2016-05-02 Nr. AB-9561-3-61-3-04240-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1357-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04240-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos 6.8; 37.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. T. V. (R. T. W.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. V. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai R. T. V. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ kreipėsi į teismą su skundu prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1185; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6939; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui R. T. V. socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.

Pareiškėjas R. T. V. paaiškino, kad yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijoje dirba savarankiškai, o 2014 m. gruodžio 1 d. įsidarbino UAB „Darbo ekspresas“, kurios buveinė yra Vilniuje. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. vasario 6 d. pareiškėjui laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Kadangi Tarnyba per 2 mėnesius neinformavo Lenkijos kompetentingos įstaigos apie tai, kad ji nesutinka su nustatymu arba laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu, pagal Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio 3 dalį laikinas Lietuvos Respublikos taikomų teisės aktų nustatymas tapo galutiniu. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju nėra reikšminga jo veiklos apimtis, nes vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi yra taikoma valstybės, kurioje vykdomas darbas pagal darbo sutartį, socialinės sistemos teisė (lex loci laboris principas). Be to, atsižvelgiant į VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 18 p., sąvoka „didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje bei tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą kitoje valstybėje, o Tvarkos aprašo 27 punktas skirtas situacijai, kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba Lietuvoje ir kitoje Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje bei tuo pačiu vykdo savarankišką veiklą arba vykdo savarankišką veiklą keliose ES valstybėse bei dar dirba pagal darbo sutartį.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalies nuostatą reikia interpretuoti taikant sisteminį jos aiškinimą, atsižvelgiant į minėto reglamento 14 straipsnio 5 dalį bei visą reglamento kontekstą. Pareiškėjo teigimu, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį reikia interpretuoti kaip papildomą nuostatą, įgyvendinančią Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, bet nesusijusią su šio reglamento 13 straipsnio 3 dalies sakinio pirma dalimi. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. lapkričio mėn. Europos Komisijos paruoštame Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje, praktiniame vadove taip pat išaiškinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Nurodė, kad tokiu aiškinimu vadovaujasi ir Lenkijos teismai.

Pareiškėjo nuomone, kompetentingos Lenkijos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos teisę yra galiojantis, nes Tarnyba nepasinaudojo Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta procedūra.

Atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinta, jog Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis iš dalies keičiama taip, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Atsakovės teigimu, sistemiškai ir lingvistiškai analizuojant Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatas bei jų pakeitimus galima daryti išvadą, jog Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinti Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies pakeitimai yra aktualūs (imperatyvūs) ne tik taikytinų teisės aktų nustatymo atvejais, įtvirtintais Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje (kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių), bet ir kitais to paties reglamento 13 straipsnyje, tarp kurių ir 13 straipsnio 3 dalyje, nustatytais atvejais.

Atsakovas pažymėjo, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Tvarkos aprašo 27 punkte nurodoma, kad Lietuvoje ir kitoje ES valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo (o ne jo darbdavys) pateikia Tarnybai patvirtintos formos prašymą bei kitus dokumentus. Tarnyba nurodė, kad įgyvendindama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Tvarkos aprašo nuostatas, ji 2014 m. balandžio 9 d. raštu kreipėsi į pareiškėją bei Lenkijos kompetentingą įstaigą dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą pateikimo, tačiau papildomi dokumentai nebuvo pateikti, todėl, vadovaujantis Tvarkos aprašo 31 punktu, pažymėjimo išdavimo klausimas buvo sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais. Kadangi pateikti duomenys buvo nepakankami nustatyti, ar pareiškėjui galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, todėl buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti jam A1 pažymėjimą. Tarnybos nuomone, pareiškėjas netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos: t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės analogiškais kaip ir atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais.

Papildomai pažymėjo, jog nėra ekonominės logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Lenkijos kelis šimtus kilometrų vyktų savo ar viešuoju transportu, nes patiriamos išlaidos yra didesnės nei gaunamas vidutinis darbo užmokestis, o kelionės trukmė yra ilgesnė nei bendrovėje dirbtas laikas. Išdavus A1 pažymėjimus ar E101 Lt formos pažymas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, šie asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemoka. Asmenys taip pat neteikia ir mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. su UAB „Darbo ekspresas“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2013 m. gruodžio 1 d. pradėjo dirbti reklamos ir marketingo vadybininku. Nustatyta darbo trukmė – 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 150 Lt per mėnesį (b. l. 36–38). Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. vasario 6 d. raštu, kuris Tarnyboje gautas 2014 m. vasario 20 d., informavo pareiškėją ir Tarnybą, kad pareiškėjui, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, taip pat prašė pranešti apie galimus pasikeitimus, susijusius su aktyviai vykdoma profesine veikla, bei pažymėjo, kad dėl Lietuvos Respublikos įstatymų taikymo bus galutinai nuspręsta per du mėnesius nuo šio pranešimo Tarnybai dienos, jeigu ji neturės pastabų šiuo klausimu (b. l. 90–91).

Tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16)S2-6772 kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla ir iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų teisės aktų nustatymo (b. l. 95–96). Tarnyboje 2014 m. balandžio 1 d. gautas 2014 m. kovo 18 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymas, kad Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymas pareiškėjui buvo nustatytas pagal laiko kriterijų (b. l. 97–99), todėl Tarnyba 2014 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (7.16)S2-12723 kreipėsi į pareiškėją dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvoje ir Lenkijoje vykdomą veiklą pateikimo (t. y. dėl asmens dokumento patvirtintos kopijos, dėl darbo sutarčių su UAB „Darbo ekspresas“ patvirtintų kopijų, dėl savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje įrodančių dokumentų, dėl dokumentų apie pajamas, gautas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje) (b. l. 100–101) . Šis raštas buvo nusiųstas ir Lenkijos kompetentingai įstaigai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Tarnybos 2014 m. balandžio 9 d. raštu prašytų dokumentų atsakovui nepateikė, todėl Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1185 nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., nes jis nepateikė pakankamai dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis (b. l. 103–104). Pareiškėjas ir UAB „Darbo ekspresas“ minėtą Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV (b. l. 75–79), tačiau VSDFV ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45)I-6939 pareiškėjų skundą atmetė (b. l. 72–74).

Teismas nurodė, kad taikytinų teisės aktų nustatymą reglamentuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis, kurios 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje dirbo savarankiškai, šiuo atveju taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojo 2012 m. gegužės 22 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnio 2 dalies b punktu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis iš dalies keičiamas įterpiant 5b dalį, pagal kurią siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą.

Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad 2012 m. birželio 28 d., atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis. Pareiškėjai šiuo atveju nepagrįstai teigia, kad veiklos apimtis aktuali tik Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, nes Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytas aiškinimas taikytinas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, neišskiriant atskirų jo dalių.

Teismas pažymėjo, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 preambulėje nurodyti reguliavimo tikslai, jog nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės priklauso laisvo asmenų judėjimo sričiai ir turėtų padėti kelti jų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas. ES socialinės apsaugos teisės sistema pasižymi viena ypatybe, kad ja siekiama ne suvienodinti, o tik koordinuoti nacionalinių socialinės apsaugos sistemų veiklą. Lietuvos Respublikoje socialinio draudimo pažymėjimų A1 išdavimo tvarką ir sąlygas nustato VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d.

įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas. Taigi Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, nuostatos Lietuvos Respublikoje turi būti įgyvendinamos laikantis nacionalinių teisės aktų, o taip pat ir Tvarkos aprašo nuostatų. A1 pažymėjimų išdavimo asmenims, dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių narių atvejus ir sąlygas nustato Tvarko aprašo 13–18 p. Nagrinėjamu atveju taikytina Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.

Tvarkos aprašo 15 punkte nustatyta, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis). Atkreipė dėmesį, jog Tvarkos aprašo 15 punkte yra nuoroda į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, todėl šiuo atveju taip pat taikytina ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis, pagal kurią siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Teismo vertinimu, kad asmeniui būtų išduotas A1 pažymėjimas, atsakovas turi nustatyti ne tik, kad pareiškėjas vykdė veiklą pagal darbo sutartį Lietuvoje, bet ir tai, ar Lietuvoje vykdyta veikla nėra nedidelės apimties.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Tarnybos turimų dokumentų nepakanka nustatyti pareiškėjo Lietuvoje dirbto darbo pagal darbo sutartį apimčiai, pareiškėjas Tarnybos prašomų dokumentų nepateikė, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, o VSDFV pagrįstai netenkino pareiškėjų skundo panaikinti tokį atsakovės sprendimą.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjų argumentus, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymas pareiškėjui tapo galutiniu. Pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį, laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba, kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Teismas pažymėjo, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. vasario 6 d. raštas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymo Tarnyboje gautas 2014 m. vasario 20 d. Tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu kreipdamasi į Lenkijos kompetentingą įstaigą iš esmės nurodė nesutinkanti su pastarosios nustatytu teisės aktų taikymu. Be to, Lenkijos kompetentingai įstaigai buvo išsiųstas ir Tarnybos 2014 m. balandžio 9 d. raštas dėl duomenų pateikimo, dėl pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ apimties įvertinimo, taigi nėra pagrindo teigti, kad Tarnyba per 2 mėnesių terminą neinformavo, jog laikosi kitos nuomonės taikytinos teisės pareiškėjui nustatymo klausimu.

Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti socialinio draudimo pažymėjimą A1 laikė išvestiniu iš reikalavimo dėl sprendimų panaikinimo, todėl nesant pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus, netenkino ir išvestinio reikalavimo.

Teismas pažymėjo, kad skundą teismui padavė ne tik pareiškėjas R. T. V., kurio atžvilgiu yra priimti ginčijami sprendimai, bet ir UAB „Darbo ekspresas“. Kadangi, kaip matyti iš ginčijamų sprendimų, juose nėra pasisakyta dėl UAB „Darbo ekspresas“ teisių ir pareigų, atitinkamai jis neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, ginčijamais sprendimais pareiškėjo UAB „Darbo ekspresas“ teisės ir pareigos nėra pažeidžiamos, todėl jo skundą šiuo pagrindu atmetė.

III. Pareiškėjai R. T. V. ir uždaroji akcinė bendrovė „Darbo ekspresas“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundo reikalavimus tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai interpretavo ES teisės nuostatas dėl veiklos apimties vertinimo ir neteisingai konstatavo, kad Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsnyje, pakeitusiame Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą, kadangi sprendžiant dėl Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra skaičiuojama veiklos apimtis. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktas taikomas tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Be to, Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų: jame kalbama ne apie nedidelės veiklos apimti, bet apie labai nedidelės veiklos apimtį. Be to, Europos Komisijos praktiniame vadove yra nurodyta, kad labai nedidelės apimties veikla yra skaičiuojama taikant pagrindinio Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai pažymėjo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, būtinybė vienodai taikyti ir aiškinti Bendrijų teisės nuostatas neleidžia, kad, kilus abejonių, nuostatos tekstas kuria viena iš versijų būtų nagrinėjamas atskirai, ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į kitas versijas oficialiomis kalbomis.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas neteisingai interpretavo ir taikė Tvarkos aprašo 27, 30 ir 31 punktus. Pareiškėjo atveju nėra pagrindo vertinti pareiškėjo savarankiškos veiklos apimties, nėra ir teisinio pagrindo taikyti Tvarkos aprašo minėtų punktų. Pažymėjo, kad esant teisės normos kolizijai, ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, todėl pareiškėjui turi būti išduotas A1 pažymėjimas vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punktu. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, todėl nėra pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 27 punktą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes taikant Reglamento 987/2009 16 straipsnio nuostatas bei ignoravo 3 ir 4 punktus, kuriuose nustatyta institucijų bendradarbiavimo bei taikomų teisės aktų nustatymo taisyklės bei reglamentuojama kaip tarp juridinių institucijų turi būti sprendžiami nesusitarimai dėl taikytinos teisės nustatymo. Tarnyba, gavusi Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymą ir nesutikdama su įstaigos laikinuoju teisės taikymo nustatymu, turėjo elgtis pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjų vertinimu, laikinas Lietuvos socialinės sistemos teisės taikymas tapo galutiniu.

Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad R. T. V. faktiškai dirba UAB „Darbo ekspresas“ ir nuo 2013 m. gruodžio 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip bendrovės darbuotojas. Pareiškėjas darbo sutartį bei kitus dokumentus pateikė savo gyvenamosios vietos kompetentingai įstaigai, kurių pagrindu ir buvo nustatytas laikinas Lietuvos teisės aktų taikymas. Akcentavo, kad ne darbuotojas ar įmonė turi įrodinėti, kad darbas yra realiai vykdomas, bet Tarnyba. Darbuotojai į darbą važiuoja UAB „Darbo ekspresas“ nuomojamu autobusu, už kurį moka bendrovė, todėl jokių kelionės išlaidų neturi. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas liktų be socialinės apsaugos, o tai prieštarauja ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principui.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas argumentais tapačiais išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir vykdyti savarankišką veiklą kitoje ir nei viena asmens vykdomos veiklos ar atliekamo darbo dalis neturi būti nedidelės apimties. Tarnyba sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje įtvirtinta tvarka asmens gyvenamosios valstybės narės kompetentinga įstaiga nustato asmeniui taikomus teisės aktus (laikinus). Tačiau tarnybos įsitikinimu, priimdama sprendimą kompetentinga įstaiga pirmiausiai privalo įvertinti asmens savarankiškos veiklos, vykdomos Lenkijoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką) apimtį ir ją palyginti su Lietuvos Respublikoje atliekamu darbu. Teikdama informaciją apie asmeniui nustatytus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus Lenkijos Respublikos kompetentinga įstaiga nepateikė konkrečios ir detalios informacijos apie asmens veiklą, faktiškai vykdomą Lenkijos Respublikoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką). Pabrėžė, kad A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip apriboja asmens darbą Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti asmeniui taikomus konkrečios valstybės narės socialinio draudimo teisės aktus. Todėl pareiškėjo teiginį, kad palikus galioti Tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą jis liks be socialinės apsaugos, vertino kaip visiškai nepagrįstą. Akcentavo, kad apeliantai savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, kurioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai, taip pat ar kuri nors iš šių veiklų negali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Skundžiami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą sprendimą, tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1185, kuriuo Tarnyba nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. neišduoti pareiškėjui R. T. V. A1 pažymėjimo, kadangi asmuo nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, ir įpareigojimo išduoti A1 pažymėjimą nurodytu laikotarpiu. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6939, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjai nepateikė.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėjai, kaip matyti iš jų apeliacinio skundo turinio, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jų skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1185 nusprendė neišduoti pareiškėjui nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. T. V. (gyvenantis Lenkijos Respublikoje), 2013 m. lapkričio 29 d. su UAB „Darbo ekspresas“, kurios buveinė J. Jasinskio g. 9-400, Vilniuje, sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 5 (toliau – ir Darbo sutartis) dėl darbo šioje įmonėje reklamos ir marketingo vadybininku. Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti 150 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Darbuotojas pradeda dirbti – 2013 m. gruodžio 1 d. Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (16 valandų per mėnesį) valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.

Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Tarnyba 2014 m. vasario 20 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2014 m. vasario 6 d. raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. turi būti taikomi Lietuvos įstatymai, kadangi jis nuo 2010 m. lapkričio 12 d. vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, todėl pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris dirba samdomą darbą ir vykdo savarankišką veiklą skirtingose valstybėse narėse, turi būti taikomi įstatymai tos valstybės narės, kurioje jis dirba samdomą darbą. Rašte taip pat nurodyta, kad Lietuvos įstatymų galiojimas nustatomas laikinai ir taps galutiniu per du mėnesius, jeigu Tarnyba neturės pastabų.

Tarnyba, atsakydama į 2014 m. vasario 6 d. raštą, 2014 m. vasario 24 raštu Nr. (7.16)S2-6772 kreipėsi į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą, kuriame nurodė, kad remiantis 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnio 5b dalimi, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, yra neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Taip pat nurodė, kad Darbo sutartyje nurodytas valandų skaičius apie 16 val. per mėnesį, gautos pajamos 2013–2014 metais sudarė vidutiniškai po 150 Lt per mėnesį, Tarnyba neturi įrodančių duomenų, kad R. T. V. faktiškai važiuotų dirbti į Lietuvos Respubliką – Vilniaus miestą. Atstumas pakankamai tolimas, galimos kelionės sąnaudos, palyginus su jo gaunamomis pajamomis Lietuvoje yra neadekvačios. Tarnyba neturi duomenų apie pareiškėjo gaunamas faktines savarankiškos veiklos pajamas Lenkijos Respublikoje, todėl nėra teisinio pagrindo be faktinių aplinkybių sutikti su laikinu socialinio draudimo taikytinos teisės nustatymu, neįvertinus nedidelės apimties veiklos buvimo/nebuvimo. Tarnyba minėtame rašte prašė Lenkijos kompetentingos įstaigos įvertinti, ar pareiškėjas darbo Lietuvoje pagal Darbo sutartį apimtis lyginant su jo savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje faktine apimtimi gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo konstatavus realias šio asmens pajamas iš jo savarankiškos veiklos, registruotos Lenkijos Respublikoje. Prašė informuoti apie priimtą sprendimą iki 2014 m. balandžio 4 d. Lenkijos kompetentinga įstaiga, atsakydama į Tarnybos raštą, informavo, kad palaiko savo 2014 m. vasario 6 d. rašte pateiktą nuomonę.

Tarnyba 2014 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (7.16)S2-12723 kreipėsi į pareiškėją bei Lenkijos kompetentingą įstaigą, kuriame prašė pareiškėjo pateikti: užpildytą prašymą išduoti nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir /ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje; asmens dokumento patvirtintą kopiją; asmens savarankiškos veiklos Lenkijoje registravimą NIP, Regon bei ypač jos nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. vykdymą Lenkijoje įrodančių dokumentų patvirtintas kopijas; Darbo sutarties patvirtintą kopiją; atskiru asmens sudarytu lydraščiu valstybine Lietuvos Respublikos kalba nurodyti, kiek valandų/dienų per mėnesį laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. vykdė/vykdo savo savarankišką veiklą Lenkijoje; dokumentus apie jo pajamas, gautas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje (Lenkijos mokesčių inspekcijai ar kitai mokesčius administruojančiai įstaigai teiktų faktinių ataskaitų, išrašytų sąskaitų-faktūrų ir/arba bankinio išrašo apie atsiskaitymą vykdant veiklą bei sutarčių dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje patvirtintas kopija). Atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad prašymo 10 punkte būtina pažymėti Darbo sutarties su Lietuvos Respublikos darbdaviu galiojimo laikotarpiu dirbo/dirba Lietuvos darbdavio naudai tik Lenkijos Respublikos teritorijoje ar Lietuvos Respublikos teritorijoje. Visus nurodytus dokumentus prašė pateikti iki 2014 m. gegužės 20 d. Išaiškino, kad nepateikus prašomų dokumentų Tarnyba dėl taikytinos teisės spręs pagal turimą informaciją.

Minėtame Tarnybos rašte prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Pareiškėjas neneigia gavęs Tarnybos 2014 m. balandžio 9 d. raštą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Tarnyba negavo pareiškėjo užpildyto prašymo nei prašomų pateikti dokumentų. Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1185 „Dėl A1 pažymėjimo R. T. W neišdavimo“, kuriame nurodė, kadangi prašymas ir dokumentai apie pareiškėjo savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje nebuvo pateikti, o Tarnyboje turimi bei Tarnybai pateikti duomenys, nustatant ar R. T. V. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakankami, nusprendė neišduoti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis bei ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas netinkamai aiškino Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini remiantis aukščiau nurodytais motyvais.

Tarnybos tiek 2014 m. vasario 24 d., tiek ir 2014 m. balandžio 9 d. raštų turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad Tarnyba iki šioje įstatymo normoje nustatyto termino pabaigos informavo pareiškėjo savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir patį pareiškėją, kad negali sutikti su tuo, kad nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Šie raštai pateikti nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl laikinasis Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas netapo galutiniu. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad Tarnyba visą įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, Tarnybos 2014 m. balandžio 9 d. raštas adresuotas ne tik pareiškėjui, bet ir Lenkijos Respublikos kompetentingai institucijai. Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems taikomas Pagrindinis reglamentas, privalo persiųsti atitinkamai įstaigai informaciją, dokumentus ar patvirtinančius įrodymus, kurių reikia jų teisėms ir pareigoms nustatyti ar išlaikyti ir taikytiniems teisės aktams bei jų pareigoms pagal juos nustatyti. Taigi pareiškėjas turėjo pasirinkti jam patogų dokumentų pateikimo atsakovui būdą ar juos perduoti pagal savo gyvenamosios vietos ir savarankiškos veiklos vietos kompetentingą instituciją ar tiesiogiai, tačiau Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų pareigų neatliko.

Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagristai vertino, kad UAB „Darbo ekspresas“ neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-291/2014). Nagrinėjamu atveju skundžiami sprendimai UAB „Darbo ekspresas“ teisėms ir pareigoms jokios įtakos neturi, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo UAB „Darbo ekspresas“ atžvilgiu skundą atmetė.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. T. V (R. T. W) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas