2019-02-27 Nr. AB-5188-3-62-3-02675-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-375-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02675-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. birželio 1 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. spalio 3 d., 2016 m. lapkričio 2 d., 2016 m. gruodžio 1 d., 2017 m. sausio 2 d. prašymais kreipėsi į Pravieniškių PN direktorių, prašė suteikti trumpalaikę išvyką į namus, tačiau jo prašymai buvo netenkinti. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. (administracinė byla Nr. I-4128-414/2016), 2017 m. sausio 12 d. (administracinė byla Nr. I-396-554/2017) įpareigojo Pravieniškių PN pareiškėjo prašymus išnagrinėti iš naujo.

Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundus nagrinės ir dėl 2016 m. lapkričio 7 d., 2016 m. lapkričio 30 d., 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimų panaikinimo (administracinės bylos Nr. I-1052-402/2017 ir Nr. I-944-414/2017). Pravieniškių PN pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymus, tačiau neatsižvelgdamas į Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d., 2017 m. sausio 12 d. sprendimuose išdėstytą nuomonę, juos atmetė. Sprendimuose teismas konstatavo, jog pareiškėjas turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus.

Pareiškėjo teigimu, jis turi teisę į trumpalaikes išvykas į namus, nes atitinka keliamus reikalavimus, komisijos, svarsčiusios jo prašymus, posėdžiuose buvo vertinamas pareiškėjo elgesys, aptarinėjamas padarytas nusikaltimas, jis buvo priverstas atsakinėti į klausimus apie savo asmeninį gyvenimą, todėl pareiškėjas yra baudžiamas antrą kartą, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui. Visi sprendimai buvo nemotyvuoti ir nepagrįsti. Dėl Pravieniškių PN direktoriaus veiksmų pareiškėjas negali tiesiogiai bendrauti su šeima, aplankyti sergančią sutuoktinę ir vaikus, bausmės atlikimo metu gimusią anūkę, aplankyti ir sutvarkyti tėvų kapus, palaikyti ir stiprinti socialinius ryšius.

Pasak pareiškėjo, neteisėtai buvo gauta ir paviešinta nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016. Dėl tokių veiksmų jis patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sutriko miegas ir širdies veikla, pareiškėjas yra priverstas vartoti vaistus, gerinančius miego kokybę ir palaikančius širdies veiklą, pablogėjo pareiškėjo reputacija, psichologinė savijauta, pareiškėjas praranda socialinio bendravimo įgūdžius, tikslą gyventi ir pavyzdingai atlikti bausmę.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 104 straipsnio 2 dalyje pataisos įstaigos direktoriui suteikta diskrecija duoti leidimą nuteistajam parvykti į namus, atsižvelgus į tam tikrus kriterijus, t. y. nuteistojo asmenybę, atliktos bausmės dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu. Įstaigoje nuteistųjų trumpalaikių išvykų į namus suteikimo tvarka nustatyta Pravieniškių PN direktoriaus 2014 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V-284 patvirtintame Nuteistųjų trumpalaikių išvykų į namus suteikimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), kuriame nurodyti kriterijai ir papildomi kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl leidimo nuteistajam išvykti į namus, taip pat prašymą dėl išvykos į namus suteikimo svarstančiai komisijai suteikiama teisė savo rekomendacijas pagrįsti ir kitais kriterijais. Visi pareiškėjo prašymai suteikti trumpalaikę išvyką į namus buvo svarstyti komisijose ir priimti sprendimai nuteistajam trumpalaikės išvykos į namus nesuteikti. Komisija įvertino tai, kad nuteistasis turi polinkį pažeisti nustatytą elgesio tvarką, nesugeba paklusti nuteistiesiems privalomoms pataisos namų taisyklėms, savanoriškai nedengia civilinio ieškinio ir tai, kad nuteistajam suteikus trumpalaikę išvyką į namus nebus sudaryta saugi aplinka artimiesiems, taip pat kad Švenčionių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės E. J. D. ieškinį V. D. dėl santuokos nutraukimo, todėl jo nurodytas išvykos tikslas – sustiprinti socialinius ryšius su sutuoktine, yra nepagrįstas. Pagal pareiškėjo padaryto nusikaltimo pobūdį jam netaikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos. Pareiškėjas į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl emocinių išgyvenimų, susijusių su trumpalaikių išvykų į namus nesuteikimu, nesikreipė. Įstaigos pareigūnai teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nėra duomenų, kad jie savo pareigas atliko netinkamai, nuteistasis nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą, nėra įrodyta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo buvo pažeista jo teisė į įstatymais pagrįstą ir objektyvų jo prašymų nagrinėjimą, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje; Pravieniškių PN direktoriaus 2014 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V-284 pataisos namų įstaigoje kiekviename sektoriuje yra sudarytos komisijos, svarstančios klausimus dėl teisės nuteistajam suteikti trumpalaikę išvyką į namus, bei patvirtintas Aprašas; pareiškėjas 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. birželio 1 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. spalio 3 d., 2016 m. lapkričio 2 d., 2016 m. gruodžio 1 d. ir 2017 m. sausio 2 d. prašymais kreipėsi į atsakovą, prašė suteikti trumpalaikes išvykas į namus; visi pareiškėjo prašymai buvo nagrinėjami komisijoje, o 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymai komisijoje buvo nagrinėjami pakartotinai; visais atvejais komisija nutarė nesuteikti nuteistajam trumpalaikės išvykos į namus; į visus pareiškėjo prašymus Pravieniškių PN direktorius pateikė atsakymus, nurodydamas, kad trumpalaikė išvyka suteikta nebus, informavo apie komisijos nurodytas aplinkybes ir prašymų netenkinimo motyvus.

7. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-4128-414/2016 pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Pravieniškių PN dėl administracinių aktų, kuriais buvo netenkintas 2016 m. gegužės 2 d. prašymas suteikti trumpalaikę išvyką į namus, panaikinimo ir administracinę bylą Nr. I-396-554/2017 pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Pravieniškių PN dėl administracinių aktų, kuriais buvo netenkinti 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymai suteikti trumpalaikę išvyką į namus, panaikinimo. Kauno apygardos administracinis teismas minėtose administracinėse bylose priimtais 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. sausio 12 d. sprendimais pareiškėjo skundus tenkino iš dalies – ginčijamus administracinius aktus panaikino ir įpareigojo Pravieniškių PN pareiškėjo 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymus išnagrinėti iš naujo. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. sausio 12 d. sprendimuose nurodė, kad: Pravieniškių PN 2016 m. gegužės 25 d. atsakymas Nr. 7-896 ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. atsakymas Nr. 7-1364, kuriais pareiškėjas informuojamas, jog jam nebus suteikta trumpalaikė išvyka į namus, nebuvo įvertintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo asmenybe ir jo elgesiu bausmės atlikimo metu; nesutiko su Pravieniškių PN atsakymuose pateiktais argumentais, kad nuteistasis nenurodė konkrečių trumpalaikės išvykos į namus motyvų, nes prašymai yra motyvuoti siekiu stiprinti socialinius ryšius su artimaisiais, pabendrauti, morališkai palaikyti sutuoktinę po atliktos operacijos, aplankyti (sutvarkyti) tėvų kapus; kad aplinkybės lėmusios ginčijamų sprendimų priėmimą nėra pakankamai detalizuotos ir įvertintos, dalis motyvų, nurodytų atsiliepime į skundą, nėra nurodyti ginčijamuose administraciniuose aktuose, todėl jie negali būti reikšmingi kilusio ginčo kontekste; kad komisijoje buvo svarstomi du (2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 1 d.) pareiškėjo prašymai, tačiau atsakymas pateiktas į vieną prašymą (nors iš turinio galima daryti prielaidą, kad atsakyta į abu).

8. Teismas pažymėjo, jog minėtuose įsiteisėjusiuose Kauno apygardos administracinio teismo sprendimuose nustatytos aplinkybės negali būti vertinamos kitaip, todėl pripažino, kad atsakovas, priimdamas 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą dėl trumpalaikės išvykos į namus pagal pareiškėjo 2016 m. gegužės 2 d. prašymą nesuteikimo ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą dėl trumpalaikės išvykos į namus pagal pareiškėjo 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymus nesuteikimo, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnius.

Atsakovo 2016 m. birželio 22 d. atsakymas dėl trumpalaikės išvykos į namus nesuteikimo, priimtas sprendžiant pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. prašymą, yra identiškas 2016 m. gegužės 25 d. atsakymui, kuris Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu buvo pripažintas nemotyvuotu ir panaikintas. Todėl pirmosios instancijos teismas vertino, kad 2016 m. birželio 22 d. sprendime (atsisakyme suteikti trumpalaikę išvyką į namus), atsakovui neįvertinus visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo asmenybe ir jo elgesiu bausmės atlikimo metu, nepakankamai, detalizavus ir įvertinus aplinkybes, lėmusias tokio sprendimo priėmimą, sprendimas, priimtas nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. prašymą dėl trumpalaikės išvykos į namus, laikytinas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimų.

Dėl tokių sprendimų priėmimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomus išgyvenimus ir nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei atsakovo atsakymai (sprendimai) atitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Pravieniškių PN dėl administracinių aktų panaikinimo, kuriais buvo netenkintas 2016 m. lapkričio 2 d. prašymas suteikti trumpalaikę išvyką į namus (administracinė byla Nr. I-1052-402/2017), administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui Pravieniškių PN dėl administracinių aktų panaikinimo, kuriais buvo netenkintas 2016 m. rugsėjo 1 d. prašymas suteikti trumpalaikę išvyką į namus (administracinė byla Nr. I-1180-422/2017), administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui Pravieniškių PN dėl administracinių aktų panaikinimo, kuriais buvo netenkintas 2016 m. spalio 3 d. prašymas suteikti trumpalaikę išvyką į namus (administracinė byla Nr. I-944-414/2017) – pareiškėjo skundus atmetė.

Kauno apygardos administracinio teismo sprendimai minėtose bylose nėra įsiteisėję.

9. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad Pravieniškių PN direktorius pateikdamas 2016 m. lapkričio 30 d. atsakymą Nr. 7-2031 ir 2016 m. gruodžio 30 d. atsakymą Nr. 7-2213 į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 2 d. ir 2016 m. gruodžio 1 d. prašymus nurodė, kad tokius sprendimus priėmė komisija ir kad pakartotinai informacija nebus teikiama, nes su analogišku prašymu pareiškėjas jau yra kreipęsis. Teismas nesutiko su šiais atsakovo argumentais (atsisakymu teikti informaciją), nurodė, kad pareiškėjas prašo ne informacijos, o trumpalaikės išvykos į namus, kurios suteikimą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas ir Aprašo nuostatos, todėl Pravieniškių PN 2016 m. gruodžio 30 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. atsakymus laikė nemotyvuotais, teisiškai nepagrįstais ir konstatavo, jog tokių atsakymų pateikimas pareiškėjui galėjo sukelti papildomus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovas jam būtų pateikęs teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus.

10. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad kiti pareiškėjui nepalankūs sprendimai dėl trumpalaikės išvykos į namus nesuteikimo (2016 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. lapkričio 7 d. ir 2017 m. vasario 1 d.), priimti nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. spalio 3 d., 2017 m. sausio 2 d. ir pakartotinai 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 1 d. bei 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymus, buvo priimti komisijai apsvarsčius visą medžiagą, įvertinus pareiškėjo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu, padaryto nusikaltimo pobūdį ir tai, kad pareiškėjas yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį bei 309 straipsnio 2 dalį, t. y. už sunkų nusikaltimą. Siekiant užtikrinti visuomenės saugumą komisija visais atvejais siūlė nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį atsakovas gavo neteisėtai.

11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo neturintis pagrindo daryti išvadą, kad komisijos veiksmai posėdžiuose aptarinėjant pareiškėjo padarytą nusikaltimą ir užduodant pareiškėjui klausimus, siekiant išsiaiškinti, ar trumpalaikė išvyka į namus nekels pavojaus visuomenės bei artimųjų saugumui, gali būti vertinami kaip baudimas antrą kartą ar prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

12. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai nėra pagrindas pripažinti, kad Pravieniškių PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. lapkričio 7 d. ir 2017 m. vasario 1 d. sprendimai (atsakymai), priimti nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. spalio 3 d., 2017 m. sausio 2 d. ir pakartotinai 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 1 d. bei 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymus, yra neišsamūs, nepagrįsti ar nemotyvuoti. Šie sprendimai priimti siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, kitų asmenų teises ir laisves bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, o Pravieniškių PN direktorius pareiškėjui pateikė aiškius, išsamius ir pagrįstus sprendimus.

13. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją, buvo pažemintas, pažeista jo garbė ir orumas, sutriko miegas ir širdies veikla, pareiškėjas buvo priverstas vartoti vaistus, gerinančius miego kokybę ir palaikančius širdies veiklą, pablogėjo jo reputacija, pablogėjo psichologinė savijauta, pareiškėjas praranda socialinio bendravimo įgūdžius, tikslą gyventi ir pavyzdingai atlikti bausmę. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl emocinių išgyvenimų, susijusių su trumpalaikių išvykų į namus suteikimu, nesikreipė. Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybos išduotame Medicininiame pažymėjime nurodyta, kad apie sveikatos nusiskundimus dėl nesuteiktų trumpalaikių pasimatymų, asmens sveikatos istorijoje nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. vasario 10 d. duomenų nėra. Teismo vertinimu, kiti nusiskundimai sveikata (negalavimai, diagnozės, įskaitant kreipimąsi į gydytoją psichiatrą) iš esmės nesiskyrė nuo asmenų, kurie niekada nėra padarę jokių nusikaltimų ir gyvena laisvėje, sveikatos būklės ir atsirandančių sveikatos sutrikimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad tarp pareiškėjo nurodytų sutrikimų ir atsisakymų suteikti trumpalaikes išvykas į namus gali būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, atsakovo sprendimais nesuteikiant jam trumpalaikių išvykų į namus.

14. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas akcentavo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Nagrinėjamu atveju nenustatęs, kad dėl trumpalaikių išvykų į namus nesuteikimo pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises, teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės dėl atsakovo 2016 m. gegužės 25 d., 2016 m. rugpjūčio 18 d., 2016 m. birželio 22 d., 2016 m. gruodžio 30 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimų nepakankamo motyvavimo, neteisėtumo ir nepagrįstumo, laikytinos mažareikšmėmis, todėl šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės gauti išsamius, motyvuotus ir teisės aktų normomis pagrįstus sprendimus pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 15. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pasak pareiškėjo, galima vertinti faktą, kad, jeigu atsakovas būtų tinkamai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo, tokia išvyka pareiškėjui būtų buvusi suteikta ir pareiškėjas nebūtų patyręs nepatogumų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino kreipimosi į gydytoją–psichiatrą fakto ir neįpareigojo atsakovo pateikti medicininės pažymos apie pareiškėjo 2017 m. balandžio 11 d. apsilankymą pas gydytoją, todėl pareiškėjas prašo pridėti prie bylos pažymą Nr. 81(3)-174. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį atsakovas gavo neteisėtai, nes atsakovas nenurodė aplinkybių, kuriomis jam tapo žinoma apie minėtą bylą. Taigi gali būti, kad atsakovas įvykdė nusikalstamą veiką, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatas. Teismas neištyrė byloje esančių įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

17. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertino nustatytą teisinį reglamentavimą, tinkamai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atlikdamas bausmę pareiškėjas nesikreipė į Psichologinės tarnybos specialistus dėl emocinių išgyvenimų, susijusių su trumpalaikių išvykų į namus nesuteikimu, tai patvirtina 2017 m. gegužės 10 d. pažyma Nr. 73(3)-124.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, jog nagrinėjant pareiškėjo prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo buvo pažeista jo teisė į įstatymais pagrįstą ir objektyvų jo prašymų nagrinėjimą, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas netinkamai nagrinėjo pareiškėjo prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo, tačiau pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria jam nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas pažymi, kad, jei atsakovas būtų tinkamai nagrinėjęs pareiškėjo prašymus, trumpalaikė išvyka į namus jam galbūt būtų suteikta. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, kaip atsakovas gavo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė.

20. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas netinkamus Pravieniškių PN veiksmus pripažino dėl pareiškėjo 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymų nagrinėjimo pirmąjį kartą (pakartotinis šių pareiškėjo prašymų nagrinėjimas Pravieniškių PN buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu), taip pat dėl pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d., 2016 m. lapkričio 2 d. bei 2016 m. gruodžio 1 d. prašymų nagrinėjimo.

21. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo priėmimo metu Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1052-402/2017 jau buvo išnagrinėjęs ir atmetęs V. D. skundą dėl Pravieniškių PN 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 7-2031, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2016 m. lapkričio 2 d. prašymas dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo, panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1828-442/2018 minėtą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22. Nustačius, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad Pravieniškių PN veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. lapkričio 2 d. prašymą dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo buvo teisėti ir pagrįsti, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad pareiškėjo teisė į įstatymais pagrįstą ir objektyvų šio jo prašymo nagrinėjimą buvo pažeista, turi būti panaikinta.

23. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kitų (t. y. 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymų nagrinėjimo pirmąjį kartą, taip pat dėl pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. bei 2016 m. gruodžio 1 d.) ginčo prašymų nagrinėjimo ir dėl to patirtos neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

24. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad, jeigu atsakovas būtų tinkamai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo, tokia išvyka pareiškėjui būtų buvusi suteikta ir pareiškėjas nebūtų patyręs nepatogumų. Šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kadangi nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN netinkami veiksmai buvo pripažinti išskirtinai dėl to, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymus bei priimdamas dėl jų sprendimus Pravieniškių PN nesilaikė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintos sprendimų motyvavimo pareigos, o ne dėl to, kad Pravieniškių PN nepagrįstai netenkino kurių nors iš minėtų pareiškėjo prašymų, t. y. kad nesuteikė trumpalaikių išvykų į namus.

25. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas V. D. skundus dėl trumpalaikių išvykų į namus nesuteikimo yra konstatavęs, kad, nors pareiškėjas formaliai atitinka sąlygas trumpalaikei išvykai į namus gauti, ypatingą reikšmę turi pareiškėjo padaryto nusikaltimo pobūdis ir sunkumas, visuomenės ir pareiškėjo artimųjų (ypač jo anūkės) saugumo užtikrinimas; pareiškėjas savo prašymus suteikti trumpalaikę išvyką į namus motyvuoja siekiu palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais, tačiau artimieji nerodo noro bendrauti su pareiškėju; jo sutuoktinė 2016 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, nurodė, kad jos ir pareiškėjo santuoka iširo dėl jo kaltės, nes pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę už mažamečio seksualinį prievartavimą, nesutarimai šeimoje prasidėjo nuo santuokos sudarymo pradžios, nes pareiškėjas nesirūpino šeima, vartojo alkoholį, naudojo prieš ją psichologinį smurtą, ji viena išlaikė šeimą, sutuoktinė su pareiškėju nepalaiko jokių santykių nuo 2016 metų rugpjūčio mėnesio; bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas vieną kartą pažeidė vidaus tvarkos taisykles, tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, jog nuteistasis bausmės atlikimo laiką nesistengė elgtis nepriekaištingai. Net ir būdamas laisvės atėmimo vietoje, turi polinkį pažeisti nustatytą elgesio tvarką, nesugeba paklusti nuteistiesiems privalomoms pataisos namų taisyklėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2019, 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-172-575/2019).

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad, tinkamai išnagrinėjęs jo 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. birželio 1 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d. bei 2016 m. gruodžio 1 d. prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo, Pravieniškių PN direktorius būtų juos tenkinęs, atmestini kaip nepagrįsti.

27. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog atsakovas neteisėtai gavo duomenis apie Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį ir nepagrįstai įsikišo į privatų pareiškėjo asmeninį (šeimos) gyvenimą pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius įsakymu, be kita ko, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę. Šeima ir santykiai su artimaisiais charakterizuoja asmenybę, todėl Pravieniškių PN pagrįstai vadovavosi su pareiškėjo šeimos santykiais susijusiais teismų procesiniais sprendimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-172-575/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-171-968/2019). Kiekvienas suinteresuotas asmuo su paskelbtais teismų procesiniais sprendimais gali susipažinti per viešai prieinamą Lietuvos teismų informacinę sistemą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1584-146/2016). Todėl Pravieniškių PN turėjo teisę ieškoti ir priimant sprendimus vadovautis viešai paskelbtoje nuasmenintoje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 nurodytomis aplinkybėmis, kurios buvo reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymus.

28. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į tai, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad dėl nustatyto pažeidimo (nepakankamai motyvuotų atsisakymų suteikti pareiškėjui trumpalaikes išvykas į namus pagal jo 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. birželio 1 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d. bei 2016 m. gruodžio 1 d. prašymus) pareiškėjas nepatyrė tokio pobūdžio ir masto nepatogumų ar gyvenimo kokybės pablogėjimo, kuriems kompensuoti jam turėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

29. Kaip minėta, atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti ne dėl trumpalaikės išvykos į namus pareiškėjui nesuteikimo, o dėl pareiškėjo prašymų nagrinėjimo procedūros pažeidimo (netinkamo sprendimo motyvavimo), todėl pareiškėjo argumentai, jog dėl trumpalaikės išvykos nesuteikimo suprastėjo jo sveikata ir 2017 m. balandžio 11 d. jis lankėsi pas gydytoją–psichiatrą, nagrinėjamam ginčui neturi teisinės reikšmės.

30. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. birželio 1 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d. bei 2016 m. gruodžio 1 d. prašymų nagrinėjimu ir dėl to pareiškėjo patirta neturtine žala (CK 6.271, 6.250 str.), todėl keisti ar naikinti šią Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo dalį pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai pasisakė dėl pareiškėjo 2016 m. lapkričio 2 d. prašymo nagrinėjimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi šis klausimas jau buvo išspręstas anksčiau priimtu Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1052-402/2017. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dalis, kuria pripažinta, kad pareiškėjo teisė į įstatymais pagrįstą ir objektyvų 2016 m. lapkričio 2 d. prašymo nagrinėjimą buvo pažeista, šalinama.

31. Kadangi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyti konkretūs pareiškėjo prašymai, kuriuos nagrinėjant buvo pažeista pareiškėjo teisė į įstatymais pagrįstą ir objektyvų jų nagrinėjimą, teismo sprendimo rezoliucinė dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė