2021-10-20 Nr. AB-22122-3-63-3-00620-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1940-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00620-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. ir atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. prašymą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybei dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas) 300 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji kartu su bendrasavininke J. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Norėdamos pakeisti Žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį į kitą, 2019 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Savivaldybę su prašymu priimti sprendimą pakeisti Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinius juos koreguojant, juose numatyti galimybę pakeisti Žemės sklypo paskirtį į kitą, skirtą vienbučių ir dvibučių gyvenamų pastatų statybai. Atsakovas 2019 m. spalio 28 d. raštu Nr. (5.1.22) A5-4733 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinių“ atsisakė tenkinti bendrasavininkių prašymą ir nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T11-97 (toliau – ir Sprendimas) nutarė pradėti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 patvirtintų Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir bendrasis planas) sprendinių (toliau – ir Sprendinių) koregavimą, tačiau nurodė, kad bendrojo plano koregavimo metu nebus keičiami ar koreguojami vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentai – saugomų teritorijų (šiuo atveju Pajūrio regioninio parko) tvarkymo planai, taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, kuris pagal tvirtinančią instituciją yra aukštesnio lygmens planavimo dokumentas, sprendiniai negali būti koreguojami ar keičiami rajono bendrojo plano sudėtyje.

3. Pareiškėja Sprendimą apskundė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kuri 2020 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 2D-4814 informavo, jog atsakovo veiksmuose nustatė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies, Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 6.4.2 papunkčio ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimus, surašė Administracijai 2020 m. balandžio 14 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-405 (toliau – ir privalomasis nurodymas). Atsakovas Inspekcijos privalomojo nurodymo neskundė ir jį įvykdė. Pareiškėjos teigimu, atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Administracijos veiksmų neteisėtumas yra įrodytas.

4. Pareiškėja nurodė, kad skundą Inspekcijai pareiškėjos vardu surašė ir jį pateikė advokato padėjėjas, kuriam už teisinę pagalbą sumokėjo 300 Eur pagal 2020 m. gegužės 4 d. sąskaitą VP Nr. 2020-029, todėl pareiškėja patyrė žalą dėl atsakovo veiksmų, kuriuos Inspekcija pripažino neteisėtais. Teisės aktai nenumato galimybės prisiteisti ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl turėtas bylinėjimosi išlaidas Inspekcijoje nagrinėjant jos skundą laiko patirta žala.

5. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja kartu su J. M. kreipėsi į Savivaldybę su prašymu koreguoti Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinius, juose numatyti galimybę pakeisti joms priklausančio Žemės sklypo paskirtį į kitą, skirtą vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai. Administracija 2019 m. spalio 28 d. raštu Nr. (5.1.22)-A5-4733 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir nurodė atsisakymo motyvus. Pareiškėja minėtą raštą apskundė Inspekcijai, kuri 2020 m. balandžio 14 d. Administracijai surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN-405. Atsakovas, vykdydamas privalomąjį nurodymą, pakartotinai įvertino pareiškėjos prašymą, tačiau jo netenkino. Pareiškėja Administracijos atsakymo neskundė, o kreipėsi prašydama atlyginti turėtas išlaidas už advokato padėjėjo paslaugas rengiant skundą Inspekcijai. Administracija 2020 m. birželio 2 d. atsisakė atlyginti prašomas išlaidas neįrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumo.

7. Atsakovas teigia, kad pareiškėja Administracijos veiksmų neteisėtumą grindžia Inspekcijos privalomuoju nurodymu, surašytu Administracijai, kuriame nurodyta pakartotinai įvertinti pareiškėjos prašymą, tačiau tai negali būti pripažįstama neteisėtais veiksmais. Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą ne dėl neteisėtai priimtų su teritorijų planavimu susijusių administracinių sprendimų panaikinimo, kaip numato Priežiūros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, o vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Inspekcijos nustatyti pažeidimai nėra esminiai, sąlygojantys pareiškėjos teisių pažeidimą netenkinus jos 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymo numatyti galimybę keisti Žemės sklypo paskirtį. Pareiškėjos prašymo neatitikimas galiojančio Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, kurio keitimo ar koregavimo Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano koregavimo sprendiniai nenumato, sprendiniams buvo ir yra pakankamas įstatyminis pagrindas pareiškėjos prašymą atmesti. Administracijos 2019 m. spalio 28 d. rašte Nr. (5.1.22.)-A5-4733 pareiškėjai teisinis pagrindas išdėstytas netiksliai, tačiau iš pateikto atsakymo pareiškėjai objektyviai buvo suprantama ir anksčiau žinoma faktinė ir teisinė situacija dėl Žemės sklypo paskirties keitimo negalimumo koreguojant bendrojo plano sprendinius.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2018 m. kovo 28 d. siekė pakeisti Žemės sklypo paskirtį vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai. Tuo tikslu Žemės sklypo bendraturtė J. M., turėdama 2018 m. kovo 26 d. rašytinį pareiškėjos R. B. sutikimą, kreipėsi į Administraciją su prašymu pakeisti Žemės sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę ir nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, į kurį buvo atsakyta 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (5.1.22)A5-1704. Pareiškėjos, atstovaujamos to paties advokato padėjėjo, išrašiusio 300 Eur sąskaitą už teisines paslaugas surašant skundą Inspekcijai, Administracijos 2018 m. balandžio 24 d. raštą Nr. (5.1.22)A5-1704 skundė teismui, kuris pareiškėjų skundą atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2868-662/2019 yra konstatuotos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad pareiškėjos, skųsdamos Inspekcijai 2019 m. spalio 28 d. atsakovo raštu Nr. (5.1.22.)-A5-4733 priimtą sprendimą netenkinti jų 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymo, žinojo visas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su Žemės sklypo paskirties keitimo galimybėmis, todėl nėra pagrindo teigti, kad nustatyti atsakovo sprendimo turinio trūkumai pažeidė jų teises ir dėl to pareiškėja buvo priversta skųsti minėtą sprendimą.

9. Atsakovo vertinimu, išdėstytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Atitinkamai šios aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju įgalina Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą iš esmės vertinti kaip neesminį, nesudarantį savarankiško ir pakankamo pagrindo Administracijos sprendimą pripažinti neteisėtu bei sudarančiu pagrindą priteisti pareiškėjai turtinę žalą.

10. Pareiškėja neįrodė, kad Administracija atliko jos atžvilgiu neteisėtus veiksmus. Nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir tariamos turtinės žalos. Priešingai, pati pareiškėja savo veiksmais sąlygojo tariamos turtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjai buvo žinomos faktinės ir teisinės Žemės sklypo paskirties keitimo negalimumo aplinkybės, todėl, skųsdama Administracijos atsakymą, ji pati prisidėjo prie tariamos žalos atsiradimo.

II. 11. Regionų apygardos administracinis teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 300 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12. Teismas vertino, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovas, priimdamas 2019 m. spalio 28 d. sprendimą (raštą) Nr. (5.1.22)-A5-4733, kuriuo atsisakyta tenkinti 2019 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjos prašymą dėl Žemės sklypo paskirties pakeitimo į kitą, skirtą vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai, ir kurio pagrindu, nustačiusi teisės aktų pažeidimus, Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą, iš esmės atliko neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

13. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju vertintini būtent atsakovo veiksmai priimant 2019 m. spalio 28 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl koreguojamo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, pripažino, kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti ir nustatė Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies, Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 6.4.2 papunkčio ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimus, todėl surašė atsakovui privalomąjį nurodymą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą. Šio Inspekcijos privalomojo nurodymo atsakovas neskundė ir jį įvykdė. Tai, kad atsakovas, Inspekcijai surašius administracinį nurodymą, pakartotinai įvertino pareiškėjų prašymą, tačiau paliko tokį patį sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovo veiksmai 2019 m. spalio 28 d. raštu priimant sprendimą buvo teisėti ir pagrįsti ar kad pareiškėja neturi teisės į žalos (t. y. atstovavimo išlaidų Inspekcijos byloje) atlyginimą, kuri buvo patirta nagrinėjant bylą Inspekcijoje būtent dėl atsakovo minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Teismas nurodė, kad Inspekcija, įvertinusi atsakovo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą, 2020 m. balandžio 14 d. išvadoje dėl skundo priėjo prie išvados, jog planavimo organizatorius 2019 m. spalio 28 d. sprendimą iš esmės grindė tik formaliai informuodamas, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas (sprendime klaidingai priskiriamas vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentams) yra aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentas ir kad jo sprendiniai negali būti koreguojami ar keičiami rajono bendrojo plano sudėtyje. Planavimo organizatorius sprendimo nepagrindė teisės aktų nuostatomis, žemės sklypo teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų taikymo ir tarpusavio sąveikos organizacinės struktūros vertinimu, taip pat klaidingai nurodė sprendimo apskundimo tvarką (Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad planavimo organizatorius, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje vykdydamas Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano koregavimo procesą K-RJ-55-17-174, nėra registravęs pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymo ir atsakymo į šį prašymą dokumentų.

15. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime į skundą iš esmės nenurodė jokių pagrįstų priežasčių, objektyviai kliudžiusių priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjos atžvilgiu, taip pat nepagrindė, kodėl atsakovo veiksmai, priimant 2019 m. spalio 28 d. sprendimą, nevertintini kaip bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymas. Atsakovas Inspekcijos sprendimo neskundė. Inspekcijos privalomajame nurodyme nustatytos aplinkybės dėl minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo leidžia spręsti, kad atsakovui kyla viešoji atsakomybė, numatyta CK 6.271 straipsnyje. Pareiškėja, patyrusi išlaidų, pagrįstai jas vertino kaip turėtą turtinį nuostolį ir kreipėsi dėl turtinės žalos atlyginimo.

16. Vertindamas pareiškėjos prašomos priteisti turtinės žalos dydį, teismas nurodė, kad iš 2020 m. gegužės 4 d. sąskaitos už teisinę pagalbą matyti, jog prašomą atlyginti turtinę žalą sudaro procesinių dokumentų parengimas Inspekcijai. Pareiškėja advokato padėjėjui už skundo Inspekcijai parengimą sumokėjo 300 Eur.

17. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, 98 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., toliau – ir Rekomendacijos). Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atitinkamoje byloje turi kompleksiškai įvertinti pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios, nustatyti išlaidų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, taip pat atsižvelgti į Rekomendacijas, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis. Be to, teismas turi atsižvelgti į tai, kad priteistinoms bylinėjimosi išlaidoms taikomi ir bendrieji teisės principai (žr., pvz., 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-215/2013).

18. Teismas nurodė, kad Rekomendacijos rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis už teisines paslaugas, suteiktas bylą nagrinėjant ikiteismine tvarka, kai byla teisme nebuvo nagrinėjama, nėra įtvirtintas. Tačiau Rekomendacijų 8.1 punkte nurodyta, kad už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą, už vieną asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,1 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertino, kad ABTĮ 4 straipsnio 7 dalies nuostatoje nurodytas santykių panašumas, atsižvelgiant į jų esmę ir pobūdį, todėl šiuo atveju analogijos taikymas yra pateisinamas. Teismas sprendė, kad, šiuo atveju vertinant turtinės žalos dydį, yra teisinis pagrindas vadovautis Rekomendacijų 8.1 ir 8.19 punkto nuostatomis. Pagal Rekomendacijų 5 punktą, už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomas priteisti dydis už procesinio dokumento surašymą neviršija Rekomendacijose nustatytą dydį, priteisė pareiškėjai iš atsakovo 300 Eur turtinės žalos atlyginimą.

19. Teismas taip pat iš dalies tenkino pareiškėjos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėja prašo atlyginti 250 Eur prašymo parengimo išlaidas, kurias pagal 2020 m. birželio 2 d. sąskaitą už teisines paslaugas bei pinigų paėmimo kvitą yra sumokėjusi advokato padėjėjui.

20. Teismas vertino, kad nors pareiškėjos prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis yra mažesnis už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, tačiau tai savaime nėra pakankamas pagrindas prašymą tenkinti visiškai. Teismas sprendė, kad byla yra šabloninė, nesudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo, prašymas paduotas per LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų EPP posistemį, šiems duomenims surašyti nereikėjo daug laiko, todėl priteisė pareiškėjai iš atsakovo 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 21. Pareiškėja R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti iš atsakovo 250 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

22. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas iš dalies. Pareiškėjos nuomone, byla yra sudėtinga, nes apima ir administracinį, ir civilinį procesą, tai yra byla dėl žalos iš institucijos priteisimo, joje įrodinėjamos žalos atsiradimo ir priteisimo pagrindai, įrodinėjant visas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Pareiškėjos vertinimu, teismo požiūriu turbūt visos bylos yra šabloninės, nes teismas su jomis susiduria nuolat, o advokatų ar jų padėjėjų darbo nuvertinimas lėmė, kad ji nerado advokato, kuris galėtų tinkamai surašyti apeliacinį skundą už 100 Eur. Net už 300 Eur niekas nesutiko atlikti tokio darbo. Pareiškėjos nuomone, tokiu būdu teismas užkirto jai kelią į tinkamą teisminę gynybą, nepaaiškino, kodėl ji turėjo finansiškai nukentėti dėl atsakovo kaltės.

23. Pareiškėja nurodo, kad jeigu ji būtų kreiptųsi į teismą, būtų pagrindas priteisti žymiai didesnę bylinėjimosi išlaidų sumą, tačiau ji kreipėsi į ginčų komisiją ir neteko teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas neargumentavo, kodėl už skundo padavimą maksimaliai atlygintinos bylinėjimosi išlaidos gali būti iki 2 500 Eur, tačiau iš jos prašytų priteisti 250 Eur priteisė tik 100 Eur.

24. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų iš dalies. Atkreipia dėmesį, kad dėl teismo sprendimo Administracija yra pateikusi apeliacinį skundą, tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nuspręstų, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą dėl 300 Eur turtinės žalos priteisimo, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turėtų likti nepakeista, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas.

26. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad teismas neteisingai vertino pareiškėjos teiktą siūlymą kaip skundą, akcentuodamas Administracijos atsisakymą tenkinti pareiškėjos prašymą kaip neteisėtus veiksmus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja teikė ne skundą, o pasiūlymą. Pasiūlymas – visuomenės nuomonės pareiškimas dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių papildymo, jų alternatyvos pateikimo ar pakeitimo. Taigi atsakovas turėjo teisę, o ne pareigą atsižvelgti į pareiškėjos pasiūlymą keisti Žemės sklypo paskirtį.

28. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Administracijos veiksmų neteisėtumą pagrindžia privalomasis nurodymas. Inspekcija privalomajame nurodyme nepasisakė, kad atsakovo veiksmai yra neteisėti. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas Inspekcijai suteikia teisę duoti privalomąjį nurodymą dėl neteisėtai priimtų su teritorijų planavimu susijusių administracinių sprendimų panaikinimo, o šiuo atveju Inspekcija tokio privalomojo nurodymo nedavė, taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovo 2019 m. spalio 28 d. sprendimas priimtas neteisėtai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai neišanalizavo visų bylos aplinkybių ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nevertino atsakovo atsiliepime nurodytos teismų praktikos.

29. Inspekcija privalomuoju nurodymu iš esmės nustatė procedūrinio pobūdžio pažeidimus, kurie nedarė įtakos pareiškėjos teisėms ar interesams. Pareiškėjos prašymo neatitikimas galiojančio Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, kurio keitimo ar koregavimo Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano koregavimo sprendiniai nenumato, sprendiniams buvo ir yra pakankamas įstatyminis pagrindas atmesti pareiškėjos prašymą. Atsakovas teigia, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.

30. Atsakovas nurodo, kad Inspekcija vertino, jog Administracijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymą, pagrindimas yra su trūkumais, tačiau, pasak Inspekcijos, minėtas sprendimas yra pagrįstas. Inspekcija pasisakė, kad planavimo organizatorius sprendimo nepagrindė teisės aktų nuostatomis, žemės sklypo teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų taikymo ir tarpusavio sąveikos organizacinės struktūros vertinimu, tačiau paminėti individualaus administracinio akto turinio trūkumai savaime neleidžia sprendimo pripažinti visiškai nemotyvuotu, t. y. nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo, nes, kaip minėta, yra nurodytas šio akto priėmimo pagrindimas. Vien dėl to, kad atsakovui buvo surašytas privalomasis nurodymas pakartotinai įvertinti pareiškėjos prašymą, negali būti pripažįstama, jog atsakovo veiksmai priimant 2019 m. spalio 28 d. sprendimą yra neteisėti, pažeidžiantys pareiškėjos teises.

31. Teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentus, kad, vertinant administracinio akto reikšmę viešosios atsakomybės atsiradimui, svarbu nustatyti, ar pašalinus pažeidimus būtų priimtas kitoks sprendimas, taip pat ar sprendimo turinio (pvz. teisinio ir / ar faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjai suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jos teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamo rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pareiškėjo ginamų teisių ar teisėtų interesų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar tenkinant pareiškėjo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, ar tai turės įtakos kokioms nors jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

32. Teismas nevertino, ar privalomajame nurodyme nustatyti procedūriniai pažeidimai yra esminiai, pažeidžiantys pareiškėjos teises bei teisėtus interesus, nenurodė, kokios konkrečiai pareiškėjos materialaus pobūdžio teisės buvo pažeistos. Šiuo atveju pakartotinas pareiškėjos siūlymo vertinimas dėl jai žinomų aplinkybių (negalimumo atsižvelgti į pateiktus pasiūlymus dėl galimybės keisti Žemės sklypo paskirtį) jos teisių ir pareigų apimties nepakeičia ir negali pakeisti, todėl negalima teigti, kad atsakovas, priimdamas 2019 m. spalio 28 d. sprendimą, iš esmės atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius pareiškėjos materialaus pobūdžio teisių pažeidimą ir tariamą žalos atsiradimą. Atsakovo vertinimu, šis sprendimas pareiškėjai sukėlė iš esmės tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio pasekmes. Pirmosios instancijos teismas nevertino nurodytų argumentų dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimo bei teismų praktikos šiuo klausimu.

33. Teismas nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjai dar 2018 metais buvo žinomos aplinkybės, kurios svarbios nagrinėjant šią bylą. Nors 2019 m. spalio 28 d. atsakovo pateiktame atsakyme teisinis pagrindas išdėstytas netiksliai, tačiau iš pateikto atsakymo pareiškėjai objektyviai buvo suprantama ir žinoma faktinė ir teisinė situacija dėl Žemės sklypo paskirties keitimo negalimumo koreguojant bendrojo plano sprendinius. Atsakovas 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr.(5.1.22)A5-1704 informavo pareiškėją, jog teritorijose, kuriose yra parengti ir patvirtinti specialieji planai, šių teritorijų urbanizavimas numatomas jų sprendiniuose, kurie bendruoju planu nekeičiami. Prie minėto rašto pridėjo ir Pajūrio regioninio parko direkcijos 2018 m. balandžio 19 d. raštą Nr. 1.7-071 dėl tarnybinės pagalbos.

34. Atsakovas nurodo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2868-662/2019 yra konstatuotos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog pareiškėja, skųsdama Inspekcijai atsakovo 2019 m. spalio 28 d. priimtą sprendimą netenkinti 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymo, žinojo visas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su Žemės sklypo paskirties keitimo galimybėmis (negalėjimu), todėl nėra pagrindo teigti, kad nustatyti atsakovo sprendimo turinio trūkumai pažeidė pareiškėjos teises ir dėl to pareiškėja buvo priversta skųsti minėtą sprendimą. Taigi pareiškėja iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto Sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo į tai atsižvelgti. Atitinkamai šios aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju įgalina Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą iš esmės vertinti kaip neesminį, nesudarantį savarankiško ir pakankamo pagrindo Administracijos sprendimą pripažinti neteisėtu, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą.

35. Atsakovas teigia, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjai). Pareiškėja neįrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to būtų pažeistos pareiškėjos teisės, kurias ji būtų priversta ginti. Taigi nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir tariamos turtinės žalos. Priešingai, pačios pareiškėjos veiksmai lėmė tariamos turtinės žalos atsiradimą.

36. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Pareiškėja nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir motyvais dėl turtinės žalos priteisimo iš atsakovo. Pareiškėja palaiko savo apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš Administracijos neteisėtų veiksmų priimant 2019 m. spalio 28 d. sprendimą, atlyginimo priteisimo.

39. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Administracijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjos ir J. M. (Žemės sklypo bendrasavininkės) prašymą, dėl kurio Inspekcija surašė Administracijai privalomąjį nurodymą, buvo neteisėtas, o pareiškėja, skųsdama Administracijos sprendimą, patyrė 300 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, t. y. patyrė turtinę žalą, pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog byla yra nesudėtinga, ir priteisė per mažą bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naikintina ir pareiškėjai priteistina 250 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

41. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė Administracijos neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kadangi įvykdžius Inspekcijos privalomąjį nurodymą ir išnagrinėjus pareiškėjos pasiūlymą iš naujo, jis nebuvo patenkintas. Be to, Inspekcija Administracijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimo nepanaikino, o nustatė tik procedūrinius, formalius trūkumus. Teismas nevertino atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

42. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

43. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-190-552/2021 ir kt.).

44. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kiek tai susiję su Administracijos neteisėtais veiksmais ir priežastiniu ryšiu, pažymi, kad, pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

45. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Administracija 2019 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą (raštą) Nr. (5.1.22) A5-4733 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinių“, kuriuo netenkino Žemės sklypo bendrasavininkių (viena iš jų yra pareiškėja) 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymo pakeisti Žemės sklypo naudojimo paskirtį. Pareiškėja šį sprendimą apskundė Inspekcijai, kuri 2020 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 2D-4814 informavo, jog atsakovo veiksmuose nustatė Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies, Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 6.4.2 papunkčio ir Viešojo administravimo įstatymo (ginčo laikotarpiu galiojusi 2019 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalies pažeidimus, todėl Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 9 punktu, 3 dalies 4 punktu bei 12 dalimi, 4 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir 22 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 2020 m. balandžio 14 d. surašė atsakovui privalomąjį nurodymą Nr. PN-405, kuriame, be kita ko, nurodė pakartotinai įvertinti ir motyvuotai bei pagrįstai (pagrindžiant konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir faktiniais argumentais, kitais objektyviais duomenimis) atsakyti į pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 27 d. raštu teiktą pasiūlymą. Inspekcija nustatė, kad atsakovas tik formaliai informavo pareiškėją, jog Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas yra aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentas ir kad jo sprendiniai negali būti koreguojami ar keičiami rajono bendrojo plano sudėtyje, atsakovo 2019 m. spalio 28 d. sprendimas neatitiko individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų, įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo (ginčo laikotarpiu galiojusi 2019 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje, todėl įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą, kuris būtų motyvuotas, pagrįstas tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjos ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime priėjo prie teisėtos ir pagrįstos išvados, jog atsakovas, priimdamas 2019 m. spalio 28 d. sprendimą (raštą) Nr. (5.1.22) A5-4733 atsisakyti tenkinti pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymą pakeisti Žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį į kitą, dėl kurio Inspekcija Administracijai davė privalomąjį nurodymą, atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas atsiliepime į skundą nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo priimti motyvuoto ir pagrįsto sprendimo dėl pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymo, tokių priežasčių nenurodė ir apeliaciniame skunde, tik formaliai nurodė faktines aplinkybes, kad pareiškėjai turėjo būti žinomas faktinis ir teisinis atsakovo 2019 m. spalio 28 d. sprendimo pagrindas. Aplinkybė, kad, atsakovo nuomone, pareiškėja turėjo žinoti priimamo sprendimo faktinį ir teisinį pagrindus, neatleidžia Administracijos nuo teisės aktuose įtvirtintos pareigos priimti sprendimą, atitinkantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

48. Pažymėtina, kad Administracija Inspekcijos privalomojo nurodymo neginčijo, su juo sutiko ir jį įvykdė. Pareiškėja dėl Administracijos neteisėtų veiksmų patyrė išlaidų, todėl kreipėsi į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo.

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad asmuo, patyręs išlaidų ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje, kai byla teisme nebuvo nagrinėjama, gali šias išlaidas vertinti kaip turėtą turtinį nuostolį ir dėl šios žalos atlyginimo kreiptis į teismą, vadovaudamasis CK nuostatomis (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1269/2009; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4527-968/2020).

50. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad Administracija turėjo teisę, o ne pareigą atsižvelgti į pareiškėjos pasiūlymą keisti Žemės sklypo paskirtį, pažymi, jog Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pasiūlymus pateikusiems asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu arba Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje. Taigi minėta įstatymo nuostata planavimo organizatoriui imperatyviai nustato pareigą motyvuotai atsakyti pasiūlymus pateikusiems asmenims, Inspekcija, be kita ko, nustatė Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies pažeidimą, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu nepagrįsti.

51. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien tai, jog atsakovas, Inspekcijai surašius administracinį nurodymą, pakartotinai įvertino prašymą, tačiau sprendimą paliko tokį patį, nesudaro pagrindo atsakovo veiksmus priimant 2019 m. spalio 28 d. sprendimą vertinti kaip teisėtus ir pagrįstus, atitinkamai spręsti, jog pareiškėja neturi teisės į patirtų nuostolių (atstovavimo išlaidų Inspekcijoje), kuriuos ji patyrė su skundu kreipdamasi į Inspekciją dėl Administracijos sprendimo, atlyginimą.

52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja dėl Administracijos neteisėtų veiksmų priimant 2019 m. spalio 28 d. sprendimą patyrė žalą, todėl skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai priteisė pareiškėjai iš atsakovo 300 Eur turtinės žalos atlyginimą. Taigi nėra jokio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

53. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė visos patirtos bylinėjimosi išlaidų sumos, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

54. Be to, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi pozicijos, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-552/2017).

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteista bylinėjimosi išlaidų suma už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas nėra pakankama. Atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus kriterijus, į tai, kad teisines paslaugas pareiškėjai teikė advokato padėjėjas, pirmosios instancijos teismo pareiškėjai iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma didinama, pareiškėjai iš atsakovo priteisiant 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

56. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, jog teismas užkirto jai kelią į tinkamą teisminę gynybą. Pareiškėja realizavo teisę į teisminę gynybą paduodama skundą Regionų apygardos administraciniam teismui ir apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, taigi akivaizdu, kad nebuvo jokių kliūčių pareiškėjai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti, todėl atmestini.

57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjos prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendimo dalis keičiama, padidinant pareiškėjai priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 200 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjai iš atsakovo priteista 100 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisti pareiškėjai R. B. iš atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė