2025-03-05 Nr. AB-3909-3-61-3-06699-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-192-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06699-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Arūno Sutkvevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2024 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-759 (toliau – ir Įsakymas) nuostatą, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzamino I dalis laikoma 2025 m. vasario 17, 18, 19, 20, 21 dienomis ir įpareigoti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (toliau – ir atsakovas, ir Ministerija) paskirti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino I dalies laikymo datą nepažeidžiant įstatymų ir žmogaus teisių.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. lapkričio 26 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti, konstatavęs, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 9 p.).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos skundžiamas Įsakymas yra skelbiamas viešai Teisės aktų registre, taigi, jo apskundimo terminas, vadovaujantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skaičiuojamas imant vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos. Iš teisės akto registro duomenų matyti, kad Įsakymas buvo paskelbtas 2024 m. liepos 10 d. (TAR Nr. 2024-12850), todėl teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą 2024 m. lapkričio 25 d. praleido įstatyme nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą. Teismas vertino, kad pareiškėja nenurodė objektyvių skundo pateikimo termino praleidimo priežasčių, kurios būtų sukliudžiusios jai kreiptis į teismą per įstatyme nustatytą terminą ir (ar) sudarytų pagrindą terminą atnaujinti.

III. Pareiškėja R. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį bei klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog pareiškėja, sužinojusi, kad Įsakymas pažeidžia dukros teisę į poilsį (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 str., Vaiko teisių konvencijos 31 str.) ir pareiškėjos visos šeimos narių teisę į šeimos ir šeiminį gyvenimą (Europos žmogau teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatymo 10 str.), nedelsiant kreipėsi į atsakovą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio nustatyta tvarka, kad pats atsakovas imtųsi veiksmų pažeidimams pašalinti. Tačiau atsakovas nevertino ir nepasisakė savo sprendime (2024 m. spalio 23 d. atsakyme) dėl įstatymų viršenybės principo pažeidimo priimant Įsakymą. Pareiškėja tokį atsakovo neveikimą skundė Regionų administraciniam teismui per vieną mėnesį (2024 m. lapkričio 25 d.) nuo atsakovo sprendimo gavimo (2024 m. spalio 23 d.). Be to, pats atsakovas savo atsakyme nurodė apskundimo tvarką.

Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Įsakymas yra norminis administracinis aktas. Tai reiškia, kad pareiškėja neturėjo objektyvios informacijos, kada Įsakymas bus priimtas. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo logika, pareiškėja turėjo kasdien tikrinti atsakovo priimamus norminius aktus, tačiau tai prasilenkia su logika ir protingumo principu. Svarbus faktas yra kada pareiškėja sužinojo, kad norminis administracinis aktas pažeidžia pareiškėjos teises. Kai dukrai 2024 m. spalio 10 d. mokykloje buvo pristatyta vienuoliktos klasės egzaminų tvarka ir tvarkaraštis – tada ir pareiškėja sužinojo, kad lietuvių kalbos ir literatūros pirmos dalies egzaminas paskirtas per mokinių žiemos atostogas. Pareiškėja nedelsiant kreipėsi į atsakovą, kad jis imtųsi veiksmų pakeisti įstatymams prieštaraujančią, žmogaus teises ir teisėtus interesus bei vaiko teises pažeidžiančią nuostatą.

Pareiškėja akcentuoja, kad ji turi pagrįstą teisę tikėtis, kad atsakovas priima norminius administracinius aktus, kurie neprieštarauja įstatymams ir nepažeidžia žmogaus teisių bei teisėtų interesų. Vadovaudamasi teisėtų lūkesčių principu pareiškėja neprivalo tikrinti kiekvieno paskelbto norminio administracinio akto suderinamumo su įstatymais ar jo galimo poveikio savo teisėms. Šis pasitikėjimas valstybės institucijų veikla suponuoja, kad norminis administracinis aktas gali būti ginčijamas tik tada, kai asmuo sužino apie realų ir tiesioginį tokio akto poveikį savo teisėms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, konstatavus, kad buvo praleistas terminas skundui paduoti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2024 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-759 (Įsakymas) nuostatą, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzamino I dalis laikoma 2025 m. vasario 17, 18, 19, 20, 21 dienomis ir įpareigoti atsakovą paskirti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino I dalies laikymo datą nepažeidžiant įstatymų ir žmogaus teisių.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad ginčijamas Įsakymas Teisės aktų registre paskelbtas 2024 m. liepos 10 d., todėl pareiškėja, pateikdama skundą 2024 m. lapkričio 25 d., praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad ji neturėjo objektyvios informacijos, kada Įsakymas bus priimtas, todėl negalėjo jo skųsti per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo. Pareiškėja pažymi, kad sužinojusi apie pažeidžiamas teises, kreipėsi į atsakovą, o negavusi teisės aktus atitinkančio atsakymo, tokį neveikimą skundė teismui per 1 mėnesį nuo atsakovo atsakymo pateikimo.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos laikytis skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos ir terminų.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo. Tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).

Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėja skundžia ne Ministerijos atsakymą į paklausimą, kurį tvirtina gavusi 2024 m. spalio 23 d., o patį Įsakymą, taigi pareiškėjos atskirojo skundo argumentai, kad sužinojusi apie skundžiamą Įsakymą, iš karto kreipėsi į atsakovą, o gavusi atsakovo atsakymą, per vieną mėnesį kreipėsi su skundu į teismą, neturi teisinės reikšmės. Tai, kad pareiškėja pasirinko kitus jos galbūt pažeistų teisių gynimo būdus (kreipėsi į atsakovą ir reikalavo pakeisti Įsakymą), nekeičia vertinimo, kad Įsakymas turėjo būti skundžiamas per ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ginčijamas Įsakymas buvo priimtas ir Teisės aktų registre paskelbtas 2024 m. liepos 10 d. Taigi laikoma, kad pareiškėja nuo 2024 m. liepos 10 d. turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie ginčijamą Įsakymą, todėl skundas teismui dėl šio įsakymo turėjo būti pateiktas iki 2024 m. rugpjūčio 10 d. (vėliausiai 2024 m. rugpjūčio 12 d.). Taigi pareiškėja, pateikdama skundą tik 2024 m. lapkričio 24 d. (praėjus daugiau nei 2 mėn.), akivaizdžiai praleido 1 mėnesio terminą skundui paduoti.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja atskirajame skunde tvirtina, kad dukra apie ginčijamą Įsakymą sužinojo 2024 m. spalio 10 d., kai buvo pristatyta vienuoliktos klasės egzaminų tvarka ir tvarkaraščiai. Taigi net jei būtų pagrindas skaičiuoti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią nuo sužinojimo apie Įsakymą momento, pareiškėja terminą skundui paduoti vis tiek būtų praleidusi.

Bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėja nenurodė pagrįstų nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių ji praleido ginčijamo Įsakymo apskundimo terminą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas ir nenukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė