2021-01-13 Nr. AB-912-3-63-3-00388-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-128-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00388-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (8.3)TP-20-T-513-5035 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-3574-512/2020, kurioje jam reikalinga kvalifikuota teisinė pagalba. 2020 m. balandžio 14 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą Nr. (8.3)KLTP-513 suteikti antrinę teisinę pagalbą. 2020 m. gegužės 9 d. iš atsakovo gavo Sprendimą, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą. Jau 5 metai atsakovas atsisako suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad pareiškėjas neapmoka skolos, kurią 2015 metais atsakovas nesąžiningai prisiteisė, t. y. 1 240 Eur skolą už nesuteiktas paslaugas. Kadangi pareiškėjo pajamos yra žemiau skurdo ribos, apmokėti skolą jis neturi galimybių, skola dengiama priverstinai per antstolius. Tarnyba nurodė, kad kol nebus sumokėta skola, pareiškėjui nebus teikiama teisinė pagalba. Kiekvienu atveju pareiškėjas yra priverstas kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo teisę į antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas nemotyvavo Sprendimo nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei tarptautiniais teisės aktais. Tokiu būdu pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas, jam užkertama teisė į teisinę pagalbą, tuo pačiu užkertama teisė ginti savo teises ir interesus teisme.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 priteisė iš pareiškėjo 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (l.31 )-TPD-2-12, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (l.3l)-TPD-94-12, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (l.31)-TPD-119-12 bei 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-5-13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. e2-466-386/2015 paliko nepakeistą. Atsakovas teigė, kad 2020 m. balandžio 9 d. gavo antstolio A. S. pateiktą informaciją, reg. Nr. (8.3)TPP-1-1672, jog valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų vykdymas iš pareiškėjo tęsiamas (likusi neišieškota skolos suma sudaro 1 138,49 Eur).

5. Atsakovas nurodė, kad 2020 m. balandžio 14 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo prašymas, reg. Nr. (8.3)KLTP-l-513, suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-3574-512/2020. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (8.3) TPS-7234 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą“ (toliau – ir Raštas) paprašė pareiškėjo per 20 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti patvirtinimą, kad pareiškėjas yra apmokėjęs valstybės patirtas išlaidas, priteistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. e2-466-386/2015. 2020 m. balandžio 27 d. Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo pranešimas, reg. Nr. (8.3) TPPl-2747, kuriame pareiškėjas nurodė, kad apmokėti valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą neturi galimybių. 2020 m. balandžio 30 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo pranešimas bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. vasario 7 d. pažymos apie įvykdytus išskaitymus iš asmens išmokų Nr. FV_12-43, Nr. FV_12-45, reg. Nr. (8.3) TPP1-2819, iš kurių matyti, kad valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš pareiškėjo tęsiamas. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos skolininkų informacinės sistemos 2020 m. gegužės 4 d. duomenimis, pareiškėjas nebuvo apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

6. Atsakovas teigė, kad Tarnyba Sprendimu, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11, 14 punktais, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nei Įstatymo, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių, kurios suteiktų pagrindą atleisti pareiškėją nuo prievolės apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Tačiau, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 10 dalimi, Tarnyba turi teisę išimtinais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama, kad yra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Pareiškėjas nėra Tarnybai pateikęs prašymo dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o teisės aktų nuostatos nenumato galimybės pačiai Tarnybai savo iniciatyva vertinti pareiškėjo situaciją be pareiškėjo prašymo.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 priteisė iš pareiškėjo 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12 bei 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-5-13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. e2-466-386/2015 paliko nepakeistą.

9. Teismas nurodė, kad Tarnybos Klaipėdos skyriuje 2020 m. balandžio 14 d. gautas pareiškėjo prašymas, reg. Nr. (8.3)KLTP-513, suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-3574-512/2020, kurioje priimtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas už akių pagal ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės ieškinį atsakovui J. S. dėl skolos priteisimo. Tarnybos Klaipėdos skyrius Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11, 14 punktais, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. 2020 m. balandžio 9 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui antstolio A. S. kontora pateikė informaciją, reg. Nr. (8.3)TPP-1-1672, iš kurios matyti, kad valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų vykdymas iš pareiškėjo tęsiamas (likusi neišieškota skolos suma sudaro 1 138,49 Eur). Atsakovas Raštu prašė pareiškėjo per 20 dienų nuo Rašto išsiuntimo dienos pateikti patvirtinimą, jog pareiškėjas yra apmokėjęs valstybės patirtas išlaidas, priteistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015. 2020 m. balandžio 27 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo pranešimas, reg. Nr. (8.3) TPPl-2747, kuriame jis nurodė, kad apmokėti valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą neturi galimybių. 2020 m. balandžio 30 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo pranešimas bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. vasario 27 d. pažymos apie įvykdytus išskaitymus iš asmens išmokų Nr. FV_12-43, Nr. FV_12-45, iš kurių matyti, jog valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš pareiškėjo tęsiamas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas yra apmokėjęs valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

10. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, 91 straipsnio 1, 2 dalis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu ir nustatė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11, 14 punktais, 18 straipsnio 2, 4 dalimis bei Sprendimų priėmimo, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-121 (2019 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 1R-16 redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 20 d.), (toliau – ir Aprašas) 5–9 punktais. Teismas nurodė, kad Sprendimas iš esmės motyvuojamas tuo, jog pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo dienos nėra sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, taip pat per nustatytą terminą nepateikė prašomų dokumentų antrinei teisinei pagalbai gauti.

11. Teismas analizavo Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą ir nurodė, kad byloje pateiktame antstolio A. S. 2020 m. balandžio 8 d. pranešime nurodyta, jog pareiškėjo likusi neišieškota skola pagal Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 yra 1 138,49 Eur. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. KT20-N11/2018 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Nutarimas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi. Teismas aptarė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktą, 10, 11 dalis, 18 straipsnio 1 dalį, Aprašo 1, 5–10 punktus, analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 pateiktą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos aiškinimą.

12. Teismas nurodė, kad Tarnyba, atsižvelgdama į asmens individualią situaciją, turi teisę nesiremti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir jam teikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu asmuo iki numatyto termino nėra apmokėjęs visų ar dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau asmuo privalo Tarnybai pateikti motyvuotą rašytinį prašymą dėl individualios situacijos papildomo įvertinimo bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Teismas nustatė, jog šia teise pareiškėjas nėra pasinaudojęs, t. y. nėra pateikęs Tarnybos Klaipėdos skyriui motyvuoto prašymo įvertinti jo turtinę padėtį, galimybę atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos sudėtingumą ir kt. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pateikęs Tarnybai dokumentus, pagrindžiančius pareiškėjo patirtas vartojimo išlaidas ir turimus finansinius įsipareigojimus bei pareiškėjo išsilavinimą ir profesiją pagrindžiančius dokumentus. Tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė ir teismui šioje byloje. Teismas priėjo prie išvados, kad Tarnyba negalėjo tinkamai įvertinti visų Apraše numatytų pareiškėjo individualios situacijos įvertinimo kriterijų.

13. Teismas nusprendė, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, o taip pat atitinka Aprašu patvirtintą rekomenduojamą sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo formą.

III. 14. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą, priimti naują sprendimą, o taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teismų viršenybės principo ir su paklausimu, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 neprieštarauja Konstitucinio Teismo Nutarimui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai bei 31 straipsnio 2 ir 6 dalims. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti apeliacinio skundo nagrinėjimą, kol nebus išspręstas paklausimas Konstituciniame Teisme.

15. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo suformuotai doktrinai, teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, teisę į gynybą, pareiškėjo materialinė padėtis yra sunki, jis yra diskriminuojamas;

15.2. Teisėja L. Jokubauskaitė turėjo išankstinį nusistatymą, priėmė sprendimus, užkertančius teisę į gynybą baudžiamuosiuose procesuose, pažeidė pareiškėjo konstitucines teises, teikė nepagrįstus skundus policijai, be įrodymų priteisė 1 240 Eur skolą už nesuteiktą teisinę pagalbą, kuri naudojama prieš pareiškėją iki šiol. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 4 d. teikė teisėjos L. Jokubauskaitės nušalinimo pareiškimą, tačiau teisėja nebuvo nušalinta, o tai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). Teisėja pareiškėjo prašymus nusišalinti ignoruoja, pareiškėjas negali dalyvauti teisėjos vedamuose teismo posėdžiuose, nes tai neigiamai veikia jo sveikatos būklę;

15.3. Konstitucinis Teismas Nutarimu pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas vadovaudamasis žemesnės instancijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 pripažino, kad šis sprendimas yra aukščiau Konstitucinio Teismo, o tokia pozicija nesuprantama.

16. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išsamiai išdėstytus 2020 m. birželio 18 d. atsiliepime Nr. (8.3) TPS-10624 ir papildomai nurodo, kad Konstitucinis Teismas Nutarimu pripažino, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 12 d. prašymu prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą ne baudžiamojoje, o civilinėje byloje, todėl Tarnybos Klaipėdos skyrius neturėjo pagrindo nevykdyti Įstatyme numatytos pareigos ir netaikyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyto antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. (8.3)TP-20-T-513-5035 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo pareiškėjui J. S. buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 (pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies) ir 14 punkto (pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų) pagrindais, pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Tarnyba pagrįstai ir teisėtai Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą, nes pareiškėjas nėra apmokėjęs jam įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei nėra pateikęs motyvuoto prašymo dėl jo individualios situacijos papildomo įvertinimo.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, argumentuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo suformuotai doktrinai, teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes teisėja, nagrinėjusi bylą, turėjo nusišalinti.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas sprendimo negaliojimo pagrindas – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.

22. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisėjos L. Jokubauskaitės šališkumu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), ne kartą išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą byloje Indra prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 46845/99)).

23. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimą byloje Neštak prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 65559/01); 2009 m. kovo 24 d. sprendimą byloje Poppe prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 32271/04)). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimų Nr. 21257/93, 21258/93, 21259/93)). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją (pareiškimo Nr. 19874/92)).

24. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas naudojosi nušalinimo institutu ir 2020 m. rugpjūčio 5 d. teikė pareiškimą dėl teisėjos Laimutės Jokubauskaitės nušalinimo arba bylos nagrinėjimo perdavimo kitam teismui, tačiau šis pareiškėjo pareiškimas netenkintas Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi (b. l. 56–57). 2020 m. spalio 19 d. vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam buvo pranešta. Aplinkybė, kad teismas ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir atsakovo, išsprendė ne taip, kaip norėjo ginčo šalis (pareiškėjas), negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių apeliacinio skundo argumentus dėl teisėjos Laimutės Jokubauskaitės šališkumo pagrindžiančių įrodymų, konstatuoja, kad tokio pobūdžio argumentai yra abstraktūs ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir, kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

25. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teismų viršenybės principo ir su paklausimu, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 neprieštarauja Konstitucinio Teismo Nutarimui ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai bei 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, pažymėtina, kad Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Įsiteisėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 tyrimas nepriskirtinas Konstitucinio Teismo kompetencijai, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo netenkina.

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies (Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p.) ir per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, būtinų nagrinėti jo 2020 m. balandžio 14 d. prašymą (Įstatymo 11 str. 7 d. 14 p.), su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl individualios jo situacijos papildomo įvertinimo į Tarnybą nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Tarnyba Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

27. Nesutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 pripažino esančiu aukščiau Konstitucinio Teismo Nutarimo. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą, aptarė Konstitucinio Teismo Nutarimą, analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikiamą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos aiškinimą, todėl pagrįstai rėmėsi minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, be kita ko, priimtu atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo Nutarime pateiktus išaiškinimus ir padarytas išvadas bei nagrinėjant analogišką administracinę bylą, kuriame konstatuota, jog jeigu Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, priėmė sprendimą neteikti asmeniui antrinės teisinės pagalbos, tačiau neatsižvelgė į jokias kitas aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tiek Konstitucinio Teismo Nutarime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptarta pozicija reiškia ne tai, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-44-662/2021).

28. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su motyvuotu prašymu įvertinti papildomas aplinkybes (jo turtinę padėtį, galimybę atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos sudėtingumą ir kt.), tačiau pagal Įstatymo 11 straipsnio 11 dalį asmuo tokį motyvuotą prašymą gali pateikti ir po to, kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Taigi Sprendimas neužkerta pareiškėjui galimybės realizuoti teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis, nustatyta, jog byloje pateikti įrodymai buvo netinkamai įvertinti ar iš viso nebuvo įvertinti.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė