. kovo 10 d. pakartotinai pateikė Centrui paraišką dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo. Kartu su šia paraiška pateikė ir Varšuvos aukštosios prekybos mokyklos 2016 m. vasario 12 d. raštą, kuriuo patvirtinama, kad pono V. J. (duomenys neskelbtini) 1992-1995 metais Lietuvoje neformaliojo aukštojo mokslo sistemoje studijuotų mokomųjų dalykų apimtis atitiko Varšuvos aukštosios prekybos mokyklos Senato patvirtintą studijų programą, o pareiškėjo žinios ir gebėjimai patikrinti baigiamojo egzamino metu Dekano sudarytos komisijos. Taip pat nurodyta, jog dėl tarp programų susidariusio skirtumo papildyti buhalterinės apskaitos ir filosofijos mokomieji dalykai. Šiuo pagrindu podiplominių studijų dekanas priėmė sprendimą priimti poną V. J. į finansų ir bankininkystės krypties diplominių studijų VI-ąjį semestrą. Ponas V. J. užbaigė aukštąją mokyklą įvertinimu labai gerai ir įgijo magistro laipsnį.

48. Taigi anksčiu minėtame rašte išdėstytas aplinkybes pareiškėjas vertina kaip naujai paaiškėjusias aplinkybes dėl įgyto išsilavinimo Varšuvos aukštojoje prekybos mokykloje, kurios, V. J. manymu, ir sudaro pagrindą pakartotinai įvertinti jo užsienio kvalifikaciją.

49. Byloje nustatyta, jog Centras pagal pareiškėjo 2013 m. lapkričio 7 d. paraišką dėl užsienio kavlifikacijos pripažinimo atliko akademinį užsienio kvalifikacijos vertinimą. Atliko vertinimo metu nustatyta, jog nuo 1992 m. iki 1995 m. (5 semestrai iš 10) V. J. studijavo Uniwersytet Polski w Wilnie, kai nei kvalifikacijos suteikėjas (Aukštoji mokykla), nei kuri kita studijų vykdyme (įgyvendinime) dalyvavusi institucija (Uniwersytet Polski w Wilnie, Naugarduko g. 76, Vilnius) neturėjo leidimo tokiai veiklai Lietuvos Respublikoje, t. y. dalis pareiškėjo studijų vykdyta (įgyvendinta) neteisėtai. Dėl šios aplinkybės Studijų kokybės vertinimo centras 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. KV2-847 V. J. užsienio kvalifikacijos nepripažino lygiaverte nei vienai Lietuvoje teikiamai aukštojo mokslo kvalifikacijai siekiant studijuoti ir (ar) dirbti Lietuvos Respublikoje.

50. Įvertinus pareiškėjo Centrui pateikto Varšuvos aukštosios prekybos mokyklos 2016 m. vasario 12 d. rašte išdėstytas aplinkybes ir Centro 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. KV2-847 turinį bei dokumentus, matyti, kad jame nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios, nes apie jas tiek Studijų kokybės vertinimo centrui, tiek ir pačiam pareiškėjui buvo žinoma 2013 metų lapkričio 10 d. paraiškos dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo vertinimo metu. Be to, 2016 m. vasario 12 d. rašte pateikta informacija nepaneigia Centro nustatytos ir pareiškėjo diplome ir jo priede (išraše), studijų knygelėje ir klausimyne pateiktos informacijos, jog 1992-1995 metų laikotarpiu V. J. studijos buvo vykdomos Lietuvos Respublikoje veikiančiame Uniwersytet Polski w Wilnie, kuris atsakovo duyomenimis neturėjo teisės vykdyti studijų ar su jomis susijusios veiklos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent ši aplinkybė lėmė 2013 m. sprendimo pagrindinę išvadą – nustaytą esminį skirtumą dėl studijų kokybės. Nagrinėjamu atveju byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų ar duomenų, kad pareiškėjui kvalifikaciją suteikusi ar kita studijas vykdžiusi įstaiga aktualiu ginčui laikotarpiu Lietuvos Respublikoje vykdė licencijuotą veiklą ir tuo pagrindu iš esmės turėtų būti keičiama atsakovo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. KV2-847 padaryta išvada. Pagrįstai pažymėta, jog 2016 m. vasario 12 d. raštas laikytinas papildomu dokumentu pagrindinių išsilavinimą patvirtinančių dokumentų atžvilgiu, o ne paneigiančiu juose patvirtintą informaciją apie pareiškėjo vykdytas studijas, jų laikotarpį ir įvertinimą.

51. Pirmosios instancijos teismas sprendime vertino V. J. skundo argumentus dėl atsakovo pareigos informuoti pareiškėją apie papildomų dokumentų pateikimą, dėl Studijų kokybės vertinimo centro kvalifikacijų pripažinimo praktikos nevienodumo, taip pat pasisakė dėl pareiškėjo darbo patirties. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat yra konstatuota, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Nekonstatavus vilkinimo fakto ar, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vykdyti jam priskirtas funkcijas, nėra juridinio pagrindo atsakovą įpareigoti atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus (įpareigoti Centrą nagrinėti jo 2016 m. kovo 10 d. pakartotinę parašką dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo, esant naujoms aplinkybėms).

53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ir pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, įvertino ir nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes tam, kad būtų išnagrinėtas ginčas dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr.34/1996/753/952). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prie Olandiją, peticijos Nr. 16034/90; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

54. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

55. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai sprendė ginčą, taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir vertino byloje pateiktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ir (ar) naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė