2013-12-23 Nr. AB-10630-3-61-3-03545-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS143-1009/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03545-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. D. (buvusi pavardė – P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Senojo miesto architektai“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo ir išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. spalio 7 d. ir 2013 m. spalio 8 d. gauti pareiškėjos A. D. (buvusi pavardė – P.) (toliau – ir pareiškėja) patikslinti skundai. Pareiškėja prašė: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir atsakovas, Inspekcijos skyrius) 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (23.2)-2D-12497; 2) panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. teigiamą išvadą Nr. TP1-2134. Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Inspekcijos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. teigiamos išvados Nr. TP1-2134 galiojimą.

Pareiškėja, pagrįsdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad, atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, Vilniaus miesto savivaldybės taryba arba Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius gali patvirtinti ginčijamą detalųjį planą, kurio sprendiniai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Tada bus išduotas statybos leidimas ir pradėti statybos darbai. Todėl, teismui patenkinus jos reikalavimus nagrinėjamoje byloje, atkurti iki ginčo buvusią padėtį būtų labai sudėtinga, nes, gindama savo teises, būtų priversta kreiptis teisminės gynybos, taip pat patirtų dideles tiek laiko, tiek pinigines sąnaudas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. nutarties dalimi atmetė pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str. 4, 5 d.).

Teismas nurodė, kad, pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti:

1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus;

2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas;

3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2005 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011 ir kt.).

Teismas nustatė, jog pareiškėjai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi jau buvo išaiškinta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikytinos tik tuo atveju, jeigu jų netaikant būtų galbūt sukeltos tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjai sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pažymėjo, kad skundžiama Inspekcijos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo akte pateikiama teigiama išvada, kurios galiojimą laikinai prašoma sustabdyti, yra rekomendacinio pobūdžio ir vertintina tik kaip siūlymas, viena iš teisinių sąlygų kompetentingai institucijai – ginčo atveju Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui – tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui savo sprendimu net ir patvirtinus ginčijamą detalųjį planą, tokio sprendimo pagrįstumas bei teisėtumas gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Taigi statytojas ir statybos leidimą išduodantis subjektas, žinodami, kad teisme nagrinėjamas ginčas dėl detaliojo plano teisėtumo, prisiimtų visą riziką, susijusią su statybos darbų organizavimu (statybos leidimų išdavimu), vykdomais statybos darbais ir šių veiksmų teisinėmis pasekmėmis.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad tos aplinkybės, jog ateityje galbūt kils teisminiai ginčai, negali būti vertinamos kaip pagrindžiančios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę (administracinės bylos Nr. AS502-177/2008, Nr. AS442-314/2008, Nr. AS858-213/2012 ir kt.). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra atmestinas.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėja nurodo, kad, atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Inspekcijos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. teigiamos išvados galiojimo sustabdymą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai arba Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui suponuojamas teisinis pagrindas patvirtinti detalųjį planą, kurio sprendimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Tokiu atveju būtų išduotas statybos leidimas ir pradėti statybos darbai. Todėl, teismui patenkinus jos reikalavimus, atkurti iki ginčo buvusią padėtį taptų labai sudėtinga. Be to, nepritaikant prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, net ir nesibaigus šiai bylai, gindama savo teisėtus interesus, turėtų pradėti naujus teisminius procesus, į kuriuos įtraukti asmenys, taip pat ir ji pati, patirtų didelių tiek laiko, tiek ir piniginių sąnaudų.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismo nutartimi pagrįstai atmestas prašymas, nes jokių realių neigiamų pasekmių pareiškėjai nekils, jeigu nebus taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Inspekcijos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo akte pateikiama teigiama išvada yra rekomendacinio pobūdžio ir gali būti vertinama tik kaip siūlymas tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą. Vilniaus miesto savivaldybės įgaliotai institucijai patvirtinus detalųjį planą, tokio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas galės būti sprendžiamas atskiroje administracinėje byloje. Taip pat nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo motyvu, kad ateityje galintys kilti teisminiai ginčai galėtų būti aplinkybe, dėl kurios turėtų būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Senojo miesto architektai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:

1. Palaiko teismo nutartį atmesti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi parengtas detalusis planas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams.

2. Detaliojo plano sprendiniais yra nustatyta užstatymo zona ir leistini maksimalūs užstatymo parametrai, bet ne konkretūs rekonstruojamo pastato sprendimai. Detaliuoju planu nėra faktiškai užstatomas pareiškėjos langas. Detaliuoju planu nėra statomi ar užstatomi jokie pastatai, o tik numatomos sąlygos tai daryti. Rengiant techninį statinio projektą, projekto rengėjai privalės atsižvelgti į statybos techniniuose reglamentuose numatytus apribojimus. Detaliuoju planu jokios skunde minimos pareiškėjos teisės nėra ir negali būti pažeidžiamos. Pareiškėja klaidingai sieja Inspekcijos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. išvadą Nr. TP1-2134 bei detaliojo plano sprendinius ir konkretų techninį projektą, kuriam galėtų būti išduotas statybos leidimas ir pradėti statybos darbai.

3. Pareiškėja yra pateikusi prašymą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai netvirtinti detaliojo plano. Prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės ir taip yra perteklinės, kadangi tvirtinimo procedūra vis tiek nevyksta. Pareiškėja savo skundais nepagrįstai apriboja kitų asmenų interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėja inter alia inicijuoja ginčą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. teigiamos išvados Nr. TP1-2134 (dėl detaliojo plano tvirtinimo) teisėtumo ir pagrįstumo, o pareikštam reikalavimui užtikrinti prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, numatytą ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte, – laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą (nauji teisės aktai ir teisminiai ginčai dėl jų, patiriamos laiko, piniginės sąnaudos), negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Pareiškėja nepagrindė realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas negali būti siejamas su pareiškėjos ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų dėl priimtų teisės aktų ir dėl to patiriamų laiko, piniginių sąnaudų. Pareiškėja nenurodė kitų aplinkybių ir nepateikė kitų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą patenkinti jos prašymą ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėtina, kad, atsiradus naujoms aplinkybėms, pareiškėja gali paduoti motyvuotą (nurodant faktines aplinkybes ir pateikiant jas pagrindžiančius įrodymus) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo bet kurioje proceso stadijoje (ABTĮ 71 str. 1 d.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties dalis yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. D. (buvusi pavardė – P.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė